Publikacijų archyvas temai »Dienoraštis «

24
Gru
Publikuota temoje: Dienoraštis

Šiemet laukia netradicinis (o kada jis bebuvo tradicinis ;) prisimenant vienus labai smagius metus, kai bėgom, lipom greitai greitai į vandens bokštą, o po to drebančiomis rankomis iš nuovargio šaudėm šampe :) arba kai naujuosius pasitikinėjom ant daugiabučio stogo :) o pernai metai Taujėnų dvare (smirk)) naujųjų, 2010-ųjų metų pasitikimas :)

Nusprendę, kad lietuviško vinigreto atsivalgysime per… Velykas :) su smagia RopeJumping‘o kompanija traukiame šiek tiek piečiau – į Kroatiją.

euro_trip

Planas nei didelis, nei mažas, bet labai jau viliojantis – pašuoliuoti nuo kelių svajingai aukštų, lyginant su Lietuvos masteliais, tiltų, pamatyti keletą įdomių vietelių, paragauti išgirtojo kroatiško vyno, apsišopinti ne lietuviškomis kainomis ir dar ką nors tokio nuveikti, kad mums būtų smagiau, o kitiems blogiau :P

Dar labai viliojančiai visoje šitoje kelionėje skamba Kūčių vakaro sutikimas pačioje švenčiausioje Europos šalyje – Lenkijoje :) Ir nakvojimas palapinėse, nors kiek žinau Slovėnija pasitiks kitokia nei čia šiuo metu temperatūra, bet vis tiek bus man asmeniškai įdomu :)

Taigi vagi, o kaip ten viskas seksis ir klosis, papasakosiu grįžusi, sausio pirmosiomis dienomis ;)

Smagių ir be lūžių 2010 – ųjų ryto ;)

14
Gru
Publikuota temoje: Dienoraštis

Aš vis mąstau, galbūt atšvaitai kai kuriems žmonėms atrodo beprotiškai sunkūs, sveriantys kokius 10, 15, o gal net 300 kg, jei jie nusprendžia „neapkrauti” savo vaiko, o galų gale ir paties savęs šiuo atributu?

Mes, lietuviai, esame juodčkių tauta. Taip, būtent juodčkių, nes apsidairius gatvėje išvysi didžiąją dalį žmonių, vilkinčių vos ne nuo galvos iki kojų tik juodai, pravėrę spintas, dažnas iš mūsų „sužibame” juodos spalvos ar jos atspalvių palete (čia taikau ir į savo vartus ;) ). O kai toks juodčkis išžygiuoja į gatvę… ir dar sutemus… ir dar lietuviškai besniegei žiemai (na, šiandien situacija, panašu, keičiasi į gerą ;) ) bujojant… ir dar be atšvaitų! Tada, vairuotojau, laikykis!..

Kiek kartų širdis kulnuose atsidūrė, nes pėsčiąjį pastebėdavau likus vos keliems metrams iki jo… Kiek kartų teko pavojingai manevruoti dėl tokio staiga išnyrančio, rodos, iš niekur juodojo praeivio… Ir tokiomis akimirkomis galvoje šmėkštelėdavo vienintelė mintis – „Ir šitie žmonės dar drįsta ką nors – Vyriausybę, politikus, partiją, maxima, per mažai ar per daug skaisčiai šviečiančią saulę ar dar bala žino ką – kaltinti, kad nesirūpina jų gerove? O patys kaip elgiasi?…

Jau ne kartą važiuojant pro Ramučius, kurie, kaip ir daugelis mažųjų miestelių, kriziniais taupymo sumetimais, labai anksti išjungia gatvių apšvietimus, pravažiuoju pro žmogelį, pėdinantį pakele su įjungtu žibintuvėliu rankoje. Man širdis suspurda iš džiaugsmo, taip norisi sustoti, pribėgti prie žmogaus ir nuoširdžiai padėkoti, kad rūpinasi savimi, o kartu ir mano širdelę tausoja nuo per ankstyvo infarkto :) Bet nesuprastų, nes jam, tai yra normalu – pasirūpinti savimi! Tuo tarpu tiems, kuriems nedašunta, gali kuolą virš galvos tašyti, o jiems taip ir nedašus… Kol vieną dieną nebus partrenkti… O tada kaltins visus ir viską aplinkui, bet tik ne patys save…

O gal reiktų skirti baudas tiems, kurie nedėvi atšvaitų tamsiu paros metu? Nes jei lietuvio makaulėn tik tokiu būdu galima įkalti suvokimą, kad atšvaitas nesveria trijų tonų ir kad nenukris ranka, jei jį prisisegsi, tai tebūnie, tikrai palaikyčiau tokį sprendimą.

Pamenu, kai svečiuojantis Osle išvydau darželinukų būrelį, skardžiais balsais klegenančius ir besiridenančius paskui savo auklėtoja, ir jie visi iki vieno buvo apvilkti šviesą atspindinčiomis liemenėmis!!! Ir, jūs tik įsivaizduokite, nei vienas iš jų nepatrūko ir nesijautė nepatogiai, negražiai ar dar bala žino kaip ne-. O pas mus – atšvaitas nelygis?.. Pfff…

Iliustracijai paveikslėlis, kurio informaciją visi žinome, bet dažniausiai numojame ranka:

Su atšvaitu ar be jo?Gaila, kad, pavyzdžiui, drabužių ar aksesuarų rinkoje nebuvo pagauta ir labiau išplėtota šviesą atspindinčių elementų, detalių tematika. Nes, tarkim, sportininkų striukės ar batai, su jau įsiūtom atšvaitinėm detalėm yra tikras gėris vairuotojams, o ir vartotojams, nes galbūt daugelis iš jų niekada nebūtų užsidėję atšvaito ant rankos ar prisisegę prie kuprinės, tačiau jų mėgiamos aprangos gamintojai jais jau pasirūpino ;) Labai norėčiau, kad tai taptų kur kas populiariau ir išradingiau – juk apstu aksesuarų, kurie gali tapti ne tik puošmena, bet ir naudingi ;)

Pamąstymui :) – vairuodama atkreipiu dėmesį, kad dažnas bomželis turi atšvaitą, kad ir kokį nutriušusį, bet atliekantį savo funkciją, ir kėblindamas šalikele yra visada matomas. O mes ar esame pastebimi laiku?

09
Gru
Publikuota temoje: Dienoraštis

Šįvakar miklieji piršteliai ėmėsi naujų pamokų – virvės virvės susivykit, gerą mazgą padarykit (chuckle)

Po trumpo Dainiaus instruktažo sėdau „atkalinėti” rankos :) Kaip pirmajai pamokai apsiribojau vos keturiais elementariais mazgais, bet kabliukas giliai įstrigo ir aš jau patyliukais virvagalį įsikišau į kuprinę ir savaitgalį gimtuosiuose tėvelių nameliuose žadu jos nepaleisti (shake)

Bet dabar labai noriu pasigirti pasiekimais (wasntme)

Astuoniuke

Taigi pradėjau nuo aštuoniukės, kuri yra pagrindas kitiems mazgams bei gali būti naudojamas kaip užbaigiamasis mazgas/užkirtiklis (oi, turiu įtarimo, kad su terminija tuoj prifantaziuosiu ;) )

Toliau žygiuoju prie keleto mazgų dviejų virvių sujungimui:

Dviguba_astuoniuke

dviguba aštuoniukė kelis kartus pergudravo mane, bet netrukau ir ją įvaldyti ;) Tiesa, procesas vyko su menkais pasunkinimais – mokomasi buvo su viena, rodos, 12 mm virve :) Bet tai vertė įjungti smegenis bei vazduote dirbant su sekančiu – Fisherman‘o mazgu.

Dvigubas_fisherman Pastarasis tapo mano šiandienos numylėtiniu (wasntme) Toks grynai – virvės virvės susivykit (chuckle)

Ir galiausiai dar vienas – tiesusis mazgas, kuris realiai buvo mano pirmasis išmoktas dar prieš keletą metų mazgas, kai naudodavome paprasčiausią patrulio virvę apraišams pasigaminti, leidinėjantis (rappellin’ant) nuo tiltų :)

Taigi vagi, kol kas tiek mano pasekimų :) Bet kaip faina!!! :) Rimtai, užkabliujantis žiemos vakarams užsiėmimas (chuckle) Ypač, kai magistrinis link deadline’ų artėja (chuckle)…

07
Gru
Publikuota temoje: Apžvalgos, Dienoraštis

Šiandien Dainiui įmetus link’ą atsitraukimui nuo darbų, kiek ironiškai šnypštelėjau, kad „jau rytoj imsiu ir mesiu mokslus. Gana :) ” Apie ką aš čia? Apie protingą tinklapį ir protingą rašliavą – Zeitgeist idėjos Lietuvoje.

Viskas ten gerai ir perskaityti labai verta. Tiesa, pasiginčyti taip pat yra su kuo, o tai labiausiai ir veža, nes, mano požiūriu, skaitytojas turi būti kritiškas ir gebėti atsirinkti, o ne kinkuoti tarsi arklys galvą, vos pagavęs vieną gerą mintį ir kitomis tiesiog plaukdamas tarsi pasroviui.

Pavyzdžiui, anot Andriaus, „Niekas už jus jums nesuteiks aukščiau išvardintų dalykų„, patikslinsiu, karjeros, pinigų ir saugumo jausmo užtikrintumo. Kas be ko, Andriau, kas be ko – NIEKAS apart TAVĘS PAČIO. Todėl ir bene labiausiai iš šio straipsniuko nesutinku su teiginiu, kad žmogus, įstojęs į universitetą, „tikisi, kad jam kažkas per kelis metus pateiks sugromuliuotų žinių kiekį, su kuriuo jis galės kabintis į gyvenimą„. Būtent to labiausiai universitete ir tikimasi išvengti, gana jau mokykloje 12-ką metų davę tik sugromulotą ir sukramtytą, nurodydavo net kur ir kaip ieškoti informacijos, ir kokią būtent ją pateikti. Gerai, gerai, ramiai :), žinau, kad čia šiek tiek į utopizmą metuosi, nes didžioji dauguma (na, primeskime taip saikingai, kad apie… 90%) atėjusiųjų tebesitiki ramaus ir paviršiumi praslystančio studijų gyvenimo universiteto auditorijose (o geriausiai į jas užsukti tik atsiskaitymų metu ir paskaitose ten mažiausiai trūnyti). Tačiau vėlgi, aš esu linkusi orientuotis į tuos kitus 10% ;) Kodėl? Nes man nepakeliui su dauguma :D Todėl ir sakau, kad universitetas sugromuloto neduos, bet kiek galimybių atvers, jei pats to norėsi!!! Kiek seminarų, mokymų, susitikimų su tikrai įdomiais žmonėmis, galinčiais ir norinčiais tau suteikti žinių, papasakoti savo patirtį, atsakyti į tau rūpimus klausimus. Tiesa, link to turi muštis pats, apie ką iš esmės ir kalba Andrius – „Gyvenimas yra jūsų rankose, sprendimai yra jūsų rankose„, tik nusivylimo kupinas teigia, jog universitete viso to nerasi ir ši mokymo institucija suriš tau rankas.

Gerai, sutinku, pati esu oi kaip labai nepatenkinta lietuviškąją švietimo sistema ir kieeeeeeeek ten visko keisčiau, jeigu tai tik būtų mano asmeninis gėlių darželis :) Bet yra kaip yra :) O yra ne taip jau ir blogai ;) Bent jau VDU :) Tikrai negaliu garantuoti už, pvz, VPU, bet negaliu ir įsijausti šiukšles ant jo dabar versti, nes ten nebuvau, midaus negėriau ir po asmenines patalpas nevaikščiojau ;)

Apie tuos „palaimintuosius”, kurie „pasiekė nesuvokiamas aukštumas, tiek pripažinime, tiek turtuose be daugybės metų studijų„. Be daugybės studijų universitete, bet tikrų everestų valandų ir energijos asmeninėse mokslo įstaigose, savose švietimo sistemose, savame varge ir džiaugsme :) Aš labai už tai! Pusę savo žinių įgijau savo asmeniniame „universitete” – gyvenime :D Kitą pusę visgi padėjo sukaupti švietimo įstaigos, tiesa, ne dažnai monotoniškomis ir migdančiomis paskaitomis, bet grynai individualiomis kai kurių dėstytojų savybėmis ir gabumais, paskatinusiais ieškoti ir padėjusiais atrasti. Pavyzdžiui, galiu nuoširdžiai nieko nebijodama prisipažinti, kad mano puikiai įvertinti moksliniai straipsniai, kurie „maitina” mano hobius :), nebūtų gimę be daugybės valandų ir varginančių bei alinančių pastangų metai iš metų gludinant rašymo stilių, informacijos paieškos ir atrankos kriterijus ir t.t. Atsirastų sakančių, kad čia universitetas mane tik suvaržė, įspraudė į rėmus ir t.t.? Nebūkime tais mažais šunyčiais, kurie loja ant visko ir dėl visko, atsirinkime, kur priešas/svetimas, o kur savas ;) Konkrečiu atveju – mokslinė publicistika turi savas ribas ir pateikimo aspektus, kurių nepaisymas nieko blogo nepadarytų, paprasčiausiai sudarkytų straipsnį taip, kad niekas nenorėtų jo skaityti (chuckle)

Šokam toliau – atsakomybės prisiėmimas. Nesiginčysiu, juokingai skamba tie sapaliojimai apie tai, jog „turiu diplomą ir vat dabar jau man privalo visi duoti darbo„… Jei taip, tuomet reikėjo rinktis siuvėjos profesiją vakarinėje, kur gautum profesinį išsilavinimą, ir tai ne garantuojantį, bet bent padidinantį galimybes gauti darbo vietą. O universitetas (!) tuo ir skiriasi nuo kolegijų bei profesinių mokyklų – jis rengia (turėtų renti!) teoretikus! Kurie per savo vargus ir praktikas vėliau jau užsitikrina kaip puikūs specialistai ir tampa vertinami. Deja, Lietuvoje ši sistema jau seniai sugedusi ir nebegroja ta tonacija, kuria turėtų… Bet kas tai supranta, kas taip mąsto, tas ir bėdos stodamas į aukštąją universitetinę instituciją nemato ;)

Taigi reziumė – negaliu ir tikrai nesiimu ginčytis su tuo, kad patys esame savo gyvenimo kalviai :) O kad universitetu nusiviliame, tai manau, kad visi mąstantys taip pasijunta po pirmojo/antrojo semestro :) Bet tada taip pat yra net keli keliai: mesti, kaip pasielgė Andrius; atrasti universiteto privalumus – savišvietos zonas, kurios ten yra veiksmingos ir tikrai palankios nenorintiems gyventi garde bei ribose; prarasti viltį ir troškimus bei plaukti pasroviui… O čia jau, pasikartosiu, vėlgi esame kiekvienas savo gyvenimo kalvis ;)

02
Gru
Publikuota temoje: Dienoraštis

Gulbės išskrido. Vakar mačiau (nod) Jų atsisveikinimo skardūs balsai, sustabdė mane vidury gatvės. Sustojusi užverčiau galvą aukštyn ir stebėjau, kaip skrisdami  neįtikėtinai grakščiai tokie dideli ir didingi paukščiai, moja mums sparnais. Negalėjau nuleisti akių nuo dangaus mėlyje vingiuojančio baltų, tvarkingai išrikiuoto paukščių būrio, akimirkai išsisklaidančio ir greitai vėl susirikiuojančio, visada žinančio, kur kuris rikiuotės narys turi būti, esančio kartu tam, kad išliktu kiekvienas… Nesusitvardžiau nepamojusi joms :)

Išskrendančios gulbės

Ilgai stovėjau šurmulingoje gatvėje užvertusi galvą aukštyn, o kai galiausiai giliai įkvėpiau ir gūžtelėjau, jaukumo bangai nuvilnijus kūnu, supratau, kad niekas daugiau jų nepalydėjo… kad visi bėgo, lėkė, skuodė ir nė nekilstelėjo akių nuo pilko grindinio atsisveikinti su šiais didingais paukščiais. Negana to, taip besidairydama susidūriau žvilgsniais su solidaus amžiaus pora, marširuojančia kitoje kelio pusėje. Jie neatsakė šypsena į mano šypsnį. Ne, jie tik kažkaip piktai ir tarsi su nepasitenkinimu mane nužvelgė, o po to labai greitai, lyg susigėdę nudelbė akis ir sparčiai nužingsniavo tolyn.

Kelias minutes stebėjau žmones, žygiuojančius gatve, nerangiai susimėtančius, kartkartėmis net atsitrenkiančius vienas į kitą, nes jie nežino, kur ir kuriam priklauso būti šioje rikiuotėje, kiekvienas iš jų pasimetę savo kasdienybėje ir savo esybėje, dažnai jaučiasi nepatogiai čia ir dabar. Ir tie rūpesčio persmelkti veidai, nuleisto akys, besistengiančios negirdėti aplinkos garsų ausys… Žinau, žinau, nėra viskas taip gerai, kaip buvo pernai artėjant Kalėdoms, bet, na, prisipažinkim, juk nėra jau ir taaaaip blogai, ar ne?

Truputį neramu, bet taip juk ir turi būti, kad neužsnūstum, kad gyventum (nod) Šiek tiek nejauku, bet juk taip visada prieš permainas būna (nod) Menkos abejonės knibžda tavyje, bet… juk tos gulbės kitąmet sugrįš (nod) Ir vėl galėsi jas maitinti, stovėdamas ant tvenkinio tiltelio, galėsi žvelgti į tuos nerangius tamsius jauniklius ir stebėtis, kaip iš jų išauga tokios gracijos :)

Aš joms mojau vakar, o šiandien tebejaučiu tą lūpose sustingusią šypseną, stebint baltus kūnus dangaus mėlynėje. Verta dažniau pakelti galvas aukštyn, įsiklausyti į aplinkos garsus, pajusti ir užuosti artėjančią žiemą (smirk)

Man totali euforija :) Sunkiai suvaldomo džiaugsmo antplūdis :) Kur bepasisukčiau, matau laimingus ir gebančius džiaugtis žmones :) Kuria linkme bešyptelėčiau, sulauksiu parskrendančio atgalinio šypsnio, o ne surūgusio klausiamo žvilgsnio „WTF?!..” Beprotiškai fantastiška gyventi, o jums? ;)

Šiandien kolega nukreipė į straipsnį, kurį skaitydama ašarojau džiaugsmo ašaromis, nenustygdama šokčiojau kėdėje ir aikčiojau, pagaudama tokias pažįstamas ir tokias artimas mintis (nod) Andrius Užkalnis padovanojo rašymo kulinarinį šedevrą – „Sušalęs lagaminas ir keistos monetos: kam lietuviui kelionės?” Tam, kas dievina keliones, kas vos sugrįžęs iš vienos ir dar nespėjęs pasidalinti išgyvenimais su draugais, kolegomis ir artimaisiais (o ar įmanoma iki galo jiems perteikti tai, ką patyrei, tai, ką pamatei, tai, ką išgyvenai?.. ;) ), jau audžia mintį apie kitą, kam namai yra mieli ir jaukūs, bet nepažintas ir tuo taip viliojantis svetimo viešbučio kambarys ar nejaukiai svyranti keistoje vietoje pastatyta palapinė, skamba lygiai taip pat, o gal net labiau viliojančiai, kas n-tąjį kartą palikdamas savo šalį ir atrasdamas keisčiausias, įdomiausias, svajingiausias, nepatogiausias, klaikiausias, atstumiančias, bet vertas pažinti vieteles, vis tiek nesugeba pajusti „sotumo” jausmo ir nori dar dar dar, tas supras apie ką aš čia kliedžiu :)

Tikriausiai nebuvo kelionės, iš kurios negrįžčiau nusikalusi, kaip darbinis jautis, bet lygiai taip pat nebuvo išvykos, iš kurios grįžus ir pravėrus namų duris, užtinusias ir pavargusias akis neužgožtų pati plačiausias šypsena nuo ausies iki ausies :) O kaip kitaip, juk aš buvau kelionėje!!! Aš pamačiau, sužinojau, atradau :) Paliečiau ir pauosčiau, paragavau ir išgirdau :) Aš žinau, kad sutikčiau visą gyvenimą nugyventi paprastučiame vagonėlyje ar vieno kambario butuke, kur jaukumą sukurtų juokas ir nenutildomi kelionių įspūdžių aidai, surinkus draugų būrį ir dalinantis potyriais su jais :) Jokios vilos su baseinais neatstos bet kurioje planetos kertelėje galinčio išdygti tavo „namo” (palapinės) :) , asmeniniai ferariai niekada nesuteiks tau tokio džiaugsmo, kaip krebždantis, džeržgiantis busiukas, pilnas draugų, išsiruošusių kelionei, naujiems potyriams ir prabangiausi D&G ar bet kurio kito brand’o drabužiai niekada nesugebės pakeisti šilto flisinio džemperio bei vilnonių kojinių jaukumo, atrandamo sėdint ant kalno, kur iš visų keturių pusių pučia vėjai :)

Apie ką aš čia? Apie laime, mielieji :) Apie nenumalšinamą kelionių niežulį, paskatinantį atsisakyti beverčių etikečių ir neužpildomos prabangos tuštumos :) Apie tą sulaikytą, rodos, amžiams kvėpavimą, kai prieš akis išbyra nerėgėtas ir net fantazijose neapčiuoptas grožis :) Apie tą akimirką, kai stipriai įsikimbi artimiausiam žmogui į ranką ir balsu suklyki iš džiaugsmo, nes emocijos viduje nebetelpa, išgyvenimai ir atradimai neberanda sau ramaus kampelio, nori lietis, veržtis, būti išgirsti… Ech, apie kelionių nešamą džiaugsmą ir pilnatvę, mielieji, aš čia kalbu :)

Šiandien aš nuoširdžioje euforijoje :) Po tokios konferencijos kitaip jaustis, manau, neįmanoma :)

Antrasis mokslo komunikacijos mokyklos susitikimas intrigavo jau vien pavardėmis, mirgančiomis programoje – Audrius Rakauskas, atstovaujantis LTV, Rimantas Vančys iš LRyto TV ir Audra Čepkauskaitė, Lietuvos radijo darbuotoja, apie kurią iki šiandienios nieko nežinojau, bet kuri su savimi į auditoriją atsinešė tokią įkvėpimo bangą, kuri negalėjo nepaliesti slaptų kertelių ;)

Tiesą sakant, tik apie ją, Audrą Čepkauskaitę, ir tenoriu kalbėti šiandien :) Žmogus, kuris kaifuoja pasakodamas apie tai, ką daro, ir aiškindama, kodėl jai nuostabu bendrauti su mokslininkais ir kurti radijo laidas ji veik susigraudena, negali nepalikti įspūdžio, tiesa? O gal čia tik man taip :) Nes kai ji berte išbėrė frazę, jog būdama žurnaliste ji mėgaujasi galimybe bendrauti su laimingais ir tiek daug žinančiais žmonėmis, aš vos nepašokau iš vietos, jausdama savyje jos užsidegimą :) Dar viena manjakė :D Bet rimtai – tas optimizmas ir pasimėgavimas savo darbu… uch, net dabar virpuliukai kūnu bėgioja :) Gera sutikti tokius laimingus žmones ;) Bent man – labai gera :)

Seminarinėje dalyje turėjom progą išmėginti mini-tiesioginį radijo eterį. Pasijutau beveik taip, kaip prieš šuolį su parašiutu iš lėktuvo ar virve nuo tilto ;) – kraujyje pulsuojantis adrenalinas, kai per pusvalanduką turėjau operatyviai sulipdyti temą bei mažą reportažą iš… dviejų mokslininkų pokalbio, kurie tarpusavyje kalbėjo apie skirtingus dalykus ir šiaip buvo beproto sudėtinga ne tik suvokti apie ką jie, bet tuo labiau apčiuopti bent kokį nors sankirtos tašką. Ir kai galiausiai atsisėdome už sumastytos imitacinės širmos, nes mūsų grupė nusprendė, kad jei jau imituojame radijo eterį, tai reikia atsiriboti nuo klausytojų, kad jie mūsų nematytų, kad tai atrodytų kiek įmanoma tikroviškiau ;), kai pradėjau „vesti” ryto laidą, klausinėti, kalbinti, aš pajutau adrenalino pliūpsnį! Vėliau Audrai Čepkauskaitei prabilus apie tiesioginio eterio manjakus, tyliai šyptelėjau sau į ūsą, kad, matyt, būčiau tokia, nes viską tvarkingai sudėlioti ir sumontuoti man būtų per mažai iššūkių :)

Grįžtant prie mano pamąstymų. Šiaip nesiveržiau ir nesiveržiu dirbti žurnaliste, kažkodėl, nors gal galėčiau :) tikriausiai, kad galėčiau :) Bet jeigu jau taip gyvenimas susiklostytų (o aš nesakau, kad nesusiklostys, nes dar pati nežinau, kur mane mano profesiniai vėjai nupūs :) ), tai mano sąrašo viršūnėje jau ir anksčiau mėgino įsitekti, o dabar panašu, kad dar tvirčiau įsitvirtino – radijo eteris, o ne TV. Kodėl? Dėl elementarios priežasties – pliūpstelėjus rūpestukui ar adrenalinui, aš raustu :) Ir labai :) Todėl radijas, kur gali sėdėti nors ir su treningais bei susišiaušusia galva, man kur kas labiau tinka ir patinka :) Ten žmonės tavęs klauso, o ne skanuoja, kaip tu šiandien atrodai ;) Be to, pakelkim šuniui uodegą :D , turiu gražų balsą, kurį įtampos atveju jau išmokau kontroliuoti ;)

Minčių pliūpsnis apie viską ir apie nieką ;) Bet juk čia mano blog’as :P

Žodžiu, dienos reziumė – gera sutikti tokių pat entuziastingų ir laimingų žmonių ;)

03
Lap
Publikuota temoje: Dienoraštis

Visgi turiu apie tai pakalbėti :)

Šiandien perskaičiusi Rasos Baločkaitės straipsnį „Eik tu megzt…„, tikriausiai, kaip ir daugelis pasigavau paskutiniąją jo pastraipą, kurią pacitavusi Facebook’e, susilaukiau komentarų, paskatinusių pamąstyti giliau šia tema ir padiskutuoti pačiai su savimi :) (viešai ;) )

Kai per TV pamatau šitas (t.y. „Olialia”) pupytes, dosniai eksploatuojančias moteriškas grožybes, norisi man jas pasiųst kuo toliau. Bet, kai pagalvoji – absurdiška žmogų siųsti ten, kur jis jau ne kartą ir –su džiaugsmu, neabejotinai – pabuvojo. Šitaip jų jau nepagąsdinsi. Todėl, mintyse sakau – „Eik tu, Oksana, megzt…“ Nes Plutarcho tu juk neskaitysi, todėl, sakau – eik tu megzt.” (R. Baločkaitė)

Anot Tomo, mums, damoms, derėtų paprasčiausiai liautis pavydėti :) Nes „jei papai dideli ir šviesi galva, tai nereiškia, kad knygų neskaito ir nemezga ;)” Apie tai jau kažkada rašiau savo blog’e įraše „Grožis vs. protas„, beje, taip pat sulaukusiame gausos komentarų ir atgarsių interneto platybėse, nes tai, kaip Gedas pastebi, yra tikrai opi ir populiari tema visuomenėje :) tiek svarbi, jog „debilių” ir „pedofilų” demaskavimas turėtų būti įtrauktas į visų dieninio švietimo įstaigų programas… šalia tokių disciplinų, kaip vadyba bei baldų gamyba.” ;) Taigi kartoti pamąstymų, išsakytų minėtame savo įraše, nenorėčiau, tik trumpai reziumuosiu, kad, manau, jog jei tiek laiko skiri išvaizdai puoselėti ir jai gludinti iki photoshop’inio tobulumo, tai paprasčiausiai fiziškai jo nebelieka/mažai lieka protiniam savęs tobulinimui.

Tomas teisingai pastebi, jog „negražu sutikti ir iš karto palydėti žmogų pagal drabužį„, su kuo nesutikti negaliu, nes pati nepakenčiu standartinių etikečių klijavimo ir dėliojimo į lentynėles pagal vieną kurpalių. Bet kita vertus, juk dažniausiai drabužis, t.y. viešoji tavo savęs demonstracija, tampa tavo gyvenimo stiliaus bei siekių veidrodžiu, parodo tavo požiūrį į save patį bei tave supančiuosius. Taip, sutinku, kiekviena taisyklė turi išimčių ;) bet jos vienetinės, antraip, būtų keistina pati taisyklė ;)

Vertinant „Olialia” mergaites, tikrai tikiu, jog jų tarpe yra tokių, kurios pasvėrusios ir įvertinusios visus pliusus ir minusus, nusprendė išnaudoti šią sritį kaip elementariausią darbą, tačiau lygiai taip pat stipriai tikiu, jog didžioji jų dauguma pasirinko šią sritį kaip patį nuoširdžiausią ir trokštamiausią gyvenimo kelią, nes tokia kasdienybė yra jų siekiamybė ir įgeidžių viršūnė, o pastarosios ir sukrenta į tą kategoriją, kurios nei Plutarcho skaito, nei mezga ;) Jei būryje šviesiaplaukių didžiakrūčių merginų atsiras patenkanti į pirmųjų apibūdintų tarpa, ji neįsižeis ir nesureikšmins tokių pasvarstymų, nes rinkdamasi tokį darbą, įvertino bendrame pakete atkeliaujančias pasekmes. Tuo tarpu tosios antrojo tipo pupytės ims urgzti ir skalyti, kaip tie maži, baisiai piktais besijaučiantys, bet nieko realiai nenugąsdinantys šunyčiai, nes jos, suvokiančios tokį kelią kaip vienintelį teisingą, tikėjosi vieno – būti tik teigiamai vertinamos ir minios nešiojamos ant rankų.

Dar susimąsčiau apie moters kūno kultą bei jo supopsintą demonstraciją. Mes visi jau matėme tiek suspaustų ir iš palaidinių iškirpčių besiveržiančių papų bei tobulų talijų, jog dar vienas toks primygtinai siūlomas reginukas, išvystas bet kur – gatvėje, kavinėje, klube, pliaže ir t.t., nebesukelia… jokių emocijų :) Persivalgius vieno, pradedama dairytis kito patiekalo :) Todėl kai vulgarus kūno demonstravimas pasidaro nebeskanus, imama dairytis kur kas kuklesnio ir labiau pridengto varianto, tiesiog jaukiai įsitaisiusio prie kampinio kavinės stalelio ir skaitančio knygą ar tiriamai stebinčio praeivius gatvėje, šokančio draugių ratelyje, tyliai besimėgaujančio gaivaus ežero vandens teikiama ramybe, o ne demonstratyviai besiglostančio pakrantėje ir ryškiai per garsiai aikčiojančio, koks neva nepakeliamai šaltas vanduo. (Kažkodėl prisiminiau tą Pranskės akių numylėtą mergaitę, šeštadienį bėgiojusią Panemunėje, kurios tikrai išraiškingas kūnas nedvelkė atgrasiu, veik arabų turgus primenančiu siekiu būti parduoda preke, o tiesiog bėgiojo vardan sporto, o ne dėl savidemonstracijos.)

Man patinka gražios moterys, atkreipiu dėmesį į gatvės tylą skaldančią savimi pasitikinčių žingsnių kaukšėjimu merginą, vertinu sveiką sportišką kūną ir, užsipulkite mane biseksualumu :), galiu nuoširdžiai pagirti ir įvertinti gražų moterišką užpakaliuką, iškilias krūtis, ilgas glotnias kojas ar taikliai privalumus išryškinantį makiažą. Tačiau nepakenčiu kičo ir protu nesuvokiamų kraštutinumų, kai, pvz., prie -20 laipsnių žygiuojama pamėlusiomis iš po mini sijonėlio demonstruojamomis kojomis arba kai bandoma įrodyti, jog chemijos lizdu tapusi šieno kupeta ant galvos turi kažką bendro su sveikais, vilnijančiais, moterišką seksualumą atspindinčiais plaukais ir t.t., ir pan.

Taigi aš tikrai nieko prieš apvalias vidutinio greipfruto dydžio krūtis, kurių kontūrai regimi iš po drabužių, bet nuoširdžiai nesuprantu, kam reikia dirbtinai versti lauk iš po palaidinės ne tik krūtis, bet ir liemenėlę. Aš už erotiką, bet laiku ir vietoje :) Aš už tvarkingą grožį, bet prieš plastmasės kišimą į kasdienybę. Aš už patrauklias ir seksualias merginas, bet ne už pRatrauklias „Olialia” mergaites ;) (ar bent tokį jų prodiuserių parinktą viešąjį jų įvaizdį ;) )

16
Spa
Publikuota temoje: Dienoraštis, Jausmai

Dar ilgai naktimis nubusdavau išpilta šalto prakaito, drebėdama ir vos tramdydamasi, kad nepravirkčiau balsu… Užsikimšdavau ausis ir stipriai stipriai užsimerkdavau, bet tas baisus, viską griaunantis ir, rodos, kiaurai tavo kūną perskrodžiantis garsas įveikdavo bet kokias mano pasąmonės statomas barikadas… Linkstančio metalo džeržgesys, dūžtančio stiklo sprogimas, staigaus stabdymo pažadinta gumos smarvė ir ore, greičiau, nei supranti, kas įvyko, pakimbanti baimė, o tavo ištikimasis ir pamėgtasis automobilis akimirksniu galintis tapti tave įkalinančiu metalo laužu…

Karas keliuose„, „Būk matomas„, „Vairuok protingai” ir visa kita aibė protingų patarimų garsiai išsakomi ne veltui, tik gaila, kad taip retai išgirstami… Nes net ir sparčiausias kelių erelis praranda savo gebėjimą ką nors pakeisti, kai nevaldomas automobilis įsisuka į mirties verpetą…

Čia daug daugtaškių, nes kalbėti apie tai, apie ką visi ir šiaip žinome, tik dažnas numojame ranka, kad „man taip neatsitiks”, yra komplikuota. Žmogus sau gyveni, džiaugiesi savais pasisekimais, liūdi dėl smulkių nesėkmių, atsiradusių tavo šviesiame gyvenimo kelyje, pasišvilpaudamas sėdi už automobilio vairo ir išsiruoši į trumputę kelionę, nė nesusimąstydamas, kad kažkas gali įvykti ne taip… ir staiga esi įtraukiamas tos ore atsirandančios baimės ir kažkur iš giliai giliai prasiveržiančio suvokimo, kad taip neturėjo būti, bet… nutiko…

Auto_ivykis

Man kartais baisu, ne, ne kartais, o dažnai baisu, koks trapus yra žmogus ir koks lengvai nutraukiamas siūlas yra žmogaus gyvenimas… Neteigiu, kad geriausia egzistencijos forma yra gyventi bijant visko ir stengiantis numatyti visus galimai įmanomus pavojus bei stengiantis bet kokia kaina jų išvengti, tačiau tikriausiai nėra nieko baisiau už tokią absurdiškai kvailą žūtį!.. Jei mirtum darydamas tai, ką labiausiai mėgsti gyvenime, žengdamas extremalų, bet suvoktą ir įsisavintą žingsnį, tai būtų… prasminga ir netuščia, netgi ne taip baisu. O jei žūtum paprasčiausioje kasdieninėje rutinoje – judėdamas iš taško A į tašką B, tuomet… tuomet man baisu, o baimių normalus žmogus stengiasi išvengti…

Tikriausiai nenorėjau nieko pasakyti, tik buvo poreikis išlieti tą pabundantį gąsdinantį metalo džeržgesį, neleisti dūžtančio stiklo šukėms sudrumsti ramybės ir užtrenkti baimei duris prieš pat nosį…

13
Spa
Publikuota temoje: Dienoraštis

Karčiąją mokslo šaknį graužiu jau aštuonioliktieji metai. Graužiu ir, turiu pastebėti, nei labai raukausi, nei priekaištauju :) Na, retsykiais pabambu, retsykiais paverkšlenu, bet iš esmės esu visai patenkinta, galinti lipti į žinių Olimpą… Tačiau šiemet į mano sustyguoto ir ganėtinai aiškaus gyvenimėlio laukujes duris ėmė kol kas dar patyliukais belstis, bet suvokiu, kad nenumaldomai tas beldimas vis garsės, nežinia, lydima nejaukios baimės…

O kas bus toliau?

Ne, aš nekalbėsiu apie baisiąją krizę ir tai, kokią siaubingai didelę neigiamą įtaką ji daro man ir mano planams. Aš tik šiaip labai paprastai paklausiu – o koks bus kitų metų rugsėjis, kai man nebeaidės pamokų skambutis? (Gerai, čia kiek įsijaučiau, mokyklinis skambutis man jau šešti metai kaip neskamba, na, bet potekstę supratote ;) ) Galite smagiai šyptelėti ir leptelėti, jog man tuomet derėtų tiesiu taikymu žygiuoti darbintis į mokyklą ir skambutis mano dienas dalins į tolygius tarpus ilgai ir nuobodžiai :) Na, bet tuomet prieš penkerius metus aš pasirinkau ne tą mokymosi įstaigą ;)

Nežinau, kai kuriems žmonėms daug kas gaunasi natūraliai – greitai supranta, kokį darbą jie nori dirbti ir kur jaučiasi patogiai bei gerai, įdėję šiek tiek (ar kiek daugiau) pastangų susiranda šiltą vietelę ir dirba sau laimingi (na, arba nelabai laimingi, bet dažno bumbėjimas tėra profilaktiška lietuviško nepasitenkinimo apraiška). Šioje vietoje turiu menką bėdelę – viena vertus man realiai bet kuriame darbe yra gerai, nes daug kas priklauso nuo paprasčiausio požiūrio, kita vertus nelabai suvokiu, kur ta tikroji mano šiltoji vieta, kur aš galėčiau atskleisti visą savo talentą ir kiti blablabla…

Dar dešimtoje klasėje pradėjusi dirbti, o mažų vasaros darbelių sugebėjusi rasti ir anksčiau, dar būnant maždaug aštuntokei ar panašiai, supratau, kad joks darbas nesikandžioja – nuneini, atlieki savo pareigas, už kurias tau yra atlyginama. O tai darydama renkiesi pati – ar nori būti susiraukusi ir nepatenkinta, ar nori nusišypsoti ir atrasti gerąsias veiklos puses :) Bet kokiu atveju atlygį gausi. Tik man pačiai visuomet buvo kur kas priimtinesnis antrasis darbo atlikimo variantas ;) Ir studijų metais nuolatos kažką dirbau – viena vertus nesinorėjo sėdėti tėvams ant sprando, kita vertus norėjosi jausti savąją vertę, žinant, kad nesi išlaikytinė (o pasirodo, pastarasis aspektas man yra itin svarbus, nes realiai jaučiu, kad negalėčiau, nepakęsčiau būti tokia persona…). Bet niekada dar nesėdau į tą traukinį, kuriame jausčiausi taip, lyg juo norėčiau važiuoti vis tolyn ir tolyn, kopti, vadinamaisiais, karjeros laiptais.

Moksliukas

Tai apie ką aš čia?
Apie tai, kad jau po kokių ketverių mėnesiukų aš turėsiu pradėti, anot aplinkinių, gyventi tikrąjį gyvenimą. O aš labai nuoširdžiai abejoju žinanti, koks tas tikrasis mano gyvenimas turėtų būti… Gal dar pamąstyti ir kokią doktarantūrą pasibaigti, a? ;) 8)