Šiemet užkariaujame vieną po kitos pasaulio karalijas – sausį nardėm Raudonojoje jūroje, o vos prieš kelias dienas sugrįžome iš kelionės po Norvegijos kalnus. Įspūdžių daugiau negu daug ir dalies iš jų, žinau, jog žodžiais nepavyks perteikti, bet visgi jaučiu nenumaldomą norą pasidalinti išgyvenimais ir regėtais vaizdais, galbūt truputį paerzinti ir paskatinti pačius tenai nukeliauti
Norvegija kalnų nestokoja, bet mūsų kelionės tikslas buvo Lysefjord‘as, esantis Vakarų Norvegijos pietinėje dalyje. Ketinome ne vien aplankyti ir pamatyti, bet ir realizuoti ropejumper”ių svajonę – šokti nuo kilometro aukščio skardžio. Deja, nepalankios oro sąlygos ir ribotas laikas šios svajonės šiemet neleido įgyvendinti, tačiau viltis miršta paskutinė – bus dar tų vasarų ir, jei tik ryžto bei valios nepritrūksime, šoksime
Kelionė link planuotųjų kalnų buvo nelengva ne tik mano jautriam skrandžiui, bet ir automobiliams…
Kalnų serpantinai priverčia stabtelėti
Norvegijoje nemažai laiko praleidęs ir pakeliavęs kolega Kęstas buvo perspėjęs apie tai, jog kalnų serpantinuose stabdžių kaladėlės nukenčia, bet realiai nemaniau, kad, rodos, ne tokiuose jau ir pyktybiškuose posūkiuose jos taip greitai susvils… Degėsių smarvė priverstinai sustabdo aikštelėse, kur galima pasigrožėti atsiveriančia gamtos didybe.
Sraunus ir gaivus krioklys
Tai buvo pirmasis sutiktas didelis krioklys. Na, mums kelionės pradžioje jis atrodė didelis Vėliau sutikome ir kur kas įspūdingesnių, bet šitas pakerėjo ne ką mažiau. Tas gaivus šalto vandens čiurlenimas. Lediniais lašiukais apipurškiantis ir nepaliaujamai šniokščiantis, tarsi gyvatė įspėjantis neužsimiršti, su kuo turime reikalą ir pasisaugoti. Ir tas nesibaigiančio peizažo pojūtis – kuo aukščiau lipi, tuo labiau atrodo, kad krioklio pradžios nė nesurasi, nes už, rodos, toliausiai matomos pakopos staiga atsiveria dar viena ir taip vis tolyn ir tolyn.
Galiausiai pasiekę vietą, iki kurios toliausiai galima nukeliauti kalnuose su mašina, susipakavome krepšius ir patraukėme… tiesiai Nusiėmę kryptį paprasčiausiai išsiruošėme ieškoti Lysefjord”o ne turistiniais takais, o nepramintais kalnais.
Tas ilgas kelias... kalnais
Kelionė iki tikslo truko nei daug, nei mažai – apie 5 valandas. Užtat kokia nepakartojamai skani vakarienė po to buvo!!! Tie plastmasiniai makaronai ir konservai buvo pats pačiausias delikatesas
Kalnuose sužavėjo, rodos, visur tyvuliuojantys ežeriukai.
Skaidrieji ežerai
Jų skaidrumas taip ir kvietė pasinerti, išsimaudyti, pajusti jų gaivą. Tiesa, pabandžius kyštelėti ranką, suvokdavai, kad pasinėręs pajusi ne gaivą, o stingdantį šaltį Ne per seniausiai palikę vasarišką Lietuvą dar nebuvome pripratę prie kur kas vėsesnio Norvegijos kalnų klimato.
Mums, lygumų gyventojams, atstumai kalnuose buvo sunkiai suvokiami ir apskaičiuojami – tai, kas atrodydavo visai netoli, paaiškėdavo esant už geros valandos kelio, o tos, rodos, nedidelės kalvos priartėjus atsiverdavo visa savo neįkopiama didybe.
Neaprėpiama kalnų didybė
Poilsio akimirka kopime sustingdydavo viską aplinkui – paskendus svajose, nebegirdėdavau nesustabdomai košiančio vėjo, nutildavo galybės upeliukų čiurlenimas, likdavo tik horizonte pranykstančios kalnų keteros ir didžiulis atviros erdvės pojūtis…
Poilsio akimirka
Upeliai, virstantys stačiais kriokliais kalnuose nėra retenybė. Jie gundo gurkštelėti jų tyro, tiesa, menkaverčio žmogaus organizmui dėl mineralų trūkumo, vandens, bet kartu tarsi perspėja neužsimiršti ir nepaslysti.
Kalnų upelis
Galiausiai pasiekus kilometro aukštį, pasimeti Stabteli netoli skardžio krašto, žvilgteli žemyn ir pasijunti toks mažutis Arba žvilgteli į, rodos, kepurę remiančius debesis ir negali atsistebėti, kad dangus taip arti
Arčiau dangaus
Arčiau dangaus
Po beveik penkių valandų kupinos įspūdžių kelionės galiausiai pasiekiame tą garsųjį Kjerag’o akmenėlį :), kuris įstrigęs 1084 metrų aukščio tarpeklyje.
Kjerag'o akmuo
Žengti ant jo nebuvo labai jauku, nes nelabai jau patikimai jo įstrigimas atrodo Nors realiai supranti, kad prakabėjęs čia velniai žino kiek laiko, kabės jis dar tiek pat Bet žmogaus fantazija artėjant link tarpeklio krašto ima intensyviai dirbti savo darbą – nepaliaujamai klausinėti „O kas, jei būtent dabar jis nukris? Arba jei tu paslysi?” Na, nei paslydome, nei nukrito, palikome ir kitiems turistams pasidžiaugti, nors juokavome, kad galėtumėme iškrėsti pokštą – su turima įranga iškelti lauk tą akmenį ir palikti kokį juokingą plakatą
Buvo keista, bet tuo pačiu ir labai įdomu pirmą kartą apsigyventi kalnuose Kiek paieškoję radome tikrai neblogą ir sąlyginai sausą vietelę, kurioje netruko išdygti stovyklavietė
Stovyklavietė kalnuose
Ar galite įsivaizduoti, kaip gera pabusti aukštai kalnuose? Būti pažadintai ramių kalnų ežeriuko bangų mūšos? Prasegti palapinę ir tiesiog gerėtis?.. Aš dabar jau žinau, koks nuostabus tai pojūtis. Kaip atperka tas grožis šaltį ir kiaurai košiantį kalnų vėją.
Ryto akimirka
Dažnam žmogui nejauku prieiti artėliau prie skardžio krašto, tuo tarpu baser‘iai važiuoja čia būtent tam, kad atsistotų prie to skardžio krašto, atsispirtų ir atsiduotų laisvam kritimui iki pat paskutinės akimirkos, kuomet metas skleisti parašiutą.
Basejumper'iai
Tuo tarpu mums šįkart teliko patogiai įsitaisyti ir stebėti, „kaip krinta organizmai” Gėrėtis, žavėtis ir tik įsivaizduoti, ką jie turėtų jausti
Pasiruošusi stebėti baser'ius
O toliau telieka tik žavėtis kalnų dovanojamomis gamtos grožybėmis:
Gulk po akmenėliu
neįtikinamiausių formų akmenimis.
Gaivus kalnų upelis
Rodos, iš niekur atsirandančiais kalnų upeliukais,
Gerk drąsiai, avinėliu nepavirsi
kurie tampa atgaivos šaltiniu.
Sniegas rugojūtį!
Sniegu rugpjūtį!
Debesų gaudyklės
Ir debesis gaudančiomis kalnų viršūnėmis
Beje, vos nepamiršau, kalnuose tarsi Lietuvos pievose bičių zuja, rodos, tūkstančiai avių :), kurios yra labai jau smalsios
ir juokingos
Smalsioji avelė
P.s. juokai juokais, bet mano smagieji
botikai pasirodė pati puikiausia avalynė šitam kalnų turizmui
Nes likau sausomis kojomis, o ir pado protektorius buvo tinkamas lipimui, kopimui, šokinėjimui per tarpeklius ir panašiai
Atsiliepimai