Šiandien mano kieme šventė – padarėm du niurkt Draseikių karjere
Žinoma, ne Raudonoji jūra su savo koralais bei margaspalve gyvūnija, bet ir ne ką prasčiau Savotiškai net mieliau, artimiau lietuvio dušiai
Atsižiūrėjau gražių augalijos „miškų”, lydekaičių pavaikiau ;), teko proga praplaukti pro mažyčių žuvyčių būrius (clap), aplankiau karjere nuskandintą golfuką :), niaurokai, bet įdomiai kiurksantį dugne Tik vat kas širdelei skaudžiausia buvo, tai tie kalnai šiukšlių, dūlantys dugne ir tiesiog badyte badantys akis Na, kur per kultūra, kas per mentalitetas, kodėl reikia po savęs palikti šiukšlidę, o kas keisčiausia, vėliau sugrįžus tame šiukšlių lizde vėliau maudytis… Na, niekada to nesupratau ir nesuprasiu… Šeštadienį narų kompanija organizuoja Draseikių karjero valymą, o dar tuntas kolegų tvarkys pakrantes, tik įdomu kiek ilgam bus bent kiek švariau?..
Bet ne apie tai O apie iškalbingose nuotraukose užfiksuotas žavias akimirkas
Šiandien Vilniuje, aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos, vyko iškilminga generolo majoro Arvydo Pociaus skyrimo į Lietuvos kariuomenės vadus ceremonija.
Liepos 25-oji. 5 valanda ryto. Pirmieji žadintuvo signalai ir akys jau atmerktos. Dar akimirką guli, mąstai, mintyse aiškiai dėlioji būsimus pasiruošimo etapus, krūpteli, lakiai vaizduotei sužadinus šuolio akimirkos išgyvenimo pojūčius. Pakartotiniai žadintuvo pyptelėjimai. Praėjo vos penkios minutės, o spėjai tūkstantąjį kartą apmąstyti tai, prie ko buvo eita ilgai, ko buvo siekta atkakliai ir kas šiandien taps realybe – Vilniaus Rope Jumping’o komanda pasieks naują Lietuvos šuolių su virve rekordą, nušokdami nuo aukščiausio Lietuvoje pastato – „Hanner” dangoraižio!
RJ komanda
Kelios minutės iki 6 valandos ankstyvo, saulėto ryto, o komandos nariai jau būriuojasi „Europos” aikštelėje, su nekantrumu laukdami likusiųjų, nejučia akimis vis prabėgdami dangoraižio pastatu, iš apačios tyrinėdami apžvalgos aikštelę, iš kurios vyks šuoliai, matuodami atstumus iki greta esančių pastatų. Kiekvieno asmeninius apmąstymus nutraukia ryto tylą suskaldantis pasiūlymas – „Na ką, judam?”
Netrukus, lydimi, rodos, ore pulsuojančios, energijos srauto, komandos nariai kimba į aibes didelių nešulių. Kartas nuo karto pasigirstantys metalo barškesiai, tuoj pat išspaudžia jaukią šypsenėlę rope jumper‘ių veiduose – jie juk žino, kad ten „kalba” jų numylėta patikimoji įranga. Vyrai įsiręžę tįsia kelių šimtų metrų virvių ritinius ir nešulius, truputį pabambėdami ir šiek tiek pasiskųsdami, kad sunku, bet iš šalies žvelgiant akivaizdu, jog nė nejausdami meiliai glaudžia tas „gyvatukes” prie savęs.
Galų gale visa įranga viršuje – „Hanner” dangoraižio 34-ąjame aukšte. Trumpai akimirkai viskas, tarsi, sustingsta. Nebegirdi miegūstai ošiančio miesto, nebematai plaukiančių pilkų debesų, nejauti vėjo. Trumpai akimirkai atsiduri, tarsi, vakuume, milžiniškoje tuščioje erdvėje, kur tėra tik du dangų remiantys pastatai – „Hanner” dangoraižis ir Vilniaus savivaldybės pastatas. Objektai, kurių pačias neįtikinamiausias detales netrukus apraizgys rope jumper‘ių virvių gyvatės, susegs vėsūs karabinai. Tyla suskyla netikėtai, bet pačiu laiku – tą akimirką, kuomet visi komandos nariai jau yra pasiruošę kibti į darbą. Ir tuomet 34-asis dangoraižio aukštas staiga ima dūgzti tarsi pilnas bičių avilys – šuolių sistemos paruošimo darbai pradėti!
Laikrodis tiksi, darbai verda. Komandos nariai veikia tarsi sustyguotas orkestras, kuriam dirigentas šiuo metu nė nereikalingas, nes kiekvienas atlikėjas puikiai išmokęs savo partiją – turi jam priskirtus darbus, užsiima reikalinga veikla, todėl žavu stebėti sinchroniškai traukiamas virves, aktyvų darbavimąsi jumar’ais, įvairiuose stogo kampuose rišamus mazgus, žvangančius karabinus, sregiamus varžtus… ir viso to, rodos, nė kiek nestabdo bei netrigdo nelauktai iš dangaus pasipylęs lietus.
Po gerų keturių valandų, dar nė vidurdieniui neišaušus, vaikinai jau sulėtina apsukas, stoviniuoja ir tyliai kritiškai vertina atliktą darbą, pasikonsultuodami su kolegomis nuramina iškilusias abejones. Įdomu stebėti juos iš šalies – stabteli, susimąsto, žvilgsniu perčiuožia ore kybančias virves, kritiškai nužvelgia susegtą įrangą, nesąmoningai paliečia mazgus, tarsi tikrindami, tarsi tik norėdami juos pajusti. Dar akimirka ir visų veiduose jau matai pasitenkinimo šypsenos užuomazgas – viskas atlikta idealiai!
Truputis laiko poilsiui, beprotiškai fantastiškai skaniems pusryčiams (juk fiziškai padirbėjus ir praalkus viskas yra šimtą kartų skaniau ), apsilankymui prie Baltojo tilto, kur multi-sporto „Vilnius Challenge” varžybų dalyviai jau atbėga iki šlapiosios trasos dalies – perkėlos per Nerį. Smagu stebėti komandoje dirbančius varžybų dalyvius, tiesiamą pagalbos ranką besiropščiant stačia pakrantės atbraila, šypsenas ir džiaugsmo kibirkštėles įveikus dar vieną trasos dalį bei regimą rūpestį akyse, žinant, jog tai dar toli gražu nėra pabaiga, nes prieš akis dar laukia dviračio minimas ir nemaža atkarpa bėgte. Stebime juos, bet akys vis nukrypsta į priešingoje pusėje esančius dangoraižius. Mes kuo ryškiausiai matome tai, ko dažno praeivio akis nė neįžvelgtų – ore kybančią jau įrengtą sistemą, vertiname pasvyrimo kampą, grožimės šauniai pavykusia „vaza”.
Tačiau rankų sudėjus sėdėti dar nevalia – reikia patikrinti sistemą. Šioji dalis susilaukia nemažo praeivių dėmesio – kai du komandos nariai kopia virvėmis, nuleistomis į „Europos” aikštės vidurį, viršun – ima stoviniuoti iš prekybos centro išeinantys pirkėjai, pro šalį minantys dviratininkai, praeivių kalbos staiga nutyla, o žvilgsniai sustingsta, drąsesnieji apipila klausimais „Kas ir kodėl čia vyksta?”
Paskutines kelias valandas, rodos, kažkas nugvelbia, nes nė nepajuntame, kur jos ištirpo. Laikrodžio rodyklėms artėjant prie 17 valandos, „Europos” apžvalgos aikštelė vėl tampa gyvu skruzdėlynu – komandos nariai derina paskutinius pataisymus ir sustygavimus, žurnalistai vikriai sukiojasi aplinkui, fiksuoja įdomiausius kadrus, smalsiausieji persisveria per apsauginę maždaug dviejų metrų sienelę, nedrąsiai pažvelgia žemyn ir virptelėjusiomis kojomis nusileidžia ant morališkai ir fiziškai malonesnio stabilesnio aikštelės grindinio. Po tokio pabandymo akyse sužimba dar daugiau susižavėjimo šuolininkais, besiruošiantieji palydimi pagarbiu galvos linktelėjimu.
Paskutinės minutės iki pirmojo Arvydo šuolio. Visi savo vietose. Nekantrumas dabar jau regimas tik žurnalistų, svečių bei žiūrovų akyse, tuo tarpu komandos nariai spinduliuoja ramybe, pasitikėjimu ir pagarbiu žinojimu, jog viskas vyksta pagal planą.
Arvydas, įsitaisęs ant apsauginės tvorelės atbrailos, pradeda atgalinį skaičiavimą – penki… keturi… trys… du… vienas… Ir tada girdi tik orą skrodžiančios virvės sukeliamą gaudesį, regi laisvai skriejantį šuolininko kūną, pajunti pliūpstelėjančią adrenalino bangą… Į realybę sugrąžina šuolio pabaigą žymintis stabdančiosios virvės truktelėjimas. Ir tik dabar išgirsti apačioje ošiančius žiūrovus, plojimus, susižavėjimo šūksnius. Arvydui nusileidus žemyn, pasipila ne tik esančių aikštėje komandos narių sveikinimai, bet ir publikos plojimai, patapšnojimai per petį ar rankos paspaudimai.
Bet komanda žino – dar nevalia atsipalaiduoti, nes prieš akis laukia Evelinos šuolis.
Nejučia dangoraižio apžvalginėje aikštelėje atsiranda daugiau smalsuolių, sugebėjusių patekti arčiau šuolininkų, stebėti viską kitu kampu. Žurnalistai vėl kimba į darbą, rope jumper’iai susikaupę imasi pasiruošimo darbų, Evelina su šypsena veide, bet akivaizdžiu susirūpinimu akyse ramiai ir net, sakyčiau, truputį pagarbiai ruošiasi šuoliui – kelis kartus patikrina ar patogiai suveržti apraišiai, pertikrina karabinų užsegimus, pasimuisčiusi įsitikina – viskas gerai, įranga prigludo prie kūno tarsi sava oda. Netrunka prabėgti valanda ir kelios akimirkos iki 19 valandos Evelina jau žengia kopėčiomis – aukštai pakelta galva nužvelgia atsiveriančius nuostabius sostinės vaizdus, akimirką įsiklauso į iš aikštės ataidinčius ritmiškai mušamų būgnų garsus, sulėtintą sekundės dalį užsimerkia, giliai įkvepia ir pradeda atgalinį skaičiavimą – trys… du… vienas… Šįkart publika kur kas gyvesnė, nes žino, ko laukti. Plojimai ir palaikomieji šūksniai palydi visą Evelinos laisvą kritimą, vyresnieji žiūrovai šiek tiek susigūžę ir įsitempę stebi šuolininkę, bet galiausiai, savo darbą atlikus stabdomajai virvei, nuoširdžiai nusišypso ir tarsteli „Drąsuolė„.
Čia bandžiau žodžiai perteikti visa, ką išgyvenome tą mums tokį ilgą šeštadienį. Deja, akimirkas perteikti žodžiais sunkoka, todėl bent šuolį rekomenduoju pasižiūrėti čia
P.s. daugiau reportažų apie šį Lietuvos šuolių su virve rekordą rasite čia
Šįryt Delfi.lt perskaičiusi žinutę apie Lietuvos įžymybių pristatytą himną, onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėmis, nuoširdžiai susižavėjau.
„Muzikos namuose „House of music“ ketvirtadienio vakarą žiniasklaidai buvo pristatytas vėžiu sergantiesiems sukurtas himnas. Prie kilnios iniciatyvos prisidėjo ryškiausi Lietuvos atlikėjai. Lietuvai tarptautiniame „Eurovizijos“ dainų konkurse atstovavusiam Sashai Son(g) himną sudainuoti padėjo Giedrė Vitkauskaitė, Rūta Ščiogolevaitė, Vaidas Baumila, Linas Adomaitis, Donatas Montvydas ir Daiva Starinskaitė.
Retomis onkologinėmis ligomis sergančiųjų draugija „Rolld“ kartu su JAV sarkomų grupe „Team Sarkoma“ liepos 17-26-ą dienomis organizuoja „Tarptautinę sarkomų savaitę“. Himno pristatymas – vienas „Tarptautinės sarkomų savaitės“ projektų, kurį lietuviams pavyko įgyvendinti.„
Himnas gražus, nepersaldus ir nedirbtinis, nuoširdžiai skambantys žodžiai ir padrąsinimu dvelkiantys muzikiniai tonai. Jokio perdėto gailesčio ar pasimetimo, tik žinia, kad „mes galime tai padaryt kartu„!
Pirmiausia pasižiūrėkime treilerį. Net jeigu ir jei jau esi matęs jį, pasižiūrėk, įsijausk.
Atrodo super, ar ne? Kupinas veiksmo, daug garso, surinkta puikių aktorių komanda. Vilioja? Mane irgi suviliojo. Bet…
Pasižiūrėjusi šitą filmą, taip ir nesupratau, kas norėta juo pasakyti… Siekta išaukštinti paprastą, eilinį metro kontrolės punkto darbuotoją, kuris ryte atėjęs į darbą, mąstęs, jog tai tebus eilinė gana rutiniška diena, suklydo ir dienos pabaigoje tapo herojumi? O gal norėta, kad žiūrovai paaikčiotų iš susižavėjimo, kaip puikiai dirba NY policija? Ar siekta pagasdinti metro vartotojus?
Filme NY policija pasirodo kvailiau nei kvailai – dėl žiurkės įkandimo vienas iš snaiperių spusteli gaiduką ir nušauna vieną iš užgrobėjų. Rodos, logiška, jog po to turėtų sekti ataka… Nea! Gerai, žiūrim toliau. Prasidėjo šaudymas metro traukinyje. Policija tebekiurkso savo vietose. Nesąmonė! Įkaitų išvadavime jie privalėtų veikti! Taigi išsiaiškinome filmas neparodo super duper NY policijos virukų…
„Aš tik eilinis tarnautojas,” – taip sako pagrindinis veikėjas Valteris Gableris (vaidina Denzel Washington). Bet galiausiai pravedęs visus pokalbius su užgorbėju jis galiausiai ryžtasi nunešti pinigus į metro traukinį. Turėtų suspurdėti širdelė, kad štai eilinis žmogelis, kuriam nepriklauso lįsti į tokią mėsmalę rizikuoja savo gyvybe… Bet nei jis ten surizikavo ką labai, nei ką…
Žodžiu, tuščias scenarijus ir net ne itin daug padorių veiksmo scenų
Vanduo – mano stichija. Nardydama Raudonojoje jūroje atradau ramybę, nuostabiausią pasaulio grožį, tyriausią tylą ir tauriausias spalvas. Pasiilgstu tų akimirkų…
Namuose turiu akvariumą, kurio stebėjimas ramina, suteikia jėgų, nuima rūpesčių naštą ir leidžia susikaupti naujai dienai. Būdama „Megoje” visuomet kelioms akimirkoms sustingstu ir akimis akylai seku plastiškus žuvų judesius, jų ryškias spalvas, koralų grožį. Bet kai pamačiau šį video, „Megos” akvariumas švelniai tariant nublanko savo didybe (jau nekalbu apie namų akvariumuką )
Tai – Kuroshio Sea akvariumas, kuris yra 10 m gylio, 35 m pločio ir 27 m ilgio! Jame telpa 7500 kubinių metrų vandens (o tai yra 44 kartus daugiau nei Mega akvariume Kaune!). Iš akvariumo gyventojų išsiskiria net 4 Bangininiai Rykliai! Šių didžiausių pasaulio žuvų ilgis gali siekti 12 m, o svoris iki 14 t.
Akvariumo sienos turi atlaikyti milžinišką vandens slėgį, todėl yra 60 cm storio. Jos yra pagamintos iš 7 sluoksnio specialaus plastiko, suklijuoto klijais, tačiau išlieka skaidrios.
Žiūriu šį video jau n-tąjį kartą ir smulkučiai susižavėjimo virpuliukai bėgioja kūnu
Pirmadienis, prasidėjęs anksti, sunkiai vilko mane ir niekaip neleido pabusti. Bet galiausiai radome gerą būdą mane pažadinti – su Dainiumi išsiruošėme prie Jonavos geležinkelio tilto, kuris tapo mūsų treniruočių aikštele nusileidimams bei kopimui virve.
Štai čia yra pats patikimiausias „žaisliukas” :), kurio vardas yra GriGri
GriGri
O čia pats patikimiausias instruktorius
Taigi Dainiui paruošus virves ir pademonstravus, kaip leistis su GriGri, nes man tai buvo naujovė po aštunkės, galiausiai turėjau tai padaryti ir aš. Seniai jau buvo paaiškėję, jog turiu šiai atrakcijai baimę, kuri mane siutinte siutina, ir kurią aš vis tiek per kančias, bet perlaušiu. Šiandien pati pradžia buvo švelniai tariant sunkoka… Bet rezultatas patenkinamas Galiausiai net šypsenėlę fotografas pagavo
Nusileidus žemyn, reikia pakilti aukštyn O čia man kažkaip mistiškai bėdų nėra – lipti aš galėčiau kad ir iki dangaus, jei… po to nereikėtų nusileisti Juokavome, kad aš kaip katė, kuri lipa į medį drąsiai, o po to tik miau-miau baimės pilnomis akimis ir įstringa pagalbos laukdama Na, aš nusileidžiu pati, bet pakovoti su drebančiomis kinkomis tenka Nieko, įveiksim
Virš Lietuvos laukų besileidžiantis saulės burbulas, rodos, padengė raudona skraiste visą ką aplinkui. Ritmingas traukinio ratų bildesys ramino, truputį migdė ir ragino pasinerti į prisiminimus, apmąstymus. Seniai nebekeliavau traukiniu ir jau buvau veik pamiršusi šį malonų jausmą – prislopintą keleivių šurmulį, rodos, į kiekvieną kampelį įsigeriantis traukinio bildesys ir nuostabūs Lietuvos vaizdai, plaukiantys pro šalį. Šįkart mąsčiau apie kaimynus
Mėgstu vakarais stebėti daugiabučius, tuos gyvus skruzdėlynus, kupinus savų svajonių, minčių, iliuzijų, troškimų, kunkuliuojančius savuose darbuose, pasinėrusius į savą veiklą. Aš užaugau viename iš tokių žmogiškų skruzdėlynų, niekada iki studijų laikų nepajudėjau iš ten, kur prabėgo mano vaikystė bei paauglystė. 18 metų, praleistų viename kieme – su kuo tai jums asocijuojasi? Aš pažinojau visus ilgo penkiaaukščio gyventojus, žinojau, kas augina šuniuką, o kas turi katytę, kiekvieną naują gimusį vaiką mes, mergaitės, iščiūčiuodavome kieme, su pasimėgavimu ir vaikišku pasipūtimu vaidindavome mamas, kai jaunosios mamytės paprašydavo kelioms minutėms prižiūrėti jų mažylius, kol jos subėgios į parduotuvę. Namuose kepant sausainius ir pritrūkus stiklinės cukraus ar vieno kiaušinio niekas nebėgdavo į parduotuvę, juk kur kas paprasčiau pasibelsti į vieno iš kaimynų duris ir paprašyti paskolinti. Taigi daugiaaukštis gyvenamasis lizdas man visada siejasi su kaimynyste, kur yra aktyviai bendraujama, dalinamasi savo džiaugsmais, kartu švenčiami gimtadieniai, pažymimos vestuvės ar išleistuvės ir lygiai taip pat dalinamasi sunkumais – minimos laidotuvės, netektys, sprendžiamos užgriuvusios bėdos.
Taip yra mano tėvų name, mano vaikystės irštvoje Tačiau to nerasi naujakurių daugiaaukščiuose. Netgi priešingai tuose naujumu tviskančiuose aukštuose pastatuose tvyro kažkokia… vėsuma. Tarsi ofisinė įtampa laiptinėse, kur kaimynai prasilenkdami galbūt pasisveikina, o gal tik greitai prasilenkia net nepakeldami akių. Man tai keista. Aš paprasčiausiai prie to nepripratusi… Viena vertus galbūt reikia laiko, kad užsimegztų kaimyniniai ryšiai, kita vertus galbūt senuosiuose namuose tie šilti ir jaukūs santykiai tarp visiškai svetimų ir nepažįstamų žmonių užsimezgė dėl buvusios socialistinės santvarkos, kur žmonės paprasčiausiai buvo vienodinesni, artimesni. O dabar naujakuriai gyvena tarsi miesto vienkiemiuose – kiekvienas grįžęs vakare po darbo, neria į savo butuką, užsidaro duris, užrakina šimtus spynų ir pasijunta savame pasaulyje, visu garsu paleidžiama muzika, vidurnaktį pradedami stumdyti baldai, patį ankstyviausią šeštadienio rytą viršuje gyvenančių kaimynų mergaitė ima šokinėti per šokdinę, sukeldama nesuvokiamą tokiai mažai mergytei triukšmą… Dabar žmonės paprasčiausiai nepaiso to, kad gyvena butuose, o ne privačiuose namuose. Kiekvienas nori jaustis viršesniu ir paprasčiausiai nenori taikstytis su kitų egzistavimu šalia jo… Keista. Nesuvokiama man.
Taigi tolstame vieni nuo kitų. Svajojame apie nuosavus namus, atvirus plotus ir erdves, skirtas tik tau ir tavo asmeniniai veiklai. Besvajodami nejučia tai perkeliame į butukus, į daugiaaukščius namus. Pavargę darbuose nuo spaudimosi ankštame biure su aibe bendradarbių, grįžę namo sau sakome „Juk čia mano namai, tai kodėl negaliu daryti to, ko noriu?!” ir kalame muziką visu garsu, nepaisydami kaimynų gyvenimų. O kitą rytą laiptinėje prasilenkdami net akių nepakeliame ir visiškai ignoruojame tuos žmones, kurie gyvena greta mūsų, nes vis dar tebesijaučiame ar tebenorime įsivaizduoti gyvenantis savo nuosavame, atskirame name.
Aš taip pat svajoju gyventi nuosavame name, rytais gerti arbatą saulės nutviekstame kieme, žaisti krepšinį su vaikais mažutėje aikštelėje prie garažo, prižiūrėti mažytį gėlynėlį ir t.t., bet kartais susimąstau, jog tuomet labai labai pasiilgčiau to jaukaus daugiaaukščio gyvenimo, kurį randu savo tėvų namuose – ryte su chalatuku nušlepsėti pas kaimynę arbatos ir kartu gaminamų pusryčių, to bėgimo per visus penkis aukštus, pritrūkus žiupsnelio druskos, vietoj to, kad lėktum į parduotuvę :), stalų ir kėdžių skolinimo per šventes, o tuomet papildomo antros dienos šventimo atsiimant savo baldus :), visų kaimynų vaikų klegesio kieme ir vaikiškai skardaus bene choru išdainuojamo „Laba diena!” tau praeinant pro šalį
Gyvendamas daugiaaukštyje tu turi mažiau savo asmeninės erdvės, bet esi žmogus tarp žmonių, tavo gyvenimas yra dalis kitų gyvenimo, tokio artimo ir žinomo tau pačiam. Gyvendamas miesto skruzdėlyne esi bendruomenės dalis, kas yra taip įprasta ir reikalinga žmogui.
– padarėm du niurkt Draseikių karjere 
Savotiškai net mieliau, artimiau lietuvio dušiai 
Na, kur per kultūra, kas per mentalitetas, kodėl reikia po savęs palikti šiukšlidę, o kas keisčiausia, vėliau sugrįžus tame šiukšlių lizde vėliau maudytis… Na, niekada to nesupratau ir nesuprasiu… Šeštadienį narų kompanija organizuoja Draseikių karjero valymą, o dar tuntas kolegų tvarkys pakrantes, tik įdomu kiek ilgam bus bent kiek švariau?..
Juokavome, kad aš kaip katė, kuri lipa į medį drąsiai, o po to tik miau-miau baimės pilnomis akimis ir įstringa pagalbos laukdama 
Loading ...
Atsiliepimai