Nusibodo ankstyvi rytai? Bet į darbą nepasiruošęs negalite eiti, todėl tenka aukoti savo brangų miego laiką tvarkingam kostiumui, tobulam kaklaraiščio mazgui ar bent šiokiems tokiems pusryčiams? Velniop, gana parintis 
Čia keli patarimai, kurie padės sutrumpinti ryto saviruošos laiką 
Na, gal ne iki 5 minučių, bet bent per pusę
Man labiausiai patiko kaklaraiščio ryšimas (jau išmokau ) ir kelnių užsidėjimas
Vakar savo išleistuvių šventę paįvairinome aktyviomis pramogomis. Draugiškas kursas nusprendė draugiškai palenktyniauti ir tam tikslui pasirinko jėgas išbandyti kartodrome 
Šiek tiek pašmirinėję po interneto platybes atradome uždarą kartodromą Kaune, kurį po apsilankymo noriu pareklaminti ir parekomenduoti
Vilko kartodromas įsikūręs Raudondvario plente, gamyklų teritorijoje. Rasti gal kiek kebloka, bet kai jau randi įsukimą į gamyklas, tai kelią parodys didelės reklaminės afišos.
Perspėjimas, kad pačiame kartodrome švelniai tariant šaltoka! Visgi kai pagauna lenktynių įkarštis tai šaltis lieka antrame plane
Kartodromo darbuotojai pradžiugino nuoširdumu Akivaizdžiai mėgaujasi savo darbu Todėl jums ir jūsų kolegoms pasistengs padaryti tikrą šventę
Mūsų kompanija pasirinko 5min kvalifikacinį važiavimą ir 10 ratų lenktynes. Lenktynių metu virė super duper aktyvi kova, o personalas netingėjo energingai mosuoti baudos vėliavomis, gelbėti užstrigusiuosius, evakuoti iš avarijos vietų kamščius ir t.t., ir pan.
Bet visos pramogos pasibaigia… Languota vėliava netikėtai išniro prieš akis, bet panašu, kad tai tereiškė „Iki! Nes panašu, kad mes dar užsuksime „
Šį šlapią besitraukiančios žiemos vakarą praleidau stebėdama šokio spektaklį, kuris paliko tooookį gilų įspūdį, jog dar ir dabar užsimerkusi persikeliu tenai, į patį patį scenos centrą, į sūkurį ir pašėlusį tempą, užvaldantį, pakerintį, sužavintį
Kauno šokio teatras AURA publikai padovanojo šokio spektaklį „Metų laikai„, kuriame spektaklio choreografė Lina Puodžiukaitė atskleidžia „skirtingais metų laikais kylančius išgyvenimus perteikiamus išryškinant moters ir gamtos paralelę. Metų laikų kaita atliepia įvairialypę moters prigimtį bei moters formavimąsi: jos gimimą, augimą, brendimą, sužydėjimą ir pilnatvę. Moteris – kaip nuolat atsinaujinanti Pradžių pradžia, užtikrinanti visa ko tęstinumą ir nenutrūkstamumą.”
Antonio Vivaldžio koncertinis ciklas smuikui ir orkestrui tiesiog užburia, įtraukia ir priverčia sulaikyti kvapą. O scenoje besivystantis šokis, prasiveržiantis metų laikų kulminacijomis, priverčia aiktelėti…
Stiprėjant muzikos ritmui, sodrėjant garsui jutau kūnu bėgančius šiurpuliukus. Scenoje nebemačiau atskirų šokėjų, mačiau vienį – pakeriantį, užbriantį, svaiginantį. Jaučiau dažnėjantį pulsą, akimirką norėjau užsimerkti, nes garso atsiritanti banga ir energingas šėlsmas scenoje kunkuliavo tarsi tuoj besirengiantis prasiveržti ugnikalnis! Šokio spektaklis „Metų laikai” – tai energijos pliūpsnis, tai dozė jausmų ir gaivaus oro pliūpsnis šaltoje ir niūrėjančioje aplinkoje, belaukiant skaistaus ir kvapnaus pavasario…
Netiki tuo, ką pasakoju? Dar turi galimybę rytoj tai išvysti savo akimis
Sekmadienį, vasario 21 d. 15 val. Reval hotel NERIS renginių ir konferencijų centre, Alfa salėje vėl bus rodomas Kauno šokio teatro AURA pasirodymas „Metų laikai”. Užsuk, įvertink pats
Šį savaitgalį, po penktadieninio magistrinio darbo gynimo jausdama jausmų termikus, keliančius mane aukštyn ;), su draugų būriu išdūmiau į Trakus. O Trakuose, be to, kad ten visada nuostabiai gražu ir šiaip labai gera aura bei pozityvūs jausmai užplūsta :), smagų šurmulį žadėjo jau iš tolo matomi po dangaus erdves besiblaškantys parasparnininkai
Visgi kadangi Trakus pasiekėme tik šeštadienio pavakarę, tai neilgai teko grožėtis šiais skraiduokliais, o sparčiai bevakarėjant, teko susimąstyti apie galimą nakvynės vietą
Užsimetę savo „sraigių namelius” – turistines kuprines, talpinančias visą reikalingą mantą, pirmiausia sąžiningai išbraidėme visas giliausias pusnis :), ieškodami geocach’ų Deja, nelabai sėkmingai, nes dviejų nė neradome, o vieno beieškant sugebėjau įlūžti, gerai, kad tik iki kelių… Žinojau, kad vanduo ežeruose žiemą būna šaltas, bet kad toooks šaltas Ir kad taip greitai po to stingsta šlapi rūbai
Bet, kaip sakant, gerai bet kokia patirtis, kuri gerai pasibaigia
Galiausiai patraukėme į nusižiūrėtą nakvynės vietą. Tą naktį apsistojome apartamentuose su vaizdu į Trakų pilį Pasistumdami ir krykštaudami lyg vaikai, užšalusiu ežeru nužingsniavome į vieną iš salelių, kurioje netrukome įsikurti
Prabanga, ar ne? Tą salelę esame pamėgę aplankyti vasaromis, pasimaudyti, nes ten patogus priplaukimas, bet niekada nė nesusimąsčiau, jog joje nakvosiu žiemą
Vakaras su gera kompanija neprailgo – juoko ir krykštavimų, sūrių spaudimo, kovų dėl pilies ;), angelų piešimo ant sniego ir net apsaugos švyturėlių pakako O kur tau nepakaks, su tokia kompanija
Visgi rytas nustebino mus pačius
Pabudusi pamaniau, kad… lyja 
Klydau Snigo Ir stipriai Nesustojančiai, begalo žiemiškai ir labai gražiai Tikra žiemos pasaka Trakų salelėje Kai kuriuos, juokėmės, kad dar truputis ir būtų tekę atkasinėti iš po sniego patalų
Užtat skanesnės kavos nuostabesnėje vietoje tokį pasakiškai gražų šv. Valentino dienos rytą tikrai nesu gėrusi 
Tądien, nors ir atrodė, jog oro sąlygos yra pačios nepalankiausios ir nepriimtiniausios skraidymui, bet fanatikai parasparnininkai mąstė kitaip Joks sniegas jiems, padangių užkariautojams buvo nebėda ir tiksluminės parasparininkų nusileidimo varžybos vyko pilnu pajėgumu
Kadangi šis savaitgalis pasitaikė toks šventingas, tai tuo pačiu dar apsilankėme Trakuose vykstančioje Užgavėnių mugėje, prisipirkome daugybę skanių bandelių, pakirkinome Morę
O iš čia mudu patraukėme namolio, bet pasilikę kolegos tapo tikrais Trakų užkariautojais – Darekas su Tania nugalėjo Valentino dienos porelių konkurse ir laimėjo pasiskraidymą parasparniu 
Sutinkama situacija? Kas gali nuspręsti, kur dėti kablelį?..
Vakar žiūrėtas filmas „Skaitovas” („The Reader„), paskatino vėl susimąstyti šia amžina tema, tikriausiai, nė neturinčia vieno, nenuginčijamo atsakymo…
Jei žmogus įsilaužė į butą ir apvogė mus, tai nė nesudvejodami sakome – „bausti, negalima pasigailėti”. Tačiau jeigu išgirsti foninę istoriją, jog to vagies vienintelis vaikas guli kokios nors žiaurios ligos patale… O operacijai, galinčiai išgelbėti vaiko gyvybę, nėra iš kur pasiskolinti pinigų… Neatsidurtumėte tarp dviejų ugnių? Neužpultų dvejonės, kas yra teisinga, o kas ne?.. Mane užpultų… Viena vertus, gali teigti, jog žmogus pats susikūrė tokį gyvenimą, jog neturi pakankamai pajamų. Kita vertus, ypač posovietinėje kartoje likimai būna dažnai žiaurūs ir sunkiai smerkiami – tada įgijo kokią paprasčiausią specialybę, surinkinėjo mažutėleites detales to meto televizoriams ir, rodos, nebuvo ko jaudintis ar nerimauti. Juk Sovietų Sąjunga davė visiems vienodai… O kam nedavė, tie pasiimdavo lengva ranka… Juk vogė visi, bet visiems ir užtekdavo… O dabar televizoriai kur kas modernesni, to žmogelio rankos nebetinkamo darbui, nes kas pakeitė kompiuteriai, o jis jau gerokai perkopęs vidutinį amžių… Sakot, noro tereikia ir galima išmokti naujo amato? Velnias ten žino, kaip ten būna, bet faktas, kad greitai situacija nepasikeičia… Vėlgi, sėdi savo išplėštame bute ir širsti iki kaulų smegenų, kodėl tada reikėjo pasirinkti tokį kelią pinigams gauti ir, žinoma, klausi, kodėl reikėjo apvogti būtent tave (tarsi jeigu būtų apvogtas kitas žmogus, jo poelgis tavo vertinimo skalėje taptų teisingesnis?..). Pyksti, nes tu dirbi nuo ryto iki vakaro, taip pat milijonų neuždirbi ir tavo sunkiai uždirbtą gerbūvį sudrasko kažkoks veltėdis…
Taigi kuris čia teisus?..
Arba karas. Tikriausiai šioje temoje dažniausiai iškyla „bausti negalima pasigailėti” dilema…
Jis dar visiškas paauglys. Dar barzda nė normaliai neželia… O jau įsūdytas ginklas į rankas ir, dėka taiklios akies, jau guli tolygiai kvėpuodamas pastato nuolaužų krūvoje ir žvelgia pro snaiperinio taikiklį, įdėmiai seka priešo siluetą… Netruks nuspausti gaiduką ir atimti gyvybę dar vienam, esančiam kitoje barikadų pusėje… O po karo, tarkim, jį teis. Teis už tai, kad žudė priešo kareivius, kad paklojo ne vieną dešimtį jų. Ar jis kaltas? Taip, kaltas dėl to, kad žudė, bet kita vertus gelbėjo tokių pačių kaip jis jaunuolių gyvybes, drebančiomis rankomis gniaužiančių tokį svetimą, bet vienintelį svarbų jų situacijoje, ginklą… Tuo tarpu priešo pusėje juk taip pat gulėjo ne vienas ir ne du snaiperiai, ramiai sekantys siluetus ir skaičiuojantys taiklius šūvius. Bet jie nebus teisiami savoje šalyje. Jie nekalti. Jie kovojo už savo tėvynę…
Absurdiška situacija – už tai, kad patekai į visą griaunančią ir traiškančią karo mašiną, kad gimei ne laiku ir ne vietoje, dabar esi kaltas… Kaltas, kad vykdei nurodymus. Kad darei tai, ką darė ir kita pusė…
Kai kalba pasisuka apie nacizmą, padėti kablelį įrašo pavadinime pasidaro dar sunkiau. Nekalbu apie aukštesniuosius sluoksnius, kurie sumąstė ir sukūrė žudančią mašiną. Kalbu apie tuos tūkstančius eilinių, kurie vykdė nurodymus.
Grįžtu prie filmo „Skaitovas„.
Hanna Schmitz (vaidina Kate Winslet) savo noru tapo SS’ininke. Nemąstydama, neklausinėdama savęs, ką ir kodėl daro. Tiesiog dirbdama… Kraupiai skamba, bet taip teigė ji. Patekusi į Aušvico koncentracijos stovyklą, tapo apsaugine. Ir dirbo. Saugojo. Nepaleido. Kas savaitę atrinkdavo 10 moterų, kurios buvo siunčiamos į mirtį. Ji tai žinojo. Ji suprato. Bet ji tik varžtelis dideliame griozdiškame aparate, kuriam pasipriešinus, pati būsi sutraiškyta.
Vėlgi klausimas – kas nusprendė, kad jos gyvybė yra vertesnė nei šimtų moterų, kurias ji išrinko mirčiai? Kita vertus, o ką ji būtų pakeitusi, pasipriešindama ir žūdama? Juk į jos vietą būtų pastatyta kita, o jei ta atsisakytų veikti pagal instrukciją, atsirastų trečia ir taip be galo, be krašto…
Ir tai tik kelios situacijos, verčiančios suabejoti ir paklausti savęs, o gal ir kitų – kaip vertinti? Kur atrasti tą vieną nenuginčijamą argumentą, įgalinantį padėti kablelį reikiamoje vietoje…
Kadangi šis savaitgalis nusimato šventingas – kiekvienas pagal skonį ir poreikius galės pasirinkti ką nori švęsti t.y., širdžiuotis Valentino dienos proga, apsivalgyti ir žiemą vyti iš kiemo Kanapinio ir Lašininio užgavėniška kova ar visas laisvas keturias dienas minėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną O kai tokia gausa švenčių, tai ir sunkoka bus pasirinkti, kur nuvykti jų pažymėti
Kadangi Rumšiškėse užgavenės minėtos jau ne vieną ir ne du kartus, o, jei nuoširdžiai, tai ir visiškai nespinduliuoju jokiu noru prastovėti kilometrinėje eilėje, laukiant ėvažiavimo į Rumšiškes, tai šiemet mąstome aplankyti Trakuose vyksiančias parasparnių tiksluminio nusileidimo varžybas.
Trakų oro šventė, vykstanti, jei neklystu, jau septintus metus, sudrumsčia žiemišką ramybę ant Galvės ežero Patikrina rankos miklumą ir akies taiklumą Margaspalviai parasparniai suraižo žiemiškai giedrą dangų, o pilotai žiūrovams padovanoja įstabių reginių ir baltą pavydą sužadinančių akimirkų
Tai vat šiemet mes ir nusprendėme važiuoti to balto pavydo pasisemti Pasigrožėti dangų raižančiais parasparniais, pasvajoti apie paukščio skrydį
Beje, Trakuose sekmadienį šventė pasižymės įvairialypiškumu – įsimylėjėliai galės sudalyvauti Valentino porų varžytuvėse, netrūks užgavėnių kaukių, Lašininis ir Kanapinis sukinėsis netoliese, bus ragaujama blynų ir užvertus galvas žavimasi aviatorių pasirodymais
Žodžiu, užmeskite akį į programą ir… susitiksime ten
Kažkada, labai labai seniai turėjau favoričių knygų sąrašą, kurį, tuo metu būdama kruopšti ir pavyzdinga mokyklinukė :), priekabiai ir nuoširdžiai atrinkinėjau, brūkštelėdavau greta pavadinimo dar ir keletą argumentėlių, kodėl vieną ar kitą knygą derėtų vadinti „gera” Gaila, kad pastarasis sąrašas kažkur išgaravo, pasimetė šūsnyje užrašų, nuskendo sąsiuvinių ir popierių vandenyne
Visgi įrašo pavadinimas sufleruoja, kad ne apie knygas čia noriu rašyti. Nes, nors jų perskaitau dabar dar daugiau nei kada nors anksčiau, bet, deja, retokai atrandu ką nors toooookio 
Arba per daug išranki su metais pasidariau, arba atsirinkti nebemoku ir vis užkimbu ant popsiško šlamšto, arba suprastėjo naujieji leidiniai stiprokai.
Filmai. Kai atsikračiau priklausomybės, kuri suryja daugiausiai žmogaus laiko ir duoda mažiausiai naudos, t.y. televizoriaus, tai išsivystė, sakyčiau, sveikas priekabumas tam, į ką vėpsoti ekrane Nebėra poreikio bukai maigyti nuotolinio valdymo pultelio, taigi nebeliko ir jokio noro ar net minties bukai vėpsoti į bėgančius kadrus. Taip atsirinkdama pastaruoju metu peržiūriu ne daug, bet atrandu tikrai puikių filmų. Ir tik dabar :), po šitiek beletristikos, galų gale priėjau prie reikalo Gerų filmų, kurių sąrašų ir, nebe moksleiviškomis, bet tokiomis pat priekabiomis ir nuoširdžiomis pastabomis noriu pasidalinti su kitais
Perspėju, eiliškumas čia nieko nereiškia, tiesiog pilsiu tokia tvarka, kokia prisiminsiu O peržiūrėti verta. Super efektų ir super duper vaizdelių nerasit, bet po gilias mintis pasikapstyti paskatinti turėtų
OK, gana tų dostojevskiškų sakinių ir prie reikalo
Ieškantys laimės / The Pursuit of Happyness
Jeigu kuris nors sugebėsite likti abejingas, peržiūrėjęs šį filmą, parašykite man, kaip jums tai pavyko Rimtai 
Išdėstykite visus įmanomus argumentus, kaip ir kodėl galima būti abejingam tokiam žmogaus ryžtui, užsispyrimui nugalėti nesėkmes, kovoti su nepritekliumi ir… laimėti Išsiveržti į priekį sunkiu darbu ir tikėjimu, jog pavyks, jog turi padaryti… dėl savęs, dėl savo vaiko…
Ištikimas sodininkas / The Constant Gardener
Afrika. Tikras, bet toks naivus troškimas… padėti. Pakeisti. Kalbėjimas garsiai ir to pasekmės… Skaudžios… Gniuždančios… Realios…
Lemiamas balsas / Swing Vote
Jeigu artėjant rinkimams, tu stovi toje barikadų pusėje, kuri temoka niurnėti – „O kam čia eiti balsuoti?! Vis tiek mano balsas nieko nereiškia…” Tai šitas filmas tau Žinoma, neišvengta hiperbolės, bet juk bet kuriame filme esmė ne smulkmenose, o tame, ką scenaristas norėjo pasakyti ir kaip režisieriui tai pavyko atskleisti
Juodojo vanago žūtis / Black Hawk Down
Na, gerai, šitas apie karą Tai daugiau, anot kai kurių mano kolegų, kaip ir nebereikėtų nieko sakyti Bet visgi…
Erzinantis, siutinantis, į neviltį varantis bejėgiškumas! Galima būti priekabiais ir teisti – dėl kelių, likusių užnugaryje, žuvo dešimtys kitų… Bet kitą vertus, jei ten atsirastum TU, ar bent tyliai, pasąmonėje neištartum – „Padėkite. Nepalikite…”
Ir dar – efektingas ir šiurpuliukus prikviečiantis soundtrack’as
Keista Bendžamino Batono istorija / The Curious Case of Benjamin Button
Fantastinis. Nėra mano mėgstamiausia sritis. Bet filmas įdomus Suintriguojantis savo kitoniškumu Tiesa, dėmesį sunkokai išlaiko, nes netrumpas (čia švelniai pasakyta, nes viso pasirinkę jį, prie ekrano praleisite 2 val 43 min taigi, atsargiai, jei ryte anksti keltis ). Bet labai ramiam vakarui, kai norėsis pasižiūrėti į meilę be išlygų, vertas dėmesio.
Kruvinasis deimantas / Blood diamond
Leonardo di Caprio fanatikams (-ėms) turėtų būti bene nr. 1 (na, gerai, gal po „Titaniko” ), nes blogiuko personažas turėtų nuginkluoti naivias širdeles ir priversti padūsauti ne vieną mergaitę
O filmo, ne Leonardo susirinkusius pasižiūrėti, turėtų prikaustyti siužetas, skurdus deimantų blizgesys giliame skausmo purve. Jokių ribų, jokių normų, jokių taisyklių – tik pinigai…
Lūšnynų milijonierius / Slumdog Millionaire
Gerai, žinau, kad tai ne argumentas :), bet per šitą filmą šniurkščiojau pilnu tempu
Meilė. Idėja. Ir kelias, kuriuo svajonė paversta realybe… Come on, juk tai daugiau nei žavu!
Muzika ir žodžiai / Music & Lyrics
Na, jei jau pradėjome apie meilę Tai dėl soundtrack’o pasižiūrim šitą
Musių valdovas / Lord of the Flies
Galiu beveik garantuoti, kad skaitėte Viljamo Goldingo knygą šiuo pavadinimu. Na, bent mokyklos privalomųjų knygų sąraše ji buvo (lyg ir :P). Na, jei visgi neskaitėte, tai šiuolaikinis kinopasaulis išvaduos iš kančių ir pusantros valandos bėgyje parodys knygos esmę
Kas nutinka, kai būriui vaikų suteikiama galia sukurti… naują bendruomenę? Sudaryti gyvenimiškas taisykles, tapti kūrėjais ir viso ko lėmėjais? Ar bent įsivaizduojame, kokio mąsto žiaurumas slypi tuose jaunuoliuose? Ar neišsigąstume išvydę tarsi veidrodžiuose savo atspindį juose?…
Ai, šiam vakarui tiek
To be Continued
2004 - 2024 © Lina Žukauskaitė a.k.a. "Zhucka" | Patalpinta: HostIN.lt :: Patikimas ir pigus hostingas!
Loading ...
Atsiliepimai