Žymų archyvas » Mano knyga «

10
Gru
Z. Džavachišvilis ”Atsakomybės zona”
Publikuota temoje: Apžvalgos

Atsakomybės zona Nuoširdžiai konstatuoju – viena puikesnių knygų, kurią teko laikyti pastaruoju metu savo rankose!

Labai malonus ir lengvas rašymo stilius, nuspalvinantis kiekvieną sceną, išryškinantis detales ir suteikiantis skaitymui visavertį pojūčių lauką kai, rodos, gyveni tuo, ką skaitai, esi ten, kur tave nukelia autorius savo tekstu.

Siužetas skaitytoją nuveda į Gruziją. Neramią, atsargią ir gąsdinančią po praeitų metų karinio konflikto, pasidabinusia įtempta kasdienybe pasienio su Abchazija ar Pietų Osetija gyventojams, kurie baugiai laukia rytojaus, vis klausdami – „Ar bus dar vienas karas?..” Dėka gabaus rašytojo, atrodo, jog tie paprasti kaimo žmogeliai klausia tavęs, skaitytojo, esančio ten, Zugdidyje, pasidabinusio žydrąją berete. Autorius kalba Europos Sąjungos budėtojų lūpomis, leidžia dairytis po kitokią Gruziją jų akimis.

Žinoma, kokia istorija be meilės :) „Atsakomybės zonoje” ji labai tyra, labai įtraukianti ir negalinti nežavėti. Nuoširdi ir labai labai skaidri. Verčianti svajoti, skraidyti padebesiais ir, žinoma, skaitant apie mažytes laukų gėlių puokšteles, nešamas grubios ES stebėtojų misijos policininko striukės kišenėje, priverčianti nejučia šypsotis :) O visame šiame meilės kontekste autorius gabiai pateikia realias stebėtojų ir misijos detales, naudoja tikrus vietovardžius, įtariu, jog ir situacijas :)

Vertinu 9 iš 10 balų ir labai rekomenduoju paskaityti ;)

 Žymos: , , , , ,
 Jūsų nuomonė
04
Spa
Nora Roberts „Rifas”
Publikuota temoje: Apžvalgos

Jau senių seniausiai sau buvau pasižadėjusi nebeskaityti romanų, nes realiai iš jų menka (o gal net ir jokios…) nauda, o dažnai net ir priešingai – per daug įsijautus gali atsitolinti nuo realybės ir privirti košės :) O ir šiaip tai ganėtina laiko gaišatis, kai pasaulyje TIEK gerų knygų, kurios gali tau duoti realios naudos – žinių, praktinių patarimų, gyvenimiškų pamokų :)

Tačiau prieš kelias savaites tyčia, o gal netyčia lūkuriuojant bibliotekoje akys užkliuvo už skaisčiai mėlyno, ganėtinai nutrinto ir dėl to turinčio savotišką bibliotekišką šarmą :), knygos viršelio, o akys netruko perbėgti per malonų ausiai pavadinimą – „Rifas„. Akimirksniu prisiminiau vasarą nuskambėjusią draugės rekomendaciją šiai knygai, todėl ilgai nesvarsčiusi greta pundo viešųjų ryšių bei geopolitikos skaitalų stumtelėjau ir šį romaniūkštį.

Nora Roberts "Rifas"

Nora Roberts "Rifas"

Pradėjusi skaityti, pajutau tokį užkabinantį niekuo neįpareigojantį romanų stilių, kuris nepriverčia susikaupti ir leidžia dažnai tiesiog slysti paviršiumi, dėl to nieko neprarandant ir nepametant pagrindinės minties.

Puslapis po puslapio išsirutuliojo graži meilės istorija tarp dviejų pagrindinių veikėjų – Teit Bomont ir Metju Lesiterio, kurie buvę tokie visiškai skirtingi, kaip ugnis ir vanduo, rodos, totaliai nieko bendro neturintys nei gyvenimo filosofijoje nei kasdieninėje buityje, bet galiausiai romantiškai kiekvienas dalinai pasiaukoję ir atradę kompromisų, ko katras turėtų atsisakyti, kad sukurtų pasakišką bendrą ateitį :)

Bet šioje knygoje mane patraukė toli gražu ne tai, nes savo meilės romaną ir pačią nuostabiausią meilės istoriją, vertą ne vieno puslapio knygos turiu pati, savuose jaukiuose namuose :) O sužavėjo čia mane nuodugniai ir labai įtaigiai aprašomi veikėjų panėrimai, atsargiai ir taip vaizdžiai gvildenamas povandeninis pasaulis (smirk) Taigi šis romanas man buvo tarsi mūsų žiemos atostogų prisiminimų žadintojas :) ir rudenėjančių vakarų šildytojas ;)

O įvertinimas… Na, jei reikia tiesiog prastumti laiką ir neapkrauti galvos, tuomet verta paimti į rankas šį spalvingų aprašymų romaną :)

 Žymos: , , ,
 Jūsų nuomonė
28
Rgs
G. Statinis „Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais”
Publikuota temoje: Apžvalgos

Kai paėmiau šią knygą į rankas, tai nuoširdžiai nenorėjau jos paleisti :) O kadangi tuo pačiu metu ją mėginome skaityti kartu su Dainiumi, tai tekdavo dalintis ir pavydžiai žvelgti į tą, kuris pirmasis nustverdavo knygą :)

Gerimantas Statinis "Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais"

Gerimantas Statinis "Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais"

Knyga pakeri skaitytoją laisvu stiliumi bei šmaikščiu Gerimanto braižu, kuris užvaldo ir atpalaiduoja, taigi knygą, kupiną dokumentinių žinių, biografijos elementų, kremti lyg smagų riešutėlį. Autoriui kūrybiškumo polėkio bei plunksnos virtuoziškumo netrūko, nes vietomis taip puikiai aprašytos kelionės, jog tereikia užsimerkti ir netrukus persikelsi į tolimiausius, egzotiškus kraštus, matysi viską taip ryškiai vien autoriaus puikių bei detalių aprašymų dėka.

Knygos apie žinomą tarpukario keliautoją, žurnalistą ir rašytoją M. Šalčių, kelionių magiją, tolimų kraštų kultūros ir istorijos pėdsakus idėja atsirado sumanius ekspediciją „Bolivija-Peru’05 M. Šalčiui atminti“. Šešiolikos žmonių grupė keliavo per Pietų Ameriką nusidriekusiais maršrutais, ieškodami informacijos apie M. Šalčių. Knygoje – ne tik kelionės įspūdžiai, bet ir dokumentinės žinios, biografijos elementai, pažintis su svečių šalių kultūromis.

Nedaug žinojau apie M. Šalčių, kuris, pasirodo, savo kelionėmis ir knygose perteiktais jų aprašymais uždegė ne vieną skaitytojo širdį, įkvėpė norą keliauti ir pažinti pirmiausia savo gimtinę, o per ją – ir likusį pasaulį. O pastaroji Gerimanto Statinio knyga leido pažinti šį iškilų žmogų, susižavėti juo ir nuoširdžiai gerbti. Anot G. Statinio, „ekspedicijos „Bolivija-Peru’05 M. Šalčiui atminti“ ketinimas buvo pajusti tą dvasią, kuria gyveno keliaudamas po „svietą“ lietuvių idealistas. M. Šalčiaus biografija – įdomi lyg kelionė, kurios metu už kiekvieno posūkio tavęs laukia vis nauji netikėtumai ir kuriuos įveikęs kartais atrandi save patį“.

Taigi nuoširdžiai verta dėmesio knyga ypač artėjančiais tamsiai lietuviško rudens vakarais, kai kartais taip norisi pabėgti nuo melancholijos ir pakeliauti :) O verčiant šios knygos lapus nekeliauti kartu su M. Šalčiumi ar G. Statiniu vargu ar įmanoma ;)

 Žymos: , ,
 Jūsų nuomonė
03
Rgs
Liutauras Ulevičius „Kaip tapti žinomam”
Publikuota temoje: Apžvalgos

Pastaruoju metu vis nepavykdavo „užkibti” ant geros knygos. Nors vasara man visada asociuodavosi su lengvų knygų skaitymu, bet šiemet į rankas pakliūdavo nevykę egzemplioriai. Kai pamąstai, kiek daug pasaulyje knygų. Labai daug gerų knygų. Bet dar daugiau prastų… Pastarųjų vandenyne pasiklysta gerosios ir tu tampi laimės kūdikiu, jei, geisdamas gero skaitalo vakarui, pačiumpi tinkamą.

Šiemet vasara buvo kupinų kupiniausia įspūdžiais, atostogos su kaupu :) Galbūt todėl vasaros skaitalai buvo visai ne atostogiški :) Po kelių nesėkmingų bandymų rasti lengvo, bet nebanalaus, nenuobodaus ir nebuko turinio knygą, nusprendžiau į rankas paimti Liutauro Ulevičiaus ryšių su visuomene vadovą „Kaip tapti žinomam„.

Kaip_tapti_zinomam Knyga ne iš prastųjų. Toks savotiškas PR”o vadovas. Tiesa, šiek tiek su, panašu, kad iš amerikietiškosios kultūros atėjusiu, atspalviu – perskaitęs iš karto tapsi srities žinovu :) Na, bet jeigu saikingai ir protingai vartojant kaip gretutinę, o ne pagrindinę medžiagą, tuomet gali pasisemti tikrai neprastų žinių. Tiesa, daugelis dalykų man lengvai buvo skaitomi ir suprantami dėl to, kad ryšius su visuomene esu išstudijavusi kur kas giliau, kita vertus juk negali būti vienoje knygoje sudėta viskas :) Tokiu atveju ta knyga būtų aukso vertės! Be to, kažkokio aspekto nežinojimas skatina pasigilinti, išsiaiškinti, surasti reikiamos informacijos pačiam, todėl čia įžvelgiu tik pliusus.

Didelis pliusas knygai – pateikiami pavyzdžiai ir jų analizė. Minusas, žvelgiant grynai iš mano politinių įsitikinimų prizmės :) – R. Pakso prezidentinės rinkimų kampanijos liaupsinimas.

Mano asmeniniu požiūriu, tokią knygą viešųjų ryšių specialistui derėtų turėti savo bibliotekoje, po ranka vien tam, kad ji panaši į mažą PR”o enciklopediją, kurioje gali staigiai prireikus susirasti basic informaciją, kažką primiršto prisiminti, užmesti akį ar pasisufleruoti.

Įvertinimas: 8 balai

 Žymos: , , ,
 Jūsų nuomonė
11
Bir
Paola Jaccobi „Noriu šitų batų”
Publikuota temoje: Apžvalgos

Kai į rankas paėmiau šią knygą, supratau – atostogos! 8-) Smagus metas, kai meti į šalį visus mokslinius traktatus, nė nebežvilgteli į protingąją literatūrą :) ir leidi savo smegenėlėms pagriaužti kažką tokio, iš ko šiaip susiprunkštum ir nueitum toliau :)

Noriu_situ_batu Jei sergate batų pirkimo liga ir manote, jog šioji knygelė padės jums įveikti šį potraukį, tuomet… nė neimkite jos į rankas :) Nes tai ne knyga iš serijos „lengvas būdas mesti” :) Tai knyga, kuri jums pasakys – „Tavo spintoje aibė batelių, bet tu taaaip nori įsigyti dar vienus? Pirmyn! Nedvejok!” :)

Nemaniau, jog turiu maniją batams :) Tikėjau, jog šios ligos nesu įsitaisiusi, nes avalynė man reikšdavo vieną – patogus apavas ir tiek. Bet prieš keletą metų mano pasąmonėje staiga subujojo mažytis daigelis, kuris palaipsniui augo ir išaugo į silpnybę batams, bateliams, ilgaauliams, su kulniukais ir be jų, kedukams ir tapkytėms… :) Žodžiu, užmetu akį į savo spintą, nužvelgiu tvarkingai sukrautas dėžutes, suskaičiuoju… ir lengviau atsidūstu – ne tiek jau ir daug, juk knygoje rašė apie manjakes, kurios turi tik 1020 porų batų (aš net neturėčiau kur tiek jų sudėti (chuckle) )! :) Bet tuomet ramus logiškas vyriškas namų balsas mane šiek tiek pataiso – „čia tik dalis tavo batų kraičio… Nepamiršk, kad dar Vilniuje spintose jų prigrūsta…” Na, gerai, gerai… (blush) Bet juk „pora naujų batų gali suteikti tokį pakilimo jausmą, kuris labai panašus į tą filosofų aprašomą trumpalaikį pasitenkinimą,” teigia knygos autorė Paola Jacobbi. „Batai turi magiškų savybių; jie akimirksniu gali priversti jus pasijusti išdidžia ar seksualia, elegantiška ar sportiška. Jie yra meno – ar bent jau puikaus amatininko – kūriniai ir gali būti prilyginami juvelyriniams dirbiniams. Tik skirtumas tas, kad jie kainuoja kur kas mažiau nei briliantai.” :)

Ech, bet pakartosiu sau duotą pažadą garsiai :) tam, kad užtvirtinčiau ir tam, kad mane sustabdytų, jei kartais būčiau bepaslystanti :) Pasižadėjau sau, jog šiemet nepirksiu jokių naujų batų! Nes realiai, lakoniškai, racionaliai paskaičiavus turiu pakankamai jų visiems sezonams… Ir dar net derėtų pramėtyti dalį jų, sumažinti turimų… (blush) Taigi, jokių naujų batų… ;)

O knygelė verta dėmesio tik tuo atveju, jei traukiate į pajūrį ilsėtis, žadate gulėti saulės atokaitoje ir nieko neveikti :) Nes ji praskaidrins dieną ir prajuokins žaviais anekdotėliais apie mus, didžiąją batų manjakių bendruomenę :)

 Žymos: , , ,
 Komentarų: 1
19
Geg
Betty Mahmoody & William Hoffer „Tik su dukra”
Publikuota temoje: Apžvalgos

Apie šią knygą išgirdau būdama dar vienuoliktokė, o gal dvyliktokė. Tuomet stiprią rekomendaciją ją perskaityti gavau iš savo… fizikos mokytojo :) Įstrigo knygos pavadinimas, tikriausiai todėl, kad mokytojas buvo iš tų asmenybių, kurie keldavo susižavėjimą savo išprusimu, gebėjimu diskutuoti ir, jei ir neperimti, tai bent išklausyti kitokias nuomones. Tą dieną klasė rašė kontrolinį, o aš… sėdėjau pirmajame suole susikėlusi kojas ant stalo ir įdėmiai skaičiau C. Sagan’o knygą „Demonų apsėstas pasaulis (Mokslas kaip žvakė tamsoje)”. Buvau viena iš erzinančių moksleivių :) o fizikos atžvilgiu buvau šventai įsitikinusi, kad šis mokslas ne man ir apskritai jis man nėra ir nebus reikalingas, todėl nėra reikalo tam gaišti laiko… Tiesa, semestro gale mokytojas privertė atsiskaityti už viską… O tada pati savo nustebimui išvydau, kad fizika visgi gali būti man ir gali būti įdomi bei reikalinga…

Bet ne apie tai ;)

Tik_su_dukra Knyga „Tik su dukra” – tai Betty Mahmoody gyvenimo istorija. Amerikietės, ištekėjusios už iraniečio, ir patyrusios tai, ko nei viena iš mūsų nenorėtumėme – buvusios įkalintos prieš savo valią svetimame krašte, toli nuo artimųjų, nuo savų, nuo pasaulio, kurį suvoki, kuriame gyvenai ir kuriame tetrokšti vėl atsidurti…

Betty nepaisė ženklų, kurie demonstratyviai bandė jai tarsi pirštu baksnoti į tai, jog ji ir Mūdis yra skirtingų pasaulių dalelės, kurios niekada negalės kaip asmenybės būti kartu. Jų santuoka ir laimingas (sąlyginai…) šeimyninis gyvenimas buvo įmanomi tik tuo atveju jei ji, būdama moterimi, pamins save ir savo įsitikinimus ir taps… Mūdžio šešėliu, paklusnia, galvą nunarinusia iranietiška žmona…

„Gavus tokį auklėjimą, visai natūralu rasti savo vietą hierarchijoje, leidžiant griežtus įstatymus esantiems žemiau ir aklai paklūstant esantiems aukščiau. Tokia mokyklos sistema pagimdė tokį Mūdį, kuris galėjo reikalauti ir tikėtis absoliučios valdžios savo šeimoje, tokią Naserinę, kuri galėjo nusileisti už ją viršesnio vyriškio dominavimui. Tokia mokyklos sistema galėjo suformuoti ištisą naciją, kuri nedvejodama paklus, netgi sutiks numirti…” Tuo tarpu amerikietei, gavusiai kitokį auklėjimą, ragintai tikėti laisvėmis ir liberalizmu, besąlygiškas ir nekvestionuojamas pasidavimas šiuo atveju nelogiškai ir nepamatuotai, netgi pavojingai vyro valdžiai atrodė per didelė auka.

Iranas paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje liepsnojo nepavargstančio karo pašvaistėmis… Tai valstybė, rodos, negalinti nekonfliktuoti, negalinti nekariauti… Karščiausiai tikinčių musulmonų kraštas neįsivaizduoja savo gyvenimo be kovos… „Kaip aš nekenčiau karo! Jis man atrodė visiška beprasmybė. Nesupratau šalies, kurioje tiek daug žmonių, taip trokštančių žudyti, taip norinčių mirti. Tai buvo viena ryškiausių ir amerikiečiams labiausiai nesuvokiamų kultūrinių skirtybių tarp išlepusių amerikiečių ir palyginti nuskurdusios šalies žmonių. Mamaliui ir Naserinei gyvybė – kad ir jų pačių, – nebuvo brangi. Mirtis čia labiau įprastas ir ne toks paslaptingas reiškinys…” Tuo tarpu vakariečiams mirtis nėra tiesiog… Ji yra bauginanti ir skatinanti jos vengti, gelbėtis, bėgti… Todėl Betty niekaip negalėjo patikėti, kaip jos vyras, mylintis Mahtobos tėvas gali atvežti savo dukterį į kraštą, kur žūtis, rodos, alsuoja į kaklą, yra visai čia pat, ir tokia beprasmė…

Egzotika, kita kultūra, kažkas naujo, nežinomo, kitokio – tikriausiai tuo susižavi tokia aibė žmonių, sumainydami žiedus su kitataučiais. Tačiau tolima ir egzotiška visa tai atrodo tik tol, kol netampa tavo gyvenimu… o tada… „šitoje keistoje šalyje galiu tikėtis bet ko…„, net ir baisiausių košmarų išsipildymo…

Kas svetima ir kitoniška, taip niekada ir netaps tavu ir artimu, tai gal geriau ir palikite tas egzotikas tiems, tolimiems kraštams ir ten gimusiems, užaugusiems bei gyvenantiems žmonėms – štai ką nori pasakyti knygos autorė ir istorijos dalyvė.

 Žymos: , , , , , ,
 Jūsų nuomonė
05
Bal
Roberto Saviano „Gomora”
Publikuota temoje: Apžvalgos

Jau senokai nerekomendavau skaitytinų knygų. Toli gražu ne dėl to, kad pati neskaičiau. Ne, priešingai, skaičiau veikiau daugiau nei įprastai, nes pastaruoju metu namuose šiugždėjo vienu metu skaitomos kokios 5-6 skirtingos knygos :) Skirtingai veiklai – kambariui, voniai, virtuvei, pertraukoms ir pan :) Bet jos visos buvo labai jau… man asmeniškai į klausimus atsakančios, tai tokių rekomenduoti nematau reikalo :) Visgi pertraukėlėms sukrimtau viena populiariąją, kurią įvertinti derėtų :)

Gomora „Gomora” skaitant derėtų laikyti vadžias. Ką turiu omeny? Ogi skaityti sau nuolat primenant, kad tai nėra autoriaus fantazija, tai nėra „Sopranų” scenarijus ar pan., tai tikra, realu, tai – faktai! Kad ir kaip kartais neįtikinamai skambėtų, bet visa tai… deja, tiesa…

Rami kalba, rodos, girdimas sausas tonas kalbant apie mirtį, smurtą, žudynes, skerdynes… drasko akis ir šiurpina, bet… tai jų, gyvenančių tenai, kasdienybė… Žinau, kad norėtųsi užsiliūliuoti fantazijų pasaulyje ir nerėgėti realybės, bet… gyvename juk čia, tai derėtų ir suvokti, kad vyksta aplinkui. O greta, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, „vaikinukus treniravo nebijoti ginklų, apvilkdavo liemenėmis ir tada į juos šaudydavo. Vien tik liemenės nepakako, kad asmuo nepabėgtų pamatęs į save nukreiptą ginklą.” Tai sakote, bijote vorų? Gal šokam į jų kupiną vonią?.. brrr…

Žiūrite žinias ir šiurpstate, kad vat visai netoli kaiminystėje vėl žuvo žmogus. O štai autostradoje avarijoje užsimušė du nepažįstamieji. Baisu… Sutinku, šiurpina… O štai Roberto Saviano paskaičiavo, kad „trys tūkstančiai šeši šimtai mirusiųjų nuo tada kai” jis gimė… Daug? O gal tik statistika?.. Juk visi mes esame natūralūs egoistai ir šiurpina tik tada, kai negero kas vyksta mums, mūsų artimiesiems, mylimiems žmonėms, o visa kita tėra… faktai, skaičiukai, žinios… „Kai mirštama gatvėje, aplinkui vyrauja siaubingas triukšmas. Netiesa, kad mirštame vieni. Mirštame su nepažįstamais veidais prieš nosį, žmonėmis, kurie liečia rankas ir kojas norėdami suprasti, ar šis kūnas jau lavonas, ar verta kviesti greitąją pagalbą.” Liečiančiais iš… smalsumo… ir savotiško pasitenkinimo, kad ten guli ne jis, ne jo artimas, ne jo draugas…

Pasaulis – tai kovos ringas. „Progos šiuose kraštuose ne pasitaiko, bet yra plėšiamos dantimis, perkamos, kasamos iš po žemių. Progas reikia išsikovoti jėga.” Kova – tai kasdienybė…

Įvertinimas – 7. Nes visgi tai yra tolima mums, mūsų kultūrai, mūsų mentalitetui ir tai nori nenori panešėja į autoriaus fantaziją… Bet tai tik mano asmeninė nuomonė ;)

 Žymos: , , , ,
 Jūsų nuomonė
15
Lap
Manipuliacijos vadovas padoriems pilieciams
Publikuota temoje: Apžvalgos

Manipuliacijos_vadovas Kai viena mano itin ngerbiama dėstytoja prabilo pačių gražiausių žodžių tirada apie Robert-Vincent Joule ir Jean-Leon Beauvois knygą „Manipuliacijos vadovas padoriems piliečiams„, ryžausi sukaupti visas valios pastangas ir perskaityti. Neklydau :) Valios skaityti tokį šlamštą prireikė daug :D Bet norėjau būti garantuota diskusijoje ir jaustis užtikrintai, o tam privalėjau įveikti šitą birzgalą.

Pirmas įspūdis, kuris nepakito ir perskaičius visą knygą – leidinys skirtas amerikietiškojo tipo skaitytojams! Kaip suprasti? Na, autoriai kalba apie tokius… savaime suprantamus dalykus! Arba tai, arba aš nesąmoningai įvaldžiusi manipuliavimo meną :D

„Didelio populiarumo sulaukęs garsių Prancūzijos psichologų veikalas…„, „Ši knyga kai kuriems žmonėms neturėtų pateikti į rankas…„, „Supratę, kaip veikia įkliuvimo į spąstus metodas, išmoksite nebeįkliūti.” – tokie ir panašūs pompastiški pasisakymai apie knygą mane prajuokino :) Pavyzdžiai, pateikiami knygoje, yra pirmoko lygio :) Pats parašymo tonas mane erzina – tarsi autoriai kalbėtų su protiškai atsilikusiais skaitytojais (Teletabių sindromą įžvelgiu :D )!

Kokią manipuliaciją analizuoja? Na, nuoširdžiai prisipažinkite, negi iš tiesų iki šios „nuostabios” knygos nieko nė neįtarėte apie prekybininkų naudojamą jauko manipuliaciją? O apie scenarijų, kai iš pradžių paprašęs nerealiai daug ir gavęs neigiamą atsakymą, pereini prie kur kas mažesnio prašymo, kuris realiai ir yra tavo tikslas, ir į pastarąjį gauni teigiamą atsakymą, nes prašomasis, įvertinęs teiginių svorį ir pastangas, kurias jam reikėtų panaudoti abiem atvejais, išsirenka sau palankesnį, pamiršdamas, kad realiai jis turi pilną teisę atsisakyti padėti abiem atejais? Na, o kaip tas paruošiamasis efektas, kai iš pradžių, tik tam, kad susitabdytum skubantį žmogų, klusteli jo, kiek valandų, o tada jau, kai žmogus vis tiek sustojo, puoli su savo tikruoju tikslu, prašymu?

Taip, sutinku, galbūt amerikietiškojo tipo visuomenei, kur žmonės yra atpratę skaityti, domėtis, šviestis, kur gyvenama daugiau praktika, net nesigilinant į teoriją, tokia knyga ir gali sulaukti pasisekimo, nustebimo ir pan. Bet nesinori tikėti, kad Lietuvoje ji būtų įvertinta kaip „didelio populiarumo sulaukęs veikalas„… Deja, tokia statistika verčia suabejoti:

Manipuliacijos_vadovo_ivertinimas

 Žymos: , , ,
 Komentarų: 3
30
Kov
Frederic Beigbeder „Meilė trunka trejus metus”
Publikuota temoje: Apžvalgos

meile_trunka_trejus_metus Kai ši knyga buvo „ant bangos”, gal tyčia, o gal ir netyčia net neėmiau jos į rankas. Šįvakar sėdau, tiksliau, patogiai įsitaisiau ant grindų prieš savo ištikimąjį loptop’ą, ir per kelias valandas sukrimtau elektroninį šio grožinio kūrinio variantą…

Pirmas įspūdis buvo ne koks… Perskaičiusi kelioliką puslapių, norėjau kliktelėti dešinįjį pelės mygtuką ir jungti velniop šį literatūrinį šedevrą… Pamaniau, jog tai dar vienas, nusivylusio gyvenimu, jausmais, gražiom spalvom ir mielais niekučiais pesimisto dienoraštis, šizofreniko bambėjimas, paniurėlio spjaudymasis rūgštimi etc… Visgi nesustojau ir prisiverčiau skaityti. Juk turėjau sužinoti, kas taaaaip jau pakerėjo tuos milijonus skaitytojų!

Happy end’o sulaukiau! :) O kaip gi be jo :)

Kaip ir daugelyje tokio pobūdžio kūrinių, kiekvienas galime rasti, ką pritaikyti sau, įžvelgti kažkokių savo niauriųjų sielos kampelių, baugščiai perskaityti tai, apie ką tik labai jau retais atvejais išdrįstame prisipažinti net patys sau, jau net nekalbu apie tai, kad ryžtumėmės tai pasakyti garsiai… (Kaip mandrai čia suskėliau :D ) Tiesmukiškai, bet aiškiai viename sakinyje išdėstytas faktas, kuris šiuolaikinei visuomenei sukelia esmines problemas: „Visos mano bėdos atsiranda iš vaikiško nesugebėjimo atsispirti naujumui, iš liguisto poreikio pasiduoti tūkstančio neįtikimų galimybių, kurios dar laukia, traukai. Tiesiog baisu, kaip smarkiai mane jaudina tai, ko dar nežinau, palyginti su tuo, ką jau žinau.” Nųdienos žmogus, turėdamas visko per daug, nesugebėdamas aprėpti visų įmanomų galimybių, besotiškai rydamas, o ne besigardžiuojant skanaudamas, galiausiai paspringsta… Turėti per daug yra blogis, nes tiesiog nebesuvokiama vertė…

Viskas priklauso tik nuo suvokimo, nuo kampo, iš kurio pažvelgi į situaciją, trajektorijos, kurią pasirenki aplinkybėms įvertinti… „Tu ne iš tos pusės žiūri į problemą. Kuo aistringiau nori būti įsimylėjęs, tuo labiau nusivili, kai tai praeina. O reikia stengtis nuobodžiauti, tada visada nustebsi, kai tavęs neužknis. Aistra negali būti “institucinė”, norma turi būti nuobodulys, o aistra – vyšnia ant pyragaičio.” Taigi neteisingai susireikšmindami ir sureikšmindami netinkamus faktus, mes baltą paverčiame juodu, o juodą… pilku ;) bet labai jau retai turime pakankamai jėgų ir noro paversti juodą baltu 8-)

„Trejus metus trunka ta meilė, kuri nekopė į kalnus ir nepuolė į dugną, ta, kuri nukrito tiesiai iš dangaus. Meilė tęsiasi tik tada, kai abu žino jos kainą, ir geriau ją sumokėti iš anksto, kitaip rizikuoji apmokėt sąskaitą, kai jau per vėlu.” – o čia daug komentarų kaip ir nereikia :) Ne tai svarbiausia, ar susipykome, ar nuliūdinome vienas kitą, o tai, ar sugebėjome iš to išsikapstyti, pasimokyti, susitaikyti ir po tam tikro laiko tiesiog nusišypsoti iš to, kas dabar atrodo kvaila, o tada buvo super-duper perdėm svarbu… :)

„Moteriai, kad žydėtų, reikia vyro, kuris ja žavėtųsi…” – šita citata man labai patiko ;) Aš tuo tikiu!

O čia pasimąstymui… kiekvienam asmeniškai… “Svarbiausias klausimas gyvenime – tai skausmas, kurį sukeliame, ir net pati genialiausia metafizika neišteisins žmogaus, sudraskiusio jį mylėjusią širdį”

Su meile, kuri trunka/truks ilgiau nei trejus metus, Jūsų rašytoja 8-)

 Žymos: , , , ,
 Jūsų nuomonė
12
Kov
Lina Žukauskaitė „Jausmų paletė”
Publikuota temoje: Mano knyga

JausmuPalete Tai 2001-2004 metų mano eseistinės kūrybos rinkinys, kolkas publikuotas tik kaip e-knyga.

Čia galite parsisiųsti knygą .PDF formatu, atsispausdinti ar skaityti savo kompiuteryje, tiesiog spustelėdami ant paveikslėlio ;)

Tikiuosi Jums patiks, lauksiu atsiliepimų, komentarų. Ačiū.

 Žymos: , , , , , ,
 Jūsų nuomonė