Publikacijų archyvas » 2009 06 «
Kadangi iš studijų stengiuosi semti su kaupu, vadinasi, kiek įmanoma daugiau neuniversitetinio mokymo, tai pasinaudojau galimybe sudalyvauti žurnalistų vasaros akademijoje, kuri žada įdomios veiklos ir daug naudingų žinių bei praktikos.
Pirmosios dienos leidžiamos kaimo turizmo stovykloje Miškiniškėse, kurias labai pasistengus surasti galima 
O stengtis ieškant tikrai verta, nes įveikus žvyrkelio geroką atkarpą atsiduri rojaus kampelyje žemėje 
Kur, beje, nėra Tele2 ryšio, bet nemokamas wireless veikia puikiau nei puikiai
Atvykę čia būsite apgyvendinti nuostabiuose rąstiniuose namukuose, kurie pasitinka jaukiu ramumu ir apglėbia maloniu komfortu.
Aktyvaus poilsio mėgėjai galės drožti į kluone įkurdintą sporto salę :), kurioje lietingu oru galima pažaisti krepšinį, tinklinį ar prisiminti vaikystę ir sulošti kvadratą, ką mes, beje, šiandien ir padarėme Buvo nuoširdžiai smagu
O jei oras vilioja pabūti lauke, tai galima papramogauti miklinant ranką šaudymo iš lankų turnyre ar lauko tinklinyje, išsinuomoti keturračius ar dviračius, pažvejoti ir t.t.
Tiesa, sukaitę nesvajokite pasinerti į gaivų ežeriuko ar upės vandenį… Deja, šito gėrio čia trūksta 
Bet ekstremaliausieji gali išmėginti Miškiniškėse esančius du prūdelius Tiesa, mažokus ir negilokus bei dumblėtais dugnais, bet jei pasiseks ir jus kankins vasaros karščiai, tai, manau, prūdo vanduo taps pramoga Arba visada galima pasirinkti dušą 
Tuo tarpu virtuvė čia tikrai puiki Na, gal kiek įtariai aš žiūrėjau į tą vakarienei pateiktą į mane žiūrinčią žuvį :), bet galiausiai bendrą kalbą mes radome
Taigi dieną įdomiai padiskutavę, vakare pasportavę ir pasilepinę kaimiška pirtele bei pasikultūrinę vakaro kino seanse, krentame į lovas ir laukiame ne ką mažiau įdomaus rytojaus
Taigi susipakavome tašytes ir patraukėme į Druskininkus Gal derėtų tenai persikraustyti? Nes pastaruoju metu lankiausi tenai dažniau nei per visą prieš tai buvusį gyvenimėlį ir turiu pastebėti, man šis kurortas tikrai labai patinka Visu kuo – ramybe, poilsio zonomis, suteikiamomis relaksacinėmis ir gydomosiomis procedūromis, aplinkui supančia gamta ir t.t., ir pan. O dabar dar Druskininkuose atsidarė ir naujasis nuotykių parkas, kuris mus sudomino ir paskatino apsilankyti. Tuo pačiu susiderinome galimybę išnaudoti Druskininkų AquaParke gautus pakvietimus nemokamiems apsilankymams.
Nuotykių parkas tikrai patiko. Smagiai pasilaipiojome ir maloniai pavargome. Sveika fizinė iškrova
Išbandėme dvi iš trijų rimtų trasų – mėlynąją ir raudonąją. Juodąją pasilikome kitam apsilankymui Skirtumas nuo „Lokės pėdos” tas, kad trasose daug daugiau pasileidinėjimų/pasivažinėjimų, kas sudaro daugiau pramogų ir atsipalaidavimo akimirkų, nereikia taip įsitempus nuolatos keliauti, bijoti ir galiausiai tesvajoti apie trasos pabaigą O čia nė nepajunti kaip pasibaigia kelionė
Ir žinoma smagusis skrydis per Nemuną 
Išbandėme net po keletą kartų, nes čia… tikrai smagu Ir nė kiek nebaisu Tikriausiai „Lokės pėdoje” per tą upeliūkštį buvo baisiau leistis, nes ten pabaiga drožiant nugarą į žemę visai nevilioja o čia lyno pabaigoje tavęs laukia… paminkštintas medis Ir tai, kad nuskrendi į vieną Nemuno pusę ir paskrendi atgal vadinasi, turi double skrydį
Na, o po tokio pasikarstymo tiesiu taikymu į AquaParką Pasiplaukioti, parelaksuoti, „Alitos” pirčių erdvėje atsikvėpti
Ar susimąstote kartais, kaip toli mes pažengėme? Aš susimąstau. Tikrai, būna dienų, kai imu į rankas mobilųjį telefoną ir mąstau, o kaip gyvendavome tuomet, kai jų nebuvo?
Tik pamąstykite, laukiate, trepsite, nekantraujate, kolega vėluoja jau… 15 minučių. Per tą laiką sugebėjote jam paskambinti kokius… 3 kartus? Tarsi nuo jūsų skambinimo jis greičiau atsirastų sutartoje vietoje Na, bet tuoj pat atkirstumėte, kad žinojimas, kur jis, kokioje vietoje, kaip toli ir t.t., jums suteikia informaciją, kuri palengvina laukimą (ar tikrai?.. Ar tikrai lengviau laukti žinant, kad jis yra kažkur pakeliui? Juk ir po pirmojo skambučio pasidarė aišku, kad žmogus vėluoja, bet atvyksta, yra pakeliui, o ne pamiršo ar nusprendė suvetuoti susitikimą Bet ne, prireikė dar dviejų pasitikslinimo skambtelėjimų ). O kaip būdavo anksčiau? Kai vienintelis telefonas būdavo namuose…
Prieš išbėgant iš namų geriausiu atveju dar kartelį skambtelėdavai kolegai paklausti, ar jis jau irgi ruošiasi. Tuomet įsispirdavai į batus ir drąsiu žingsniu iškeliaudavai. Pasiekęs sutartą vietą, laukdavai. Mindžikuodavai pirmyn ir atgal, skaičiuodavai praskrendančius paukščius ar stebėdavai lesinamus balandžius, o gal tuščiai vėpsodavai į pravažiuojančias mašinas ir t.t. Žodžiu, darydavai beveik tą patį, ką darai dabar, bet neskambindavai n kartų, nesitikslindavai ar jis pakeliui, ar jau netoli, ar jau visai visai netoli
O pastebėjai, kad anksčiau ir žmonės buvo punktualesni Rimtai, kažkodėl taip būdavo, kad susitarus susitikti 14 valandą, žmogus ir atvykdavo apie 14 valandą, pavėlavęs ar net suskubęs 5-10 minutėlių. O dabar mes visi vėluojame, visi neturime laiko, visi pakeliui dar sumąstome sutvarkyti šimtąjį trečią reikaliuką ir neįvertinę to, kad ir ten taip pat neturės laiko mums greitai pagelbėti ir užlaikys mus, dažniausiai galiausiai vėluojame. O tada pakeliui daug daug kartų skambiname patys ir atsiprašinėjame, kad vėluojame arba mums skambina ir ragina paskubėti, tarsi ir taip neskubėtume
O šoktelėkime dar toliau, į tuos laikus, kai eidavo į paštą skambinti Lūkuriuodavo, kol operatorė klyktelės būdelės numerį ir tuomet galėsi priglausti prie ausies nučiupinėtą ragelį ir išgirsti taip laukiamą balsą, pasakyti tai, ką jau šimtus kartų permąstei trūnydamas eilėje
Bet tuomet skambutį vertinome. Kaip ir daug dalykų, kurių turime mažai arba turime retkarčiais, tuomet juos labai labai vertiname. Na, tarkime atostogas šiltuosiuose kraštuose 
Jei jas turi kartą į… trejus metus… tuomet tuos saldžius meilius prisiminimus išnarstai po kaulelį, myluoji, čiūčiuoji, apklostai svajonių užtiesalais Žodžiu, juose maudaisi kiekvieną kartą, kai nori mielo prisiminimo. O jei atostogos prie žydrųjų vandenynų krantų yra kiekvienos vasaros rutina… tuomet ji ir tampa rutina, praranda tą savo pirmąjį susižavėjimą.
Na, gerai, nebūkime perdėti pesimistai ir nepulkime kalbėti vėl ir vėl apie tą žmonių persisotinimą vartojant Juk norėjau priminti tą garsą, kuomet sukdavai telefono žiedą iki caktelėjimo ir atleidus klausydavaisi traksėjimo trunkančio, rodos, amžinybę, jei tekdavo sukti nulį arba vos akimirką, renkant vienetuką Ir kaip nebūdavo pikta luktelėti, nes turėdavai laiko stebėti… Stebėti aplinką, pamatyti to, apie ką, rodos, nė nesusimąstytu, analizuoti praeivių gyvenimus ir spėlioti, apie ką jie dabar galvoja, kas jiems nutiko, ką jie veikia gyvenime. Turėdavome laiko grožėtis, o ne tik bėgti…
Ei, jei kitą kartą pastrigus ryšiui užtruks trumposios žinutės siuntimas, nesinervink suprask, juk ji turi tiesiogine ta žodžio prasme nukeliauti į kosmosą O kelelis tai tolimas
Na, čia – tai, turiu omenyje, mano namuose namučiuose Keliavo keliavo iš vieno Anglijos krašto į kitą, tada mėlynas autobusiukas (jau ir skamba tos smagios dainos melodija mintyse 
) pargabeno visą turtą čia, į gimtąją Lietuvėlę
Su pasunkinimais ir netikėtumais, ištikimajam lūtukui truputį pabyrėjus, bet galiausiai atsikasėm iki Jonavos, kur puoliau viską dėlioti, čiupinėti, naršyti, kilnoti ir t.t., ir pan. Jei po teisybei, tai jau viską viską buvau išsipakavusi ten, degalinėje, kai tik gavau iš autobusiuko, tai ir puoliau draskyti pakuočių, čiupinėti ir žiūrinėti taip ilgai lauktąjį turtą.
Taigi vagi, ką mes šiandien gavome Ogi…
– 18 kg sveriantį :-O 15 ltr balioną
– BCD (flex)
– super duper truper skelstus V8 ląstus 
– „aštuonkojį” su įmantria konsole, turinčia kompiuterį (tiesa, čia dar tik reikės elementus kažkaip įmontuoti, kad ekrane atsirastų stebuklingieji duomenų skaičiukai ), kompasu ir, žinoma, barometru.
Ai, ir dar šiandien paštu atkeliavo svorių diržas. O va čia tai jau mane pervertinome 
Juo mane bene du kartus apvynioti galime Na, XL dydis, matyt, neveltui yra extra large 
Na, bet kažką čia sumąstysime – galbūt perdarysime, galbūt parduosime ir įgysime kitą, o gal Dainius pasiims sau. Neprapuls
Taigi vagi, kaip dabar atrodo mano visas turtas ir džiaugsmas begalinis
P.s. Keista, bet šįkart pirkdama daug kur užlenkiau su dydžiais ir nusipirkau šiek tiek arba labai didokus Man nebūdinga, nes realiai gyvenime nusiperku viską šiek tiek arba gerokai per maža
Visada labai laukiu vasaros. Spėju, menka čia naujiena Visi jos laukia Bet kiekvienas, tikriausiai, laukiame dėl savų priežasčių. Ramiais ir tamsiais žiemos vakarais svajoju apie ilgai netemstančius vasaros vakarus, kuomet net laikrodžiui artėjant prie pusiaunakčio, gali sėdėti ant iš lėto vėstančios žemės, kedenti basomis kojomis žolę ir garsiai juoktis Į kiemą įsiveržus gaiviam pavasariui, su nekantrumu pradedu laukti tos akimirkos, kai galėsiu miegoti palapinėje Taip, nekantriai laukiu kada galėsiu iškeisti lovą į tą plonyčio audeklo skiautę ir minkštą miegmaišį, paklotą ant kietos žiemės. Kaip gera pabusti vos pradėjus švisti rytui! Žvelgti į mažyčius rasos lašelius, susikaupusius ant palapinės sienų, klausytis paukščių giesmių, prasegti įėjimo užtrauktuką ir stebėti rasa padengtą žolę. O tas kvapas! Tas gaivus oras, kuris užpildo tavo plaučius, tarsi patekdamas į kiekvieną kūno dalelę… Kaip gera rąžytis rytais išropojus iš palapinės
Labai laukiu vasaros ir dėl laužų. Vakaro skraistei užklojus žemę, taip gera stebėti liepsnos liežuvėlius, plevenančius tamsoje, žaidžiančius ir tarsi šokančius kažkokį savą ritualinį šokį.
Mėgaujuosi netgi vasaros lietumi! Tai tikriausiai vieninteliai kartai, kuomet man patinka lietus Tas toks gaivus, žemę pagirdantis ir kūną atgaivinantis vasariškas lietus. O maudynės ežere pilant vasariškam lietui!!! O, kaip aš to laukiu vėjuotais ir atšiauriais rudens vakarais… Kuomet karštą vasaros dieną palydi gaivaus lietaus lašai, krykštaujant nusimeti rūbus ir neri į meiliai kviečiantį, gundantį ežero glėbį… Vanduo… mano stichija…
Uogos Taip, uogos skatina laukti vasaros Labiausiai – mėlynės Nueini į mišką, randi pievutę, įsijauti ir nė nepajunti, kaip nusidažo lūpos mėlynu gamtos lūpdažiu Žvelgi į savo pirštus ir plauk neplovęs, o jie vis tiek mėlynuos dar kelias dienas, bet tau nė motais, juk – vasara!
Vat todėl ir dar dėl šimto milijono priežasčių aš laukiu vasaros O jūs?
Kai į rankas paėmiau šią knygą, supratau – atostogos! Smagus metas, kai meti į šalį visus mokslinius traktatus, nė nebežvilgteli į protingąją literatūrą ir leidi savo smegenėlėms pagriaužti kažką tokio, iš ko šiaip susiprunkštum ir nueitum toliau
Jei sergate batų pirkimo liga ir manote, jog šioji knygelė padės jums įveikti šį potraukį, tuomet… nė neimkite jos į rankas Nes tai ne knyga iš serijos „lengvas būdas mesti” Tai knyga, kuri jums pasakys – „Tavo spintoje aibė batelių, bet tu taaaip nori įsigyti dar vienus? Pirmyn! Nedvejok!”
Nemaniau, jog turiu maniją batams Tikėjau, jog šios ligos nesu įsitaisiusi, nes avalynė man reikšdavo vieną – patogus apavas ir tiek. Bet prieš keletą metų mano pasąmonėje staiga subujojo mažytis daigelis, kuris palaipsniui augo ir išaugo į silpnybę batams, bateliams, ilgaauliams, su kulniukais ir be jų, kedukams ir tapkytėms… Žodžiu, užmetu akį į savo spintą, nužvelgiu tvarkingai sukrautas dėžutes, suskaičiuoju… ir lengviau atsidūstu – ne tiek jau ir daug, juk knygoje rašė apie manjakes, kurios turi tik 1020 porų batų (aš net neturėčiau kur tiek jų sudėti )! Bet tuomet ramus logiškas vyriškas namų balsas mane šiek tiek pataiso – „čia tik dalis tavo batų kraičio… Nepamiršk, kad dar Vilniuje spintose jų prigrūsta…” Na, gerai, gerai… 
Bet juk „pora naujų batų gali suteikti tokį pakilimo jausmą, kuris labai panašus į tą filosofų aprašomą trumpalaikį pasitenkinimą,” teigia knygos autorė Paola Jacobbi. „Batai turi magiškų savybių; jie akimirksniu gali priversti jus pasijusti išdidžia ar seksualia, elegantiška ar sportiška. Jie yra meno – ar bent jau puikaus amatininko – kūriniai ir gali būti prilyginami juvelyriniams dirbiniams. Tik skirtumas tas, kad jie kainuoja kur kas mažiau nei briliantai.”
Ech, bet pakartosiu sau duotą pažadą garsiai tam, kad užtvirtinčiau ir tam, kad mane sustabdytų, jei kartais būčiau bepaslystanti Pasižadėjau sau, jog šiemet nepirksiu jokių naujų batų! Nes realiai, lakoniškai, racionaliai paskaičiavus turiu pakankamai jų visiems sezonams… Ir dar net derėtų pramėtyti dalį jų, sumažinti turimų… Taigi, jokių naujų batų…
O knygelė verta dėmesio tik tuo atveju, jei traukiate į pajūrį ilsėtis, žadate gulėti saulės atokaitoje ir nieko neveikti Nes ji praskaidrins dieną ir prajuokins žaviais anekdotėliais apie mus, didžiąją batų manjakių bendruomenę
Žinoma, geriau būtų, kad niekada, bet tikriausiai išpaikčiau ir išlepčiau, jei taip būtų visada Ir, matyt, man taip ilgai nepatiktų, nes jau dabar būna akimirkų, kai užknisa… per daug laisvo laiko :-D Sakote, taip nebūna? Būna, jei esi bedarbė, o univere įsibėgėjo vasaros atostogos Praktika dar neprasidėjo, taigi… Užsiimu viskuo, kuo leistina užsiimti oficialiai atostogautojai – kremtu knygas, miegu iki pietų :), gaminu pačius skaniausius patiekalus, kokius tik pagimdo mano fantazija (manau, kad Dainius šiuo užsiėmimu visai patenkintas, bet jei taip ir toliau, tai netrukus nebetilps į savo Boso kėdę ), išeinu pasivaikščioti, kadangi šiandien vėl išlindo saulė (po siaubingai gąsdinančios nakties audros, kai tenorėjau palįsti po lova greta savo katytės… (tmi) ), tai kilo noras paminti dviratuką, kokius… 40 km ir baigiu išleisti sąskaitoje gulėjusius paskutinius money :?
Išlaidauti yra smagu… Žinau, kad tai yra negerai ir net nemandagu šio sunkmečio periodu, bet… na, ką aš galiu padaryti, jei būtent dabar įsigeidžiau įsigyti nardymo komplektą (nod), jei labai jau norėjosi nuvykti į Trakuose surengtą riterių kovų turnyrą :), o tenai ir oro balionu kilome, ir šaudėme strėlėmis iš lankų bei arbaletų, ir medaus alus beprotiškai fantastiškai skanus ten buvo, o apie Senosios Kibininės kibinus iš viso nebeturiu liaupsinančių žodžių :), o šią savaitę Druskininkai labai jau mus kviečia apsilankyti ir išmėginti tą O, ne nuotykių parką bei vėl užsukti į vandens pramogų zoną O kur dar artėjantis savaitgalis su Šiauliais, kur vyks airsoft’o mūšis „Sun City 09”… Žodžiu, šis mano gyvenimo etapėlis – tai vienos išlaidos Bet tokios malonios
Panašu, kad man gyvenimas ne blogėja, o gerėja Ai, lai jis taip ir lieka
P.s. beje, vakar mano kieme buvo toooooooookia šventė! Dainius man į lovą atnešė kavutės ryte!!! Na, gyvenimėli, tu mane ir lepini
Manau, visi esate girdėję/regėję šią reklamą.
Graži… Skani… Gundanti… Visi tavęs nori…
Login’as visiems dalyviams padovanojo po skardinę, kad paragautume, išmėgintume, susižavėtume… Susižavėtume? Sorry, maikės, bet paragavusi vos neapsižiaugčiojau nuo šlykščiai atgrasaus sintetinio skonio! 
Nusipurčiau ir suvokiau, kad šįkart reklama nė kiek neatitinka produkto – Olialia SexyColos tikrai neįmanoma norėti!
Paragauji ir tą pat akimirką prieš akis iškyla sintetinė blondiniška plaukų spalva, dirbtina šypsena ir nulis natūralumo… brrrr…
Šiandien mano kieme… kalėdos
Taip, taip, aš žinau, kad dabar kalendorinė vasara Ir žinau, kad už lango nėra sniego Bet kaip kitaip pavadinti dieną, kai, suskambus durų skambučiui, sulauki diiiiidžiulės ir labai lauktos dovanos?
Šiandien atkeliavo iš Vokietijos mano nardymo kostiumas!!!
Širdžiai mielas siuntinys
Netempiam gumos ir puolam žiūrėti šito džiaugsmelio!
Fyfa nedelsdama atliko patikrą
Vat ir va kaip mes smagiai atrodome
Aš tuoj lėksiu į Jonavos tvenkinį jo išbandyti! 
Loading ...
Atsiliepimai