Žymų archyvas » Baimė «

16
Spa
Publikuota temoje: Dienoraštis, Jausmai

Dar ilgai naktimis nubusdavau išpilta šalto prakaito, drebėdama ir vos tramdydamasi, kad nepravirkčiau balsu… Užsikimšdavau ausis ir stipriai stipriai užsimerkdavau, bet tas baisus, viską griaunantis ir, rodos, kiaurai tavo kūną perskrodžiantis garsas įveikdavo bet kokias mano pasąmonės statomas barikadas… Linkstančio metalo džeržgesys, dūžtančio stiklo sprogimas, staigaus stabdymo pažadinta gumos smarvė ir ore, greičiau, nei supranti, kas įvyko, pakimbanti baimė, o tavo ištikimasis ir pamėgtasis automobilis akimirksniu galintis tapti tave įkalinančiu metalo laužu…

Karas keliuose„, „Būk matomas„, „Vairuok protingai” ir visa kita aibė protingų patarimų garsiai išsakomi ne veltui, tik gaila, kad taip retai išgirstami… Nes net ir sparčiausias kelių erelis praranda savo gebėjimą ką nors pakeisti, kai nevaldomas automobilis įsisuka į mirties verpetą…

Čia daug daugtaškių, nes kalbėti apie tai, apie ką visi ir šiaip žinome, tik dažnas numojame ranka, kad „man taip neatsitiks”, yra komplikuota. Žmogus sau gyveni, džiaugiesi savais pasisekimais, liūdi dėl smulkių nesėkmių, atsiradusių tavo šviesiame gyvenimo kelyje, pasišvilpaudamas sėdi už automobilio vairo ir išsiruoši į trumputę kelionę, nė nesusimąstydamas, kad kažkas gali įvykti ne taip… ir staiga esi įtraukiamas tos ore atsirandančios baimės ir kažkur iš giliai giliai prasiveržiančio suvokimo, kad taip neturėjo būti, bet… nutiko…

Auto_ivykis

Man kartais baisu, ne, ne kartais, o dažnai baisu, koks trapus yra žmogus ir koks lengvai nutraukiamas siūlas yra žmogaus gyvenimas… Neteigiu, kad geriausia egzistencijos forma yra gyventi bijant visko ir stengiantis numatyti visus galimai įmanomus pavojus bei stengiantis bet kokia kaina jų išvengti, tačiau tikriausiai nėra nieko baisiau už tokią absurdiškai kvailą žūtį!.. Jei mirtum darydamas tai, ką labiausiai mėgsti gyvenime, žengdamas extremalų, bet suvoktą ir įsisavintą žingsnį, tai būtų… prasminga ir netuščia, netgi ne taip baisu. O jei žūtum paprasčiausioje kasdieninėje rutinoje – judėdamas iš taško A į tašką B, tuomet… tuomet man baisu, o baimių normalus žmogus stengiasi išvengti…

Tikriausiai nenorėjau nieko pasakyti, tik buvo poreikis išlieti tą pabundantį gąsdinantį metalo džeržgesį, neleisti dūžtančio stiklo šukėms sudrumsti ramybės ir užtrenkti baimei duris prieš pat nosį…

13
Spa
Publikuota temoje: Dienoraštis

Karčiąją mokslo šaknį graužiu jau aštuonioliktieji metai. Graužiu ir, turiu pastebėti, nei labai raukausi, nei priekaištauju :) Na, retsykiais pabambu, retsykiais paverkšlenu, bet iš esmės esu visai patenkinta, galinti lipti į žinių Olimpą… Tačiau šiemet į mano sustyguoto ir ganėtinai aiškaus gyvenimėlio laukujes duris ėmė kol kas dar patyliukais belstis, bet suvokiu, kad nenumaldomai tas beldimas vis garsės, nežinia, lydima nejaukios baimės…

O kas bus toliau?

Ne, aš nekalbėsiu apie baisiąją krizę ir tai, kokią siaubingai didelę neigiamą įtaką ji daro man ir mano planams. Aš tik šiaip labai paprastai paklausiu – o koks bus kitų metų rugsėjis, kai man nebeaidės pamokų skambutis? (Gerai, čia kiek įsijaučiau, mokyklinis skambutis man jau šešti metai kaip neskamba, na, bet potekstę supratote ;) ) Galite smagiai šyptelėti ir leptelėti, jog man tuomet derėtų tiesiu taikymu žygiuoti darbintis į mokyklą ir skambutis mano dienas dalins į tolygius tarpus ilgai ir nuobodžiai :) Na, bet tuomet prieš penkerius metus aš pasirinkau ne tą mokymosi įstaigą ;)

Nežinau, kai kuriems žmonėms daug kas gaunasi natūraliai – greitai supranta, kokį darbą jie nori dirbti ir kur jaučiasi patogiai bei gerai, įdėję šiek tiek (ar kiek daugiau) pastangų susiranda šiltą vietelę ir dirba sau laimingi (na, arba nelabai laimingi, bet dažno bumbėjimas tėra profilaktiška lietuviško nepasitenkinimo apraiška). Šioje vietoje turiu menką bėdelę – viena vertus man realiai bet kuriame darbe yra gerai, nes daug kas priklauso nuo paprasčiausio požiūrio, kita vertus nelabai suvokiu, kur ta tikroji mano šiltoji vieta, kur aš galėčiau atskleisti visą savo talentą ir kiti blablabla…

Dar dešimtoje klasėje pradėjusi dirbti, o mažų vasaros darbelių sugebėjusi rasti ir anksčiau, dar būnant maždaug aštuntokei ar panašiai, supratau, kad joks darbas nesikandžioja – nuneini, atlieki savo pareigas, už kurias tau yra atlyginama. O tai darydama renkiesi pati – ar nori būti susiraukusi ir nepatenkinta, ar nori nusišypsoti ir atrasti gerąsias veiklos puses :) Bet kokiu atveju atlygį gausi. Tik man pačiai visuomet buvo kur kas priimtinesnis antrasis darbo atlikimo variantas ;) Ir studijų metais nuolatos kažką dirbau – viena vertus nesinorėjo sėdėti tėvams ant sprando, kita vertus norėjosi jausti savąją vertę, žinant, kad nesi išlaikytinė (o pasirodo, pastarasis aspektas man yra itin svarbus, nes realiai jaučiu, kad negalėčiau, nepakęsčiau būti tokia persona…). Bet niekada dar nesėdau į tą traukinį, kuriame jausčiausi taip, lyg juo norėčiau važiuoti vis tolyn ir tolyn, kopti, vadinamaisiais, karjeros laiptais.

Moksliukas

Tai apie ką aš čia?
Apie tai, kad jau po kokių ketverių mėnesiukų aš turėsiu pradėti, anot aplinkinių, gyventi tikrąjį gyvenimą. O aš labai nuoširdžiai abejoju žinanti, koks tas tikrasis mano gyvenimas turėtų būti… Gal dar pamąstyti ir kokią doktarantūrą pasibaigti, a? ;) 8)