Publikacijų archyvas » 2010 04 «

Taip jau nutiko, kad važiuosiu pasisvečiuoti į Kaliningrado sritį. Na, ir, žinoma, visam šitam didžiam reikalui būtinai reikia įgyti vizą. Ties čia prasideda smagumas :)

Gavusi į rankas iškvietimą, atsiųstą organizacijos, kuri Kaliningrade rengs seminarus, paplojau rankytėmis, pasi’google’inusi, susirinkau visą info, kokių dar dokumentų bei duomenų man prireiks ir jau buvau pasiruošusi dumti į Rusijos konsulatą Vilniuje. Visgi vidinė nuojauta dar pasufleravo dėl viso pikto (juk kalbame apie matušką Rusiją…) pasiskambinti ir susitikslinti detales, kad po to nelikčiau kaip ožka ant ledo ir netektų sukti bereikalingų kilometrų dėl kokios nepasiimtos smulkmenėlės, popieriuko.

Paskambinu nurodytu informaciniu numeriu. Atsiliepia… po gero pusvalandžio kybojimo ant ragelio… rusiškai. Mandagiai pasisveikinu ir pasiteirauju, ar kalba lietuviškai (mano supratimu, juk nesvarbu, kad Rusijos, bet LIETUVOJE). Atrėžia, kad… ne! :-O Akimirką suglumstu, perklausiu, tai gal angliškai (visgi tokia kaip ir tarptautinė šnekta, vėlgi mano supratimu). Po pusvalandžio bus darbuotojas, kuris kalba angliškai… Padvejoju dar kelias sekundes, per kurias išgirstu nerimstantį balsą ragelyje, tai ko aš, maždaug, po velnių  noriu, ir nedrąsiai tęsiu kalbą rusiškai, tikėdama, kad mandagiomis (!) pastangomis susikalbėsime.

Čia, tikriausiai, galima būtų įterpti stereotipą – gerai, kad aš iš Vilniaus = moku rusiškai :D Nes ledinis balsas ragelyje nebuvo nė kiek nusiteikęs pagelbėti tomis akimirkomis, kai užstrigdavo koks žodelis ir aš mėgindavau pasufleruoti lietuviškai ar angliškai, ką noriu pasakyti.

Antras smagus epizodas buvo tuomet, kai gerbiamoji konsulato darbuotoja nusprendė norinti išgirsti mano iškvietimo tekstą. Kalbėti viena, vat skaityti, tai kažkaip man sunkiau sekasi. Visgi šiaip taip, turėčiau pastebėti, visai neblogai, reikalas pavyko ir… o štai jums ir staigmena, paskutiniąją pastraipą begarsinant, tas pats ledinis balsas sako, ala, gerai, gana, aš pati turiu tą kvietimo kopiją atfaksuotą! :-O Cha cha cha :D

Taigi reziume, po pusvalandį trukusio pokalbio, nieko naujo nesužinau, apart labai įdomaus pareiškimo. Iškvietime vizai gauti nurodyta, jog man turi būti suteikta vienkartinė, kultūrinė, nemokama viza. Ir štai darbuotojos pareiškimas – „bet atsivežkite ir 47 JAV dolerius.” – „Kaip? Juk nurodyta, kad bus nemokama?” – „Gali būt nemokama, o gali būt ir mokama.” – „Kaip suprast?” – „Vat taip ir supraskit, pas mus taip būna.” Ką bepridursi – maždaug, nesvarbu, kas parašyta, mes – Rusija, ir mes jau patys nuspręsime, kaip norime daryti. Taškas :D

Dešimt kartų peržiūrėjusi, ar turiu visus nurodytus popierius, galų gale išsiruošiu į besužaliuojančiame Žvėryne įsikūrusį Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvos Respublikoje. Ten nuvykusios su kolege, pirmiausia susiduriame su kiemsargiu, kuris taip pat turi nenumaldomą troškimą pasijusti galingu ir mus apstaugia, kad prieš įžengdamos į „šventą žemę” (na, taip nesakė, bet balso tonas panašiai sufleravo :D), privalome išjungti mobiliakus. Ir štai galiausiai pravėrusi duris, vos neprunkštelėjau – pojūtis, lyg grįžtum atgal į praeitį akimirksniu :) – caro maro laikų lentelėmis iškaltos sienos, trys kilogramai makiažo, sėdintys kitoje registracijos stalelio pusėje ir piktu žvilgsniu skanuojantys į jos ryškiai raudonais nagais rankas paduotą pasą, langeliai su telefono rageliais, saugantys dar piktesnes darbuotojas nuo beširdžių visokių, kurie plūsta čia srautais ir vargina jas, vargšeles… Beje, gerai, kad ambasados internetinėje svetainėje atsispausdinau vizai gauti reikalingą anketą anglų kalbą, nes vietoje man bruko tik rusišką jos versiją ir į bet kokias angliškas užklausas darbuotoja, vartydama akis, purtydavo galvą…

Beje, jei pamiršite pasidaryti kokio dokumento kopiją, tai šioje įstaigoje iš jūsų paprašys nei daug, nei mažai – 1 lituko už vieno lapo kopiją (chuckle) Ir dar gink Die neleis patiems prisiliesti prie kopijavimo aparatu! (shake) :)

Na, bet suma sumarum rezultatas tenkinantis – po ilgų diskusijų, ką mes ten per velnio irštvą rengiame, kad visiems, kurie ateina vizų į šiuos seminarus/mokymus, yra atspausdintas vienodas iškvietimas, tik pakeičiant vardus pavardes (o kaip kitaip? Pasirodo, anot darbuotojos, kiekvienam turėtų būti kuriamas individualus tekstas :D kas čia per copy – paste?! Juk čia rimta įstaiga su rimtais dokumentais, [triaukštis matas] 8-) ) bei labai ilgo ginčo, kodėl drįstame vieni pavadinti tai „mokymais”, kiti „kultūriniais manais”, o aš įsigudrinau anketoje nurodyti, kad vykstu į „seminarus”, darbuotojai nepatikliai mane nužvelgus dar kartelį, galiausiai gavau palaiminimą. Na, bent to tikiuosi :) kad nurodytą dieną man grąžins mano pasą su viza, o ne išveš mane kaip kokią politinę priešę/kalinę :D

Sukasi ir sukasi grojaraštyje (music)

18
Bal
Publikuota temoje: Laisvalaikis

Ir vėl savaitgalis, ir vėl geras oras, ir vėl RJ :)

Tik vietą keičiame, kiek galima Panemunės tiltą skriausti :)

Ir keičiame labai pozityviai – kokia gamta, kokia aplinka (smirk) fantastika, tiesiog :)

O dar kai oras šeštadienį teikėsi palepinti, tai diena jau iš karto žadėjo būti nusisekusia ;)

Tokia ir buvo – savo malonumui pasišokinėjo komanda, pasidžiaugė išbandyta sistema, grynu oru (čia, manau, labiausiai Pera džiaugėsi (chuckle) ), keptomis dešrelėmis ir geru laiku :) Pirmašuolių įvykiui pastokota, bet nėra ko norėti, nes reklamos buvo mažiau nei mažai, tačiau kitą kartą bus proga PapijaRinti labiau :) Tik vat gaila, kad nakvoti nepasilikome gamtoje, nes kolegos turistai įsigudrino atvykti be inventoriaus :), o eXtremui nepasirašė :)

OK, mažiau kalbų, daugiau vaizdų :) Keli kadrai, atspindintys aukštį ir objektą.

Beje, tądien bokštą pavertėme tikru atrakcionų parku, nes be šuolių sistemos buvo pakabintos ir kelios virvės, kuriomis pa’rappell’ino visi, kas netingėjo ir po tiek kartų, kiek tik širdelė norėjo (ir kiek sveikas protas leido užsikabaroti laiptais į viršų :) o man ir pa’jumar’inti :) ). Net greituminio nusileidimo „varžybos” buvo surengtos :D

O aš atradau naują širdžiai mielą nusileidimo įtaisą – reverso. Žinoma, su gri-gri ar rig‘u nėra ko lyginti, bet iš paprastųjų ir lengvųjų reverso mano akyse aštunkę nukonkuravo operatyviai :)

Beje, kalbant apie šuolius, tiksliau baimes – šį savaitgalį suvokiau, kaip fizinę baimę nugali ir viršų paima emocinė/moralinė baimė… Kaip ten Dainius po protingų kursų sakė – „baimė mus motyvuoja…” Kiekvieną galbūt šiek tiek skirtingai, bet iš esmės nepasiginčysi, kad šis faktorius paskatina/priverčia žengti žingsnį.

Lėktuvas, skraidinantis Lenkijos prezidentą Lechą Kaczynskį, sudužo artėdamas prie Smolensko oro uosto Rusijos vakaruose. Iš Varšuvos skridusiam lėktuvui „Tupolev 154 M“ nukritus artėjant prie Smolensko, žuvo 96 žmonės.

Teigiama, jog laineris nukrito už maždaug 1,5 kilometro nuo Smolensko oro uosto, tvyrant tirštam rūkui. Lenkų žiniasklaida mini, kad lėktuvas Tu-154 veikiausiai kliudė medžius, t.y. „Avarija įvyko kuomet leisdamasis lėktuvas nepataikė į nusileidimo taką. Remiantis preliminariais duomenimis, jis užkliuvo už medžių viršūnių, trenkėsi į žemę, subyrėjo ir užsidegė“, – kalbėjo Smolensko regiono gubernatorius Sergejus Antufievas.

Kartu su prezidentu į 70-ąsias Katynės žudynių metines skrido oficiali Lenkijos pareigūnų delegacija: Lenkijos armijos štabo viršininkas Franciszekas Gagoras ir užsienio reikalų viceministras Andrzejus Kremeris, Nacionalinio banko vadovas, kairiųjų kandidatas į prezidentus, buvęs lenkijos ambasadorius Lietuvoje ir dabartinis ambasadorius Rusijoje, Lenkijos Seimo ir Senato nariai bei Lenkijos prezidento žmona Maria. Prezidentą lydinčią delegaciją sudarė svarbūs valstybės asmenys, kas šią katastrofą padaro dar skaudesne ir keblesne.

——

Įdomi statistika apie lėktuvus „Tu-154”:

„Tu – 154“ nelaimių santykis –vienas iš 431 200 skrydžių. Palyginimui, „Boeing 737“ sudūžta kartą per 2,68 mln. skrydžių.

Lėktuve telpa nuo 114 iki 180 keleivių ir jis gali atlaikyti sudėtingas oro sąlygas.

2010-ųjų sausį Rusijos nacionalinės oro linijos pareiškė nebesinaudosiančios šio tipo lėktuvais, tačiau daugelis oro linijų Rytų Europoje, Irane bei pačioje Rusijoje jais vis dar skraido.

Pernai liepą „Tu-154“ sudužo Irane. Tąsyk žuvo 168 žmonės.

Per dešimt metų buvo aštuonios didelės „Tu-154“ katastrofos.

——–

Sąmokslo teorijų šalininkams ši katastrofa – tai ypatingai derlinga dirva. Pažongliravus keliais faktais, be to, šliūkštelėjus dozę interpretacijų, istorija klostytųsi įdomiai:

– Lech Kaczynski šįryt skrido į 70-ųjų Katynės žudynių metinių minėjimą. Įdomu tai, jog pastarasis minėjimas jau vyko… prieš 3 dienas, balandžio 7 d. kuomet V.Putinas ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas kartu dalyvavo Katynės žudynių minėjimo ceremonijoje, vykusioje tame pačiame memoriale. O štai L. Kaczynskio paraiška, jog atvyks balandžio 7-ąją „pasimetė užsieni reikalų ministerijos stalčiuose”?..

– Anksčiau buvo pranešta, kad tam laineriui artėjant prie Smolensko, oro uoste tvyrojo tirštas rūkas, todėl pilotui buvo pasiūlyta tūpti Minske arba Maskvoje, tačiau šis nusprendė tūpti Smolenske. Ketvirtą kartą mėginant nutūpti lėktuvas kliudė medžių viršūnes ir sudužo prie oro uosto „Severnyj”. Keistai skamba tokie pareiškimai, žinant šiuolaikinių technologijų pajėgumus, radarų galimybes, be to, vadovavimą nusileidimui iš žemės… O dar pridėkime pamąstymą, jog lėktuvas, kuriuo skrenda šalies prezidentas bei itin svarbių asmenų delegacija, būtų pilotuojamas ne naujokėlio.

– Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nedelsiant paskyrė premjerą Vladimirą Putiną šios katastrofos tyrimo komisijos vadovu. Šypseną išspaudė – eina cerberis savo darbo dirbti. Taip ir iškyla prieš akis vaizdelis, kaip V. Putinas žerglioja po pamiškę, kurioje įvyko katastrofa, krimsdamas rašiklio galą ir susimąsčiusiu bei rūsčiu žvilgsniu skanuodamas viską aplinkui, atrasdamas net mažiausius ir nepastebimiausius plauko dydžio įkalčius. Beje, pastebėjimas į tą pačią pusę – žiniasklaida yra svarbu ir visiems tikrai rūpi sužinoti, kas ir kaip bei gauti pačios detaliausios informacijos iš įvykio vietos, bet reportaže matomi žurnalistai, trypiantys katastrofos vietą, gal čia tik man pasirodė keistokai :), o tiksliau paskatino šyptelėti ir leptelėti „Rusija… pirma leis visiems smalsuoliams apsižiūrėti, o tik po to pradės tyrimą… kruopštų, detalų ir atskleidžiantį esmines detales… kurių dalies vėliau boksuosis iki paskutiniųjų neskelbdami ir įrodinėdami, jog tyrimo metu buvo atskleista valstybinių paslapčių, kurias paviešinus kiltų pavojus šalies saugumui…”

– Žodžiu, sąmokslininkai jau gali kelti transparantus, skanduojančius apie tai, jog prieš 70 metų Stalinas visą lenkų kariuomenės elitą sušaudė, o dabar jaunoji karta parodė, kad tęsia tradicijas… (cituoju – „rusų darbas!!! perspėjimas lenkams, kad per daug nekeltų į viešąją erdvę to, ko rusai nenori!!!„)

Šeštadienis mostelėjo ilgai lauktu aktyvu ir naujovėmis, atradimais :)

Rytą pradėjome ant Panemunės Trijų Mergelių tilto, stebint pavasarinį ropejumping‘ą bei užsiimant įdomia mokomąja veikla – šiek tiek rappelling’o, stočių įrengimas praktikoje ir pan.

Taigi tingiai prasidėjęs apniukęs rytas galiausiai išsijudino ir plūstelėjo sveiku aktyvu, kovos su baimėmis adrenalino jausmu :) bei geru vagonu sveiko juoko ;)

Šiek tiek užkandę patraukėme į… karą :) Dažų karą, kuriais ketinome išvaikyti popietinį tingulį, nejučia užklupusį didžiąją dalį kompanijos |-)

Nusiboginę į Šilainiuose esančią Šaudom.lt dažasvydžio bazę, tingiai klausėmės instruktažo ir akies kampučiais nepatikliai tyrinėjome markerius. Didžiajai daugumai mūsų aštuonetuko šis dažasvydžio žaidimas buvo pirmasis kartas kaip ir man, taigi į kovą stojome nejaukiai, bet… pirmieji taiklūs šūviai, skaudžiai pakirtę per kelius, operatyviai bent mane pažadino ir privertė atsimerkti :) Visgi karas juk, šaudo, kėsinasi į mano gerbūvį (chuckle) Taigi pamažu įsijautėme ir bazėje užvirė nemenkos kovos dėl išlikimo, dėl vėliavos, dėl smagumo :)

Taigi keletą valandų pasitaškę apsitaškę, nukovę popietinį snaudulį, išsišiepę iki ausų, draugiškai nutarėme – buvo fun 8-)

Visgi mano asmenine nuomone, dažasvydis tikrai nėra pats įspūdingiausias laisvalaikio praleidimo būdas ir net toli iki to. Pabandyti verta, bet manjakiška fanatike toli gražu nepatapčiau. Kaip gerai pastebėjo Dainius, dažasvydis – tai “pasitaškymas dažais iš kažkokių santechninių įrenginių nieko bendro neturinčių su jokiais šautuvais ar taiklumu”. O mane labiausiai ir pykdė tas menkiau nei menkas taiklumas dažų kamuoliukų – kai akivaizdžiai stebi klejojantį per gerą sprindį nuo pritaikymo skriejančią tavo „kuklą” ir galiausiai numoji ranka į bet kokius taikymusis ir tiesiog lieji seriją dažų, tikėdamasi, kad kurį nors kamuoliuką vėjas nuneš ten kur reikia :) Ne, mano gyslomis, matyt, snaiperiškumo kraujas teka :) – nemėgstu jokių serijinių papliupų, o turiu norą, nuspaudusi gaiduką, rėžti brūkšnį ant buožės ;)

Verdiktas – išvaikyti tingulį ir bent kartą gyvenime išbandyti verta ;) Ir jei turi kokį pyktį ant kolegų, tuomet dažasvydis gali pasitarnauti santykių išsiaiškinime (chuckle) Nes mėlynės vėliau dar gerą savaitukę primins kas, kaip ir už ką (chuckle)