Publikacijų archyvas » 2009 10 «

31
Spa
Publikuota temoje: Laisvalaikis

Palydėdami spalį :) ir pasitikdami… sekantį mėnesį :D bei nenorėdami tuščiai praleisti artėjančios mirusiųjų dienos :), mes, gyvieji, nusprendėme pasilinksminti :) Taigi paskutinė spalio diena skirta RopeJuping’ui!

Ankstyvą šeštadienio rytą po nuostabiai saulėto penktadienio pasitinkanti nejauki rūškana ir dargana nesugebėjo sudrumsti viduje kunkuliuojančio artėjančio šuoliuko laukimo džiugesio :) Kol atsibeldėme iki Kauno, Darekas su Arviu jau buvo pasirūpinę įrengti sistemą, taigi beliko… šokinėti :)

O tą mes ir darėme 8-)

Šokome…

DSC_0803… ir traukėme…

DSC_0811Vėl šokome :)

DSC_0840… ir vėl traukėme :)

DSC_0847Na, taip, jūs teisūs – mes ir vėl šokome :)

DSC_0886… ir vėl sunkiai traukėme (ar tik vaidinome ;) )

DSC_0892Kai seguosi sistemą, tikrinu visus diržus, karabinus, jaučiu nenumaldomą džiaugsmo virpuliuką :) Kai perlipau per turėklą, patogiai įsitaisiau, jau tenorėjau atsispirti…

DSC_0913… o atsispyrusi aplinkui pajusti tuščią neaprėpiamą erdvę, kūnu skrodžiamą orą, išgirsti pro ausis švilpiantį vėją…

DSC_0914Šįkart juokavau, kad, atsispiriant nuo šaltų tilto turėklų, jautiesi tarsi tuoj tuoj krisi į minkštučius patalus, tarsi šokant ant patogios lovos :) Tik čia kur kas ilgiau ir kur kas įspūdingiau ;)

O po to jau belieka mėgautis, kol vyrai užsikels mane atgalios ;)

DSC_0915Taigi nedaugiažodžiaujant vat ir va kaip mes puikiai papraogavome visą šeštadienio popietę, kurios metu buvo atlikta net 28 šuoliai ir adrenalino dozė, suteiksianti jėgų artėjančiai savaitei, suteikta aibei pirmašuolių! (happy)

DSC_0942P.s. vardan šuolio paskutinius batus atiduosiu (chuckle)

DSC_0863

31
Spa
Publikuota temoje: Apžvalgos

Kaip dažnai pavydžiai nužvelgi draugų anketas socialiniuose tinkluose, atidžiai peržvelgdama nuostabias fotografijas? Arba praleidi valandų valandas žavėdamasis sustingdytais, rodos, nepakartojamais kadrais, niekaip nepasirinkdamas, kurį paversti darbalaukio fonu :) O gal artėja svarbi tavo gyvenimo šventė, o tu truputį prisibijai, kad nepažįstamas fotografas nesugebės realizuoti tavo norų ir pagamins statines, nuobodžias, besikartojančias fotografijas…

O aš pažįstu vieną puikią fotografę, kurios neparekomenduoti tiesiog negaliu ;)

GIfoto

http://gifoto.lt

Giedrė valdo fotoaparatą taip, kaip tobuliausias dailininkas įvaldęs savo teptuką. Ji kadre geba sustingdyti tokias smulkmenas, kurių dažnas būtų nė nepastebėjęs. Ji nebijo eksperimentuoti su spalvomis ir svarbiausia, jai tai puikiai pavyksta! Ji – nuoširdi, energinga ir spinduliuoja užkrečiantį šarmą, todėl nesugadins jums nuotaikos ar nepavers fotosesijos tiesiog kankyne ;)

Gana daugiažodžiauti, pasižiūrėkite patys ;) -> GIfoto.lt

Šiandien suskubusi į paskutinįjį išvažiuojančio traukinio vagoną ;) dar spėjau įsigyti Vodafone Mobile Connect išankstinio mokėjimo interneto pakuotę už studentišką kainą ;)

Vieną dieną tiesiog švystelėjo suvokimas, jog įgriso pataikauti neproporcingai lėtam pagal kainą Teo LT Zebra internetui ir spjovusi į juos, labai panorau daugiau laisvės :) Kadangi nesirinkti Omnitel’io yra tarsi mano asmeninė ambicija, nes tiesiog nenoriu strigti jų nepaslaugaus, guminio ir vilkinančio iki maximumo aptarnavimo labirintuose, be to, man jie stoja į vieną gretą su Teo LT, taigi nusprendžiau išmėginti Bitės paslaugas.

Bitė turiu išvystytą asmeninį palankumą – visgi tiek metų žvilgtelėjus pro langą pirmiausia išvysdavau jų pastato šviesas ir šurmulį languose :) Be to, su pastaruoju tiekėjų bendraujantys pažįstami niekada nesiskundė taip, kaip kolegos Omnitel’io vartotojai, pvz, dėl „nuostabiojo” asmeninio plano, ir niekada nemačiau tooookių eilių Bitės salonuose, kokias kas kartą matau Omnitel’yje, tai apsispręsti nebuvo sunku ;)

Ką gi ryte, dar kelios minutės prieš 10 valandą, įžygiavau į „Savas” prekybos centrą ir pirmasis įspūdis buvo jau prie Omnitel’io salono durų besiburiuojantys žmonės, o viduje sėdinti darbuotoja, demonstratyviai į juose nereaguojanti nuobodžiai vedžiojanti pelę, tuo tarpu Bitės mergaitė, saloną atidariusi kiek anksčiau, maloniai manęs paprašė prisėsti ir kiek luktelėti, kol užsikraus kompiuteris :) Kadangi visas siūlomas sąlygas jau žinojau, tai sugaišusi vos penkias minutes, rankose jau laikiau Vodafone Mobile Connect pakuotę už 189Lt su sąskaitoje esančiais 30Lt bei iki metų galo galimybe naudotis internetu už 0,5Lt/val :)

Vodafone

Grįžusi namo tuojau pat puoliau mėginti :) Žinoma, nėra ko lyginti su namuose besisukančiu Verslo tilto (Jonavos vietiniai tiekėjai ;) ) interneto greičiu, bet ir pastarasis labai nenuvylė – paštams pasitikrinti, naujienoms sužinoti ir pan. tinka ir 0,5 Mb/s ;) Tiesa, žiūrėsim, kaip jis veiks kokiam gūdžiam kaime, kur dažniausiai ir prireikia tokio tipo interneto, o ne namuose ar Vilniuje, kur ryšį kibirais semk :) Pagyvensim, pamatysim ;)

25
Spa
Publikuota temoje: Kitos temos

Na, štai ir subrendo mano mažoji augintinė :) Nereikėjo nė pavasario ir iš mažos naivios katytės pavirto… morčiuojančia kate… (whew) O su jos nuolankiais kniauksėjimais man atsirado dar vienas galvos skausmelis – tai būti ar nebūti… tfu, tai yra pjauti ar nepjauti? Štai kur klausimas…

Apsiginklavusi geležine kantrybe ir mėgindama nekreipti dėmesio ir keisčiausias pozas, kurias mano mieloji pradėjo demonstratyviai rangyti, nėriau stačia galva į milžiniškąsias interneto platybes ;) Niurktelėjau ir pradėjau skaityti viską iš eilės lietuvių, anglų ir net slebizavojančia mano rusų kalba :) apie… sterilizaciją |-(

Galva išpampo ir, rodos, tik dar daugiau klaustukų atsirado… bet sprendimą juk vis tiek reikės priimti, taigi susidėliojau kelis aspektus, kurie išsikristalizavo benardant informacijos srautuose:

1. apsisprendusi turėti katytę, buvau pasiryžusi tapti natūralumo šalininke ir dėl elementariausio instinkto neguldyti gyvuliuko po skalpeliu… bet stebėdama, kaip mano žvitrioji ir šaunioji katytė tris dienas veik nieko neėdė, pradėjo kuokštais šertis ir nebežinodama, ką daryti, kad tik nebegirdėčiau to gailesčio kupino miauksėjimo (tiesa, privalau pastebėti, jog manoji visgi nėra iš tų garsiai reiškiančiųjų savo nepasitenkinimus, dar visai pakenčiama, nors ir varginama dainelę traukė visas tas dienas…), sudvejojau…

2. kai tas nuostabusis gyvunėlis, kuris vos parsivežtas iš mamos guolio į naujus namus iš pat pirmosios dienos atrado savo WC ir tvarkingai juo naudojosi, nusprendė pridirbti ant lovos… labai sudvejojau…

3. pirmasis gelbėjimosi ratas tiek man, tiek mano mergytei, pamaniau, kad taps tabletės. Puoliau naršyti apie jas ir šokiravo žinia – gyvuliuką šeriant tabletytėmis, gali nė nesvajoti, kad tavo augintinis ilgai ir laimingai gyvens, nes labai padidėja rizika piktybiniams augliams ir įvairiems kitiems negalavimams, kurių pasekoje turėsi ir pati kankintis, ir savo gražuolę kankinti tąsydama po veterinarijos klinikas… Dar turėdama lašelį abejonių paskambinau kolegai veterinarui pasiteirauti, ar iš tikrųjų ir… vidury sakinio buvau nutraukta ir paklausta – „ar žinai, kas yra vėžys?! Ar nori, kad tavo katė susirgtų šia liga?..” Ne, vat šito tai mes tikrai nenorime (shake)

4. labai… labai labai nenoriai suvedžiau į visagalį Google „sterilizacija”… Pradėjau skaitinėtis, iš pradžių užkliuvau už tokių pat natūralistu, kaip esu (buvau?..) pati pasisakymų, teigiančių, jog nesame visagaliai spręsti, kam gyventi, o kam mirti (bet ar tikrai? Juk žmogus turi galimybę kontroliuoti gimimo procesą – pradedant kontraceptinėmis priemonėmis ir baigiant abortais…) ir kodėl manome, kad žinome, kas geriau mūsų katei ir t.t., ir pan. Nenuilsdama ir neleisdama vienašališkai informacijai manęs užvaldyti, skaičiau toliau.

O kiek aistrų ir net pykčių sukelia tokia tema forumuose!!! (talk) Niekada nebūčiau patikėjusi :) Ir tarp visos tos stiprių pasisakymų raizgalynės, rodos, supermama.lt forume atradau labai ramų ir žmogiška kalba :) pateiktą paaiškinimą – įsivaizduok, kad tu kažko labai labai nori, bet niekaip negali suprasti, ko. Nemiegi naktį, nevalgai dieną, negali susikaupti darbe, susitikusi su draugais blaškaisi ir niekaip nesugebi įsilieti į pokalbį, atsipalaiduoti. Grįžusi namo iššveiti visus kampus, bet vis dar nerandi ramybės. Esi labai pavargusi, bet negali užmigti, negali nuraminti to kirmino savyje ir kas pikčiausia, kad nė negali paaiškinti, kas tau yra… Na, ar kažkas panašaus :) Taip katytė jaučiasi per morčių, jeigu jos nesuleidi su pirma pasitaikiusia gyvenimo „meile” :) Ir taip ji jausis veik kas mėnesį… Na, jei suleisi, tuomet šis jausmas dings pusemčiui, bet…

5. čia atsiranda dar vienas manasis „bet” – mano mylimiausia, kokią aš kada nors esu turėjusi, katė :) yra paprastutė, bet labai nuoširdi kieminukė. Tiesa, mama tai tikrojo siamiškojo kraujo, bet tėvas, ta „tikroji pirma pasitaikiusi meilė” :) pasitaikė eilinis kieminukas. Kad ir kokia nuostabi ir protinga ji būtų, bet leisti į pasaulį dar daugiau tokių beveislių mažylių, kurių, tikriausiai, niekas nė nenorės ir… į gatvę išmesti aš jų negalėčiau! (shake) Paskandinti? Uždusinti? Na jau ne!!! Vardan ko juos paleisti į pasaulį tada? Kad mama pasitenkintų, o jie būtų nužudyti?! Juk tai absurdas… Prieš žmogų, to nusipelniusį, gali pakelti ranka, o už ką prieš mažutį gležną nekaltą gyvuliuką kelti savo ranką? Vien todėl, kad gali?.. Na, bet aš jau čia įsijaučiau… Jautrioji styga buvo užkabinta ;)

6. Galiausiai prisiskaičiuosi dar kelioliką (šimtų?) nuomonių vėl kreipiausi į kolegą veterinarą ir sužinojau, jog priešingai nei daugelio teigta, jog derėtų leisti katei atsivesti pirmąją vadą ir tik tada ją sterilizuoti, verčiau tai padaryti kaip įmanoma anksčiau. Ir tiesą sakant, man asmeniškai, tai skamba logiškai – kol gyvuliukas dar neįsisavino šio geismo, kol dar nė nežino, ko neteks, ir jei jau tikrai apsispręsta šeimininkų, tai geriau atlikti šią operaciją neerzinus gyvūno ir neskaudinus vėliau galėsiančiais kilti prisiminimais apie motinystės džiaugsmus ir malonumus prieš tai ;) (nors čia irgi teigiama, kad katės nepatiria orgazmo, o poruojasi tik iš elementaraus dauginimo inkstinkto. Velnias ten jas žino, nepaklausi juk :) ).

Taigi po kelių savaičių dvejonių, kelių ilgų naktinių mąstymų katytei bekniaukiant ir aibės skaitalų, manau, kad verdiktas visgi – pjauti…

22
Spa
Publikuota temoje: Apžvalgos

Žinomas žurnalas „Forbes Traveller“ sudarė geriausių pasaulyje nardymui skirtų vietų topą. Pirmoje vietoje daugeliui puikiai žinomos Tailando salos – Phi Phi.

Phi Phi – tai du monolitai, o vienas iš jų, Phi Phi Don, vis dar auga. Geriausia vieta nardymui – prie Hin Klang rifo, kur yra daugybė minkštųjų koralų ir ryškių tropinių žuvų.

Antroje vietoje, anot „Forbes Traveller“, Egiptas – Safaga. Kurortinė vieta, turinti kelis smėlio paplūdimius ir įsikūrusi prie didelės įlankos ir koralinių rifų. Nardytojus atplukdo iki ramioje Soma įlankoje esančios smėlio salos. Sekliame rife nardytojai mato itin daug Jūrų liūtų, Klarko jūrų klounų, taip pat morenų, aštuonkojų.

Geriausių nardymui skirtų vietų trečioje pozicijoje – Panamos sala San-Blas, kuri žinoma vardu Kuna-Jala. San-Blas rifai stebina savo ilgiu – jie siekia net 320 kilometrų! Panirę po vandeniu nardytojai gali pasigrožėti daugybę įvairiausių koralų ir keisčiausių formų pinčių.

Vakarinėje archipelago dalyje, kur yra daug negyvenamųjų salų, pamatysite ne tik koralų, bet nuskendusių laivų.

Į sąrašą pateko ir Puerto Riko Kulebro sala. Turistams puikiai žinomas šiaurinėje, didžiausioje Virginijos salyno, Kulebros, pakrantėje įsikūręs Flamenko paplūdimys.

Tai – tradicinės kempingui skirtos vietos ir vos už 20 minučių kelionės automobiliu yra atokus Karloso-Rasarijo paplūdimys – viena populiariausių nardymo vietų Karibų jūros pakrantėje. Pasinėrę pamatysite daugybę koralų ir įvairių rifinių žuvų.

Soltkay salos vandenyse (Terkso ir Kaikoso salos) nardytojai pamatys šiose vietose dažnus svečius – ryklius aukles, dygliauodegių rajų, kolonijas elnio ragų formų koralinių rifų.

Artimiausiose salelėse plaukioja būriai įvairiaspalvių žuvų. Čia pat, įsirėžusi į koralinį rifą, 12 metrų gylyje paskendęs stūkso Britų karališkojo laivyno fregata „Endymion“. O žiemą nardytojai turi galimybę paplaukioti tarp kuprotųjų banginių.

Kerintis povandeninis pasaulis

Kerintis povandeninis pasaulis

Šeštoje „Forbes Traveller“ sąrašo vietoje – Virginijos salų, JAV priklausanti Sent Džono sala. Jos pakrantė apsaugota nuo bangų. Beveik visa teritorija – nacionalinis parkas. Ir čia vanduo ypač skaidrus ir nepažeisti koralai. Naujokams rekomenduojama apsilankyti Trank įlankoje. Įdomesnės vietos ten pažymėtos papildomai. O patyrę nardytojai geriausiai renkasi Leinsterio ir Haulover įlankas. Jas labai patogu pasiekti nuo kranto.

Viena geriausių nardymo vietų Havajuose – Oahu salos vandenys, netoli Makaha paplūdimio. Čia matomumas siekia 30 metrų ir net daugiau. Pasinėrę netoli paplūdimio arba tolimiausių rifų, nardytojai neatsigroži įvairiomis žuvimis, pintimis, koralais, o jei pasiseks – erelinėmis rajomis ir 180 kilogramų svorio žaliais vėžliais. Tiesa, žiemą Makahoje maudytis ir nardyti gali trukdyti didelė mūša.

Labai įdomią programą nardytojams siūloma Indonezijos nacionaliniame parke Bunakan, kuris įsikūręs šiaurinėje Sulavesi salos dalyje. Bunakan įkurtas 1991 metais siekiant apsaugoti nepažeistus koralinius rifus. 97 procentai teritorijos – vanduo. Parkas išsiskiria reta ir įvairia biologija: čia yra 2500 rūšių žuvų ir koralų!

Į „Forbes Traveller“ sąrašą pateko ir Didysis Bajerini rifas Australijoje, taip pat Rurutu sala Prancūzijos Polinezijoje, povandeninių uolų sistemos Floridoje, Fidži sala ir salos.

Alfa.lt

Belieka luktelėti, kol jose apsilankysiu ;)

Perskaičius tokį teiginį ir įsigilinus į tai, jog nuo 2010 metų kūrybiniai darbuotojai „Sodrai” atskaičiuos 42% savo honoraro, man kraujas užvirė ir akimirkai net žado netekau…

42%… 42%?! 42%!!! Ir kuo argumentuojama? Ogi tuo, kad dalis įmonių vadovų piktnaudžiaudavo darbuotojams mokėdami ne tik algas, bet ir kūrybinio darbo honorarus ir pateikiamas žlugusios „flyLAL-Lithuanian Airlines“ pavyzdys, kai jie net pilotams mokėdavo tokius „kūrybinius” priedus prie algos… Tai, po velnių (atleiskit, negaliu neburnoti…), būk mielas, valdžios žmogau, ir surenk patikrinimus įtarimo keliančioms įstaigoms, kur, kaip gerai pastebėjo vienas Alfa.lt komentatorius, statybininkų sienos mūrijimą įvertina kūrybiniu darbu!.. Bet kur kas paprasčiau eiti lengviausiu keliu – jei ne Petrui statybininkui, tai ir ne Antanui rašytojui… Vadinasi, jei rėžiam, tai per visus, o po to dar galėsime ir pasigirti kokie šaunūs esam, kaip biudžetą (beveik) sėkmingai pildom…

Na, tokiems žmogeliams kaip man, kurie gauna pajamas iš publikuojamų straipsnių, tuomet dar belieka pasidžiaugti bent viena smulkmena – „Lietuvos Ryto” teigimu, kitąmet labiau pasiseks tik tiems, kurie gauna honorarus ne iš savo darbdavio. „Sodros“ ir sveikatos draudimo mokestis sieks 39,7 proc., bet jis bus skaičiuojamas irgi tik nuo pusės pajamų. Taigi realiai mokestis pastariesiems sieks mažiau negu 20 proc. nuo pajamų.” Ir tai, jei didieji išminčiai nepersigalvos arba vėliau nepateiks naujos savo teiginių interpretacijos…

Ai, tiesiog labai norėjosi išsibambėti ;)

Kadangi orų už lango jau tikrai nebegali pavadinti vasariškais, tai sumąstėm užsiimti TV-diving’u (chuckle), o jei tiksliau, tai šiandien panorau panardyti kartu su išreklamuota filmo „OceanWorld 3D” vėžliuke. Niurktelėjome į platųjį kino ekraną ir… po filmo pamąsčiau, kad pastaruoju metu parsisiųti nardymo tipo filmai ir pažiūrėti namie buvo kur kas įspūdingesni ir vertingesni nei pastarasis…

Tačiau visiškai supeikti neturėčiau, o ir nenorėčiau, nes žmonėms, kurie niekada netyrinėjo povandeninio pasaulio, „Kelionė į vandenyno gelmes 3D” tikrai taptų įdomiu pasigrožėjimu. Tiesa, vaizdų galėjo ir kur kas gražesnių bei spalvingesnių parinkti, kas žmonėms sudarytų kur kas gilesnį įspūdį ir priverstų aikčioti bei nuoširdžiai grožėtis. Pastarasis man paliko daugiau „išgelbėkime gamtą ir nykstančiąsias vandens gyvūnų rūšis” filmo įspūdį nei supažindino su povandeninio pasaulio grožiu.


Apmaudoka, kad visi Lietuvoje matyti 3D filmai stokoja efektų – šiandien keliaujant į vandenyno gelmes vos kelis kartus pasijutau tarsi tikrai niurktelėjusi. Bet, kaip Dainius pasakė, nesitikėk gauti virtualios realybės efektų, iki jų dar teks palūkėti ;)

Taigi nuoširdžiai apie filmą – vertą pažiūrėti, jei nesi nardęs, bet realiai 20 litukų galima ir vertingiau panaudoti, o su povandeniniu pasauliu supažindintų BBC pristatytas aštuonių dalių dokumentinis filmas „Vandenynai„.

18
Spa
Publikuota temoje: Apie viską

Paletė

Rudeniui pasidabinus auksu, nusprendėme ir mes atnaujinti garderobą ;) Taigi dėl tinklaraščio atnaujinamo galimi laikini trukdžiai.  Prašau sugrįžti kitą dieną, kai blog’as jau galės išdidžiai lipti ant podiumo ir pasirodyti Jums visu grožiu ;) Arba skaitykite ankstesnius įrašus adresu: Zhucka.net ;)

Išbandėjusiai trokšdama turiningo savaitgalio auksinio rudens gamtos apsuptyje, net krykštavau iš laimės, kai šeštadienį išsiruošėme pa’geocach’inti (clap)

Pirmiausia nuskuodėme į savo paruoštą slėptuvę Dumsių raketinėje bazėje, iš kur norėjome perkelti keliauninką TravelBug’ą. Pasitaikė labai smagus toks – keliaujantis dantų šepetukas :) Tiesa, jis labai norėjo keliauti po Skandinavijos šalis, pasiekti Suomiją, bet keliauninkai, šiek tiek jo neatsiklausę, atvežė jį į Lietuvą. Na, nieko, pamatyti visokius kraštus juk yra įdomu ;)

Judėdami iš Jonavos link Ukmergės, stabtelėjome Deltuvoje, kur aprašymas bylojo, kad senos bažnyčios griuvėsiuose rasime lobį. Kai pamačiau vietą, akimirkai sustingau, nes tie senoviškos bažnyčios likučiai, skendintys auksinio rudens vandenyne, atėmė žadą… :O

Deltuvos bažnyčios griuvėsiai

Deltuvos bažnyčios griuvėsiai

Deltuvos bažnyčios griuvėsiai

Deltuvos bažnyčios griuvėsiai

Lobį rasti buvo labai nesunku, bet aplankyti vietą tikrai verta. Užbėgant įvykiams už akių, papasakosiu, kad grįžtant namo draugai taip pat nusprendė paimti pastarąjį lobį. Jau buvo gerokai po vidurnakčio, todėl stebėti juos, žengiančius į tamsą, o po to žibintų šviesos raižomis ir keisčiausius šešėlius skleidžiančius bažnyčios griuvėsius, buvo tikrai įspūdinga ir žavu :)

Taigi atradę Deltuvos lobį, patraukėme prisijungti prie kitų komandos narių, jau lūkuriuojančių mūsų prie Baltijos kelio 10-mečio paminklo. Deja, po paieškų po akmeniu, ant akmens, miškelyje už tvoros ir po tvora bei visur kitur, kur tik mūsų laki fantazija pasufleravo, teko nusivilti :( Antrasis lobis nerastas…

Pminklas Baltijos kelio 10-mečiui

Pminklas Baltijos kelio 10-mečiui

Kupini ryžto, juk tai tik dienos pradžia, patraukėme ieškoti Mūšios rezervato lobio. Žinodami, kad pastarasis turi būti prie kelmo, ėmėme tyrinėti visus ant kalvelės rastus kelmus…

Kasam kasam, ieškom ieškom...

Kasam kasam, ieškom ieškom...

Po atkaklių kasinėjimų ir spėliojimų jau buvome beprarandą viltį, kai išgirdome Dainiaus švilptelėjimą „Radau!” Deja, pribėgus teko nusivilti – lobis buvo išdraskytas ir visiškai sunaikintas :( Matyt, ne tik žmonėms, bet ir kažkokiam žvereliui parūpo dėžutės turinys.

Sunaikintas Mūšios rezervato lobis :(

Sunaikintas Mūšios rezervato lobis :(

Nors pradžia nepasirodė daug žadanti, bet mes ne iš tų, kurie linkę nuleisti rankas ;) Todėl nužygiavome per miškelį ieškoti partizanų kelio lobio. Kiek paėjėję pamatėme, kad kelią mums pastos upelis, todėl sugrįžę sėdome į mašinas ir patraukėme ieškoti kito priėjimo.

Didžiosios kovos apygardos Partizanų parkas

Didžiosios kovos apygardos Partizanų parkas

Partizanų kelio slėptuvė įrengta ant gražaus kalnelio, atveriančio žavų peizažą – tvenkinį bei nenumaldomai šniokščiančią jo užtvanką, rudens nuspalvotus miškus. Šįsyk lobį radome! (clap) Tik apmaudu, kad jis buvo visas peršlapęs, tačiau savo „gėrybių” maišiuke radusi užspaudžiamą maišiuką bei Vytui parūpinus naują baltą lapą, operatyviai išsprendėme susiklosčiusią situaciją :)

Partizanų tako lobis

Partizanų tako lobis

Pajutę savyje pabundančią diggeriavimo sielą :), toliau nurūkome į Kopustėlių zenitinės artilerijos bazę, kurioje keli kolegos jau buvo buvę anksčiau, deja, paieškų nevainikavę sėkme. Bet šįkart ryžto ir užsispyrimo turėjome pilnas kišenes, taigi be lobio nusprendėme neišvykti ;)

Būtinas pastebėti, kad pastarasis lobis yra lydimas mistinių dalykėlių – kiekvienas lobio ieškotojas susiduria su labai jau grybaujančiomis koordinatėmis, kas yra neįtikėtina, nes kažkokia radiacija, elektromagnetiniai laukai ar visi kiti panašūs dalykėliai šiaip jau neturėtų veikti iš palydovo atskriejančios informacijos… Bet ši mistika suteikia savotiško šarmo, naršant po karinės bazės griuvėsius ;)

Kopūstėlių zentinės artilerijos bazė

Kopūstėlių zentinės artilerijos bazė

Kopūstėlių zentinės artilerijos bazė

Kopūstėlių zentinės artilerijos bazė

Komandai išsibarsčius po neaprėpiamus miškus, pradėjome šniukštinėjimą, kurį galiausiai vainikavo džiugi žinia – lobis rastas! (clap) Tiesa, kur kas toliau, nei sufleravo dvejos internete nurodytos koordinatės… todėl rastas dėl to, kad paprasčiausiai buvo tikrinami visi aptikti bunkeriai, bet šito lobio paieškose buvo svarbu ne priemonės, o tikslas ;)

Šįkart kolegos numėmė trigubai tikslias koordinates, tikėkimės padėsiančias kitiems ieškotojams ;)

Trigubo tikslumo koordinatės ;)

Trigubo tikslumo koordinatės ;)

Iki pat sutemų dar tyrinėję bazę, galiausiai patraukėme į Ukmergę, kur planuose buvo dar geras pluoštas lobių.

Tiesiu taikymu nuvykome prie gana įspūdingo net naktį Ukmergės piliakalnio, kuris pasitiko 128 laiptelių pakopomis ;) Kiek paskaičiavę ir patyrinėję, greitai aptikome lobį :)

Ukmergės piliakalnio lobis

Ukmergės piliakalnio lobis

O tada buvo būtina pasistiprinti ;) Pareklaminsiu, nes tikrai verta – kolega parodė įstabią „Focus pica” maitinimo įstaigą, kurį mane pakerėjo interjeru bei ne tik mielu (ir kai ką viliojančiu ;) ) aptarnavimu, bet ir maistas toks, kur tiesiog būtina pirštus apsilaižyti ;) O kainos – nesikandžiojančios ;)

Po tokios skanios vakarienės iš pradžių kiek tingiai, bet vėsaus oro išjudinti patraukėme į naktinį pasivaikščiojimą po Ukmergę. Pirmiausia nuskynėme Ukmergės bažnyčios lobį, kur teko lipti per tvorą, nes naktį, žinoma, varteliai užrakinti :) Bet dėl tokio tikslo, o ne vandalizmo, kartais juk galima ;)

Ukmergės bažnyčios lobis

Ukmergės bažnyčios lobis

Toliau ėmėmės multi-cach’o. Taigi, broliai kurmiai, paskaičiuokime :) Tokie mane ypač vilioja, nes smagu paspręsti užduotėles, paskaičiuoti lygteles :) Atradę Ukmergės vandens bokštą, sužinoję, kuomet Ukmergės gyventojams buvo pradėtas tiekti vanduo (1932 m 8-) ) pagal antrąsias koordinates suradę mislingąjį pastatą, kuris turėjo mums pasufleruoti du žodžius, padėsiančius išspręsti antrąją lygtį, galiausiai pasiskaičiavome galutines koordinates ir visai lengvai suradome lobį :)

Montego Bay lobis

Montego Bay lobis

Montego Bay lobio atradėjai :)

Montego Bay lobio atradėjai :)

Dar nepavargot? Nes mes tai ne :)

Toliau patraukėme link kiek nejaukaus, bet kartu intriguojančio lobio, paslėpto miesto stačiatikių kapinėse…

Lobis kapinėse... brrr...

Lobis kapinėse... brrr...

Ne, mes ne vandalai i rne kapinių plėšikai ;)

Ne, mes ne vandalai i rne kapinių plėšikai ;)

Ilgai tyrinėjome kapines juosiančią tvorą, naktyje bandėme įžvelgti ir nuspėti tai, į ką sufleravo lobio nuoroda – reikia gerų akių ir taiklaus mąstymo, bet nesėkmingai :( Galiausiai sutrikę nuo nepaliaujamai kankinusio pojūčio, jog tai nėra geriausia vieta lobiui slėpti, patraukėme ieškoti micro-lobio, paslėpto kur kas padoresnėje vietoje – Ukmergės autobusų stotyje.

Pirmą kartą mačiau tokią mažą dėžutę!!! :) Amazing, ar ne? :)

Ukergės autobusų stoties micro-lobis

Ukergės autobusų stoties micro-lobis

Grįžinėjant link automobilių, turėjome praeiti pro tas pačias išniukštinėtąsias kapines. Ir įvyko eilinis kolegos Pranksės sužybėjimas – rodos, tiesiog eidamas pro šalį, tūptelėjo vienoje vietoje prie tvoros, kyštelėjo ranką į, rodos, visų šimtą kartų išžiūrinėtą skylę ir… ištraukė oranžinę dėžutė, kurioje ir tūnojo tas keistasis lobis :)

GeoCach’inimas GeoCach’inimu, bet kai pamatai keistus betoninius „grybukus” kyšančius ant kalvelės, diggerio širdis negali nepabusti :) Atradę įėjimą, tiesa, užvirintą grotomis, pasmalsavome :) ir pirmiausia, žinoma, mūsų landusis Vytas visai lengvai šmurkštelėjo pro tarpą vidun. Negalėjau nustygti vietoje, todėl sparčiai metusi į šalį rankinę ir striukytę, taip pat lengvai prasirangiau pro plyšį :) Dainiui teko kiek paplušėti, bet ir jo stotas pralindo į vidų :) Deja, Pranskės raumeningoji krūtinė (chuckle) tapo kliūtimi, bet mes pažadėjome ką nors įdomaus būtinai parnešti ir patraukėme tamsiu koridoriumi gilyn į požeminę slėptuvę.

Tik šmurkšt ir jau viduje ;)

Tik šmurkšt ir jau viduje ;)

Nuoširdžiai nustebome radę tokią sąlyginai tvarkingą (pagal apleistųjų slėptuvių standartus :) ) aplinką. Neskaitant kelių jaunuolių „meninių” apraiškų ant sienų ir vos keletos padegusių sienų bei paardytų vietų, tai slėptuvė atrodė taip, kad, kaip sako kolega, iš bėdos gyventi galima būtų ;)

Jauku beveik kaip namie ;)

Jauku beveik kaip namie ;)

Į dienos temą atradome savotišką lobį ir čia – puikiai išsilaikiusias rusiškas kabinetų lenteles („ryšių specialistas”, „sekretorė-mašinistė”, „aplinkos apsaugos ministerija” ir t.t., ir pan. :) ), kurias ir prigriebėme dovanų lauke pasilikusiems kolegoms, žinoma, parinkę kiekvienam pagal prasmę ;)

Dovanėlės draugams :)

Dovanėlės draugams :)

Dieną vainikavome šalia Ukmergės aplinkelio esančiu lobiu tarp uolų, kuriame ir palikome savo smagųjį TravelBug”ą dantų šepetuką, tikėdamiesi, kad netoliese judraus kelio esančią slėptuvę kas nors greitu laiku aplankys ir TB nukeliaus į išsvajotąją Skandinaviją ;)

Taigi trumpai apie dienos laimikius :)

11 ieškotų lobių, iš kurių net

9 rasti (clap),

1 nerastas :( ir

1 sunaikintas :(

I like it ;)

16
Spa
Publikuota temoje: Dienoraštis, Jausmai

Dar ilgai naktimis nubusdavau išpilta šalto prakaito, drebėdama ir vos tramdydamasi, kad nepravirkčiau balsu… Užsikimšdavau ausis ir stipriai stipriai užsimerkdavau, bet tas baisus, viską griaunantis ir, rodos, kiaurai tavo kūną perskrodžiantis garsas įveikdavo bet kokias mano pasąmonės statomas barikadas… Linkstančio metalo džeržgesys, dūžtančio stiklo sprogimas, staigaus stabdymo pažadinta gumos smarvė ir ore, greičiau, nei supranti, kas įvyko, pakimbanti baimė, o tavo ištikimasis ir pamėgtasis automobilis akimirksniu galintis tapti tave įkalinančiu metalo laužu…

Karas keliuose„, „Būk matomas„, „Vairuok protingai” ir visa kita aibė protingų patarimų garsiai išsakomi ne veltui, tik gaila, kad taip retai išgirstami… Nes net ir sparčiausias kelių erelis praranda savo gebėjimą ką nors pakeisti, kai nevaldomas automobilis įsisuka į mirties verpetą…

Čia daug daugtaškių, nes kalbėti apie tai, apie ką visi ir šiaip žinome, tik dažnas numojame ranka, kad „man taip neatsitiks”, yra komplikuota. Žmogus sau gyveni, džiaugiesi savais pasisekimais, liūdi dėl smulkių nesėkmių, atsiradusių tavo šviesiame gyvenimo kelyje, pasišvilpaudamas sėdi už automobilio vairo ir išsiruoši į trumputę kelionę, nė nesusimąstydamas, kad kažkas gali įvykti ne taip… ir staiga esi įtraukiamas tos ore atsirandančios baimės ir kažkur iš giliai giliai prasiveržiančio suvokimo, kad taip neturėjo būti, bet… nutiko…

Auto_ivykis

Man kartais baisu, ne, ne kartais, o dažnai baisu, koks trapus yra žmogus ir koks lengvai nutraukiamas siūlas yra žmogaus gyvenimas… Neteigiu, kad geriausia egzistencijos forma yra gyventi bijant visko ir stengiantis numatyti visus galimai įmanomus pavojus bei stengiantis bet kokia kaina jų išvengti, tačiau tikriausiai nėra nieko baisiau už tokią absurdiškai kvailą žūtį!.. Jei mirtum darydamas tai, ką labiausiai mėgsti gyvenime, žengdamas extremalų, bet suvoktą ir įsisavintą žingsnį, tai būtų… prasminga ir netuščia, netgi ne taip baisu. O jei žūtum paprasčiausioje kasdieninėje rutinoje – judėdamas iš taško A į tašką B, tuomet… tuomet man baisu, o baimių normalus žmogus stengiasi išvengti…

Tikriausiai nenorėjau nieko pasakyti, tik buvo poreikis išlieti tą pabundantį gąsdinantį metalo džeržgesį, neleisti dūžtančio stiklo šukėms sudrumsti ramybės ir užtrenkti baimei duris prieš pat nosį…