Jau gerą savaitukę akis badė nuostabi, veik tobula žiema O šį savaitgalį galų gale išaušo ilgai laukta proga išmėginti neseniai įsigytą naują turistavimo įrangą
Sulaukę kolegų iš Vilniaus ir Panevėžio, užsimetėme ant nugarų kuprines ir patraukėme apžiūrinėti Jonavos apylinkių
Pasikarstę po visus tris Jonavos tiltus, pamojavę ilgiesiems traukinių sąstatams nuo geležinkelio tilto ir aplankę Jonavos baltojo tilto „piešinių ekspoziciją”, jau sutemus patraukėme į mišką. Vingiuojant dar iš pradžių šiek tiek regimam takeliui, stebėjausi, kiek daug gyvūnėlių pėdų gali išvysti sniege, kaip šviesu nuo baltutėlio sniego vakaro tamsia skraiste abgobtame miške. Taip keverzodami į kalnelį, nuo kalnelio, pašlaitėm ir pakriūtėm miške takus mynėme porą valandėlių, kol galiausiai pasiekėme suplanuotą nakvynės vietą – prie Lokio upelio sovietmečiu buvusį poilsio-pramogų kompleksą, kurio dabar belikę griaučiai.
Pirmą kartą įkūrinėjau stovyklą žiemą Operatyviai suręstos naujosios Husky Flame palapinės „sijonus” apžarstėme sniegu, sumetėme į vidų Husky Enjoy miegmaišius, kurie mums žada, kad galėsime snūstelėti net ir spaudžiant 26 laipsnių šaltukui, todėl prie tąnakt žadamų maždaug -10 laipsnių, tikėjomės pačio patogiausio komforto, ir beliko susikurti jaukumą bei romantiką – įkurti stovyklavietės laužą
Vakaras neprailgo – raminanti ir maloniai šildanti laužo liepsna piešė ant greta esančios akmeninės sienos vakaro siužetą, juokas ir pokalbiai netilo iki vidurnakčio, kol galiausiai prabilo žiovulys ir limpančios akys pačios pasisuko link palapinių.
Taigi Husky palapinė ir susegti tarpusavyje miegmaišiai, bei termorūbai, flisinė kepuraitė ir vilnonės kojinės padovanojo puikią ir neįtikėtinai šiltą naktį! Išmiegojom veik 10 valandų gamtos apsuptyje (happy), ant minkštučio sniego besijausdami tarsi vandens lovoje Visas nerimas ir būties klausimas, bus ar nebus šalta žiemos žygiuose su turima įranga, po šios nakties nubraukti staigiu rankos mostu
Pati paprasčiausia tiesa – teisingai parinkta avalynė bei drabužiai leidžia mėgautis bet kokiu oru nuostabia gamta! Ir noras Noras eiti, būti, pamatyti, patirti, o ne drybsoti namie ir bambėti, kad žiemą niekas nevyksta ir gyvenimas verda tik vasarą, leidžia atskleisti naujų potyrių paletę
2009 m. rugpjūčio 9-14 dienomis turėjo įvykti devintasis žygis „Radvilų keliais“. Tęsiant tradiciją skirti žygį vienam iš Radvilų giminės atstovų, pastarasis turėjo būti nominuotas Jurgiui I-ajam. Tačiau neaidės rugpjūčio mėnesį virpulius pažadinantys žygio maršai, fotografų objektyvai negaudys gražių kadrų, kuomet civilis žengia koja kojon su kariškiu, negalės Krašto apsaugos sistema didžiuotis akimirkomis, kuomet kariškiai profesionaliai gelbėja žygyje palūžusiams, ryžto ir valios pritrūkusiems ar tiesiog pritrintų puslių nuvargintiems civiliams. Viso to nebus, nes Mokomojo pulko vadovybė įsigeidė tyliai palaidoti sėkmingą renginį, skirtą visuomenei priartinti prie Krašto apsaugos vienetų.
2008-ųjų metų žygio akimirka
2001 metų liepą pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ organizacinis komitetas spaudė rankas ir palaimingai šypsojosi – pirmasis žygis įvyko, idėja sėkmingai realizuota. Tuo tarpu pirmieji 576 žygeiviai pasklido po gimtuosius miestus, skleisdami žinią apie tokį žygį, kuriame per keturias dienas išbandė savo ištvermę, pėsčiomis įveikę 30, 40 arba 50 km kasdien. Naujiena iš lūpų į lūpas sklido greitai ir veikė efektyviau už bet kokią užsakomąją reklamą, todėl jau po metų, 2002-ųjų vasarą, kuomet organizacinis komitetas pūtė pirmosios trapios sukaktėlės žvakutę, startavo jau didesnis, žvalesnis ir susidomėjimo bei optimizmo kupinas būrys žygeivių – net 944 dalyviai peržengė starto liniją.
Ir taip aštuonerius metus žygeiviai, kaip juokaudavo, vasarą švęsdavo antrąjį savo gimtadienį – susiburdavo pažįstami, kolegos, susitikdavo seniai matyti žmonės, entuziastai vis atsiveždavo po kelis ar net visą būrį naujų žygeivių. Fanų ratas plito, augo, didėjo. Besidominčiųjų skaitliukas tiksėjo ir maloniai glostė organizuojančiųjų savimeilę – žygio karuselė įsisuko, visuomenė domisi. Todėl šiam susidomėjimui palaikyti ir paskatinti organizatoriai neužmigdami ant laurų diegė naujoves – įtraukta eXtreme trasa (drąsiausieji ryžosi 2 paras (su 1 paros pertrauka poilsiui) įveikti po 100 km), sudaryta proga žygyje sudalyvauti ir patiems mažiausiems – 12 km trasa skirta šeimoms, prabilta apie galimybę žygį įtraukti į Tarptautinę Žygių Asociaciją (tiesa, dėl to sutrumpėjo trasų ilgiai, nes žygis privalėtų atitikti reikalaujamus standartus, tačiau tai žygiui suteiktų svarumo).
Šiemet pavasarinės saulės spinduliams susprogdinus medžiu pumpurus, termometro stulpeliui šoktelėjus gerokai aukščiau nulio, įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose aibė žmonių jau pradėjo dairytis į miškus, mintyse žadinti ritmingo žingsnių maršo garsus, neretas pagaudavo save prisimenant nenumaldomai užplūstantį jauduliuką finišo tiesiojoje… Žygio „Radvilų keliais“ dalyviai pradėjo jau bene instinktyviai dairytis patogios avalynės, nevaržančių judesių drabužių, susimąstydavo, kuo šiemet kovos su nelauktu svečiu – lietumi… Tačiau tarpusavyje besidalinant artėjančio žygio nuotaikomis netruko išlįsti nemaloni žinia – šiemet žygio nebus! Iš pradžių nepatikliai, nenoriai buvo priimama ši informacija, purtomos galvos ir numojant ranka kartojama „Gandai… tai tik gandai…“. Kitaip, rodos, ir negalėtų būti, juk niekur neskelbiama, oficialioje Krašto apsaugos svetainėje nė žodeliu neužsimenama, pranešimas spaudai nepateikiamas. Vadinasi, tai tik pasklidęs nemalonus gandas, siekiantis sukurti empatiją. Bet neramu žygio entuziastų širdyse, vis dažniau pagauna save tikrinantys įvairius, su žygiu susijusius šaltinius, skambtelėjantys kokiam kolegai žygeiviui, klausiantys „Ar girdėjai? Ar žinai? Ką manai – gandai ar tiesa?..“ O prabilti žygeiviams išdrįso vienintelis, žygio idėją į Lietuvą atvežęs ir žygio „Radvilų keliais“ tėvu tapęs vyr. puskarininkis Vidmantas Genys, neoficialiame žygio forume su gailesčiu trumpai pateikęs faktą – „Labai apmaudu, bet šių metų Radvilų žygio jau nebus, toks priimtas sprendimas…“ Daug rankų nusviro perskaičius šią žinią, liūdesio ir pykčio banga pliūpstelėjo entuziastų širdyse, pabudo ryžtas patiems mokėti, tarkim, kažkokį naujai įvestą starto mokestį, susimokėti ne tik už maitinimą Mokomojo pulko valgyklose, bet ir už apgyvendinimą kareivinėse, daryti viską, kas padėtų išgelbėti įprastiniu tapusį vasaros žygį, kad tik nebūtų numarinta graži tradicija, metų įdirbis ir idėja.
Žygis „Radvilų keliais“ – tai „Lietuvos kariuomenės tradicija, skatinanti fiziškai tobulėti, lavinti ištvermę, plėtoti gerus santykius su visuomene bei užsienio kariuomenėmis“. Šis žygis yra viena sėkmingiausių kariuomenės bendravimo su visuomene formų, skirta ugdyti pasitikėjimui ginkluotąja krašto apsauga, civilį priartinti prie kariškio, leisti pajusti karišką dvasią, jaunimui pabendrauti su karišką gyvenimą pasirinkusiais ir taip natūraliai įžiebti norą tapti krašto apsaugos sistemos dalimi, pasirinkti Tėvynės ginėjo profesiją. Šis žygis yra ir puiki Lietuvos kariuomenės vizitinė kortelė užsienio šalims, nes tarp žygeivių entuziastų pastaraisiais metais „Radvilų kelių“ trasų kilometrus mynė ir būrys svečių iš Latvijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos ir t.t., 2007 metais žygyje sudalyvavo Jungtinė Karo policijos komanda, atvykusi iš Briuselio. Kaip teigė KAM oficialus internetis tinklapis, šiuo žygiu „siekiama skatinti glaudesnius kariuomenės ir visuomenės ryšius, propaguoti Lietuvos istoriją ir puoselėti visuomeniškumą“… O šiemet, 2009-aisiais Rukloje įsikūrusio Mokomojo pulko vadovybė žeria saują žemių į žygio kapą ir laidoja sėkmingą renginį, griaudama įdirbį, pamindama tradicijas ir net nesiteikdama pranešti visuomenei apie savo sprendimą, tyliai, slaptai numarindama žygį ir tikėdamasi, kad niekas nė nepastebės. Deja, turiu Jus nuvilti – toks akibrokštas neliko nepastebėtas… ir nepraėjo be nepasitikėjimo bei nusivylimo įspaudo visuomenės sąmonėje.
Atsiliepimai