Šiandien dalyvavau pirmojoje (iš dviejų) mokslo komunikacijos konferencijoje, kuri vyko VDU Botanikos sode. Šią mokslo populiarinimo mokyklą surengė VDU Botanikos sodas drauge su VDU Gamtos mokslų fakulteto Aplinkos tyrimų centru ir Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedra. O visa projekto idėja yra labai paprasta – padėti atrasti kelią mokslininkams suprantamai bendrauti su žurnalistais, o žurnalistams padėti suprasti mokslininkus Žodžiu, įrodyti, kad bendradarbiavimas nors ir sunkus, bet galimas

Vykdama į Botanikos sodą tikrai nesitikėjau konferencijoje pamatyti tiek žmonių – susirinko daugiau nei 50 dalyvių, kas pradžiugino.

Pirmąją konferencijos dalį sudarė trijų dėstytojų paskaitos: prof. habil. dr. Vida Mildažienė pakalbėjo apie tai, kas, kodėl ir kaip, jos manymu, turėtų kurti mokslininko įvaizdį, kuris dabar, dėka nusistovėjusių įvaizdžių bei TV matomų R. Kazlo ir V. Šapranausko „mokslininkų” ir A. Rakausko, daugeliui geriau atpažįstamo kaip jo vaidinamo personažo Gustavo; toliau dr. Egidijus Jaseliūnas paanalizavo ar žiniasklaidai apskritai yra įdomus Lietuvos mokslas (tiesa, čia turiu (clap), nes  E. Jaseliūno paskaita iš šiandien turėtų trijų labiausiai sužavėjo, be to, užbėgant už akių, buvo vertinga ir įdomu patekti į jo kuruojamą seminarų grupę); o doc. dr. Kristina Juraitė atskleidė, ką rodo socialiniai tyrimai apie mokslo žinių sklaidą visuomenėje.

Po pietų vykęs praktinis seminaras leido realybėje išbandyti mokslininko-žurnalisto bendravimą. Visi dalyviai buvo suskirstyti grupėmis po 2-3 asmenis, kuriose mokslininkai dirbo kartu su patyrusiais žurnalistais, studentais. Seminaro tikslas buvo sugebėti sužinoti iš mokslininko kuo daugiau ir kuo įdomesnių detalių apie jo atliekamą konkretų mokslinį tyrimą, projektą, kurį vėliau turėjome vaizdžiai ir „užkabinančiai” pristatyti auditorijai. Tuo tarpu mokslininkas tą pačią savo temą, projektą taip pat turėjo pristatyti. Labai įdomu buvo stebėti, kaip tą pačią informaciją sugeba pateikti du visiškai skirtingų profesijų žmonės, kaip skirtingai supranta tai, kas, anot jų, yra svarbu ir įdomu, kokią netapačią kalbą naudoją tiems patiems reiškiniams apsakyti.

Manau, kad tiek mokslininkai, tiek žurnalistai galėjo bent truputį pajusti, su kuo valgo kitas asmuo duoną ir kaip ją derėtų pateikti. Žinoma, nemanau, kad tokio vieno seminaro pakaks apversti ir pagerinti, palengvinti žurnalistų ir mokslininkų bendravimą, nes nepasitikėjimas vienas kitais („žurnalistai mūsų nesupranta, nori kažkokių žinių, kurios mums atrodo kvailos/nereikalingos, prirašo nesąmonių, nuvertina ir nu’pop’sina esmę” ir t.t. Tuo tarpu kitoje barikadų pusėje – „mokslininkai kalba savo keista, nesuprantama kalba, o paklausti, nesugeba pateikti elementarių, suprantamų pavyzdžių, įsijaučia ir kalbą apie savo sritį, projektą nuo A iki Z, kai mes, žurnalistai, norime konkretumo” ir t.t.) yra gajus ir stipriai paplitęs. Labai patiko E. Jaseliūno komentaras – mokslininkai turi suprasti, kad žurnalistą jie turi paimti už rankos ir vedžioti po mokslo labirintus, nes jis čia pasiklys. Be to, dėstant informaciją žurnalistui, mokslininkas turi aiškinti taip, tarsi aiškintų ne kolegai, o savo mamai, kuri nori, kad suprastų jo gilias mintis.

Auksiniai žodžiai jei taip ir būtų, tai galbūt palaipsniui imtų kisti tas pakvaišusio, nusenusio ir niekam nesuvokiamo žmogelio su baltu chalatu, taip ir bemėginančio ką nors susprogdinti ar pasaulį apversti aukštyn kojom savo atradimais, mokslininko įvaizdis

Antroji mokslo komunikacijos mokyklos konferencija vyks lapkričio 27 d. (pradžia – 10.30, VDU Botanikos sode, Ž. E. Žilibero g. 6). Yra laukiami ir nesiregistravę, bet susidomėję Be to, antrojo seminaro kviestinis svečias Gustavas (A. Rakauskas), kuris po pietų padovanos mažiesiems seminaro dalyviams ir svečiams programėlę