Žymų archyvas » Mokslas «

07
Gru
Publikuota temoje: Apžvalgos, Dienoraštis

Šiandien Dainiui įmetus link’ą atsitraukimui nuo darbų, kiek ironiškai šnypštelėjau, kad „jau rytoj imsiu ir mesiu mokslus. Gana :) ” Apie ką aš čia? Apie protingą tinklapį ir protingą rašliavą – Zeitgeist idėjos Lietuvoje.

Viskas ten gerai ir perskaityti labai verta. Tiesa, pasiginčyti taip pat yra su kuo, o tai labiausiai ir veža, nes, mano požiūriu, skaitytojas turi būti kritiškas ir gebėti atsirinkti, o ne kinkuoti tarsi arklys galvą, vos pagavęs vieną gerą mintį ir kitomis tiesiog plaukdamas tarsi pasroviui.

Pavyzdžiui, anot Andriaus, „Niekas už jus jums nesuteiks aukščiau išvardintų dalykų„, patikslinsiu, karjeros, pinigų ir saugumo jausmo užtikrintumo. Kas be ko, Andriau, kas be ko – NIEKAS apart TAVĘS PAČIO. Todėl ir bene labiausiai iš šio straipsniuko nesutinku su teiginiu, kad žmogus, įstojęs į universitetą, „tikisi, kad jam kažkas per kelis metus pateiks sugromuliuotų žinių kiekį, su kuriuo jis galės kabintis į gyvenimą„. Būtent to labiausiai universitete ir tikimasi išvengti, gana jau mokykloje 12-ką metų davę tik sugromulotą ir sukramtytą, nurodydavo net kur ir kaip ieškoti informacijos, ir kokią būtent ją pateikti. Gerai, gerai, ramiai :), žinau, kad čia šiek tiek į utopizmą metuosi, nes didžioji dauguma (na, primeskime taip saikingai, kad apie… 90%) atėjusiųjų tebesitiki ramaus ir paviršiumi praslystančio studijų gyvenimo universiteto auditorijose (o geriausiai į jas užsukti tik atsiskaitymų metu ir paskaitose ten mažiausiai trūnyti). Tačiau vėlgi, aš esu linkusi orientuotis į tuos kitus 10% ;) Kodėl? Nes man nepakeliui su dauguma :D Todėl ir sakau, kad universitetas sugromuloto neduos, bet kiek galimybių atvers, jei pats to norėsi!!! Kiek seminarų, mokymų, susitikimų su tikrai įdomiais žmonėmis, galinčiais ir norinčiais tau suteikti žinių, papasakoti savo patirtį, atsakyti į tau rūpimus klausimus. Tiesa, link to turi muštis pats, apie ką iš esmės ir kalba Andrius – „Gyvenimas yra jūsų rankose, sprendimai yra jūsų rankose„, tik nusivylimo kupinas teigia, jog universitete viso to nerasi ir ši mokymo institucija suriš tau rankas.

Gerai, sutinku, pati esu oi kaip labai nepatenkinta lietuviškąją švietimo sistema ir kieeeeeeeek ten visko keisčiau, jeigu tai tik būtų mano asmeninis gėlių darželis :) Bet yra kaip yra :) O yra ne taip jau ir blogai ;) Bent jau VDU :) Tikrai negaliu garantuoti už, pvz, VPU, bet negaliu ir įsijausti šiukšles ant jo dabar versti, nes ten nebuvau, midaus negėriau ir po asmenines patalpas nevaikščiojau ;)

Apie tuos „palaimintuosius”, kurie „pasiekė nesuvokiamas aukštumas, tiek pripažinime, tiek turtuose be daugybės metų studijų„. Be daugybės studijų universitete, bet tikrų everestų valandų ir energijos asmeninėse mokslo įstaigose, savose švietimo sistemose, savame varge ir džiaugsme :) Aš labai už tai! Pusę savo žinių įgijau savo asmeniniame „universitete” – gyvenime :D Kitą pusę visgi padėjo sukaupti švietimo įstaigos, tiesa, ne dažnai monotoniškomis ir migdančiomis paskaitomis, bet grynai individualiomis kai kurių dėstytojų savybėmis ir gabumais, paskatinusiais ieškoti ir padėjusiais atrasti. Pavyzdžiui, galiu nuoširdžiai nieko nebijodama prisipažinti, kad mano puikiai įvertinti moksliniai straipsniai, kurie „maitina” mano hobius :), nebūtų gimę be daugybės valandų ir varginančių bei alinančių pastangų metai iš metų gludinant rašymo stilių, informacijos paieškos ir atrankos kriterijus ir t.t. Atsirastų sakančių, kad čia universitetas mane tik suvaržė, įspraudė į rėmus ir t.t.? Nebūkime tais mažais šunyčiais, kurie loja ant visko ir dėl visko, atsirinkime, kur priešas/svetimas, o kur savas ;) Konkrečiu atveju – mokslinė publicistika turi savas ribas ir pateikimo aspektus, kurių nepaisymas nieko blogo nepadarytų, paprasčiausiai sudarkytų straipsnį taip, kad niekas nenorėtų jo skaityti (chuckle)

Šokam toliau – atsakomybės prisiėmimas. Nesiginčysiu, juokingai skamba tie sapaliojimai apie tai, jog „turiu diplomą ir vat dabar jau man privalo visi duoti darbo„… Jei taip, tuomet reikėjo rinktis siuvėjos profesiją vakarinėje, kur gautum profesinį išsilavinimą, ir tai ne garantuojantį, bet bent padidinantį galimybes gauti darbo vietą. O universitetas (!) tuo ir skiriasi nuo kolegijų bei profesinių mokyklų – jis rengia (turėtų renti!) teoretikus! Kurie per savo vargus ir praktikas vėliau jau užsitikrina kaip puikūs specialistai ir tampa vertinami. Deja, Lietuvoje ši sistema jau seniai sugedusi ir nebegroja ta tonacija, kuria turėtų… Bet kas tai supranta, kas taip mąsto, tas ir bėdos stodamas į aukštąją universitetinę instituciją nemato ;)

Taigi reziumė – negaliu ir tikrai nesiimu ginčytis su tuo, kad patys esame savo gyvenimo kalviai :) O kad universitetu nusiviliame, tai manau, kad visi mąstantys taip pasijunta po pirmojo/antrojo semestro :) Bet tada taip pat yra net keli keliai: mesti, kaip pasielgė Andrius; atrasti universiteto privalumus – savišvietos zonas, kurios ten yra veiksmingos ir tikrai palankios nenorintiems gyventi garde bei ribose; prarasti viltį ir troškimus bei plaukti pasroviui… O čia jau, pasikartosiu, vėlgi esame kiekvienas savo gyvenimo kalvis ;)

Šiandien aš nuoširdžioje euforijoje :) Po tokios konferencijos kitaip jaustis, manau, neįmanoma :)

Antrasis mokslo komunikacijos mokyklos susitikimas intrigavo jau vien pavardėmis, mirgančiomis programoje – Audrius Rakauskas, atstovaujantis LTV, Rimantas Vančys iš LRyto TV ir Audra Čepkauskaitė, Lietuvos radijo darbuotoja, apie kurią iki šiandienios nieko nežinojau, bet kuri su savimi į auditoriją atsinešė tokią įkvėpimo bangą, kuri negalėjo nepaliesti slaptų kertelių ;)

Tiesą sakant, tik apie ją, Audrą Čepkauskaitę, ir tenoriu kalbėti šiandien :) Žmogus, kuris kaifuoja pasakodamas apie tai, ką daro, ir aiškindama, kodėl jai nuostabu bendrauti su mokslininkais ir kurti radijo laidas ji veik susigraudena, negali nepalikti įspūdžio, tiesa? O gal čia tik man taip :) Nes kai ji berte išbėrė frazę, jog būdama žurnaliste ji mėgaujasi galimybe bendrauti su laimingais ir tiek daug žinančiais žmonėmis, aš vos nepašokau iš vietos, jausdama savyje jos užsidegimą :) Dar viena manjakė :D Bet rimtai – tas optimizmas ir pasimėgavimas savo darbu… uch, net dabar virpuliukai kūnu bėgioja :) Gera sutikti tokius laimingus žmones ;) Bent man – labai gera :)

Seminarinėje dalyje turėjom progą išmėginti mini-tiesioginį radijo eterį. Pasijutau beveik taip, kaip prieš šuolį su parašiutu iš lėktuvo ar virve nuo tilto ;) – kraujyje pulsuojantis adrenalinas, kai per pusvalanduką turėjau operatyviai sulipdyti temą bei mažą reportažą iš… dviejų mokslininkų pokalbio, kurie tarpusavyje kalbėjo apie skirtingus dalykus ir šiaip buvo beproto sudėtinga ne tik suvokti apie ką jie, bet tuo labiau apčiuopti bent kokį nors sankirtos tašką. Ir kai galiausiai atsisėdome už sumastytos imitacinės širmos, nes mūsų grupė nusprendė, kad jei jau imituojame radijo eterį, tai reikia atsiriboti nuo klausytojų, kad jie mūsų nematytų, kad tai atrodytų kiek įmanoma tikroviškiau ;), kai pradėjau „vesti” ryto laidą, klausinėti, kalbinti, aš pajutau adrenalino pliūpsnį! Vėliau Audrai Čepkauskaitei prabilus apie tiesioginio eterio manjakus, tyliai šyptelėjau sau į ūsą, kad, matyt, būčiau tokia, nes viską tvarkingai sudėlioti ir sumontuoti man būtų per mažai iššūkių :)

Grįžtant prie mano pamąstymų. Šiaip nesiveržiau ir nesiveržiu dirbti žurnaliste, kažkodėl, nors gal galėčiau :) tikriausiai, kad galėčiau :) Bet jeigu jau taip gyvenimas susiklostytų (o aš nesakau, kad nesusiklostys, nes dar pati nežinau, kur mane mano profesiniai vėjai nupūs :) ), tai mano sąrašo viršūnėje jau ir anksčiau mėgino įsitekti, o dabar panašu, kad dar tvirčiau įsitvirtino – radijo eteris, o ne TV. Kodėl? Dėl elementarios priežasties – pliūpstelėjus rūpestukui ar adrenalinui, aš raustu :) Ir labai :) Todėl radijas, kur gali sėdėti nors ir su treningais bei susišiaušusia galva, man kur kas labiau tinka ir patinka :) Ten žmonės tavęs klauso, o ne skanuoja, kaip tu šiandien atrodai ;) Be to, pakelkim šuniui uodegą :D , turiu gražų balsą, kurį įtampos atveju jau išmokau kontroliuoti ;)

Minčių pliūpsnis apie viską ir apie nieką ;) Bet juk čia mano blog’as :P

Žodžiu, dienos reziumė – gera sutikti tokių pat entuziastingų ir laimingų žmonių ;)

20
Lap
Publikuota temoje: Apžvalgos

Šiandien dalyvavau pirmojoje (iš dviejų) mokslo komunikacijos konferencijoje, kuri vyko VDU Botanikos sode. Šią mokslo populiarinimo mokyklą surengė VDU Botanikos sodas drauge su VDU Gamtos mokslų fakulteto Aplinkos tyrimų centru ir Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedra. O visa projekto idėja yra labai paprasta – padėti atrasti kelią mokslininkams suprantamai bendrauti su žurnalistais, o žurnalistams padėti suprasti mokslininkus :) Žodžiu, įrodyti, kad bendradarbiavimas nors ir sunkus, bet galimas ;)

Vykdama į Botanikos sodą tikrai nesitikėjau konferencijoje pamatyti tiek žmonių – susirinko daugiau nei 50 dalyvių, kas pradžiugino.

Mokslo komunikacijos mokykla (I konferencija)

Pirmąją konferencijos dalį sudarė trijų dėstytojų paskaitos: prof. habil. dr. Vida Mildažienė pakalbėjo apie tai, kas, kodėl ir kaip, jos manymu, turėtų kurti mokslininko įvaizdį, kuris dabar, dėka nusistovėjusių įvaizdžių bei TV matomų R. Kazlo ir V. Šapranausko „mokslininkų” ir A. Rakausko, daugeliui geriau atpažįstamo kaip jo vaidinamo personažo Gustavo; toliau dr. Egidijus Jaseliūnas paanalizavo ar žiniasklaidai apskritai yra įdomus Lietuvos mokslas (tiesa, čia turiu (clap), nes  E. Jaseliūno paskaita iš šiandien turėtų trijų labiausiai sužavėjo, be to, užbėgant už akių, buvo vertinga ir įdomu patekti į jo kuruojamą seminarų grupę); o doc. dr. Kristina Juraitė atskleidė, ką rodo socialiniai tyrimai apie mokslo žinių sklaidą visuomenėje.

Po pietų vykęs praktinis seminaras leido realybėje išbandyti mokslininko-žurnalisto bendravimą. Visi dalyviai buvo suskirstyti grupėmis po 2-3 asmenis, kuriose mokslininkai dirbo kartu su patyrusiais žurnalistais, studentais. Seminaro tikslas buvo sugebėti sužinoti iš mokslininko kuo daugiau ir kuo įdomesnių detalių apie jo atliekamą konkretų mokslinį tyrimą, projektą, kurį vėliau turėjome vaizdžiai ir „užkabinančiai” pristatyti auditorijai. Tuo tarpu mokslininkas tą pačią savo temą, projektą taip pat turėjo pristatyti. Labai įdomu buvo stebėti, kaip tą pačią informaciją sugeba pateikti du visiškai skirtingų profesijų žmonės, kaip skirtingai supranta tai, kas, anot jų, yra svarbu ir įdomu, kokią netapačią kalbą naudoją tiems patiems reiškiniams apsakyti.

Manau, kad tiek mokslininkai, tiek žurnalistai galėjo bent truputį pajusti, su kuo valgo kitas asmuo duoną ir kaip ją derėtų pateikti. Žinoma, nemanau, kad tokio vieno seminaro pakaks apversti ir pagerinti, palengvinti žurnalistų ir mokslininkų bendravimą, nes nepasitikėjimas vienas kitais („žurnalistai mūsų nesupranta, nori kažkokių žinių, kurios mums atrodo kvailos/nereikalingos, prirašo nesąmonių, nuvertina ir nu’pop’sina esmę” ir t.t. Tuo tarpu kitoje barikadų pusėje – „mokslininkai kalba savo keista, nesuprantama kalba, o paklausti, nesugeba pateikti elementarių, suprantamų pavyzdžių, įsijaučia ir kalbą apie savo sritį, projektą nuo A iki Z, kai mes, žurnalistai, norime konkretumo” ir t.t.) yra gajus ir stipriai paplitęs. Labai patiko E. Jaseliūno komentaras – mokslininkai turi suprasti, kad žurnalistą jie turi paimti už rankos ir vedžioti po mokslo labirintus, nes jis čia pasiklys. Be to, dėstant informaciją žurnalistui, mokslininkas turi aiškinti taip, tarsi aiškintų ne kolegai, o savo mamai, kuri nori, kad suprastų jo gilias mintis. ;)

Dr. Egidijus Jaseliūnas

Auksiniai žodžiai :) jei taip ir būtų, tai galbūt palaipsniui imtų kisti tas pakvaišusio, nusenusio ir niekam nesuvokiamo žmogelio su baltu chalatu, taip ir bemėginančio ką nors susprogdinti ar pasaulį apversti aukštyn kojom savo atradimais, mokslininko įvaizdis :)

Antroji mokslo komunikacijos mokyklos konferencija vyks lapkričio 27 d. (pradžia – 10.30, VDU Botanikos sode, Ž. E. Žilibero g. 6). Yra laukiami ir nesiregistravę, bet susidomėję ;) Be to, antrojo seminaro kviestinis svečias Gustavas (A. Rakauskas), ;) kuris po pietų padovanos mažiesiems seminaro dalyviams ir svečiams programėlę :)