Šiemet laukia netradicinis (o kada jis bebuvo tradicinis prisimenant vienus labai smagius metus, kai bėgom, lipom greitai greitai į vandens bokštą, o po to drebančiomis rankomis iš nuovargio šaudėm šampe arba kai naujuosius pasitikinėjom ant daugiabučio stogo o pernai metai Taujėnų dvare (smirk)) naujųjų, 2010-ųjų metų pasitikimas

Nusprendę, kad lietuviško vinigreto atsivalgysime per… Velykas su smagia RopeJumping‘o kompanija traukiame šiek tiek piečiau – į Kroatiją.

Planas nei didelis, nei mažas, bet labai jau viliojantis – pašuoliuoti nuo kelių svajingai aukštų, lyginant su Lietuvos masteliais, tiltų, pamatyti keletą įdomių vietelių, paragauti išgirtojo kroatiško vyno, apsišopinti ne lietuviškomis kainomis ir dar ką nors tokio nuveikti, kad mums būtų smagiau, o kitiems blogiau

Dar labai viliojančiai visoje šitoje kelionėje skamba Kūčių vakaro sutikimas pačioje švenčiausioje Europos šalyje – Lenkijoje Ir nakvojimas palapinėse, nors kiek žinau Slovėnija pasitiks kitokia nei čia šiuo metu temperatūra, bet vis tiek bus man asmeniškai įdomu

Taigi vagi, o kaip ten viskas seksis ir klosis, papasakosiu grįžusi, sausio pirmosiomis dienomis

Smagių ir be lūžių 2010 – ųjų ryto

Aš vis mąstau, galbūt atšvaitai kai kuriems žmonėms atrodo beprotiškai sunkūs, sveriantys kokius 10, 15, o gal net 300 kg, jei jie nusprendžia „neapkrauti” savo vaiko, o galų gale ir paties savęs šiuo atributu?

Mes, lietuviai, esame juodčkių tauta. Taip, būtent juodčkių, nes apsidairius gatvėje išvysi didžiąją dalį žmonių, vilkinčių vos ne nuo galvos iki kojų tik juodai, pravėrę spintas, dažnas iš mūsų „sužibame” juodos spalvos ar jos atspalvių palete (čia taikau ir į savo vartus ). O kai toks juodčkis išžygiuoja į gatvę… ir dar sutemus… ir dar lietuviškai besniegei žiemai (na, šiandien situacija, panašu, keičiasi į gerą ) bujojant… ir dar be atšvaitų! Tada, vairuotojau, laikykis!..

Kiek kartų širdis kulnuose atsidūrė, nes pėsčiąjį pastebėdavau likus vos keliems metrams iki jo… Kiek kartų teko pavojingai manevruoti dėl tokio staiga išnyrančio, rodos, iš niekur juodojo praeivio… Ir tokiomis akimirkomis galvoje šmėkštelėdavo vienintelė mintis – „Ir šitie žmonės dar drįsta ką nors – Vyriausybę, politikus, partiją, maxima, per mažai ar per daug skaisčiai šviečiančią saulę ar dar bala žino ką – kaltinti, kad nesirūpina jų gerove? O patys kaip elgiasi?…”

Jau ne kartą važiuojant pro Ramučius, kurie, kaip ir daugelis mažųjų miestelių, kriziniais taupymo sumetimais, labai anksti išjungia gatvių apšvietimus, pravažiuoju pro žmogelį, pėdinantį pakele su įjungtu žibintuvėliu rankoje. Man širdis suspurda iš džiaugsmo, taip norisi sustoti, pribėgti prie žmogaus ir nuoširdžiai padėkoti, kad rūpinasi savimi, o kartu ir mano širdelę tausoja nuo per ankstyvo infarkto Bet nesuprastų, nes jam, tai yra normalu – pasirūpinti savimi! Tuo tarpu tiems, kuriems nedašunta, gali kuolą virš galvos tašyti, o jiems taip ir nedašus… Kol vieną dieną nebus partrenkti… O tada kaltins visus ir viską aplinkui, bet tik ne patys save…

O gal reiktų skirti baudas tiems, kurie nedėvi atšvaitų tamsiu paros metu? Nes jei lietuvio makaulėn tik tokiu būdu galima įkalti suvokimą, kad atšvaitas nesveria trijų tonų ir kad nenukris ranka, jei jį prisisegsi, tai tebūnie, tikrai palaikyčiau tokį sprendimą.

Pamenu, kai svečiuojantis Osle išvydau darželinukų būrelį, skardžiais balsais klegenančius ir besiridenančius paskui savo auklėtoja, ir jie visi iki vieno buvo apvilkti šviesą atspindinčiomis liemenėmis!!! Ir, jūs tik įsivaizduokite, nei vienas iš jų nepatrūko ir nesijautė nepatogiai, negražiai ar dar bala žino kaip ne-. O pas mus – atšvaitas nelygis?.. Pfff…

Iliustracijai paveikslėlis, kurio informaciją visi žinome, bet dažniausiai numojame ranka:

Gaila, kad, pavyzdžiui, drabužių ar aksesuarų rinkoje nebuvo pagauta ir labiau išplėtota šviesą atspindinčių elementų, detalių tematika. Nes, tarkim, sportininkų striukės ar batai, su jau įsiūtom atšvaitinėm detalėm yra tikras gėris vairuotojams, o ir vartotojams, nes galbūt daugelis iš jų niekada nebūtų užsidėję atšvaito ant rankos ar prisisegę prie kuprinės, tačiau jų mėgiamos aprangos gamintojai jais jau pasirūpino Labai norėčiau, kad tai taptų kur kas populiariau ir išradingiau – juk apstu aksesuarų, kurie gali tapti ne tik puošmena, bet ir naudingi

Pamąstymui – vairuodama atkreipiu dėmesį, kad dažnas bomželis turi atšvaitą, kad ir kokį nutriušusį, bet atliekantį savo funkciją, ir kėblindamas šalikele yra visada matomas. O mes ar esame pastebimi laiku?

Gulbės išskrido. Vakar mačiau Jų atsisveikinimo skardūs balsai, sustabdė mane vidury gatvės. Sustojusi užverčiau galvą aukštyn ir stebėjau, kaip skrisdami  neįtikėtinai grakščiai tokie dideli ir didingi paukščiai, moja mums sparnais. Negalėjau nuleisti akių nuo dangaus mėlyje vingiuojančio baltų, tvarkingai išrikiuoto paukščių būrio, akimirkai išsisklaidančio ir greitai vėl susirikiuojančio, visada žinančio, kur kuris rikiuotės narys turi būti, esančio kartu tam, kad išliktu kiekvienas… Nesusitvardžiau nepamojusi joms

Ilgai stovėjau šurmulingoje gatvėje užvertusi galvą aukštyn, o kai galiausiai giliai įkvėpiau ir gūžtelėjau, jaukumo bangai nuvilnijus kūnu, supratau, kad niekas daugiau jų nepalydėjo… kad visi bėgo, lėkė, skuodė ir nė nekilstelėjo akių nuo pilko grindinio atsisveikinti su šiais didingais paukščiais. Negana to, taip besidairydama susidūriau žvilgsniais su solidaus amžiaus pora, marširuojančia kitoje kelio pusėje. Jie neatsakė šypsena į mano šypsnį. Ne, jie tik kažkaip piktai ir tarsi su nepasitenkinimu mane nužvelgė, o po to labai greitai, lyg susigėdę nudelbė akis ir sparčiai nužingsniavo tolyn.

Kelias minutes stebėjau žmones, žygiuojančius gatve, nerangiai susimėtančius, kartkartėmis net atsitrenkiančius vienas į kitą, nes jie nežino, kur ir kuriam priklauso būti šioje rikiuotėje, kiekvienas iš jų pasimetę savo kasdienybėje ir savo esybėje, dažnai jaučiasi nepatogiai čia ir dabar. Ir tie rūpesčio persmelkti veidai, nuleisto akys, besistengiančios negirdėti aplinkos garsų ausys… Žinau, žinau, nėra viskas taip gerai, kaip buvo pernai artėjant Kalėdoms, bet, na, prisipažinkim, juk nėra jau ir taaaaip blogai, ar ne?

Truputį neramu, bet taip juk ir turi būti, kad neužsnūstum, kad gyventum Šiek tiek nejauku, bet juk taip visada prieš permainas būna Menkos abejonės knibžda tavyje, bet… juk tos gulbės kitąmet sugrįš Ir vėl galėsi jas maitinti, stovėdamas ant tvenkinio tiltelio, galėsi žvelgti į tuos nerangius tamsius jauniklius ir stebėtis, kaip iš jų išauga tokios gracijos

Aš joms mojau vakar, o šiandien tebejaučiu tą lūpose sustingusią šypseną, stebint baltus kūnus dangaus mėlynėje. Verta dažniau pakelti galvas aukštyn, įsiklausyti į aplinkos garsus, pajusti ir užuosti artėjančią žiemą