Žymų archyvas » pasigailėti «

10
Vas
Publikuota temoje: Dienoraštis

Sutinkama situacija? Kas gali nuspręsti, kur dėti kablelį?..

Vakar žiūrėtas filmas „Skaitovas” („The Reader„), paskatino vėl susimąstyti šia amžina tema, tikriausiai, nė neturinčia vieno, nenuginčijamo atsakymo…

Jei žmogus įsilaužė į butą ir apvogė mus, tai nė nesudvejodami sakome – „bausti, negalima pasigailėti”. Tačiau jeigu išgirsti foninę istoriją, jog to vagies vienintelis vaikas guli kokios nors žiaurios ligos patale… O operacijai, galinčiai išgelbėti vaiko gyvybę, nėra iš kur pasiskolinti pinigų… Neatsidurtumėte tarp dviejų ugnių? Neužpultų dvejonės, kas yra teisinga, o kas ne?.. Mane užpultų… Viena vertus, gali teigti, jog žmogus pats susikūrė tokį gyvenimą, jog neturi pakankamai pajamų. Kita vertus, ypač posovietinėje kartoje likimai būna dažnai žiaurūs ir sunkiai smerkiami – tada įgijo kokią paprasčiausią specialybę, surinkinėjo mažutėleites detales to meto televizoriams ir, rodos, nebuvo ko jaudintis ar nerimauti. Juk Sovietų Sąjunga davė visiems vienodai… O kam nedavė, tie pasiimdavo lengva ranka… Juk vogė visi, bet visiems ir užtekdavo… O dabar televizoriai kur kas modernesni, to žmogelio rankos nebetinkamo darbui, nes kas pakeitė kompiuteriai, o jis jau gerokai perkopęs vidutinį amžių… Sakot, noro tereikia ir galima išmokti naujo amato? Velnias ten žino, kaip ten būna, bet faktas, kad greitai situacija nepasikeičia… Vėlgi, sėdi savo išplėštame bute ir širsti iki kaulų smegenų, kodėl tada reikėjo pasirinkti tokį kelią pinigams gauti ir, žinoma, klausi, kodėl reikėjo apvogti būtent tave (tarsi jeigu būtų apvogtas kitas žmogus, jo poelgis tavo vertinimo skalėje taptų teisingesnis?..). Pyksti, nes tu dirbi nuo ryto iki vakaro, taip pat milijonų neuždirbi ir tavo sunkiai uždirbtą gerbūvį sudrasko kažkoks veltėdis…

Taigi kuris čia teisus?..

Arba karas. Tikriausiai šioje temoje dažniausiai iškyla „bausti negalima pasigailėti” dilema…

Jis dar visiškas paauglys. Dar barzda nė normaliai neželia… O jau įsūdytas ginklas į rankas ir, dėka taiklios akies, jau guli tolygiai kvėpuodamas pastato nuolaužų krūvoje ir žvelgia pro snaiperinio taikiklį, įdėmiai seka priešo siluetą… Netruks nuspausti gaiduką ir atimti gyvybę dar vienam, esančiam kitoje barikadų pusėje… O po karo, tarkim, jį teis. Teis už tai, kad žudė priešo kareivius, kad paklojo ne vieną dešimtį jų. Ar jis kaltas? Taip, kaltas dėl to, kad žudė, bet kita vertus gelbėjo tokių pačių kaip jis jaunuolių gyvybes, drebančiomis rankomis gniaužiančių tokį svetimą, bet vienintelį svarbų jų situacijoje, ginklą… Tuo tarpu priešo pusėje juk taip pat gulėjo ne vienas ir ne du snaiperiai, ramiai sekantys siluetus ir skaičiuojantys taiklius šūvius. Bet jie nebus teisiami savoje šalyje. Jie nekalti. Jie kovojo už savo tėvynę…

Absurdiška situacija – už tai, kad patekai į visą griaunančią ir traiškančią karo mašiną, kad gimei ne laiku ir ne vietoje, dabar esi kaltas… Kaltas, kad vykdei nurodymus. Kad darei tai, ką darė ir kita pusė…

Kai kalba pasisuka apie nacizmą, padėti kablelį įrašo pavadinime pasidaro dar sunkiau. Nekalbu apie aukštesniuosius sluoksnius, kurie sumąstė ir sukūrė žudančią mašiną. Kalbu apie tuos tūkstančius eilinių, kurie vykdė nurodymus.

Grįžtu prie filmo „Skaitovas„.

Hanna Schmitz (vaidina Kate Winslet) savo noru tapo SS’ininke. Nemąstydama, neklausinėdama savęs, ką ir kodėl daro. Tiesiog dirbdama… Kraupiai skamba, bet taip teigė ji. Patekusi į Aušvico koncentracijos stovyklą, tapo apsaugine. Ir dirbo. Saugojo. Nepaleido. Kas savaitę atrinkdavo 10 moterų, kurios buvo siunčiamos į mirtį. Ji tai žinojo. Ji suprato. Bet ji tik varžtelis dideliame griozdiškame aparate, kuriam pasipriešinus, pati būsi sutraiškyta.

Vėlgi klausimas – kas nusprendė, kad jos gyvybė yra vertesnė nei šimtų moterų, kurias ji išrinko mirčiai? Kita vertus, o ką ji būtų pakeitusi, pasipriešindama ir žūdama? Juk į jos vietą būtų pastatyta kita, o jei ta atsisakytų veikti pagal instrukciją, atsirastų trečia ir taip be galo, be krašto…

Ir tai tik kelios situacijos, verčiančios suabejoti ir paklausti savęs, o gal ir kitų – kaip vertinti? Kur atrasti tą vieną nenuginčijamą argumentą, įgalinantį padėti kablelį reikiamoje vietoje…