Dar ilgai naktimis nubusdavau išpilta šalto prakaito, drebėdama ir vos tramdydamasi, kad nepravirkčiau balsu… Užsikimšdavau ausis ir stipriai stipriai užsimerkdavau, bet tas baisus, viską griaunantis ir, rodos, kiaurai tavo kūną perskrodžiantis garsas įveikdavo bet kokias mano pasąmonės statomas barikadas… Linkstančio metalo džeržgesys, dūžtančio stiklo sprogimas, staigaus stabdymo pažadinta gumos smarvė ir ore, greičiau, nei supranti, kas įvyko, pakimbanti baimė, o tavo ištikimasis ir pamėgtasis automobilis akimirksniu galintis tapti tave įkalinančiu metalo laužu…
„Karas keliuose„, „Būk matomas„, „Vairuok protingai” ir visa kita aibė protingų patarimų garsiai išsakomi ne veltui, tik gaila, kad taip retai išgirstami… Nes net ir sparčiausias kelių erelis praranda savo gebėjimą ką nors pakeisti, kai nevaldomas automobilis įsisuka į mirties verpetą…
Čia daug daugtaškių, nes kalbėti apie tai, apie ką visi ir šiaip žinome, tik dažnas numojame ranka, kad „man taip neatsitiks”, yra komplikuota. Žmogus sau gyveni, džiaugiesi savais pasisekimais, liūdi dėl smulkių nesėkmių, atsiradusių tavo šviesiame gyvenimo kelyje, pasišvilpaudamas sėdi už automobilio vairo ir išsiruoši į trumputę kelionę, nė nesusimąstydamas, kad kažkas gali įvykti ne taip… ir staiga esi įtraukiamas tos ore atsirandančios baimės ir kažkur iš giliai giliai prasiveržiančio suvokimo, kad taip neturėjo būti, bet… nutiko…
Man kartais baisu, ne, ne kartais, o dažnai baisu, koks trapus yra žmogus ir koks lengvai nutraukiamas siūlas yra žmogaus gyvenimas… Neteigiu, kad geriausia egzistencijos forma yra gyventi bijant visko ir stengiantis numatyti visus galimai įmanomus pavojus bei stengiantis bet kokia kaina jų išvengti, tačiau tikriausiai nėra nieko baisiau už tokią absurdiškai kvailą žūtį!.. Jei mirtum darydamas tai, ką labiausiai mėgsti gyvenime, žengdamas extremalų, bet suvoktą ir įsisavintą žingsnį, tai būtų… prasminga ir netuščia, netgi ne taip baisu. O jei žūtum paprasčiausioje kasdieninėje rutinoje – judėdamas iš taško A į tašką B, tuomet… tuomet man baisu, o baimių normalus žmogus stengiasi išvengti…
Tikriausiai nenorėjau nieko pasakyti, tik buvo poreikis išlieti tą pabundantį gąsdinantį metalo džeržgesį, neleisti dūžtančio stiklo šukėms sudrumsti ramybės ir užtrenkti baimei duris prieš pat nosį…
Atsiliepimai