Dar vienas gyvenimiškas aspektas, kurio nesuprantu…
Prieš kelias dienas sulaukiau skambučio, kurio tema „Man reikia pagalbos – moteriško pokalbių vakaro!” Skubiai suruošiau gelbėtojos paketėlį – butelis vyno, gabalas džiugo (tėvas net rankomis iš laimės pradėjo ploti, kad ta smarvė, anot jo, dingo iš šaldytuvo ), dėžutė servetėlių bei agurkas (ne, ne tam jis bus naudojamas atgaivinti patinusią paakių odą ryte turiu nujautimą, prireiks).
Dar truputis ir mano raudonasis greitosios pagalbos pežukas įsuka į namo, kuriame ji gyvena, kiemą. Nė nespėjau spustelėti durų skambučio, o jos jau buvo energingai atidarytos. Pirma mintis – „tai rimta, jei ji jau net budi prie durų!..” Taigi nieko nelaukiame, įsitaisome ir pokalbis prasideda gana standartiškai – „Ką man daryti?..”
Ji – jaunutė, dar tik įšokusi į žavingąjį dvidešimtuką. Jis – sunkiai keberiojasi per keturiasdešimt… Man jau jungiasi menkutė aliarmo lemputė, bet dar nusprendžiu luktelėti, lai šneka toliau… Ji ir kalbėjo, monologu, kokias porą valandų…
Žodžiu, suvestinė tokia – jis ją atsiveža į savo naujutėlaitę gūžtelę Vilniuje, išlaiko, dovanoja gražias akimirkas ir t.t. Na, pasakų princesės istorija.
Vis dar mąstau, ar ji mane pasikvietė norėdama pasigirti, ar norėdama patarimo?..
Taigi vėl išgirdusi lemiamąjį klausimą, ką man daryti, bejėgiškai šyptelėjau ir išpyliau savo, kaip vėliau paaiškėjo, anot jos, nieko nesuprantančios, nesusipratėlės ir kvailės atsakymą:
pirmoji mintis tokioje istorijoje – ar nori tapti išlaikoma mergužėle (pavadinčiau kur kas stipresniu žodžiu, bet kam čia keiktis )? Ar visi tie brangūs blizgučiai, audinių kailiniai, auksinės kurpaitės ir t.t. yra tikrai vertos tavo žmogiškumo, individualumo? Kaip tu nesupranti, kad pasirinkusi priimti jo pasiūlymą taptum bedugnės kraštu vaikštinėjančia marionete, neturinčia nieko savo ir rizikuojančia bet kurią dieną atsitrenkti į pakeistomis spynomis buto duris, būti išmesta, kaip niekam nebereikalingas, smirdantis skuduras?..
Taip išpustų akių jau senokai nebuvau mačiusi Ir tada prasidėjo dar vienas padrikas monologas su „ką tu čia nusišneki, jis manęs neišmestų…” ir t.t. Na, jei jau jis tooooks pasakų princas, tai kodėl toks auksinis berniukas (jei jį dar galima vadinti berniuku…) po šiai dienai vaikštinėja vienas? Kodėl šis skanus kąsnelis dar nėra pasiglemžtas (o gal jau juo taip paspringta, kad niekas nė nebeima?..)? Taip, taip, aš nekalbu apie tuos tuntus jaunų merguželių, palydinčių jį žvilgsniais kavinėse, baruose. Aš klausiu, kodėl dar nei viena nesukioja auksinio vestuvių žiedelio aplink pirštą?
Ach taip, žinoma, kaip aš nesuprantu, juk jis surimtėjo ją pamatęs, nusprendė, kad vat ji tai tikrai toji vienintelė išrinktoji, su kuria verta pradėti rimtą gyvenimą…
Žodžiu, anot jos aš tą vakarą sugrioviau jai gyvenimą (ir kodėl gi sugrioviau, jei ji taip šventai įsitikinusi savo tiesa, tai ko ji klauso mano neišmanėliškų patarimų?)…
Kitą dieną sutikau juodu prekybos centre. Tuomet jos tyliai man pašnibždėta frazė mane visiškai išmušė iš pusiausvyros – „Dabar supranti, kad jis vertas mano dėmesio, nes jis juk vairuoja Audi A6!” Leiskite nusikeikti… ir paklausti – tai jei atsiras kitas pasakų princas, kuris vairuos Audi A8, tuomet reiks lekuoti liežuvį nukorus prie jo?..
Neištvėriau neskyrusi šiek tiek laiko jų stebėjimui tame prekybos centre – apgailėtinas vaizdas, kai ji trypčioja, šokinėja aplink jį, balbatuoja ištisai kažkokias blevyzgas, o jis tokiu apatišku snukeliu skanuoja praeinančias ilgakojas… Dar kartą žvilgtelėjau į juos, namo grįžusi įnėriau į auto.plius.lt ir supratau, kad mąstant, jai tereiktų kelis mėnesiukus paplušėti ir pati galėtų vairuoti tą garsiąją Audi A6… ir liktų Žmogumi…
Atsiliepimai