Šiemet didžiąsias metų šventes sutikau kitaip – Kūčių pavakary stipriai apkabinę tėvus, šokome į didžiulį nuomotą autobusiuką ir išmynėme… į Kroatiją Kalėdų vakarienės pačios „švenčiausios” šalies – Lenkijos, greta kažkurios benzino kolonėlės, aikštelėje, metu sustingdžiau šypsnį lūpose, lėtai nužvelgusi naująją šeimą – RJ šeimą

Kelionė tolima, bet neprailgusi, nes tarsi narkomanai (tiksliau, juokomanai :)) negalėjome paliauti linksmintis, atrasti vis šmaikštesnių ir įmantresnių bajeriukų, krykštavome tarsi vaikai, kupini pasaulio džiugesio.

Galiausiai po paros kelionės pasiekėme pirmąjį tikslą – Slovėniją, Peračica tiltą.

Vos mestelėję akį į konstrukciją, išsiviepėme iš laimės ir ėmėme sutartinai ploti rankutėmis – pasirodo, šiemet Kalėdų senelis mums dosnus – vykdoma tilto rekonstrukcija, remonto darbai, todėl mums neteks užsiiminėti aukštesniuoju akrobatizmu, ropojant geležinėmis tilto konstrukcijomis, o galėsime patogiai vaikščioti, bėgioti, šoliuoti ar dar bet kaip išsidirbinėti ant saugių ir patogių medinių lieptelių, nutiestų statybininkų

Įkūrę stovyklą netoliese atrastame miškelyje, negalėjome patikėti savo sėkme Visi kupini jėgų ir entuziazmo sukinėjosi po miško aikštelę, šiąnakt atstojančią namus, dėliojosi, žiūrinėjosi įrangą, skanavo šiltos sriubos, o kai kas ir karšto kalėdinio vyno Žodžiu, spirgėte spirgėjome ir net, rodos, 20val susiruošėme miegoti tam, kad greičiau sulauktume ryto Žinoma, pusę nakties laiko prasivartėme ir prapliurpėme savo palapinėse.

Tą naktį tyliai, bet itin susikaupusiai kopiau į savo Everestą – užsimerkusi regėjau save, stovinčią ant 72 metrų tilto kolonos krašto, žvelgiančią į netoliese raibuliuojantį miškelį, akimis skaičiuojančią metrus. Tyliai, bet jusliai, rodos, jausdama tvinksėjimą su kiekvienu skaitmeniu, lūpomis skaičiavau „3… 2… 1…” ir akimirkai sulaikydavau kvėpavimą, nes užplūsdavo visą kūną, iki pat pirštų galiukų pažįstamas – gąsdinantis, bet kartu ir toks laukiamas jausmas… Virpuliukai giliai papilvėje, adrenalino pliūpsnis į smegenis, susigniaužiantys pirštai ir galiausiai virvei timptelėjus staigus oro pliūpsnis, tarsi viesulas šniokšdamas įsiveržiantis į plaučius!

Ankstyvas rytas. Tamsu, bet vos po pirmųjų žadintuvų pyptelėjimų palapinėse gimsta energingas krutėjimas, bruzdėjimas. Šįryt netgi galintys miegoti neturi jokio noro delsti, nes iš miegmaišių gena troškimas greičiau būti ten, tampyti šuolio sistemą, skaičiuoti ir… kristi!

Darbas darbą gena, komanda dirba tarsi vienas, puikiai veikiantis organizmas, gražu žiūrėti iš šalies.

Smagu stebėti akimirkai sustingstančius veidus, įsmeigiamas žemyn akis ir nejučia pakylančius lūpų kraštelius, kibirkštėles akyse Jei kas būtų tuo metu pamatavę išskiriamos energijos kiekį ore aplink mus, būtų nustėręs, nes tie devyni kūnai tą rytą galėjo sukurti juodąją skylę aplink save

Turiu slaptą įtarimą, kad tai pajuto ir netoliese esančios sodybos sargo iškviesti policijos pareigūnas bei saugos tarnybos darbuotojas Stebėjo iš šalies, apžiūrėjo apačioje esančią brangią statybų įrangą, įvertino, kad žalos jai nepadarėme, o aukštyje vykstantiems darbams trukdyti nepanoro

O ir vėliau atsiradęs namo šeimininkas, klampojantis po molyną ir gal kiek baikščiai, o gal paprasčiausiai nesuprantančiai nužvelgiantis apačioje esančius mane ir Dainių, galiausiai rusų, lenkų ir slovėnų kalbų mišiniu taip entuziastingai įsiplepėjo su manimi, užsikrėtė mano azartų, jog net paskambino žmonai ir lyg vaikas krykštaudamas ir juokdamasis, akimis paskaičiuodamas visus 72 tilto metrus, pasakojo jai, kas čia vyksta

Jausdama stipriai apglėbusius mano šlaunis, liemenį bei nugarą apraišus, jutau tvirtą pasitikėjimą jais. Palietusi šaltus karabinus, pajutau jų stiprybę ir galią. Galią išlaikyti mane. Ir dar šimtus tokių kaip aš Tarsi upe plaukiančios gyvačiukės, ore kybodamos vos vos vinguriavo virvės, tarsi paskatindamos, paragindamos, neleisdamos dvejoti. Žinojau, kad silpniausia grandis šioje sistemoje esu AŠ. Mano baimė. Ir nepagrįstas nepasitikėjimas. Dabar šypsausi, prisimindama kaip nuoširdžiai pykau, žvelgdama į ore bėgančias savo kojas Bet šį menkniekį užgožia kitas prisiminimas – girdėjau skrodžiamo oro šniokštimą, jutau rankoje virvę, bet negniaužiau jos taip stipriai, jog, rodos, turėtų sutrupėti pirštų kauleliai, stebėjau skriejančius pro šalį vaizdus ir… nelaukiau virvės timptelėjimo, kritimo pabaigos, mėgausi tuštuma ir akimirka, kai kūnas neturi jokios atramos, kažkur toli toli, giliai giliai pasąmonėje suvokiau, kad taip jaučiasi paukščiai!

7 šuoliai nuo Peračicos tilto ir, anot Arvydo, 33% kelionės tikslo pasiekta Šturmuojam toliau

Vakarop kirtome Slovėnijos – Kroatijos sieną. Apie mus sutikusius ir priėmusius kroatus galėčiau parašyti ne tik atskirą straipsnį, bet ir visą knygą Tokio žmonių nuoširdumo, tyrumo ir gebėjimo džiaugtis. Paprastumo ir pietietiško laisvumo. Draugiškumo ir tyro troškimo atrasti, pažinti, sužinoti. Ėch, gabalėlį savo širdies tikrai palikau Kroatijoje, Karojboje, Labinjanų apsuptyje

Šturmuojame dar vieną „viršūnę” – Pazinska jama pėsčiųjų tiltą. Ideali vieta privažiavimui, abstu praeinančių smalsuolių, įtariai nužvelgiančių atsispiriantį ir krintantį žemyn organizmą :), netgi pabandančių pačiupinėti virves, paklausti apie jų savybes.

Vis dar mieliau renkuosi šuolį nugara. Jaučiuosi, tarsi krisdama į minkštutėlius patalus Nors esu skatinama neužsiiminėti vaikų žaidimais ir pažvelgti artėjančiai žemei į akis :), visgi neforsuoju. Pirmiausia noriu pajusti savo kūną erdvėje, suprasti jį, sugebėti ne tik kristi kaip obuolių maišui, bet ir pakeisti, pavyzdžiui, rankos padėtį. Noriu viską daryti sąmoningai, o ne užsimerkusi ir be jokio suvokimo, kas ir kodėl vyksta aplinkui. „Zdetsva vysoti bajus” :), bet galiu su ja pasigalinėti ir kovą laimėti

Kroatai liko sužavėti Vilniaus RJ komandos šuolių sistema. Eilėmis rikiavosi ir nekantravo išmėginti, anot vieno iš jų, vėliau prasitarsiančių – ši sistema jam suteikia kur kas daugiau pasitikėjimo nei kroatiškoji svarstyklių tipo

Šoko, skraidė, krykštavo, juokėsi, bijojo ir po to džiaugsmo ašarų kupinomis akimis dėkojo už pagalbą pasiryžti ir nugalėti save Tiek emocijų ir džiaugsmo vienoje krūvoje reikėtų dar paieškoti

n šuolių ir, anot Arvydo, 66% kelionės tikslų pasiekta

Sekančią dieną tiesiog pabuvome turistais

Vaikštinėjome miestų ir miestelių gatvėmis, pirkome magnetukus ant šaldytuvo, fotografavomės ant kiekvieno kampo ir gerte gėrėme ukrainiečio gido, netikėtai sutikto ant Pazinska jama tilto ir pasisiūliusio mums aprodyti apylinkes, informaciją. Vakare mūsų laukė kultūrinė, tradicinė kroatiška vakarienė, užtrukusi apie tris valandas ir prikimšusi mus visus tarsi kokius paršiukus – šaltas, du karšti ir desertas bei daug daug vyno… sunku Galiausiai sukritus į savo guolius, manau, visų pasąmonėje kirbėjo vienintelė mintis – rytoj didžioji diena ir aukščiausias kelionės objektas – 125 metrų Limska draga tiltas.

Būtina paminėti, jog pastarasis tiltas po aibės baser’ių šuolių ir keleto kroatų RJ komandos susidūrimų su policijos pareigūnais, buvo uždarytas pėstiesiems. Esmė tame, jog jis yra kaip ir magistralinis viadukas, todėl eismas čia ganėtinai judrus, aukštis savižudžiams tinkamas :), todėl visuomenės ramybės sergėtojai yra linkę neleisti niekam vaikštinėti, tuo labiau užsiiminėti extremaliu sportu, todėl prisegiojo kamerų, kurios, beje, paaiškėjo, jog mūsų apsilankymo metu neveikia :P, bei pridėliojo vaikščioti draudžiančių ženklų.

Diena lietinga, bet darbinga. Šuolio sistema paruošta kroatų speleologų būstinėje, todėl greta Limska draga tilto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje telieka išsimatuoti ir paruošti šuolio virvę.

Keliu pravažiavęs policijos autobusiukas po kiek laiko apsisuka ir grįžta atgalios. Gal stebi, o gal tik savo reikalais važinėja. Greta mūsų stovėjimo aikštelėje stabteli greitosios pagalbos lengvasis automobilis. Kelias minutes stebi. Nuvažiuoja matyt, pamanęs, jog masinė savižudžiu fiesta čia negresia ir nėra čia ko kiurksoti Luka su Arvydu nutolsta tilto ilgyje, nusileidžia dažytojų paliktoje konstrukcijoje palei tilto koloną ir pradeda savo ilgą darbą – palei koloną įrengti pasikėlimo sistemą su saugos taškais – į koloną įgręžtais ankorais. Įsistvėrę didžiulę kuprinę, kurioje tyliai ilsisi šuolio sistema, tiltu pajuda Dainius su Andrium.

Visi likusieji leidžiamės vingiuotais keliukais žemyn, įsikurti apačioje esančioje aikštutėje, iš kurios planuojami stebėti šuoliai bei žadama keltis tilto kolona viršun. Kaip Luka sakė iš vakaro – „tokį šuolį turėsi užsidirbti – už’žumarinti į viršų” :-O

Lietus nurimsta. Bet darbai vyksta iš lėto, todėl ant kolonos esantys Dainius ir Andrius baigia sustirti. Tuo tarpu mus, esančius apačioje, sušildo tikėtasis, bet taip nelauktas policijos pareigūnų vizitas…

Atvykę pareigūnai nebuvo nusiteikę piktybiškai, tačiau vykdė savo pareigą – gavo skambutį iš pavyzdingo vairuotojo, važiavusio tiltu ir išvydusio ant jo dirbančius Dainių ir Andrių (kiek vėliau toptelėjo mintis, jog derėjo juos įvilkti į ryškiaspalves liemenes, kad būtų panašesni į kokius inžinierius, statybininkus ar šiaip tilto prižiūrėtojus. Bet šaukštai po pietų.), taigi privalėjo atvykti patikrinti. Užsieniečių dokumentų patikrinimas. Lukos ir Tomislavo duomenų užfiksavimas ir paprastas lakoniškas reziumė – nusirinkite įrangą ir nedelskite, nes kitas ekipažas jus stebi nuo kalvos viršaus ir jei mums teks atvykti dar kartą, susilauksite baudų ir priklausančios atsakomybės.

Kad ir kaip norėjosi spjauti į pareigūnų grasinimus, tačiau rizikuoti kolegų kroatų, savanorių gelbėtojų, kurie turi būti pavyzdys visuomenei, o ne įstatymų pažeidinėtojai, reputacija, būtų buvę nesąžininga.

Visgi vienam šuoliui buvo ryžtasi. Guodžiantis mintimi, kad jeigu atvyktų pareigūnai, aiškintume, jog tai būtina sistemos nuėmimui.

Dainiaus 80  metrų laisvo kritimo ir svingas atvirame slėnyje tarp kolonų negalėjo nepalikti įspūdžio, nesulaikyti kvėpavimo Ir nepakirbinti mažo noro giliai viduje – „noriu :)” Bet kitą kartą

99% komandinių kelionės tikslų pasiekta Teliko 1%, bet labai svarbus – didelis skanaus šalto alaus bokalas kurį realizavome triukšmingu ir itin įspūdingų naujųjų metų vakarėliu

Tiesa, naujametę dieną sugrįžome ant Pazinska jama tilto išmėginti kroatiškųjų svarstyklių.

Vos keli iš mūsų – Linas, Arvydas ir Andrius, ryžosi timptelėti atsvaros maišus aukštyn, tuo tarpu kiti nusprendėme, kad kur kas patraukliau mums atrodo įprastoji šuolių sistema. Tiesa, Andriaus šuolis tąkart buvo su niuansais – svorio kategorija atitiko tai, kuri leido apkabinti kitoje tilto pusėje augantį medį

Sakoma, kad metai bus tokie, kaip juos sutikai Tikint tuo, mūsų laukia įspūdingi 2010-ieji metai, kupini adrenalino, draugiškų pareigūnų ;), žingsniuosime per mėnesius, sutikdami puikius žmones, atrasdami džiaugsmą ir pasigėrėjimą gyvenimu, mus supančia aplinka ir atrandamu pasaulio grožiu. Šiemet mes žinosime, kad „laimė – tai kelionė, o ne tikslas”!