Apie šią knygą išgirdau būdama dar vienuoliktokė, o gal dvyliktokė. Tuomet stiprią rekomendaciją ją perskaityti gavau iš savo… fizikos mokytojo Įstrigo knygos pavadinimas, tikriausiai todėl, kad mokytojas buvo iš tų asmenybių, kurie keldavo susižavėjimą savo išprusimu, gebėjimu diskutuoti ir, jei ir neperimti, tai bent išklausyti kitokias nuomones. Tą dieną klasė rašė kontrolinį, o aš… sėdėjau pirmajame suole susikėlusi kojas ant stalo ir įdėmiai skaičiau C. Sagan’o knygą „Demonų apsėstas pasaulis (Mokslas kaip žvakė tamsoje)”. Buvau viena iš erzinančių moksleivių o fizikos atžvilgiu buvau šventai įsitikinusi, kad šis mokslas ne man ir apskritai jis man nėra ir nebus reikalingas, todėl nėra reikalo tam gaišti laiko… Tiesa, semestro gale mokytojas privertė atsiskaityti už viską… O tada pati savo nustebimui išvydau, kad fizika visgi gali būti man ir gali būti įdomi bei reikalinga…

Bet ne apie tai

Knyga „Tik su dukra” – tai Betty Mahmoody gyvenimo istorija. Amerikietės, ištekėjusios už iraniečio, ir patyrusios tai, ko nei viena iš mūsų nenorėtumėme – buvusios įkalintos prieš savo valią svetimame krašte, toli nuo artimųjų, nuo savų, nuo pasaulio, kurį suvoki, kuriame gyvenai ir kuriame tetrokšti vėl atsidurti…

Betty nepaisė ženklų, kurie demonstratyviai bandė jai tarsi pirštu baksnoti į tai, jog ji ir Mūdis yra skirtingų pasaulių dalelės, kurios niekada negalės kaip asmenybės būti kartu. Jų santuoka ir laimingas (sąlyginai…) šeimyninis gyvenimas buvo įmanomi tik tuo atveju jei ji, būdama moterimi, pamins save ir savo įsitikinimus ir taps… Mūdžio šešėliu, paklusnia, galvą nunarinusia iranietiška žmona…

„Gavus tokį auklėjimą, visai natūralu rasti savo vietą hierarchijoje, leidžiant griežtus įstatymus esantiems žemiau ir aklai paklūstant esantiems aukščiau. Tokia mokyklos sistema pagimdė tokį Mūdį, kuris galėjo reikalauti ir tikėtis absoliučios valdžios savo šeimoje, tokią Naserinę, kuri galėjo nusileisti už ją viršesnio vyriškio dominavimui. Tokia mokyklos sistema galėjo suformuoti ištisą naciją, kuri nedvejodama paklus, netgi sutiks numirti…” Tuo tarpu amerikietei, gavusiai kitokį auklėjimą, ragintai tikėti laisvėmis ir liberalizmu, besąlygiškas ir nekvestionuojamas pasidavimas šiuo atveju nelogiškai ir nepamatuotai, netgi pavojingai vyro valdžiai atrodė per didelė auka.

Iranas paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje liepsnojo nepavargstančio karo pašvaistėmis… Tai valstybė, rodos, negalinti nekonfliktuoti, negalinti nekariauti… Karščiausiai tikinčių musulmonų kraštas neįsivaizduoja savo gyvenimo be kovos… „Kaip aš nekenčiau karo! Jis man atrodė visiška beprasmybė. Nesupratau šalies, kurioje tiek daug žmonių, taip trokštančių žudyti, taip norinčių mirti. Tai buvo viena ryškiausių ir amerikiečiams labiausiai nesuvokiamų kultūrinių skirtybių tarp išlepusių amerikiečių ir palyginti nuskurdusios šalies žmonių. Mamaliui ir Naserinei gyvybė – kad ir jų pačių, – nebuvo brangi. Mirtis čia labiau įprastas ir ne toks paslaptingas reiškinys…” Tuo tarpu vakariečiams mirtis nėra tiesiog… Ji yra bauginanti ir skatinanti jos vengti, gelbėtis, bėgti… Todėl Betty niekaip negalėjo patikėti, kaip jos vyras, mylintis Mahtobos tėvas gali atvežti savo dukterį į kraštą, kur žūtis, rodos, alsuoja į kaklą, yra visai čia pat, ir tokia beprasmė…

Egzotika, kita kultūra, kažkas naujo, nežinomo, kitokio – tikriausiai tuo susižavi tokia aibė žmonių, sumainydami žiedus su kitataučiais. Tačiau tolima ir egzotiška visa tai atrodo tik tol, kol netampa tavo gyvenimu… o tada… „šitoje keistoje šalyje galiu tikėtis bet ko…„, net ir baisiausių košmarų išsipildymo…

Kas svetima ir kitoniška, taip niekada ir netaps tavu ir artimu, tai gal geriau ir palikite tas egzotikas tiems, tolimiems kraštams ir ten gimusiems, užaugusiems bei gyvenantiems žmonėms – štai ką nori pasakyti knygos autorė ir istorijos dalyvė.