Pirmojo šurmulio banga jau seniai nuvilnijo, bet kolegos Grippen’o įmestas straipsnis apie švedų požiūrį į homoseksualumą, paskatino mane vėl apie tai pagalvoti… tik lietuvišku mentalitetu ir lietuviško auklėjimo fone…

Gerai, kad tuo metu sėdėjau, ir nieko nevalgiau ar negėriau, kai išgirdau „žaviąją” pasaką apie du karaliukus, vaikams sekamą darželiuose… :O Nepatikėjau, pamaniau, kad pavėluotos balandžio 1-osios pokštas išsprūdo iš kolegos lūpų. Panaršiau visagaliame internete… Pasirodo, nemelavo… Deja… LRytas.lt išsamiai, su komentarais tingintiems galvoti ;) papasakoja šią aktualiją. Skaitau ir vienintelė įkyri mintis galvon veržiasi – negi lietuviai gali vaikščioti tik skustukų ašmenimis, rinktis tik kraštutinumus ir jokio viduriuko ar suvokimo apie palaipsniui, su saiku?.. Penkiamečiams?! Na, gerai, jei taip jau norime skiepyti tą toleranciją savo jaunajai lietuvių kartai, tai kodėl to nepradėjus daryti… kiek vėliau? Mokyklose vedamos lytinio ugdymo pamokėlės. Tai pradėkite tuomet! Kai vaikas jau bus ūgtelėjęs ir galės pats nuspręsti, kas jam yra priimtina, o kas atgrasu. Sakote, ir tuomet jie nesprendžia, o tik priima primetamas bendraamžių, šeimos, aplinkos normas? Leiskite tuomet paklausti, o ar į aklai priimančio suaugusiojo teiginius penkiamečio galvelės kišimą to, kas atrodo turėtų būti geriausia jo aplinkos suaugusiesiems, t.y. darželio auklėtojoms, nėra neteisinga? Čia kaip ir su krikštu :) Mano asmenine nuomone, tai, kad mane bene vos gimusią apšlaksto vandeniu ir priskiria krikščioniškosios religijos pasekėjų ratui, nėra teisinga, nes aš manyčiau, kad reikia turėti progą ir teisę pasirinkti, t.y. prisiskirti religijai ar likti ateistu, jei tik to norisi, kiek vėliau, kai jau esi brandi asmenybė. Bet aš čia kiek nuklydau… Taigi grįžkime prie homoseksualumo.

Skaitau Grippen’o straipsnį „Paprastų švedų požiūris į tolerastiją ir vaikų tvirkinimą” ir žiopčioju, kaip žuvis ištraukta iš vandens.

Kai aš perskaičiau, jog Švedijos bažnyčia dalyvaus šių metų sodomitų parade „Gay pride”, pamaniau kad tai tėra liguistas pokštas. Šalia seminarų, kuriuose kuriuose propaguojami sadomazochizmas, vyrų prostitucija (kuri, beje, dažnai įtraukia ir vaikus) ir kieta pornografija, Švedų bažnyčia dalyvaus su palapine, kurioje vaikai bus mokomi atsikratyti padorumo. „Kadangi Stokholmo Euro Pride festivalis skirtas visiems, nepaisant jų amžiaus, mes pasirūpinsime ir vaikams skirtomis pramogomis” – laikraščiui „Världen Idag” patvirtino Högalids parapijos kunigė Gunilla Lindén.” – rimta, ar ne? :) Na, gerai, tebūnie tai laisvės ir galimybės rinktis vienas aukštesnių lygmenų :) Aišku, įsivaizduoti lietuvišką bažnyčią tokiame parade (pirmiausia, įsivaizduoti Lietuvoje tokį paradą jau yra, kaip parodė praktika, sunkoka ;) ) yra net labai lakiai fantazijai nelengvas uždavinys :) Na, bet tikriausiai ir moterį kunigę Lietuvoje nelengva būtų suvokti ;)

Kas privertė nuoširdžiai šyptelėti ir nejučia pradėti linguoti galvą, tai pačios minčių atspindys straipsnyje – „Faktas, kad jei normalios orientacijos žmonės viešai atliktų tas nešvankybes, kurios išdarinėjamos „Gay pride” parade – jie būtų suimti už nepadorų elgesį.” Aš esu tolerantiškas žmogus. Priimu, galbūt nepalaikau, bet leidžiu egzistuoti pačioms įvairiausioms nuomonėms, jei tik žmogus įrodo, kad jam to tikrai reikia ir kad jis tuo tikrai tiki. Tebūnie, tai yra jo/jos gyvenimas galiausiai juk :) Voltero fraze „Man bjauru tai, ką jūs sakote, bet esu pasiruošęs iki gyvenimo pabaigos ginti jūsų teisę tai sakyti!” aš nuoširdžių nuoširdžiausiai tikiu. Tačiau dvigubi standartai mane siutina, priverčia įniršti ir iššiepti dantis tarsi liūtei, ginančiai savo jauniklius :) Na, gerai, tarkim, aš palaikau ir rankutėmis ploju per gėjų ir lesbiečių paradą, žygiuojantį Gedimino prospektu… Mojuoju vaivorykštine vėliavėle ir stoviu išsišiepusi kaip braškė… tarkim… Pavaikštinėju tą saulėtą dieną ir nusprendžiu „Velnias, juk būtų visai smagu ir mums, įprastosios, klasikinės orientacijos žmonėms surengti kokį panašų paraduką!” Na, pasitariu su kolegom, bendraminčiais ir užsukame varikliuką. Po daugiau ar mažiau laiko (tikriausiai, daugiau ;) ) mes jau žygiuojame pusplikiai, pusnuogiai ir visokie kokie kitokie vėlgi tuo pačiu Gedimino prospektu, skanduodami kokį įmantrų, bet realiai buką šūkį ala „Laisvę papukams!” :-D Rezultatas? Visų pirma mums niekas to neleistų, o jei ir leistų, tai visuomenė pasibaisėtų, kaip šitaip galima! Juk tai, kas yra intymu, turi ir likti už miegamojo durų! Ir vat štai šitam dalykui tai aš daugiau nei daug pritariu!!! Lai egzistuoja visi gėjai, lesbietės ir visi kiti patys nenusakomiausi žmogiškieji įgeidžiai, BET lai jie ir lieka tik tarp tų žmonių, jų miegamuosiuose, jų virtuvėse, jų rate!!! Kas per poreikis demonstruotis?! Kodėl visi aplinkui turi žinoti, kad Petriukas miega su Antaniuku?! Iš to ir kyla neapykanta – ne iš pykčio apskritai, o iš pasišlykštėjimo, kad man, mąstančiam kitaip, tai bandoma per prievartą įbrukti! Žmogus – būtybė, kuri dievina saugumą. Per prievartą brukamos mintys, tikėjimai, teorijas nesiasocijuojasi su saugumu. Nė pro kur!

Čia taip ir norisi pasakyti – „Hey, toleruokite mūsų troškimą nežinoti smulkmenų apie jūsų asmeninį, lytinį gyvenimą!” Taigi, tolerancijos, mielieji, tolerancijos ;)

05
Bal
Publikuota temoje: Apžvalgos

Jau senokai nerekomendavau skaitytinų knygų. Toli gražu ne dėl to, kad pati neskaičiau. Ne, priešingai, skaičiau veikiau daugiau nei įprastai, nes pastaruoju metu namuose šiugždėjo vienu metu skaitomos kokios 5-6 skirtingos knygos :) Skirtingai veiklai – kambariui, voniai, virtuvei, pertraukoms ir pan :) Bet jos visos buvo labai jau… man asmeniškai į klausimus atsakančios, tai tokių rekomenduoti nematau reikalo :) Visgi pertraukėlėms sukrimtau viena populiariąją, kurią įvertinti derėtų :)

GomoraGomora” skaitant derėtų laikyti vadžias. Ką turiu omeny? Ogi skaityti sau nuolat primenant, kad tai nėra autoriaus fantazija, tai nėra „Sopranų” scenarijus ar pan., tai tikra, realu, tai – faktai! Kad ir kaip kartais neįtikinamai skambėtų, bet visa tai… deja, tiesa…

Rami kalba, rodos, girdimas sausas tonas kalbant apie mirtį, smurtą, žudynes, skerdynes… drasko akis ir šiurpina, bet… tai jų, gyvenančių tenai, kasdienybė… Žinau, kad norėtųsi užsiliūliuoti fantazijų pasaulyje ir nerėgėti realybės, bet… gyvename juk čia, tai derėtų ir suvokti, kad vyksta aplinkui. O greta, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, „vaikinukus treniravo nebijoti ginklų, apvilkdavo liemenėmis ir tada į juos šaudydavo. Vien tik liemenės nepakako, kad asmuo nepabėgtų pamatęs į save nukreiptą ginklą.” Tai sakote, bijote vorų? Gal šokam į jų kupiną vonią?.. brrr…

Žiūrite žinias ir šiurpstate, kad vat visai netoli kaiminystėje vėl žuvo žmogus. O štai autostradoje avarijoje užsimušė du nepažįstamieji. Baisu… Sutinku, šiurpina… O štai Roberto Saviano paskaičiavo, kad „trys tūkstančiai šeši šimtai mirusiųjų nuo tada kai” jis gimė… Daug? O gal tik statistika?.. Juk visi mes esame natūralūs egoistai ir šiurpina tik tada, kai negero kas vyksta mums, mūsų artimiesiems, mylimiems žmonėms, o visa kita tėra… faktai, skaičiukai, žinios… „Kai mirštama gatvėje, aplinkui vyrauja siaubingas triukšmas. Netiesa, kad mirštame vieni. Mirštame su nepažįstamais veidais prieš nosį, žmonėmis, kurie liečia rankas ir kojas norėdami suprasti, ar šis kūnas jau lavonas, ar verta kviesti greitąją pagalbą.” Liečiančiais iš… smalsumo… ir savotiško pasitenkinimo, kad ten guli ne jis, ne jo artimas, ne jo draugas…

Pasaulis – tai kovos ringas. „Progos šiuose kraštuose ne pasitaiko, bet yra plėšiamos dantimis, perkamos, kasamos iš po žemių. Progas reikia išsikovoti jėga.” Kova – tai kasdienybė…

Įvertinimas – 7. Nes visgi tai yra tolima mums, mūsų kultūrai, mūsų mentalitetui ir tai nori nenori panešėja į autoriaus fantaziją… Bet tai tik mano asmeninė nuomonė ;)

10
Vas
Publikuota temoje: Dienoraštis

Dar vienas gyvenimiškas aspektas, kurio nesuprantu…

Prieš kelias dienas sulaukiau skambučio, kurio tema „Man reikia pagalbos – moteriško pokalbių vakaro!:) Skubiai suruošiau gelbėtojos paketėlį – butelis vyno, gabalas džiugo (tėvas net rankomis iš laimės pradėjo ploti, kad ta smarvė, anot jo, dingo iš šaldytuvo :) ), dėžutė servetėlių bei agurkas (ne, ne tam :D jis bus naudojamas atgaivinti patinusią paakių odą ryte ;) turiu nujautimą, prireiks).

Dar truputis ir mano raudonasis greitosios pagalbos pežukas įsuka į namo, kuriame ji gyvena, kiemą. Nė nespėjau spustelėti durų skambučio, o jos jau buvo energingai atidarytos. Pirma mintis – „tai rimta, jei ji jau net budi prie durų!..” Taigi nieko nelaukiame, įsitaisome ir pokalbis prasideda gana standartiškai – „Ką man daryti?..

Ji – jaunutė, dar tik įšokusi į žavingąjį dvidešimtuką. Jis – sunkiai keberiojasi per keturiasdešimt… Man jau jungiasi menkutė aliarmo lemputė, bet dar nusprendžiu luktelėti, lai šneka toliau… Ji ir kalbėjo, monologu, kokias porą valandų…

Žodžiu, suvestinė tokia – jis ją atsiveža į savo naujutėlaitę gūžtelę Vilniuje, išlaiko, dovanoja gražias akimirkas ir t.t. Na, pasakų princesės istorija.

Vis dar mąstau, ar ji mane pasikvietė norėdama pasigirti, ar norėdama patarimo?..

Taigi vėl išgirdusi lemiamąjį klausimą, ką man daryti, bejėgiškai šyptelėjau ir išpyliau savo, kaip vėliau paaiškėjo, anot jos, nieko nesuprantančios, nesusipratėlės ir kvailės atsakymą:

pirmoji mintis tokioje istorijoje – ar nori tapti išlaikoma mergužėle (pavadinčiau kur kas stipresniu žodžiu, bet kam čia keiktis ;) )? Ar visi tie brangūs blizgučiai, audinių kailiniai, auksinės kurpaitės ir t.t. yra tikrai vertos tavo žmogiškumo, individualumo? Kaip tu nesupranti, kad pasirinkusi priimti jo pasiūlymą taptum bedugnės kraštu vaikštinėjančia marionete, neturinčia nieko savo ir rizikuojančia bet kurią dieną atsitrenkti į pakeistomis spynomis buto duris, būti išmesta, kaip niekam nebereikalingas, smirdantis skuduras?..

Taip išpustų akių jau senokai nebuvau mačiusi :) Ir tada prasidėjo dar vienas padrikas monologas su „ką tu čia nusišneki, jis manęs neišmestų…” ir t.t. Na, jei jau jis tooooks pasakų princas, tai kodėl toks auksinis berniukas (jei jį dar galima vadinti berniuku…) po šiai dienai vaikštinėja vienas? Kodėl šis skanus kąsnelis dar nėra pasiglemžtas (o gal jau juo taip paspringta, kad niekas nė nebeima?..)? Taip, taip, aš nekalbu apie tuos tuntus jaunų merguželių, palydinčių jį žvilgsniais kavinėse, baruose. Aš klausiu, kodėl dar nei viena nesukioja auksinio vestuvių žiedelio aplink pirštą?

Ach taip, žinoma, kaip aš nesuprantu, juk jis surimtėjo ją pamatęs, nusprendė, kad vat ji tai tikrai toji vienintelė išrinktoji, su kuria verta pradėti rimtą gyvenimą…

Žodžiu, anot jos aš tą vakarą sugrioviau jai gyvenimą (ir kodėl gi sugrioviau, jei ji taip šventai įsitikinusi savo tiesa, tai ko ji klauso mano neišmanėliškų patarimų?)…

Kitą dieną sutikau juodu prekybos centre. Tuomet jos tyliai man pašnibždėta frazė mane visiškai išmušė iš pusiausvyros – „Dabar supranti, kad jis vertas mano dėmesio, nes jis juk vairuoja Audi A6!” Leiskite nusikeikti… ir paklausti – tai jei atsiras kitas pasakų princas, kuris vairuos Audi A8, tuomet reiks lekuoti liežuvį nukorus prie jo?..

Neištvėriau neskyrusi šiek tiek laiko jų stebėjimui tame prekybos centre – apgailėtinas vaizdas, kai ji trypčioja, šokinėja aplink jį, balbatuoja ištisai kažkokias blevyzgas, o jis tokiu apatišku snukeliu skanuoja praeinančias ilgakojas… Dar kartą žvilgtelėjau į juos, namo grįžusi įnėriau į auto.plius.lt ir supratau, kad mąstant, jai tereiktų kelis mėnesiukus paplušėti ir pati galėtų vairuoti tą garsiąją Audi A6… ir liktų Žmogumi…

02
Vas
Publikuota temoje: Dienoraštis

„Tikrieji” vilniečiai (didmiesčių vergai), pagyvenę sostinėje vos kelias savaites ir, matyt, stuktelėję sau per makaules spintos durimis bei pamiršę savo tikrąją kilmę, labai greitai tampa tais, kurie išgirdę apie gyvenimą mažesniame Lietuvos miestelyje, ima raukyti nosis ir intensyviai purtyti galvas bei mykti „Ir kaip ten gyventi galima?!….” O juk…

Jonavoje taip gera prasieiti pro tvenkinius, kurie vasarą vien savo buvimu gaivina, o žiemą – ramina :)

Čia yra pats nuostabiausias batsiuvys, pas kurį nunešusi batus, visada sulauksi mažučio priekaišto „Ir kaip jūs, moterys, taip sugebate batus nunešioti…”, bet po to visada gausi dovanų nuoširdžią mažytę šypsenėlę, tokią vos pastebimą, bet tikrą. Be to, galėsi persimesti keliais žodžiais politine tematika :)

Užsukusi į A. Strazdo įmonės aromatingąjį pasaulį nejučia akimirkai užsimerksi, nes taip norėsis bent trumpam paskęsti svaiginančiuose kavos kvapuose… Negalėsi atsidžiaugti arbatų gausa (ar pastebėjote, kad mažoje parduotuvėlėje esantis asortimentas atrodo gausesnis ir įdomesnis nei, pavyzdžiui, pergrūstame „Akropolyje”? O gal čia tik man taip :) ). O panorusi sušokti kulinarinį tango, tenai visada rasi prieskonių virtuoziškai melodijai sukurti.

Mane žavi tos mažutės sukriošusios trobelės, stipriai įsitvirtinusios daugiabučių kiemuose. Einant pro šalį, gali pastebėti senučiuką, žvelgiantį pro žemą langą į kieme dūkstančius vaikus ir besišypsantį, nuoširdžiai besidžiaugiantį greta pulsuojančia jaunyste :) Jie nepavydi, jie džiaugiasi ir tiki ateitimi!

Čia turiu laiko stabtelėti ir akimis nulydėti iš mokyklos šliaužiantį pirmoką, kuris vos pavelka bene didesnę už jį kuprinę. Nepaliauju stebėtis, kodėl mažiesiems gaminamos tokios didžiulės knygos, kurias jie vos pavelka :)

Čia gera užsukti į kavinę, nes vos pravėrus duris tavęs nepasitinka žudantis padavėjos žvilgsnis, tu nesijauti kalta, privertusi ją atsistoti ir atlikti savo pareigas… Čia nepasidaro pikta, išgirdus, kad barmenė nesugebės padaryti įmantrios kavos :) Nieko tokio, čia ir paprasta juoda kava su cinamono žiupsneliu yra skani :)

Čia saulėta diena yra tikrai saulėta. O žiemos šaltukas yra kandesnis.

Jonava

Jonavai nereikia kabinti didžiuliu plakatų, įtikinėjant, kad ir čia gyventi galima. Nes čia savimi pasitikima ir nekvaršinama sau galvos paikiais išvedžiojimais bei argumentų, kodėl turėtumėme būti geresni už Vilnių, Klaipėdą ar dar ką nors, paieška…

O gal paprasčiausiai man gera ten, kur susikuriu sau gėrį 8-)

Tik vieno man čia trūksta – Draugės, pas kurią galėčiau ryte nušlepsėti susisukusi į chalatuką, išgerti svaigiai skanios rytinės kavos… Bet kita vertus, galbūt dėl to, kad nekasdien tokią progą turiu, ją taip vertinu :)

 Žymos:
 Komentarų: 8
28
Sau
Publikuota temoje: Dienoraštis

Kartas nuo karto prisiruošiu kelionei po miestą visuomeniniu transportu… Ir vis nenustoju stebėtis tomis mažutėmis močiutėmis, kurios, rodos, per dienas kaupia energiją agresyviems pasistumdymams troleibusuose, veržiantis link tuščios vietos, į kurią niekas ir taip nesikėsina. Kas kartą nužvelgiu mane prie lango prilipinusią energingu stumtelėjimu mažytę močiutytę ir stebiuosi, iš kur tiek jėgos ir ryžto?! Kas per kovos instinktas? :)

Po to pamažu perkeliu savo žvilgsnį nuo tos sukumpusios moterėlės prie netoliese tarsi į negirdimą troleibuso ritmą linguojančios išsipusčiusios poniutės. Ji net pilnutėlaičiame troleibuse sugeba sukurti menkutę laisvos vietos zoną, tarsi jos lapės, kiaunės ar dar ten bala žino kokio gyvūnėlio kailiniai turi nedidelį magnetinį lauką, kurio negali peržengti greta stovintieji. Paseku poniutės žvilgsnį – rauktelėjusi išpudruotą nosytę ji dairosi aplinkui ir skanuoja greta stovinčiuosius su neslepiamu pasišlykštėjimu. Taip ir norisi paklausti, ar mes kartais jai netrukdome, važiuodami tuo pačiu visuomeniniu transportu?..

Kartu su ausinuke suskambusios naujos dainos akordais perkeliu žvilgsnį nuo poniutės prie troleibuso gale susigūžusio vargšo. Ar pastebėjote, kad bomžai visada lipa į troleibuso galą? Gal todėl, kad ten daugiau laisvos erdvės stovintiesiems ir jie žino, kad atsiras vietos jų purviniems, bet pilnutėliams kažkokio „turto” maišams? O gal dėl to, kad jie nesijaučia verti sėdėti? Arba jie tiesiog įpratę būti gale – gale troleibuso, gale eilės prie laimės/sėkmės/ryžto/užsispyrimo kovoti ir siekti, gale visuomenės socialinės piramidės?.. Jis atvirai apžiūrinėja aplinkinius, tuo tarpu į jį pažvelgia bendrakeleiviai tik iš padilbų, stengiantis neparodyti, jog tyrinėja, jog stebi, jog mato.

Vėl sukruto agresyvioji močiutė. Neįtikėtina! Trykštančia energija ir veržlumu ji sugeba išstumdyti visus, esančius jos kelyje link durų! Ir keisčiausia, jog sėdėjusi pačiame troleibuso priekyje, ji visgi įsigeidžia prasibrauti iki centrinių durų :) Amazing! Jos kelyje pasitaikau ir aš – nukenčia pėda, ant kurios ji užlipa su neįtikėtinu tokiam mažam sutvėrimui svoriu. Turiu įtarimą, jog senstant žmogus papildo savo kūno svorį ir metų našta…

Durys užsidaro. Judame toliau. Susikoncentruoju ties ausyse skambančia mėgiama muzika ir imu dairytis toliau.

Netoliese sėdinčio pagyvenusio vyriškio kišenėje suskambo telefonas. Kadangi melodija parinkta greito tempo, tai tarsi įpareigoja vyriškį greitai kuistis po kišenes, jaustis truputį nepatogiai sutrikdžius troleibuse tvyrojusią ramybę. Matau, kaip jis skuba ir šokinėjančiu žvilgsniu tarsi atsiprašinėja aplinkinių. Keista, tokio elgesio niekada nepamatysi jaunesniųjų tarpe. Dabartiniai -niolikamečiai iš viso įsigudrina vaikštinėti įjungę muziką per mobiliojo telefono garsiakalbį, trikdydami aplinką plyštančios membranos garsais. Ir jiems nė motais. Priešingai, jie geidžia aplinkos dėmesio! Nesvarbu kokios, svarbu reakcijos. Bet grįžkime prie vyriškio. Ar pastebėjote, kaip keistai atsiliepinėja į skambutį vyresnės kartos asmenys? Vienos rankos delne patogiai ir saugiai paguldomas mobilusis telefonas, tuomet kitos rankos rodomuoju pirštu spaudžiamas žaliasis ragelio klavišas… Atrodo nenatūraliai ir nepatogiai mums, ar ne? Ir kalba jie nejaukiai, tarsi gėdydamiesi. Norisi prieiti prie to vyriškio, padėti ranką ant peties ir nuraminti – jūs netrikdote aplinkinių, nebijokite. Bet tai būtų kvaila ir jį tik dar labiau suglumintų.

Vos nepramigau savosios stotelės. Troleibuso vairuotojui staigiai spustelėjus ant stabdžių, pabundu ir prisimenu, kad man jau laikas. Mandagiai atsiprašau ir išsiveržiu į tyrą (kiek jis gali būti tyras didmiestyje ;) ) orą. Giliai įkvėpiu ir nužingsniuoju nauja tyrinėjimo alėja – miesto gatve ;)

27
Sau
Publikuota temoje: Kelionių gidas

Šiemet pasitaikė proga nuvykti į Norvegiją. Ši šalis mane visada domino ir viliojo dėl savo įdomios gamtos, todėl labai apsidžiaugiau, sužinojusi, kad patekau į studentų grupės, galėsiančios dalyvauti kurso Gender, Media and Journalism paskaitose, vyksiančiose Oslo universiteto kolegijoje, ratą.

Gender, Media and Journalism studentai ir dėstytojai

Gender, Media and Journalism studentai ir dėstytojai

Bet, nuoširdžiai tariant, nusivyliau. Nusivyliau pačiu didmiesčiu ir, deja, neturėjau progos pasidairyti po išgirtuosius fiordus :(

Visgi trumpas kelionės reportažas ;)

Oslo_map

Pirmiausia, akivaizdus pastebėjimas, jog žiemos sezonas šioje šalyje yra totaliai netinkamas turistavimui! Iš pradžių parą snigo be perstojo, o po to pradėjo pliaupti lietus… Galite įsivaizduoti vaikštinėjimo po miestą sąlygas… Be to, visi muziejai ir lankytinos vietos žiemos sezonu dirba itin trumpai – maždaug iki 15-16val. Temsta itin anksti – 16 valandą jau būna tamsu. Dėl šių priežasčių ir, žinoma, dėl paskaitų, kurios vyko iki maždaug 15 valandos kasdien, aplankyti pavyko ne tiek jau ir daug.

Atvykę šeštadienio popietę ir įsikūrę, sekmadienį suskubome aplankyti Oslo paslaptimi laikomo Emanuelio Vigelando muziejaus.

IMG_0654

Išskirtinumas tame, kad pastarasis muziejus yra įsikūręs prašmatniame gyvenamajame rajone, miesto pakraštyje. Be to, dirba tik sekmadieniais ir tik nuo 12 iki 16 valandos! Taigi šiaip taip radome ir… nustebome… (čia nuotraukos geriau atspindės nei žodžiai ;) )

IMG_0660

IMG_0661

IMG_0676

Pirmiausia leiskite supažindinti su muziejaus istorija.

Emanuelis Vigelandas turėjo brolį Gustavą Vigelandą – itin garsų Norvegijoje ir pasaulyje skulptorių. Taip jau susiklostė, kad Emanuelis liko šešėlyje su savo daile. Pasirodo, jį tai stipriai paveikė, taigi dar 1926 m. pasistatė sau būsimąjį mauzoliejų, kurio sienas išpiešė žmogaus gyvenimo ciklo serija, pastatė keletą gimimo skulptūrų ir… virš durų paliko vietą urnai su jo pelenais po mirties… Durys į mauzoliejų yra žemos, nes Emanuelis, pasirodo, labai norėjo, kad borlis Gustavas, atėjęs aplankyti šios vietos, nusilenktų jam ir taip tarsi pripažintų jo talentą…

Na, o mano įspūdis iš muziejaus… da freaky one! Tamsa, keistai vulgarūs piešiniai ir šiurpinantis aidas!..

Kitos dienos vakarą keturiese išsiruošėme apžiūrėti Gustavo Vigelando skulptūrų parko. Į muziejų nebepatekome, nes, kaip jau sakiau, jie dirba itin trumpai. Bet parką apžiūrėti turėjome progą, nes jis atidarytas visą parą.

P1190044

P1190069

Visą dieną snigo, taigi parkas ir skulptūros ramiai miegojo po sniego patalais. Tai viena vertus neleido apžiūrėti pačių skulptūrų atidžiai, bet kita vertus sustiprino įspūdį, nes parko didumas ir masyvumas sužavėjo. Kartu jame dvelkė maloni ramybė.

Kažkurį vakarą vos tryse nepabūgusios lietaus ir telkšančių balų išsiruošėme apžiūrėti Norvegijos karinių pajėgų muziejaus. Deja, teko nusivilti, nes jis jau nebedirbo… Bet turėjome progą apžiūrėti gražiai sutvarkytą fortą, kuriame įkurdinta ir Norvegijos Krašto apsaugos ministerija (kaip tikslingai ir protingai panaudota aplinka!)

P1200006

Sužavėjo nuo kalvos atsiveriantys įlankos vaizdai…

P1200062

Tą patį vakarą prasukome ir pro garsųjį Oslo Operos ir Baleto teatro pastatą, kuris atidarytas vos 2008 metų balandžio 12 dieną. Tikrai įdomi ir dėmesio verta architektūra, beje, geriausiai atsiskleidžianti vakare ;)

P1200071

Kasdien grįždami iš miesto praeidavome pro Norvegijos karališkuosius rūmus, reprezentuojančius konstitucinę monarchiją (su parlamentu).

IMG_0688

Sužavėjo Garbės sargyba, kuri budėjo prie rūmų visą parą!

Na, ir dar vieną dieną sugebėjome ištaikyti progą nuvykti į garsųjį Kon-Tiki muziejų. Deja, žiemos sezonu nėra galimybės vykti į jį keltu :( Tuo pačiu būtume turėję progą pamatyti bent dalelę fiordų.

Muziejuje galite išvysti garsaus istoriko Thor Heyerdahl eksponuojamus laivus, kuriais siekta įrodyti, jog vikingai galėjo jau senovės istorijoje nuplaukti tolimus maršrutus ir pasiekti Amerikos žemyną.

IMG_1155

Muziejuje galite išvysti du laivus – Ra II, kurio kelionė nebuvo sėkminga ir tikslo jis nepasiekė, bei Kon-Tiki, kuris įveikė Ramųjį vandenyną per 110 dienų dėka savo patvarumo ir Humboldt’o srovės, kryptingai plaustą nešusios link Pietų Amerikos.

IMG_1168

IMG_1201

Tą pačią dieną užsukome ir į Norvegijos kultūros muziejų. Kažkas panašaus į mūsų Rumšiškėse esantį kultūros parką. Čia taip pat gali išvysti tam tikrų periodų skirtingus pagal sritis pastatus bei žmonių buities išskirtinumus. Kadangi temo ir oras nežavėjo, tai labai nesigilinome, tik skubiai aplankėme bažnyčią, datuojamą apie 1200 metus, esančią šiame parke.

IMG_1294

Labai gaila, kad neaplankėme Nobelio taikos premijos muziejaus, kuris mane domino. Be to, skaudžiausia, kad neišvydau Norvegijos gamtos stebuklų… Bet bent jau kelis vakarus maloniai pasivaikščiojau palei prieplauką, kurioje ramiai linguojantys laivai leidžia bent įsivaizduoti tą ramybę, užplūstančią plaukiant jais…

IMG_0528

26
Sau
Publikuota temoje: Kitos temos

:-)

Vakarykštis įrašas „Grožis vs. Protas” paskatino iki palubių šoktelėti lankomumą :-) Matyt, tai skaudi ir aktuali tema kalbančiajai daugumai :-D O šiandien užrodė tikriausiai pagrindinę mano šio įrašo populiarintoją – Pletkininkę Eleonorą Paskalaitę :-) kuriai mano įrašas tapo Dienos Atradimu :-) Plačiau -> čia

Man patinka diskusijos. Tik, tiesa, galėtų jos būti pilnavertiškesnės 8-)

So, AČIŪ už BLOG’o reklamą ;-)

P.s. Pasirodo, tereikia užkabinti popsinę temą ir nereikės nieko investuoti į reklamą :-D

… arba iš prostitutės dienoraščio…

„Sužinojau, kad jie tai vadina nimfomanija. Susimąsčiau, ar galėjo taip būti, kad būtent šis sutrikimas mane pastūmėjo pasirinkti šią profesiją? Na, vieną vertus, padidėjęs seksualinis potraukis gali padėti mano profesijai, bet… mano liga man neleidžia pasitenkinti… aš nepatiriu orgazmų… iki šiol esu jį patyrusi tik su vienu Žmogumi… Taip, tai tiesa! Kita vertus, prostitucija nepatenkina nimfomanės, nes jai būtina kova dėl partnerio. Būtent ši kova ją užveda ir ją patenkina. O prostitucijoje nebeliko kovos… „Kopakabanoje” nebeliko kovos, nes ne aš renkuosi, o mane renkasi… Žinoma, galiu atsisakyti keletą kartų, bet iš esmės privalau sutikti…

Noriu pasitraukti… Noriu mesti šį purviną reikalą, vėl atrasti tąjį savo Žmogų ir su juo… sukurti… santykius… šeimą…

Nuėjau pas psichologą. Nelabai žinojau, kai turėčiau elgtis, ką sakyti, ką nuslėpti. Jaučiausi nepatogiai, muisčiausi foteliuke, kol galiausiai pratrūkau ir išpyliau viską. Jo atsakymas mane šokiravo: „Hiperseksualumo atsiradimo priežastys įvairios. Viena iš jų – endokrininių (hormoninių) liaukų pakitimas dėl traumų, persirgus neuroinfekcinėmis, smegenų auglių ar antinkščių ligomis. Padidėjęs seksualinis potraukis gali atsirasti dėl afektinio sutrikimo – pavyzdžiui, dėl manijos epizodo – hipomanijos. Taip pat perdėtas sekasualinis potraukis gali pasireikšti ankstyvose demensijos stadijose – tai psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ar somatinės ligos.” Ką jis tuo norėjo pasakyti? Kodėl jis negalėjo kalbėti žmogui suprantama kalba?

Grįžau į „Kopakabaną”. Vėl trintų vaisių kokteiliukas, šokis, viešbutis… vienuolika minučių… dušas… Ne, taip nebegali tęstis!!! Aš NORIU išsilaisvinti… Bet juk negaliu grįžti į savo kaimą, atskleisti visos tiesos ir pasirodyti… nuoga prieš juos… Aš melavau. Meluoju ir dabar siųsdama tėvams pinigus, kuriuos sakausi uždirbusi iš padoraus darbo… Aš meluoju sau, sakydama, kad tai laikina… Aš meluoju sau, sakydama, kad galiu be niekieno pagalbos tai mesti…

Aš ieškau kito psichologo. Noriu atsidurti tarp moterų, turinčių tokią pačią patirtį, ir kovojančių su šia liga.”

Ir dar…

„Mes visos „Kopakabanoje” meluojame. Vaidiname net viena priešais kitą, nes nenorime patikėti, kad esame tokios. Kai viešumoje paaiškėja, jog esu prostitutė, aš galiu ginti savo profesiją dantimis ir nagais, sakyti, jog to nesigėdiju, jog tai darau su malomumu ir jog tuo naudojasi milijonai vyrų, nes jiems to reikia, tik jie bijo tai pripažinti, o vat aš nebijau! Bet grįžusi į savo nuomojamą kambarėlį arba į „Kopakabaną”, susigūžiu, nes… iš tiesų to gėdijuosi ir nemanau, kad tai yra normalu… Mes meluojame pačios sau, kad atrodytumėme prieš pačias save geresnės… Nes kiekvienas nori būti pakankamai geras… sau…

25
Sau
Publikuota temoje: Dienoraštis

Amžinas kaip pasaulis klausimas :) Į kurį neįmanomas vienintelis nenuginčijamas atsakymas :)

Kiekvienas esame skirtingas, su savais poreikiais ir siekiais, tačiau grubiausiam išskaidymui galima išskirti savotiškas dvi kryptis, kaip politikoje kairę ir dešinę (bei natūraliai susiformuojantį centrą, kuriame renkasi savotiški neapsisprendėliai (kas nesakau, jog yra vien neigiama!), taip žmonių kasdieniame gyvenime – kūno kultą, t.y. nepriekaištingo grožio siekį, arba proto kultą, t.y. žinių troškimo tenkinimą (vėlgi įmanoma išskirti centrą, kuriame nugula truputį vieno, truputį kito geidžiantys). Kas yra geriau/tikslingiau? Nekirsiu kaip kirviu savo atsakymo, pamėginsiu pasvarstyti (įrodyti?)

Prieš pusantrų metų pasinėriau į totaliai vien kūnokultizmą (įdomus terminas gavosi :) ) atstovaujančiųjų gretas. Tyriamaisiais tikslais nusprendžiau išmėginti būtent tokį gyvenimą būdą :) Keturis mėnesius gyvenau pagal kalbančiosios daugumos (aš itin abejoju ar parodomoji dauguma yra tikroji dauguma, todėl populiariąją kultūrą vadinu tiesiog garsiau kalbančiosios daugumos kultūra!) gyvenimo būdą – darbo savaitė, penktadienis ir šeštadienis – išimtinai šėlsmo vakarai, koncentruotas dėmesys grožio procedūroms, kosmetikos ir parfumerijos pramonės analizė, žurnalų skaitymas ir pan.

Mano pastebėjimai:

– niekada nepirkau/neprenumeravau nė vieno grožio/mados žurnalo, nes jie man atrodė tiesiog tušti, užpildyti spalvomis, o ne skaitomais tekstais. Per tuos 4 mėnesius savo požiūrio nepakeičiau! Žurnalas, kuriame pajėgi perskaityti tik užrašus po nuotraukomis ir straipsnių pavadinimus, nemanau, jog yra tikslingas skaitalas… Per tą laikotarpį beprotiškai pasiilgau tokių žurnalų, kaip „Psichologija Tau”, „Kardas”, „Vastybė” ir pan.

– grožio procedūros atima itin daug laiko. Pradėjus dieną kaukėmis, manikiūrais, pedikiūrais, soliariumais, masažiukais ir t.t., ir pan. nė nepastebi, kur dingsta aibė valandų. Žinoma, rezultatu gali įvardinti paskaistėjusią odą, gražius, nepriekaištingai taisyklingus nagučius, tobulos formos antakius, vilnijančius plaukus (nors manieji kur kas gražiau blizga ir vilnija tuomet, kai aš į juos kraunu minimaliai cheminių kaukyčių, balzamiukų ir t.t.!) ir pan. Bet galiausiai pažvelgdavau į veidrodį ir paklausdavau savęs ar tai vertėjo, pavyzdžiui, neperskaitytos knygos?

– prieš einant į vakarėlį, prasidėdavo mergaičių ruošimosi metas, kuomet sugužėdavo tuntas merginų į vieną kambarį ir, paruošus kokteiliukus, imdavome analizuoti spintos turinius, kosmetinių turtą ir pan. Pasiruošimas trukdavo nuo 3 iki 5 valandų kiekvieną kartą! Ir žinote, kas galiausiai būdavo man juokingiausia? Ogi kai atgužėjus į perpildytą klubą, kurio patalpoje nebūdavo nė lašelio gryno oro, tas nepriekaištingas makiažas greitai tapdavo nuliniu ir dažniausiai taip ir likdavo niekieno apart mūsų nepastebėtas :) Tuomet susimąstydavau ar tikslinga yra tiek valandų praleisti prieš veidrodį, o galiausiai neturėti apie ką šnekėti su žmonėmis? Iš realybės kyla anekdotinės situacijos, kai nepriekaištingo grožio mergina geba tik šypsotis, bet realiai neturi apie ką kalbėti…

– kalbančioji dauguma itin sureikšmina penktadienio ir šeštadienio vakarus, kurie privalo būti leidžiami triukšminguose vakarėliuose, šėlstant iki kraštutinumų. Sekmadienis, žinoma, po to turi būti visiškas relax”as, nes privalu atgauti jėgas. 4 mėnesius gyvenau pagal tokį scenarijų ir pastebėjau tai, kad bėgant nuo vadinamosios nuobodžios rutinos, galiausiai tokie tipinio scenarijaus penktadienių ir šeštadienių vakarai tampa rutina!!! Tada staiga pagauni save toje tvankioje klubo aplinkoje, pačiame centre šokių aikštelės tebeatsiduodančią ritmingiems muzikos garsams, bet… nuobodžiaujančią. Aš nekalbu apie įdomius, išradingus, tematinius vakarėlius, kuriuose žmonės susirenka pagrinde tam, kad pabendrautų, kad kažką naujo ir įdomaus atrastų, o kalbu apie tuos perpildytus savaitgaliais klubus ir kavines, kur žmonės renkasi… atsipalaiduoti? O gal pavargti?..

Galime ginčytis iki nualpimo, jog nebūtinai nepriekaištingo grožio mergina bus buka, bet… pažvelkime realybei į akis, juk jei ji tiek dėmesio ir laiko skirs savo kūnui, ji paprasčiausiai neturės jo pakankamai savo proto lavinimui!

Mano išvada (kurios neperšu niekam ;) ):

Tikrasis grožis – tai pasitikėjimas savimi! Nepraleidau aibės valandų prie veidrodžio, mano nagai nėra nepriekaištingos formos, antakius jau derėtų papešioti, o veido valymas, sako, kad taip pat nepakenktų, akylai įsižiūrėjusi pastebiu plaukelius ir pamąstau, kad jau derėtų vėl prisiruošti depiliacijai, bet nepaisant viso to, šiandien gatvėje žengdama pasitikinčiu žingsneliu, aukštai pakelta galva ir nedidele, ne pernelyg atvira, bet nuoširdžia šypsena veide, mačiau į mane nukreiptus tyrinėjančius susidomėjimo žvilgsnius. O tie žmonės, kurie manimi žavisi, kuriems patinku, žino, jog būnant su manimi, jie galės kalbėtis, galės atrasti, galės sužinoti! Todėl man proto kultas vienareikšmiškai nugali grožio kultą…

Kadangi didžiąją laiko, praleisto Egipte, dalį užėmė nardymas, tai dykumoje su keturračiais sukėlėme dulkes beveik prieš pat išvykimą – sausio 13 dienos ankstyvą rytą, likus mažiau nei aštuonioms valandoms iki lėktuvo pakilimo dar numynėme į dykumą :)

4:50 iš saldaus miego išplėšė šaižus viešbučio telefono skambutis – „Vaša ekskursija. Ja ždu.:) 5:00 mes jau sėdime taksi ir riedame į dykumoje esančius garažus, kur „pasikinkysime” keturračius ir kartu su gidu minsime į dykumą.

DSC_5945

O dykumoje tokį ankstyvą rytą šalta! Tamsu, vėjas košia kiaurai, bet smagu :)

DSC_5982

Stabtelime prie vienišo medžio dykumoje… Gidas sako, kad čia pirmasis medis, pasirinkęs išaugti šioje „smėliadėžėje” (happy) Nežinia, kiek tame tiesos, o kiek pasakos turistams :) Bet šįkart tiesiog pasigrožėkime augalo sugebėjimu išgyventi :)

DSC_5983

Pakeliui stabtelime ir prie beduinų kaimo. Anot gido, čia gyvena 45 beduinai. Dieną vykstančių ekskursijų metu čia sustojama turistų pavaišinti vietine kava (nė nenoriu įsivaizduoti jos skonio… (puke)). Tokį ankstyvą rytą išvystame kelias vaikštinėjančias nuo galvos iki kojų apsimuturiojusias figūras.

DSC_5992

Saulėtekis dykumoje… Mmm (wasntme) Žinokite, verta išsiversti iš lovos 5 valandą ryto, kad pamatytum tą milžinišką saulės burbulą, kylantį tarp kalvų, o priešingoje pusėje dar regėtum ryškų kaip naktį mėnulį, kuris, beje, nepradingsta iš dangaus žydrynės dar gerą pusdienį 8-)

DSC_5996

DSC_6020

Taigi šiam kartui atsisveikindami su saulėtuoju Egiptu smagiai prasinešėme rytiniais neaprėpiamos dykumos plotais ir tyliai sau mintyse pažadėjome sugrįžti, nes ten… šilta, įdomu ir smagu ;)

Iki ;)

Iki ;)