Publikacijų archyvas temai »Apžvalgos «

22
Spa
Publikuota temoje: Apžvalgos

Žinomas žurnalas „Forbes Traveller“ sudarė geriausių pasaulyje nardymui skirtų vietų topą. Pirmoje vietoje daugeliui puikiai žinomos Tailando salos – Phi Phi.

Phi Phi – tai du monolitai, o vienas iš jų, Phi Phi Don, vis dar auga. Geriausia vieta nardymui – prie Hin Klang rifo, kur yra daugybė minkštųjų koralų ir ryškių tropinių žuvų.

Antroje vietoje, anot „Forbes Traveller“, Egiptas – Safaga. Kurortinė vieta, turinti kelis smėlio paplūdimius ir įsikūrusi prie didelės įlankos ir koralinių rifų. Nardytojus atplukdo iki ramioje Soma įlankoje esančios smėlio salos. Sekliame rife nardytojai mato itin daug Jūrų liūtų, Klarko jūrų klounų, taip pat morenų, aštuonkojų.

Geriausių nardymui skirtų vietų trečioje pozicijoje – Panamos sala San-Blas, kuri žinoma vardu Kuna-Jala. San-Blas rifai stebina savo ilgiu – jie siekia net 320 kilometrų! Panirę po vandeniu nardytojai gali pasigrožėti daugybę įvairiausių koralų ir keisčiausių formų pinčių.

Vakarinėje archipelago dalyje, kur yra daug negyvenamųjų salų, pamatysite ne tik koralų, bet nuskendusių laivų.

Į sąrašą pateko ir Puerto Riko Kulebro sala. Turistams puikiai žinomas šiaurinėje, didžiausioje Virginijos salyno, Kulebros, pakrantėje įsikūręs Flamenko paplūdimys.

Tai – tradicinės kempingui skirtos vietos ir vos už 20 minučių kelionės automobiliu yra atokus Karloso-Rasarijo paplūdimys – viena populiariausių nardymo vietų Karibų jūros pakrantėje. Pasinėrę pamatysite daugybę koralų ir įvairių rifinių žuvų.

Soltkay salos vandenyse (Terkso ir Kaikoso salos) nardytojai pamatys šiose vietose dažnus svečius – ryklius aukles, dygliauodegių rajų, kolonijas elnio ragų formų koralinių rifų.

Artimiausiose salelėse plaukioja būriai įvairiaspalvių žuvų. Čia pat, įsirėžusi į koralinį rifą, 12 metrų gylyje paskendęs stūkso Britų karališkojo laivyno fregata „Endymion“. O žiemą nardytojai turi galimybę paplaukioti tarp kuprotųjų banginių.

Kerintis povandeninis pasaulis

Kerintis povandeninis pasaulis

Šeštoje „Forbes Traveller“ sąrašo vietoje – Virginijos salų, JAV priklausanti Sent Džono sala. Jos pakrantė apsaugota nuo bangų. Beveik visa teritorija – nacionalinis parkas. Ir čia vanduo ypač skaidrus ir nepažeisti koralai. Naujokams rekomenduojama apsilankyti Trank įlankoje. Įdomesnės vietos ten pažymėtos papildomai. O patyrę nardytojai geriausiai renkasi Leinsterio ir Haulover įlankas. Jas labai patogu pasiekti nuo kranto.

Viena geriausių nardymo vietų Havajuose – Oahu salos vandenys, netoli Makaha paplūdimio. Čia matomumas siekia 30 metrų ir net daugiau. Pasinėrę netoli paplūdimio arba tolimiausių rifų, nardytojai neatsigroži įvairiomis žuvimis, pintimis, koralais, o jei pasiseks – erelinėmis rajomis ir 180 kilogramų svorio žaliais vėžliais. Tiesa, žiemą Makahoje maudytis ir nardyti gali trukdyti didelė mūša.

Labai įdomią programą nardytojams siūloma Indonezijos nacionaliniame parke Bunakan, kuris įsikūręs šiaurinėje Sulavesi salos dalyje. Bunakan įkurtas 1991 metais siekiant apsaugoti nepažeistus koralinius rifus. 97 procentai teritorijos – vanduo. Parkas išsiskiria reta ir įvairia biologija: čia yra 2500 rūšių žuvų ir koralų!

Į „Forbes Traveller“ sąrašą pateko ir Didysis Bajerini rifas Australijoje, taip pat Rurutu sala Prancūzijos Polinezijoje, povandeninių uolų sistemos Floridoje, Fidži sala ir salos.

Alfa.lt

Belieka luktelėti, kol jose apsilankysiu ;)

Perskaičius tokį teiginį ir įsigilinus į tai, jog nuo 2010 metų kūrybiniai darbuotojai „Sodrai” atskaičiuos 42% savo honoraro, man kraujas užvirė ir akimirkai net žado netekau…

42%… 42%?! 42%!!! Ir kuo argumentuojama? Ogi tuo, kad dalis įmonių vadovų piktnaudžiaudavo darbuotojams mokėdami ne tik algas, bet ir kūrybinio darbo honorarus ir pateikiamas žlugusios „flyLAL-Lithuanian Airlines“ pavyzdys, kai jie net pilotams mokėdavo tokius „kūrybinius” priedus prie algos… Tai, po velnių (atleiskit, negaliu neburnoti…), būk mielas, valdžios žmogau, ir surenk patikrinimus įtarimo keliančioms įstaigoms, kur, kaip gerai pastebėjo vienas Alfa.lt komentatorius, statybininkų sienos mūrijimą įvertina kūrybiniu darbu!.. Bet kur kas paprasčiau eiti lengviausiu keliu – jei ne Petrui statybininkui, tai ir ne Antanui rašytojui… Vadinasi, jei rėžiam, tai per visus, o po to dar galėsime ir pasigirti kokie šaunūs esam, kaip biudžetą (beveik) sėkmingai pildom…

Na, tokiems žmogeliams kaip man, kurie gauna pajamas iš publikuojamų straipsnių, tuomet dar belieka pasidžiaugti bent viena smulkmena – „Lietuvos Ryto” teigimu, kitąmet labiau pasiseks tik tiems, kurie gauna honorarus ne iš savo darbdavio. „Sodros“ ir sveikatos draudimo mokestis sieks 39,7 proc., bet jis bus skaičiuojamas irgi tik nuo pusės pajamų. Taigi realiai mokestis pastariesiems sieks mažiau negu 20 proc. nuo pajamų.” Ir tai, jei didieji išminčiai nepersigalvos arba vėliau nepateiks naujos savo teiginių interpretacijos…

Ai, tiesiog labai norėjosi išsibambėti ;)

Kadangi orų už lango jau tikrai nebegali pavadinti vasariškais, tai sumąstėm užsiimti TV-diving’u (chuckle), o jei tiksliau, tai šiandien panorau panardyti kartu su išreklamuota filmo „OceanWorld 3D” vėžliuke. Niurktelėjome į platųjį kino ekraną ir… po filmo pamąsčiau, kad pastaruoju metu parsisiųti nardymo tipo filmai ir pažiūrėti namie buvo kur kas įspūdingesni ir vertingesni nei pastarasis…

Tačiau visiškai supeikti neturėčiau, o ir nenorėčiau, nes žmonėms, kurie niekada netyrinėjo povandeninio pasaulio, „Kelionė į vandenyno gelmes 3D” tikrai taptų įdomiu pasigrožėjimu. Tiesa, vaizdų galėjo ir kur kas gražesnių bei spalvingesnių parinkti, kas žmonėms sudarytų kur kas gilesnį įspūdį ir priverstų aikčioti bei nuoširdžiai grožėtis. Pastarasis man paliko daugiau „išgelbėkime gamtą ir nykstančiąsias vandens gyvūnų rūšis” filmo įspūdį nei supažindino su povandeninio pasaulio grožiu.


Apmaudoka, kad visi Lietuvoje matyti 3D filmai stokoja efektų – šiandien keliaujant į vandenyno gelmes vos kelis kartus pasijutau tarsi tikrai niurktelėjusi. Bet, kaip Dainius pasakė, nesitikėk gauti virtualios realybės efektų, iki jų dar teks palūkėti ;)

Taigi nuoširdžiai apie filmą – vertą pažiūrėti, jei nesi nardęs, bet realiai 20 litukų galima ir vertingiau panaudoti, o su povandeniniu pasauliu supažindintų BBC pristatytas aštuonių dalių dokumentinis filmas „Vandenynai„.

Ne, ne septintąjį dangų ir ne kokį nors ten septintąjį langą į gamtą :), o naująjį Microsoft produktą – Windows 7 8)

Windows7

Taigi už lango (už tikrojo lango :) ) siautėjant grėsmingam pirmajam artėjančio šaltojo sezono perspėjimui, ėmė ir nusprendėm, kad laikas permainoms :) Be to, šis sprendimas jau brendo senokai ir vieną dieną turėjo pavirsti realybe, nes mano magistrinio rašymas vis dažniau pasibeldžia į mano mintis, o prieš pradedant šį darbą, troškau susistyguoti ir savo ištikimąjį kompuką. Taigi ilgai netęsiant – mes tai padarėm! (clap)

Po netrumpo siuntimo, laužymo, tikrinimo ir pertikrinimo maratono galų gale mūsų abiejų kompiuteriai užsikūrė su naująja OS. Ir turiu nuoširdžiai pastebėti – aš sužavėta :)

Nors iki šios dienos tebegyvenau sau visa apsipatenkinusi su Windows XP ir sėkmingai išvengiau Vistos (vištos?..) invazijos, bet kartą paragavusi Windows 7 nebenoriu sustoti/sugrįžti :)

Nors manasis kompas dar kažko pasiožiuoja, bet stebėti kaip burzgia iš pasitenkinimo mano mylimasis, kliksėdamas kur kas greičiau besisukančiu savo kompuku, yra tikras malonumas :) (turėčiau pastebėti, kad dėl veikimo skirtumų, tikriausiai kaltas pats paprasčiausias aspektas – tarpinė tarp kompo ir kėdės… (blush) ). Taigi Windows 7 tikrai neapkrauna tavo kompo ir suteikia tau greito ir patogaus darbo malonumą.

O visos tos spalvos spalvelės, paveikslėlių ir visokių papildomų atributų gausą!!! Net galva svaigsta nuo pasirinkimų gausos ;) Tikras džiaugsmas merginoms (chuckle) Na, gerai, ir vaikinai ras sau techninių patobulinimų bei smagių ir įdomių gadget’ų ;)

Tiesa, praleidusi Vistą, prie kai kokių pakeitimų turėsiu pasipratinti, bet čia juk elementari bet kokio atnaujinimo esmė – kad kažkas privalo keistis tam, kad būtų geriau ;) O šįkart Microsoft’as panašu, kad tikrai padirbėjo tam, kad būtų vartotojams geriau ;)

Na, manau, kad apie techninę pusę ir visus Windows 7 privalumus mielasis netrukus brūkštelės savo kompetetigną specialisto nuomonę savajame Soldier.lt bloge, taigi nesileisiu kalbėti apie tai, kas nėra mano arkliukai ;)

PerkunoKarys Kai paėmiau į rankas Dainiaus jau labai senokai trumpai minėtą (plačiau -> čia) Alberto Dusevičiaus knygą „Perkūno karys” iš pradžių likau šiek tiek pasimetusi. Mat netikslingai savo pačios pasąmonėje suformavusi šiek tiek kitokius lūkesčius, pradėjusi antrąjį knygos skyrių nuoširdžiai nustebau, kad… tai yra fantastinė knyga. :) Žinoma, po to, kai įsigilinau į antrajame knygos viršelyje esantį aprašą bei rastas knygos recenzijas, supratau, kad užbėgdama už akių pati kažko ne to tikėjausi :) Na, o tada jau ramia dūšia galima buvo sėsti ir skaityti tai, ką autorius ir norėjo pasakyti :)

Knygos herojus Bartas – jaunas karys. Jis tarnauja misijoje Irake, kuriame netikėtai kautynių lauko realybė persipina su prieš šimtmečius nutikusiais istoriniais įvykiais.” Taigi autorius skaitytoją veda pačiais neįtikėčiausiais Barto įvykių takais, nepabijo nublokšti į aršiausios kovos laukus, įsliūkinti į erotinių herojaus išgyvenimų kambarius. Lanksčia ir užkabinančia kalba A. Dusevičius perteikia net mažiausias smulkmenas, padedančias skaitytojui susikurti detalų ir ryškų paveikslą, pasijusti, tarsi žiūrint filmą ar stebint įvykius gyvai, o ne bėgant juodomis raidėmis baltų puslapių fone.

Taigi galiausiai knyga paliko lengvo, neįpareigojančio ir tinkančio ramiems poilsio vakarams kūrinio įspūdį. O štai autorius, su kuriuo turėjau puikią progą susitikti apsiniaukusią ir niūrią pirmadienio popietę, paliko veržlaus, mylinčio gyvenimą ir trokštančio atrasti, pažinti, sužinoti žmogaus įspūdį. Dėkui Albertui Dusevičiui už mielą pokalbį apie nieką ir kartu apie viską, kai per tokį trumpą laiką spėjome apkalbėti tiek daug temų ir sužinoti vieni apie kitus tikrai nemažai :)

11
Spa
Publikuota temoje: Apžvalgos, Laisvalaikis

Šį sekmadienį pašventėme kultūrai. Ir ne bet kokiai, o klasikinės muzikos nuostabiam koncertui, kuriame skambėjo jungtinio choro iš Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos, penkių solistų balsai bei Lietuvos kamerinio orkestro įstabiai atliekama muzika.

Paminėti Tarptautinę baltosios lazdelės dieną choras „Vilnius, kuriame, beje, dainuoja ir mano mama :) , pakvietė muzikos mylėtojų pripažinimą pelniusius Upsalos katedros (Švedija) ir Olštino kultūros centro (Lenkija) kamerinius chorus. Jungtinis trijų šalių dainininkų ansamblis ir internacionalinis solistų kvintetas atliko J. S. Bacho Mišias h-moll. Didžiausių muzikos autoritetų manymu, tai pats didingiausias ir giliamintiškiausias visų laikų muzikos kūrinys.

Kalbėti apie mišias bei vertinti tokį kūrinį Dievą netikinčiam asmeniui yra sunkoka. Tačiau į koncertą jokiais būdais nebūtina žvelgti tarsi į bažnytines apeigas – tai meno, vertės ir pagarbos jausmą žadinančio chorų susidirbimo, skaidraus ir tyro solistų balsų skambesio bei kvapą užgniaužiančio orkestro virtuoziškumo darinys.

J.S. Bacho Mišios h-moll yra XVI a. Venecijoje gimusio koncertinio tipo mišios, laikomos baroko epochos šio žanro šedevru. Teigiama, jog pirmosios busimų mišių dalys buvo sukurtos XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais valdžiusiems Saksonijos kiurfiurstams Augustui II ir Augustui III, kurie pasižymėjo didele parama muzikos, poezijos ir tapybos pasauliui. „Kyrie” – tai tarsi malda mirusiajam Augustui II, o „Gloria” – tai Augusto III šlovinimas.

Didžiulį dangiškos vaivorykštės spindėjimo įspūdį palieka J. S. Bacho Mišios h-moll. Jose, kaip ir Pasijose pagal Matą ir Joną, kalbama apie svarbiausias būties tiesas, apie krikščionišką meilę, apie Dievą ir žmogų. Pasijose pateikta Kristaus žemiškojo gyvenimo istorija, jo kančios ir mirtis. Užuojautos ašaros, dvasinis sukrėtimas ten atspindi mistinį susiliejimą su Dievu per jo meilę. Nieko panašaus nėra Mišiose. „Tai neperregimas ir aklinas sferinis statinys“ (O. Mandelštam). Arijos, duetai, chorai nesuteikia galimybės užjausti Dievą kaip kenčiančią, mirtingą ir artimą žmogui būtybę. Milžiniško kūrinio prasmė paslėpta nuo klausytojų. Akinanti šviesa, spindintys trimitų tembrai, žėrintis D-dur. Nepermatomas šviesos žiedas, akinantis Dieviškosios esybės spinduliavimas, apjuosiantis absoliučią tamsą. Pagal vokiečių mistikos tradiciją Dievas yra nemateriali substancija – aukso spindesyje švytinti šventenybė…

(N. Eskina)

Klausantis apie 120-ies žmonių atliekamus kūrinius, trumpam užgniauždavo kvapą, akimirkomis akyse suspindėdavo ašaros, nes švelniai ir labai atsargiai išdainuotos aukštosios natos suvirpindavo sielos arfos stygas… Bene nuoširdžiausiai žadą atėmė jungtinio choro atlikta Qui tollis pecata mundi – taip atsargiai, taip švelniai, taip minkštai tyliai atliktas kūrinys negalėjo nesužadinti pagarbos.

Solistė Asta Krikščiūnaitė padovanojo nepakartojamų akimirkų klausytojams, paleisdama į laisvę tyro balso arijas pleventi filharmonijos salėse, užsukti į pačias atokiausias kerteles, pažadindama kiekvieno klausytojo širdyje tauriausius jausmus ir gražiausius prisiminimus.

Tuo tarpu solistas norvegas Steina Skjervoldas privertė publiką atidžiai klustelėti, galbūt net šiek tiek prisimerkti ir šyptelėti, nes toks nuoširdus ir akivaizdžiai patenkintas bei atsipalaidavęs solistas negali nesužavėti klausytojo.

Labai sunku buvo klausyti solistės Dalios Kužmarskytės. Labai norėjosi šiek tiek kumštelėti ją ir paprašyti pakelti papkę kiek aukščiau, išsitiesti, kilstelėti smakrą ir išlaisvinti akivaizdžiai girdimą, bet slepiamą, užrakinamą ir nepaleidžiamą stiprų balsą. Galbūt bijodama, nedrąsiai jausdamasi ji tarsi gūžėsi po filharmonijos skliautais, tarsi kiek slėpėsi už dirigento ir orkestro, palikdama tuštoką ir ne iki galo atliktų arijų pojūtį. O sunkiausia buvo klausyti tų neištariamų ir tarsi gromulojamų žodžių, kurių ištampymas priminė tąsiai pilamą kalėdinį kisielių. Girdėjau tą stiprų balsą, girdėjau jo šauksmą giliai krūtinėje ir taip norėjau koncerto metu išvysti jo išlaisvinimą, užsimerkti ir būti nuplikytai jo sale nuvilnijančios bangos.

Taigi dvi su puse valandos trukęs koncertas prabėgo greičiau, nei buvo tikėtasi, o, anot vieno kolegos, iš jo išėjome pasikrovę energijos, tarsi būtume sudalyvavę trijose Šv. Velykų mišiose ;)

Ne aptartojo koncerto, bet apie tą patį ;)
04
Spa
Publikuota temoje: Apžvalgos

Jau senių seniausiai sau buvau pasižadėjusi nebeskaityti romanų, nes realiai iš jų menka (o gal net ir jokios…) nauda, o dažnai net ir priešingai – per daug įsijautus gali atsitolinti nuo realybės ir privirti košės :) O ir šiaip tai ganėtina laiko gaišatis, kai pasaulyje TIEK gerų knygų, kurios gali tau duoti realios naudos – žinių, praktinių patarimų, gyvenimiškų pamokų :)

Tačiau prieš kelias savaites tyčia, o gal netyčia lūkuriuojant bibliotekoje akys užkliuvo už skaisčiai mėlyno, ganėtinai nutrinto ir dėl to turinčio savotišką bibliotekišką šarmą :), knygos viršelio, o akys netruko perbėgti per malonų ausiai pavadinimą – „Rifas„. Akimirksniu prisiminiau vasarą nuskambėjusią draugės rekomendaciją šiai knygai, todėl ilgai nesvarsčiusi greta pundo viešųjų ryšių bei geopolitikos skaitalų stumtelėjau ir šį romaniūkštį.

Nora Roberts "Rifas"

Nora Roberts "Rifas"

Pradėjusi skaityti, pajutau tokį užkabinantį niekuo neįpareigojantį romanų stilių, kuris nepriverčia susikaupti ir leidžia dažnai tiesiog slysti paviršiumi, dėl to nieko neprarandant ir nepametant pagrindinės minties.

Puslapis po puslapio išsirutuliojo graži meilės istorija tarp dviejų pagrindinių veikėjų – Teit Bomont ir Metju Lesiterio, kurie buvę tokie visiškai skirtingi, kaip ugnis ir vanduo, rodos, totaliai nieko bendro neturintys nei gyvenimo filosofijoje nei kasdieninėje buityje, bet galiausiai romantiškai kiekvienas dalinai pasiaukoję ir atradę kompromisų, ko katras turėtų atsisakyti, kad sukurtų pasakišką bendrą ateitį :)

Bet šioje knygoje mane patraukė toli gražu ne tai, nes savo meilės romaną ir pačią nuostabiausią meilės istoriją, vertą ne vieno puslapio knygos turiu pati, savuose jaukiuose namuose :) O sužavėjo čia mane nuodugniai ir labai įtaigiai aprašomi veikėjų panėrimai, atsargiai ir taip vaizdžiai gvildenamas povandeninis pasaulis (smirk) Taigi šis romanas man buvo tarsi mūsų žiemos atostogų prisiminimų žadintojas :) ir rudenėjančių vakarų šildytojas ;)

O įvertinimas… Na, jei reikia tiesiog prastumti laiką ir neapkrauti galvos, tuomet verta paimti į rankas šį spalvingų aprašymų romaną :)

Kai paėmiau šią knygą į rankas, tai nuoširdžiai nenorėjau jos paleisti :) O kadangi tuo pačiu metu ją mėginome skaityti kartu su Dainiumi, tai tekdavo dalintis ir pavydžiai žvelgti į tą, kuris pirmasis nustverdavo knygą :)

Gerimantas Statinis "Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais"

Gerimantas Statinis "Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais"

Knyga pakeri skaitytoją laisvu stiliumi bei šmaikščiu Gerimanto braižu, kuris užvaldo ir atpalaiduoja, taigi knygą, kupiną dokumentinių žinių, biografijos elementų, kremti lyg smagų riešutėlį. Autoriui kūrybiškumo polėkio bei plunksnos virtuoziškumo netrūko, nes vietomis taip puikiai aprašytos kelionės, jog tereikia užsimerkti ir netrukus persikelsi į tolimiausius, egzotiškus kraštus, matysi viską taip ryškiai vien autoriaus puikių bei detalių aprašymų dėka.

Knygos apie žinomą tarpukario keliautoją, žurnalistą ir rašytoją M. Šalčių, kelionių magiją, tolimų kraštų kultūros ir istorijos pėdsakus idėja atsirado sumanius ekspediciją „Bolivija-Peru’05 M. Šalčiui atminti“. Šešiolikos žmonių grupė keliavo per Pietų Ameriką nusidriekusiais maršrutais, ieškodami informacijos apie M. Šalčių. Knygoje – ne tik kelionės įspūdžiai, bet ir dokumentinės žinios, biografijos elementai, pažintis su svečių šalių kultūromis.

Nedaug žinojau apie M. Šalčių, kuris, pasirodo, savo kelionėmis ir knygose perteiktais jų aprašymais uždegė ne vieną skaitytojo širdį, įkvėpė norą keliauti ir pažinti pirmiausia savo gimtinę, o per ją – ir likusį pasaulį. O pastaroji Gerimanto Statinio knyga leido pažinti šį iškilų žmogų, susižavėti juo ir nuoširdžiai gerbti. Anot G. Statinio, „ekspedicijos „Bolivija-Peru’05 M. Šalčiui atminti“ ketinimas buvo pajusti tą dvasią, kuria gyveno keliaudamas po „svietą“ lietuvių idealistas. M. Šalčiaus biografija – įdomi lyg kelionė, kurios metu už kiekvieno posūkio tavęs laukia vis nauji netikėtumai ir kuriuos įveikęs kartais atrandi save patį“.

Taigi nuoširdžiai verta dėmesio knyga ypač artėjančiais tamsiai lietuviško rudens vakarais, kai kartais taip norisi pabėgti nuo melancholijos ir pakeliauti :) O verčiant šios knygos lapus nekeliauti kartu su M. Šalčiumi ar G. Statiniu vargu ar įmanoma ;)

Rugsėjo 24-ąją Tarptautinio modernaus šokio festivalio organizatoriai pradėjo aromatinga spaudos konferencija Kauno „Coffee Inn’e”. Rytas žadėjo darbingą dieną, nes normaliai išsibudinti kavos aromato apsuptyje bei šokio vaizde yra gana originalu, nekasdieniška ;)

Tarptautinio modernaus šokio festivalio spaudos konferencija

Tarptautinio modernaus šokio festivalio spaudos konferencija

Sugužėjus nei daug, nei mažai, bet pačių ištikimiausių ir labiausiai besidominčių žurnalistų būriui į jaukiąją vietelę Laisvės alėjoje, organizatoriai netruko pradėti. Mažiau kalbų, daugiau darbų ;) Taigi penkiolikos minučių pristatomasis video supažindino atvykusiuosius su keturiais, gal taip nederėtų išskirti, tačiau susidaro nuomonė, kad vedamaisiais festivalio pasirodymais, leido pajusti jų dvasią bei būti užkabintiems scenoje gimsiančių dramų. Po jo Kauno šokio teatro „Aura” direktorė Birutė Letukaitė šiek tiek plačiau papasakojo apie laukiamus festivalio spektaklius, nurodė pasikeitimus ir pan.

Tarptautinio modernaus šokio festivalio spaudos konferencija

Tarptautinio modernaus šokio festivalio spaudos konferencija

Viskas gražu ir tvarkinga, jei ne konferencijos pabaigoje leptelėjęs akivaizdus pavyzdys, kaip žurnalistui nederėtų elgtis ;)

Yra viena šventa taisyklė klausiant – prieš išsakant klausimą garsiai, pamąstyk, ar jis tikrai vertas dėmesio ir ar… į temą! O štai viena iš dalyvavusiųjų savo pareiškimą pradėjusi klausimu ne į temą (modernaus šokio festivalio spaudos konferencijoje prabilusi apie tradicinio šokio nebuvimą festivalio pasirodymuose… Niekur neįžvelgiate nelogikos? ;) ), vėliau dar giliau įsėdo į nekompetencijos roges, pradėjusi dalintis savo įspūdžiais iš pernykščio festivalio, argumentuodama maždaug taip – „Na, nesupratau aš to pasirodymo ir nesuprantu aš šio meno…” Tai jei nesupranti, nerašyk apie šią sritį :) Paprasta kaip du kart du :) Birutei Letukaitei mėginant paaiškinti, sudėti kelis taškelius ant tų nežinomųjų ir nepažįstamųjų „i”, mergina užsivedė toliau dėstyti savo požiūrį, bet ne klausimus, kas priderėtų žurnalistei ;)

Blogi pavyzdžiai yra patys naudingiausi kitiems, mano manymu :) Nes gali pažvelgti iš šalies kaip nereikėtų daryti :) Tik apmaudoka, kad nepasiteiravau, kokiai žiniasklaidos priemonei atstovauja mergina, būtų buvę tikrai įdomu :)

Bet ne apie tai ;) O apie smagią, originalią ir užkabinančią, priartinančią spaudos konferenciją, už kurią festivalio organizatoriams pliusas ;)

Tarptautinio modernaus šokio festivalio spaudos konferencija

Tarptautinio modernaus šokio festivalio spaudos konferencija

22
Rgs
Publikuota temoje: Apžvalgos

Šio testo esmė labai paprasta, o prasmė itin gili :)

Psichologė atrinktuosius vaikus atveda į kambarį, pakiša po nosimi skanų skaniausią ir aromatingai kvepiantį zefyrą ir pasako – „Turi dvi galimybes: suvalgyti zefyrą dabar arba nevalgyti jo, likti čia, sulaukti kol aš grįšiu ir tuomet tu gausi dar vieną tokį pat skanų zefyrą!” Skamba kankinančiai, ar ne?

Kaip mažiesiems sekėsi, galite pasižiūrėti video, kuri prajuokins iki ašarų :)

O eksperimento esmė – po 40ties metų atradus eksperimente dalyvavusius vaikus paaiškėjo, jog tie, kurie ištvėrė ir nevalgė zefyro iš karto, sulaukė grįžtančios psichologės ir gyvenime pasiekė kur kas daugiau!
Pasak už šį eksperimentą atsakingo Stanfordo psichologijos profesoriaus Valter Mischel, šiuo eksperimentu nebuvo norima patikrinti ar išmatuoti vaikų valią ir savitvardą. Eksperimentu siekta įrodyti vaikams, kad norint sulaukti atpildo reikia jį užsidirbti.
Kad ir kaip ten bebūtų, bet video tikrai pakeliantis nuotaiką ;)