Man totali euforija Sunkiai suvaldomo džiaugsmo antplūdis Kur bepasisukčiau, matau laimingus ir gebančius džiaugtis žmones Kuria linkme bešyptelėčiau, sulauksiu parskrendančio atgalinio šypsnio, o ne surūgusio klausiamo žvilgsnio „WTF?!..” Beprotiškai fantastiška gyventi, o jums?

Šiandien kolega nukreipė į straipsnį, kurį skaitydama ašarojau džiaugsmo ašaromis, nenustygdama šokčiojau kėdėje ir aikčiojau, pagaudama tokias pažįstamas ir tokias artimas mintis Andrius Užkalnis padovanojo rašymo kulinarinį šedevrą – „Sušalęs lagaminas ir keistos monetos: kam lietuviui kelionės?” Tam, kas dievina keliones, kas vos sugrįžęs iš vienos ir dar nespėjęs pasidalinti išgyvenimais su draugais, kolegomis ir artimaisiais (o ar įmanoma iki galo jiems perteikti tai, ką patyrei, tai, ką pamatei, tai, ką išgyvenai?.. ), jau audžia mintį apie kitą, kam namai yra mieli ir jaukūs, bet nepažintas ir tuo taip viliojantis svetimo viešbučio kambarys ar nejaukiai svyranti keistoje vietoje pastatyta palapinė, skamba lygiai taip pat, o gal net labiau viliojančiai, kas n-tąjį kartą palikdamas savo šalį ir atrasdamas keisčiausias, įdomiausias, svajingiausias, nepatogiausias, klaikiausias, atstumiančias, bet vertas pažinti vieteles, vis tiek nesugeba pajusti „sotumo” jausmo ir nori dar dar dar, tas supras apie ką aš čia kliedžiu

Tikriausiai nebuvo kelionės, iš kurios negrįžčiau nusikalusi, kaip darbinis jautis, bet lygiai taip pat nebuvo išvykos, iš kurios grįžus ir pravėrus namų duris, užtinusias ir pavargusias akis neužgožtų pati plačiausias šypsena nuo ausies iki ausies O kaip kitaip, juk aš buvau kelionėje!!! Aš pamačiau, sužinojau, atradau Paliečiau ir pauosčiau, paragavau ir išgirdau Aš žinau, kad sutikčiau visą gyvenimą nugyventi paprastučiame vagonėlyje ar vieno kambario butuke, kur jaukumą sukurtų juokas ir nenutildomi kelionių įspūdžių aidai, surinkus draugų būrį ir dalinantis potyriais su jais Jokios vilos su baseinais neatstos bet kurioje planetos kertelėje galinčio išdygti tavo „namo” (palapinės) , asmeniniai ferariai niekada nesuteiks tau tokio džiaugsmo, kaip krebždantis, džeržgiantis busiukas, pilnas draugų, išsiruošusių kelionei, naujiems potyriams ir prabangiausi D&G ar bet kurio kito brand’o drabužiai niekada nesugebės pakeisti šilto flisinio džemperio bei vilnonių kojinių jaukumo, atrandamo sėdint ant kalno, kur iš visų keturių pusių pučia vėjai

Apie ką aš čia? Apie laime, mielieji Apie nenumalšinamą kelionių niežulį, paskatinantį atsisakyti beverčių etikečių ir neužpildomos prabangos tuštumos Apie tą sulaikytą, rodos, amžiams kvėpavimą, kai prieš akis išbyra nerėgėtas ir net fantazijose neapčiuoptas grožis Apie tą akimirką, kai stipriai įsikimbi artimiausiam žmogui į ranką ir balsu suklyki iš džiaugsmo, nes emocijos viduje nebetelpa, išgyvenimai ir atradimai neberanda sau ramaus kampelio, nori lietis, veržtis, būti išgirsti… Ech, apie kelionių nešamą džiaugsmą ir pilnatvę, mielieji, aš čia kalbu