Kai paėmiau į rankas Dainiaus jau labai senokai trumpai minėtą (plačiau -> čia) Alberto Dusevičiaus knygą „Perkūno karys” iš pradžių likau šiek tiek pasimetusi. Mat netikslingai savo pačios pasąmonėje suformavusi šiek tiek kitokius lūkesčius, pradėjusi antrąjį knygos skyrių nuoširdžiai nustebau, kad… tai yra fantastinė knyga. Žinoma, po to, kai įsigilinau į antrajame knygos viršelyje esantį aprašą bei rastas knygos recenzijas, supratau, kad užbėgdama už akių pati kažko ne to tikėjausi Na, o tada jau ramia dūšia galima buvo sėsti ir skaityti tai, ką autorius ir norėjo pasakyti

„Knygos herojus Bartas – jaunas karys. Jis tarnauja misijoje Irake, kuriame netikėtai kautynių lauko realybė persipina su prieš šimtmečius nutikusiais istoriniais įvykiais.” Taigi autorius skaitytoją veda pačiais neįtikėčiausiais Barto įvykių takais, nepabijo nublokšti į aršiausios kovos laukus, įsliūkinti į erotinių herojaus išgyvenimų kambarius. Lanksčia ir užkabinančia kalba A. Dusevičius perteikia net mažiausias smulkmenas, padedančias skaitytojui susikurti detalų ir ryškų paveikslą, pasijusti, tarsi žiūrint filmą ar stebint įvykius gyvai, o ne bėgant juodomis raidėmis baltų puslapių fone.

Taigi galiausiai knyga paliko lengvo, neįpareigojančio ir tinkančio ramiems poilsio vakarams kūrinio įspūdį. O štai autorius, su kuriuo turėjau puikią progą susitikti apsiniaukusią ir niūrią pirmadienio popietę, paliko veržlaus, mylinčio gyvenimą ir trokštančio atrasti, pažinti, sužinoti žmogaus įspūdį. Dėkui Albertui Dusevičiui už mielą pokalbį apie nieką ir kartu apie viską, kai per tokį trumpą laiką spėjome apkalbėti tiek daug temų ir sužinoti vieni apie kitus tikrai nemažai