Publikacijų archyvas temai »Dienoraštis «

10
Vas
Pinigais nuperkami jausmai
Publikuota temoje: Dienoraštis

Dar vienas gyvenimiškas aspektas, kurio nesuprantu…

Prieš kelias dienas sulaukiau skambučio, kurio tema „Man reikia pagalbos – moteriško pokalbių vakaro!” :) Skubiai suruošiau gelbėtojos paketėlį – butelis vyno, gabalas džiugo (tėvas net rankomis iš laimės pradėjo ploti, kad ta smarvė, anot jo, dingo iš šaldytuvo :) ), dėžutė servetėlių bei agurkas (ne, ne tam :D jis bus naudojamas atgaivinti patinusią paakių odą ryte ;) turiu nujautimą, prireiks).

Dar truputis ir mano raudonasis greitosios pagalbos pežukas įsuka į namo, kuriame ji gyvena, kiemą. Nė nespėjau spustelėti durų skambučio, o jos jau buvo energingai atidarytos. Pirma mintis – „tai rimta, jei ji jau net budi prie durų!..” Taigi nieko nelaukiame, įsitaisome ir pokalbis prasideda gana standartiškai – „Ką man daryti?..”

Ji – jaunutė, dar tik įšokusi į žavingąjį dvidešimtuką. Jis – sunkiai keberiojasi per keturiasdešimt… Man jau jungiasi menkutė aliarmo lemputė, bet dar nusprendžiu luktelėti, lai šneka toliau… Ji ir kalbėjo, monologu, kokias porą valandų…

Žodžiu, suvestinė tokia – jis ją atsiveža į savo naujutėlaitę gūžtelę Vilniuje, išlaiko, dovanoja gražias akimirkas ir t.t. Na, pasakų princesės istorija.

Vis dar mąstau, ar ji mane pasikvietė norėdama pasigirti, ar norėdama patarimo?..

Taigi vėl išgirdusi lemiamąjį klausimą, ką man daryti, bejėgiškai šyptelėjau ir išpyliau savo, kaip vėliau paaiškėjo, anot jos, nieko nesuprantančios, nesusipratėlės ir kvailės atsakymą:

pirmoji mintis tokioje istorijoje – ar nori tapti išlaikoma mergužėle (pavadinčiau kur kas stipresniu žodžiu, bet kam čia keiktis ;) )? Ar visi tie brangūs blizgučiai, audinių kailiniai, auksinės kurpaitės ir t.t. yra tikrai vertos tavo žmogiškumo, individualumo? Kaip tu nesupranti, kad pasirinkusi priimti jo pasiūlymą taptum bedugnės kraštu vaikštinėjančia marionete, neturinčia nieko savo ir rizikuojančia bet kurią dieną atsitrenkti į pakeistomis spynomis buto duris, būti išmesta, kaip niekam nebereikalingas, smirdantis skuduras?..

Taip išpustų akių jau senokai nebuvau mačiusi :) Ir tada prasidėjo dar vienas padrikas monologas su „ką tu čia nusišneki, jis manęs neišmestų…” ir t.t. Na, jei jau jis tooooks pasakų princas, tai kodėl toks auksinis berniukas (jei jį dar galima vadinti berniuku…) po šiai dienai vaikštinėja vienas? Kodėl šis skanus kąsnelis dar nėra pasiglemžtas (o gal jau juo taip paspringta, kad niekas nė nebeima?..)? Taip, taip, aš nekalbu apie tuos tuntus jaunų merguželių, palydinčių jį žvilgsniais kavinėse, baruose. Aš klausiu, kodėl dar nei viena nesukioja auksinio vestuvių žiedelio aplink pirštą?

Ach taip, žinoma, kaip aš nesuprantu, juk jis surimtėjo ją pamatęs, nusprendė, kad vat ji tai tikrai toji vienintelė išrinktoji, su kuria verta pradėti rimtą gyvenimą…

Žodžiu, anot jos aš tą vakarą sugrioviau jai gyvenimą (ir kodėl gi sugrioviau, jei ji taip šventai įsitikinusi savo tiesa, tai ko ji klauso mano neišmanėliškų patarimų?)…

Kitą dieną sutikau juodu prekybos centre. Tuomet jos tyliai man pašnibždėta frazė mane visiškai išmušė iš pusiausvyros – „Dabar supranti, kad jis vertas mano dėmesio, nes jis juk vairuoja Audi A6!” Leiskite nusikeikti… ir paklausti – tai jei atsiras kitas pasakų princas, kuris vairuos Audi A8, tuomet reiks lekuoti liežuvį nukorus prie jo?..

Neištvėriau neskyrusi šiek tiek laiko jų stebėjimui tame prekybos centre – apgailėtinas vaizdas, kai ji trypčioja, šokinėja aplink jį, balbatuoja ištisai kažkokias blevyzgas, o jis tokiu apatišku snukeliu skanuoja praeinančias ilgakojas… Dar kartą žvilgtelėjau į juos, namo grįžusi įnėriau į auto.plius.lt ir supratau, kad mąstant, jai tereiktų kelis mėnesiukus paplušėti ir pati galėtų vairuoti tą garsiąją Audi A6… ir liktų Žmogumi…

 Žymos: ,
 Komentarų: 1
02
Vas
Kodėl Jonava?
Publikuota temoje: Dienoraštis

„Tikrieji” vilniečiai (didmiesčių vergai), pagyvenę sostinėje vos kelias savaites ir, matyt, stuktelėję sau per makaules spintos durimis bei pamiršę savo tikrąją kilmę, labai greitai tampa tais, kurie išgirdę apie gyvenimą mažesniame Lietuvos miestelyje, ima raukyti nosis ir intensyviai purtyti galvas bei mykti „Ir kaip ten gyventi galima?!….” O juk…

Jonavoje taip gera prasieiti pro tvenkinius, kurie vasarą vien savo buvimu gaivina, o žiemą – ramina :)

Čia yra pats nuostabiausias batsiuvys, pas kurį nunešusi batus, visada sulauksi mažučio priekaišto „Ir kaip jūs, moterys, taip sugebate batus nunešioti…”, bet po to visada gausi dovanų nuoširdžią mažytę šypsenėlę, tokią vos pastebimą, bet tikrą. Be to, galėsi persimesti keliais žodžiais politine tematika :)

Užsukusi į A. Strazdo įmonės aromatingąjį pasaulį nejučia akimirkai užsimerksi, nes taip norėsis bent trumpam paskęsti svaiginančiuose kavos kvapuose… Negalėsi atsidžiaugti arbatų gausa (ar pastebėjote, kad mažoje parduotuvėlėje esantis asortimentas atrodo gausesnis ir įdomesnis nei, pavyzdžiui, pergrūstame „Akropolyje”? O gal čia tik man taip :) ). O panorusi sušokti kulinarinį tango, tenai visada rasi prieskonių virtuoziškai melodijai sukurti.

Mane žavi tos mažutės sukriošusios trobelės, stipriai įsitvirtinusios daugiabučių kiemuose. Einant pro šalį, gali pastebėti senučiuką, žvelgiantį pro žemą langą į kieme dūkstančius vaikus ir besišypsantį, nuoširdžiai besidžiaugiantį greta pulsuojančia jaunyste :) Jie nepavydi, jie džiaugiasi ir tiki ateitimi!

Čia turiu laiko stabtelėti ir akimis nulydėti iš mokyklos šliaužiantį pirmoką, kuris vos pavelka bene didesnę už jį kuprinę. Nepaliauju stebėtis, kodėl mažiesiems gaminamos tokios didžiulės knygos, kurias jie vos pavelka :)

Čia gera užsukti į kavinę, nes vos pravėrus duris tavęs nepasitinka žudantis padavėjos žvilgsnis, tu nesijauti kalta, privertusi ją atsistoti ir atlikti savo pareigas… Čia nepasidaro pikta, išgirdus, kad barmenė nesugebės padaryti įmantrios kavos :) Nieko tokio, čia ir paprasta juoda kava su cinamono žiupsneliu yra skani :)

Čia saulėta diena yra tikrai saulėta. O žiemos šaltukas yra kandesnis.

Jonava

Jonavai nereikia kabinti didžiuliu plakatų, įtikinėjant, kad ir čia gyventi galima. Nes čia savimi pasitikima ir nekvaršinama sau galvos paikiais išvedžiojimais bei argumentų, kodėl turėtumėme būti geresni už Vilnių, Klaipėdą ar dar ką nors, paieška…

O gal paprasčiausiai man gera ten, kur susikuriu sau gėrį 8-)

Tik vieno man čia trūksta – Draugės, pas kurią galėčiau ryte nušlepsėti susisukusi į chalatuką, išgerti svaigiai skanios rytinės kavos… Bet kita vertus, galbūt dėl to, kad nekasdien tokią progą turiu, ją taip vertinu :)

 Žymos:
 Komentarų: 8
28
Sau
Visuomeninio transporto pasaka
Publikuota temoje: Dienoraštis

Kartas nuo karto prisiruošiu kelionei po miestą visuomeniniu transportu… Ir vis nenustoju stebėtis tomis mažutėmis močiutėmis, kurios, rodos, per dienas kaupia energiją agresyviems pasistumdymams troleibusuose, veržiantis link tuščios vietos, į kurią niekas ir taip nesikėsina. Kas kartą nužvelgiu mane prie lango prilipinusią energingu stumtelėjimu mažytę močiutytę ir stebiuosi, iš kur tiek jėgos ir ryžto?! Kas per kovos instinktas? :)

Po to pamažu perkeliu savo žvilgsnį nuo tos sukumpusios moterėlės prie netoliese tarsi į negirdimą troleibuso ritmą linguojančios išsipusčiusios poniutės. Ji net pilnutėlaičiame troleibuse sugeba sukurti menkutę laisvos vietos zoną, tarsi jos lapės, kiaunės ar dar ten bala žino kokio gyvūnėlio kailiniai turi nedidelį magnetinį lauką, kurio negali peržengti greta stovintieji. Paseku poniutės žvilgsnį – rauktelėjusi išpudruotą nosytę ji dairosi aplinkui ir skanuoja greta stovinčiuosius su neslepiamu pasišlykštėjimu. Taip ir norisi paklausti, ar mes kartais jai netrukdome, važiuodami tuo pačiu visuomeniniu transportu?..

Kartu su ausinuke suskambusios naujos dainos akordais perkeliu žvilgsnį nuo poniutės prie troleibuso gale susigūžusio vargšo. Ar pastebėjote, kad bomžai visada lipa į troleibuso galą? Gal todėl, kad ten daugiau laisvos erdvės stovintiesiems ir jie žino, kad atsiras vietos jų purviniems, bet pilnutėliams kažkokio „turto” maišams? O gal dėl to, kad jie nesijaučia verti sėdėti? Arba jie tiesiog įpratę būti gale – gale troleibuso, gale eilės prie laimės/sėkmės/ryžto/užsispyrimo kovoti ir siekti, gale visuomenės socialinės piramidės?.. Jis atvirai apžiūrinėja aplinkinius, tuo tarpu į jį pažvelgia bendrakeleiviai tik iš padilbų, stengiantis neparodyti, jog tyrinėja, jog stebi, jog mato.

Vėl sukruto agresyvioji močiutė. Neįtikėtina! Trykštančia energija ir veržlumu ji sugeba išstumdyti visus, esančius jos kelyje link durų! Ir keisčiausia, jog sėdėjusi pačiame troleibuso priekyje, ji visgi įsigeidžia prasibrauti iki centrinių durų :) Amazing! Jos kelyje pasitaikau ir aš – nukenčia pėda, ant kurios ji užlipa su neįtikėtinu tokiam mažam sutvėrimui svoriu. Turiu įtarimą, jog senstant žmogus papildo savo kūno svorį ir metų našta…

Durys užsidaro. Judame toliau. Susikoncentruoju ties ausyse skambančia mėgiama muzika ir imu dairytis toliau.

Netoliese sėdinčio pagyvenusio vyriškio kišenėje suskambo telefonas. Kadangi melodija parinkta greito tempo, tai tarsi įpareigoja vyriškį greitai kuistis po kišenes, jaustis truputį nepatogiai sutrikdžius troleibuse tvyrojusią ramybę. Matau, kaip jis skuba ir šokinėjančiu žvilgsniu tarsi atsiprašinėja aplinkinių. Keista, tokio elgesio niekada nepamatysi jaunesniųjų tarpe. Dabartiniai -niolikamečiai iš viso įsigudrina vaikštinėti įjungę muziką per mobiliojo telefono garsiakalbį, trikdydami aplinką plyštančios membranos garsais. Ir jiems nė motais. Priešingai, jie geidžia aplinkos dėmesio! Nesvarbu kokios, svarbu reakcijos. Bet grįžkime prie vyriškio. Ar pastebėjote, kaip keistai atsiliepinėja į skambutį vyresnės kartos asmenys? Vienos rankos delne patogiai ir saugiai paguldomas mobilusis telefonas, tuomet kitos rankos rodomuoju pirštu spaudžiamas žaliasis ragelio klavišas… Atrodo nenatūraliai ir nepatogiai mums, ar ne? Ir kalba jie nejaukiai, tarsi gėdydamiesi. Norisi prieiti prie to vyriškio, padėti ranką ant peties ir nuraminti – jūs netrikdote aplinkinių, nebijokite. Bet tai būtų kvaila ir jį tik dar labiau suglumintų.

Vos nepramigau savosios stotelės. Troleibuso vairuotojui staigiai spustelėjus ant stabdžių, pabundu ir prisimenu, kad man jau laikas. Mandagiai atsiprašau ir išsiveržiu į tyrą (kiek jis gali būti tyras didmiestyje ;) ) orą. Giliai įkvėpiu ir nužingsniuoju nauja tyrinėjimo alėja – miesto gatve ;)

 Žymos: , , , ,
 Jūsų nuomonė
25
Sau
Grožis vs. Protas
Publikuota temoje: Dienoraštis

Amžinas kaip pasaulis klausimas :) Į kurį neįmanomas vienintelis nenuginčijamas atsakymas :)

Kiekvienas esame skirtingas, su savais poreikiais ir siekiais, tačiau grubiausiam išskaidymui galima išskirti savotiškas dvi kryptis, kaip politikoje kairę ir dešinę (bei natūraliai susiformuojantį centrą, kuriame renkasi savotiški neapsisprendėliai (kas nesakau, jog yra vien neigiama!), taip žmonių kasdieniame gyvenime – kūno kultą, t.y. nepriekaištingo grožio siekį, arba proto kultą, t.y. žinių troškimo tenkinimą (vėlgi įmanoma išskirti centrą, kuriame nugula truputį vieno, truputį kito geidžiantys). Kas yra geriau/tikslingiau? Nekirsiu kaip kirviu savo atsakymo, pamėginsiu pasvarstyti (įrodyti?)

Prieš pusantrų metų pasinėriau į totaliai vien kūnokultizmą (įdomus terminas gavosi :) ) atstovaujančiųjų gretas. Tyriamaisiais tikslais nusprendžiau išmėginti būtent tokį gyvenimą būdą :) Keturis mėnesius gyvenau pagal kalbančiosios daugumos (aš itin abejoju ar parodomoji dauguma yra tikroji dauguma, todėl populiariąją kultūrą vadinu tiesiog garsiau kalbančiosios daugumos kultūra!) gyvenimo būdą – darbo savaitė, penktadienis ir šeštadienis – išimtinai šėlsmo vakarai, koncentruotas dėmesys grožio procedūroms, kosmetikos ir parfumerijos pramonės analizė, žurnalų skaitymas ir pan.

Mano pastebėjimai:

– niekada nepirkau/neprenumeravau nė vieno grožio/mados žurnalo, nes jie man atrodė tiesiog tušti, užpildyti spalvomis, o ne skaitomais tekstais. Per tuos 4 mėnesius savo požiūrio nepakeičiau! Žurnalas, kuriame pajėgi perskaityti tik užrašus po nuotraukomis ir straipsnių pavadinimus, nemanau, jog yra tikslingas skaitalas… Per tą laikotarpį beprotiškai pasiilgau tokių žurnalų, kaip „Psichologija Tau”, „Kardas”, „Vastybė” ir pan.

– grožio procedūros atima itin daug laiko. Pradėjus dieną kaukėmis, manikiūrais, pedikiūrais, soliariumais, masažiukais ir t.t., ir pan. nė nepastebi, kur dingsta aibė valandų. Žinoma, rezultatu gali įvardinti paskaistėjusią odą, gražius, nepriekaištingai taisyklingus nagučius, tobulos formos antakius, vilnijančius plaukus (nors manieji kur kas gražiau blizga ir vilnija tuomet, kai aš į juos kraunu minimaliai cheminių kaukyčių, balzamiukų ir t.t.!) ir pan. Bet galiausiai pažvelgdavau į veidrodį ir paklausdavau savęs ar tai vertėjo, pavyzdžiui, neperskaitytos knygos?

– prieš einant į vakarėlį, prasidėdavo mergaičių ruošimosi metas, kuomet sugužėdavo tuntas merginų į vieną kambarį ir, paruošus kokteiliukus, imdavome analizuoti spintos turinius, kosmetinių turtą ir pan. Pasiruošimas trukdavo nuo 3 iki 5 valandų kiekvieną kartą! Ir žinote, kas galiausiai būdavo man juokingiausia? Ogi kai atgužėjus į perpildytą klubą, kurio patalpoje nebūdavo nė lašelio gryno oro, tas nepriekaištingas makiažas greitai tapdavo nuliniu ir dažniausiai taip ir likdavo niekieno apart mūsų nepastebėtas :) Tuomet susimąstydavau ar tikslinga yra tiek valandų praleisti prieš veidrodį, o galiausiai neturėti apie ką šnekėti su žmonėmis? Iš realybės kyla anekdotinės situacijos, kai nepriekaištingo grožio mergina geba tik šypsotis, bet realiai neturi apie ką kalbėti…

– kalbančioji dauguma itin sureikšmina penktadienio ir šeštadienio vakarus, kurie privalo būti leidžiami triukšminguose vakarėliuose, šėlstant iki kraštutinumų. Sekmadienis, žinoma, po to turi būti visiškas relax”as, nes privalu atgauti jėgas. 4 mėnesius gyvenau pagal tokį scenarijų ir pastebėjau tai, kad bėgant nuo vadinamosios nuobodžios rutinos, galiausiai tokie tipinio scenarijaus penktadienių ir šeštadienių vakarai tampa rutina!!! Tada staiga pagauni save toje tvankioje klubo aplinkoje, pačiame centre šokių aikštelės tebeatsiduodančią ritmingiems muzikos garsams, bet… nuobodžiaujančią. Aš nekalbu apie įdomius, išradingus, tematinius vakarėlius, kuriuose žmonės susirenka pagrinde tam, kad pabendrautų, kad kažką naujo ir įdomaus atrastų, o kalbu apie tuos perpildytus savaitgaliais klubus ir kavines, kur žmonės renkasi… atsipalaiduoti? O gal pavargti?..

Galime ginčytis iki nualpimo, jog nebūtinai nepriekaištingo grožio mergina bus buka, bet… pažvelkime realybei į akis, juk jei ji tiek dėmesio ir laiko skirs savo kūnui, ji paprasčiausiai neturės jo pakankamai savo proto lavinimui!

Mano išvada (kurios neperšu niekam ;) ):

Tikrasis grožis – tai pasitikėjimas savimi! Nepraleidau aibės valandų prie veidrodžio, mano nagai nėra nepriekaištingos formos, antakius jau derėtų papešioti, o veido valymas, sako, kad taip pat nepakenktų, akylai įsižiūrėjusi pastebiu plaukelius ir pamąstau, kad jau derėtų vėl prisiruošti depiliacijai, bet nepaisant viso to, šiandien gatvėje žengdama pasitikinčiu žingsneliu, aukštai pakelta galva ir nedidele, ne pernelyg atvira, bet nuoširdžia šypsena veide, mačiau į mane nukreiptus tyrinėjančius susidomėjimo žvilgsnius. O tie žmonės, kurie manimi žavisi, kuriems patinku, žino, jog būnant su manimi, jie galės kalbėtis, galės atrasti, galės sužinoti! Todėl man proto kultas vienareikšmiškai nugali grožio kultą…

 Žymos: , ,
 Komentarų: 6
20
Lap
Tobulas vyras
Publikuota temoje: Dienoraštis

Vat skaitau straipsnį blog’e „Nykstančios rūšys: Pasakų personažas – tobulas vyras” ir mąstau…

Pasakų princo nėra… Bet yra realus Vyras, kuris „supranta, kad moterys yra moterys – su visais PMS, shopping mania, pletkais, valandas trunkančiais telefono pokalbiais ir vis tiek jas be proto myli. Savo moteriai jis negaili nei dėmėsio, nei laiko, nei pinigų. Jis netgi eina su ja apsipirkti,o kadangi, kaip jau minėjau, turi įgimtą stiliaus jausmą, geriau už bet kokį stilistą pasiūlo, ką rengtis. Su juo jautiesi saugi. Visapusiškai. Žinai, kad jis pakankamai rimtas, kad nepabėgtų su tavo geriausia drauge. Tu garantuota, kad jis pakankamai stiprus, kad apgintų tave nuo visų gyvenimo negandų, kad ir kokiu pavidalu jos bepasireikštų.Ir jis pakankamai protingas, kad neužgožtų tavęs savo tobulumu ir leistų tau visapusiškai pasireikšt. Iš viso, jis yra džentelmenas, ir visur ( taip visur ) pirmiausia galvoja apie moterį, o tik paskui apie save. Bet jis nėra nuobodus – per gimtadienį iš jo tikrai negausi pliušinio meškino ar kvepalų, kokius jau turi. Iš viso, niekada nežinai ko iš jo tikėtis – jis gali skaityti tau Šekspyro eiles prie jūros ar pasiūlyti nukeliauti į Paryžių jo motociklu.” Man pasisekė, aš turiu Vyrą, kuris yra netobulas, bet… pats geriausias  Man 

Kodėl aš taip sakau? Nes…

Jis yra pats vyriškiausias 

Jis yra labai suprantingas 

Jis išradingas ir nenuobodus 

Jis protingas ir nenustojantis domėtis, ieškoti 

Jis veržlus, energingas ir nepaliaujantis stebinti 

Jis svaiginančiai sexualus 

Jis moka vienodai džiaugtis mažytėmis smulkmenomis ir didžiulėmis dovanomis 

Jis turi vertybes, tikslus ir idealus! 

Jis kategoriškas tuomet, kada reikia ginti įsitikinimus 

Jis stiprus ir greta Jo aš jaučiuosi tokia… moteriška 

Jis – mano Zahiras 

Jis – mano Dainius 

 Žymos: , , ,
 Komentarų: 1
16
Geg
Priesaika
Publikuota temoje: Dienoraštis

Šią priesaiką parašiau tada, kai išgyvenome didžiausią, iki šiol buvusią audrą Mūsų gyvenime. Išgyvenome, nes Mylėjome. Išgyvenome, nes Tikėjome. Išgyvenome, nes Norėjome, nes Žinojome, kad Aš esu dėl Tavęs, o Tu – dėl Manęs… kad Tu esi mano mūza, įkvepianti žodžiais išreikšti tauriausius jausmus, o aš Tavasis įkvėpimas, kuris apčiuopiamais darbais paverčia idėjas.

Dainiau, prisiekiu:
– Būti greta, netoliau, nei per ištiestos rankos atstumą, kai atsistosi prieš ošiančią, Tavimi netikinčią minią ir mėginsi įrodyti jiems, kad galime pakeisti Pasaulį;
– Ginti veiklą, kurią vykdysi įgyvendindamas mums svarbias idėjas;
– Būti žmona, kuri sugebės tapti pilkuoju kardinolu ir pašalins kasdienes kliūtis kelyje į Mūsų tobulybę;
– Būti Tavo Drauge, kuri stovės petys į petį kovoje už šeimą, kovoje už gėrį, kovoje už idealus…
– Būti Tavo vaikų motina. Vaikų, kurie žinos, kad dėl jiems svarbių idealų verta kovoti negailint nei jėgų, nei laiko, nugalint skausmą, nuovargį ir kelyje sutinkamą neapykantą. Vaikų, kurie tikės Tyra Meile ir Ištikimybe Sau, savo siekiams ir Draugams. Vaikų, kurie didžiuosis Tėvyne. Vaikų, kurie mokės atskirti gyvenimo kelyje sutinkamą blogį ir melą bei skleisti tiesą ir gėrį. Vaikų, kurie vieną dieną sutiks savąjį Zahirą…

Prisiekiu ir laimėje, ir nelaimėje… ir varge, ir džiaugsme… ir nepritekliuje, ir gyvenimo turtuose… ir skausme, ir palaimos ekstazėje… ir Tau esant šalia, is Mus skiriant tūkstančiams kilometrų Savo mintimis, protu, siela ir kūnu būti Tavo ir TIK Tavo, būti Tau ištikima ir mylinti Žmona. Pakartoju šią priesaiką šiandien, visų šių žmonių akivaizdoje ir garsiai paprašau visų, čia esančių, jei gyvenimo kelyje sudvejosiu, būsiu besuklumpanti, priminkit Man šiuos žodžius, nes tokią Meilę, kokios liudininkais esate, privalu išsaugoti vardan gražaus Pasaulio, kurį tegali sukurti Mylinčios širdys!

Medalionui:

Driežiukas – šaltakraujis gyvūnas, nežinantis, kas yra Meilė, nelaukiantis Šilumos… Bėgau gyvenimo pavišiumi bijodama prie ko nors priartėti, kam nors atsiskleisti, kol vieną dieną man ištiesei savo Širdį – tokią karštą, ritmingai tuksinčią, raminančią, suteikiančią prieglobstį nuo didžiausių audrų, nuo čaižančio lietaus, nuo kiaurai kūną skrodžiančio vėjo… Ir kaip šis driežiukas, nedrąsiai, bet galiausiai prisišliejau, nurimau, nusišypsojau… dabar žinau, kas yra Gyvenimo Pilnatvė! :-*

2008 05 16

 Jūsų nuomonė
Vėlesni įrašai »