Žymų archyvas » morčius «

25
Spa
Publikuota temoje: Kitos temos

Na, štai ir subrendo mano mažoji augintinė :) Nereikėjo nė pavasario ir iš mažos naivios katytės pavirto… morčiuojančia kate… (whew) O su jos nuolankiais kniauksėjimais man atsirado dar vienas galvos skausmelis – tai būti ar nebūti… tfu, tai yra pjauti ar nepjauti? Štai kur klausimas…

Apsiginklavusi geležine kantrybe ir mėgindama nekreipti dėmesio ir keisčiausias pozas, kurias mano mieloji pradėjo demonstratyviai rangyti, nėriau stačia galva į milžiniškąsias interneto platybes ;) Niurktelėjau ir pradėjau skaityti viską iš eilės lietuvių, anglų ir net slebizavojančia mano rusų kalba :) apie… sterilizaciją |-(

Galva išpampo ir, rodos, tik dar daugiau klaustukų atsirado… bet sprendimą juk vis tiek reikės priimti, taigi susidėliojau kelis aspektus, kurie išsikristalizavo benardant informacijos srautuose:

1. apsisprendusi turėti katytę, buvau pasiryžusi tapti natūralumo šalininke ir dėl elementariausio instinkto neguldyti gyvuliuko po skalpeliu… bet stebėdama, kaip mano žvitrioji ir šaunioji katytė tris dienas veik nieko neėdė, pradėjo kuokštais šertis ir nebežinodama, ką daryti, kad tik nebegirdėčiau to gailesčio kupino miauksėjimo (tiesa, privalau pastebėti, jog manoji visgi nėra iš tų garsiai reiškiančiųjų savo nepasitenkinimus, dar visai pakenčiama, nors ir varginama dainelę traukė visas tas dienas…), sudvejojau…

2. kai tas nuostabusis gyvunėlis, kuris vos parsivežtas iš mamos guolio į naujus namus iš pat pirmosios dienos atrado savo WC ir tvarkingai juo naudojosi, nusprendė pridirbti ant lovos… labai sudvejojau…

3. pirmasis gelbėjimosi ratas tiek man, tiek mano mergytei, pamaniau, kad taps tabletės. Puoliau naršyti apie jas ir šokiravo žinia – gyvuliuką šeriant tabletytėmis, gali nė nesvajoti, kad tavo augintinis ilgai ir laimingai gyvens, nes labai padidėja rizika piktybiniams augliams ir įvairiems kitiems negalavimams, kurių pasekoje turėsi ir pati kankintis, ir savo gražuolę kankinti tąsydama po veterinarijos klinikas… Dar turėdama lašelį abejonių paskambinau kolegai veterinarui pasiteirauti, ar iš tikrųjų ir… vidury sakinio buvau nutraukta ir paklausta – „ar žinai, kas yra vėžys?! Ar nori, kad tavo katė susirgtų šia liga?..” Ne, vat šito tai mes tikrai nenorime (shake)

4. labai… labai labai nenoriai suvedžiau į visagalį Google „sterilizacija”… Pradėjau skaitinėtis, iš pradžių užkliuvau už tokių pat natūralistu, kaip esu (buvau?..) pati pasisakymų, teigiančių, jog nesame visagaliai spręsti, kam gyventi, o kam mirti (bet ar tikrai? Juk žmogus turi galimybę kontroliuoti gimimo procesą – pradedant kontraceptinėmis priemonėmis ir baigiant abortais…) ir kodėl manome, kad žinome, kas geriau mūsų katei ir t.t., ir pan. Nenuilsdama ir neleisdama vienašališkai informacijai manęs užvaldyti, skaičiau toliau.

O kiek aistrų ir net pykčių sukelia tokia tema forumuose!!! (talk) Niekada nebūčiau patikėjusi :) Ir tarp visos tos stiprių pasisakymų raizgalynės, rodos, supermama.lt forume atradau labai ramų ir žmogiška kalba :) pateiktą paaiškinimą – įsivaizduok, kad tu kažko labai labai nori, bet niekaip negali suprasti, ko. Nemiegi naktį, nevalgai dieną, negali susikaupti darbe, susitikusi su draugais blaškaisi ir niekaip nesugebi įsilieti į pokalbį, atsipalaiduoti. Grįžusi namo iššveiti visus kampus, bet vis dar nerandi ramybės. Esi labai pavargusi, bet negali užmigti, negali nuraminti to kirmino savyje ir kas pikčiausia, kad nė negali paaiškinti, kas tau yra… Na, ar kažkas panašaus :) Taip katytė jaučiasi per morčių, jeigu jos nesuleidi su pirma pasitaikiusia gyvenimo „meile” :) Ir taip ji jausis veik kas mėnesį… Na, jei suleisi, tuomet šis jausmas dings pusemčiui, bet…

5. čia atsiranda dar vienas manasis „bet” – mano mylimiausia, kokią aš kada nors esu turėjusi, katė :) yra paprastutė, bet labai nuoširdi kieminukė. Tiesa, mama tai tikrojo siamiškojo kraujo, bet tėvas, ta „tikroji pirma pasitaikiusi meilė” :) pasitaikė eilinis kieminukas. Kad ir kokia nuostabi ir protinga ji būtų, bet leisti į pasaulį dar daugiau tokių beveislių mažylių, kurių, tikriausiai, niekas nė nenorės ir… į gatvę išmesti aš jų negalėčiau! (shake) Paskandinti? Uždusinti? Na jau ne!!! Vardan ko juos paleisti į pasaulį tada? Kad mama pasitenkintų, o jie būtų nužudyti?! Juk tai absurdas… Prieš žmogų, to nusipelniusį, gali pakelti ranka, o už ką prieš mažutį gležną nekaltą gyvuliuką kelti savo ranką? Vien todėl, kad gali?.. Na, bet aš jau čia įsijaučiau… Jautrioji styga buvo užkabinta ;)

6. Galiausiai prisiskaičiuosi dar kelioliką (šimtų?) nuomonių vėl kreipiausi į kolegą veterinarą ir sužinojau, jog priešingai nei daugelio teigta, jog derėtų leisti katei atsivesti pirmąją vadą ir tik tada ją sterilizuoti, verčiau tai padaryti kaip įmanoma anksčiau. Ir tiesą sakant, man asmeniškai, tai skamba logiškai – kol gyvuliukas dar neįsisavino šio geismo, kol dar nė nežino, ko neteks, ir jei jau tikrai apsispręsta šeimininkų, tai geriau atlikti šią operaciją neerzinus gyvūno ir neskaudinus vėliau galėsiančiais kilti prisiminimais apie motinystės džiaugsmus ir malonumus prieš tai ;) (nors čia irgi teigiama, kad katės nepatiria orgazmo, o poruojasi tik iš elementaraus dauginimo inkstinkto. Velnias ten jas žino, nepaklausi juk :) ).

Taigi po kelių savaičių dvejonių, kelių ilgų naktinių mąstymų katytei bekniaukiant ir aibės skaitalų, manau, kad verdiktas visgi – pjauti…