Kai ši knyga buvo „ant bangos”, gal tyčia, o gal ir netyčia net neėmiau jos į rankas. Šįvakar sėdau, tiksliau, patogiai įsitaisiau ant grindų prieš savo ištikimąjį loptop’ą, ir per kelias valandas sukrimtau elektroninį šio grožinio kūrinio variantą…

Pirmas įspūdis buvo ne koks… Perskaičiusi kelioliką puslapių, norėjau kliktelėti dešinįjį pelės mygtuką ir jungti velniop šį literatūrinį šedevrą… Pamaniau, jog tai dar vienas, nusivylusio gyvenimu, jausmais, gražiom spalvom ir mielais niekučiais pesimisto dienoraštis, šizofreniko bambėjimas, paniurėlio spjaudymasis rūgštimi etc… Visgi nesustojau ir prisiverčiau skaityti. Juk turėjau sužinoti, kas taaaaip jau pakerėjo tuos milijonus skaitytojų!

Happy end’o sulaukiau! O kaip gi be jo

Kaip ir daugelyje tokio pobūdžio kūrinių, kiekvienas galime rasti, ką pritaikyti sau, įžvelgti kažkokių savo niauriųjų sielos kampelių, baugščiai perskaityti tai, apie ką tik labai jau retais atvejais išdrįstame prisipažinti net patys sau, jau net nekalbu apie tai, kad ryžtumėmės tai pasakyti garsiai… (Kaip mandrai čia suskėliau ) Tiesmukiškai, bet aiškiai viename sakinyje išdėstytas faktas, kuris šiuolaikinei visuomenei sukelia esmines problemas: „Visos mano bėdos atsiranda iš vaikiško nesugebėjimo atsispirti naujumui, iš liguisto poreikio pasiduoti tūkstančio neįtikimų galimybių, kurios dar laukia, traukai. Tiesiog baisu, kaip smarkiai mane jaudina tai, ko dar nežinau, palyginti su tuo, ką jau žinau.” Nųdienos žmogus, turėdamas visko per daug, nesugebėdamas aprėpti visų įmanomų galimybių, besotiškai rydamas, o ne besigardžiuojant skanaudamas, galiausiai paspringsta… Turėti per daug yra blogis, nes tiesiog nebesuvokiama vertė…

Viskas priklauso tik nuo suvokimo, nuo kampo, iš kurio pažvelgi į situaciją, trajektorijos, kurią pasirenki aplinkybėms įvertinti… „Tu ne iš tos pusės žiūri į problemą. Kuo aistringiau nori būti įsimylėjęs, tuo labiau nusivili, kai tai praeina. O reikia stengtis nuobodžiauti, tada visada nustebsi, kai tavęs neužknis. Aistra negali būti “institucinė”, norma turi būti nuobodulys, o aistra – vyšnia ant pyragaičio.” Taigi neteisingai susireikšmindami ir sureikšmindami netinkamus faktus, mes baltą paverčiame juodu, o juodą… pilku bet labai jau retai turime pakankamai jėgų ir noro paversti juodą baltu

„Trejus metus trunka ta meilė, kuri nekopė į kalnus ir nepuolė į dugną, ta, kuri nukrito tiesiai iš dangaus. Meilė tęsiasi tik tada, kai abu žino jos kainą, ir geriau ją sumokėti iš anksto, kitaip rizikuoji apmokėt sąskaitą, kai jau per vėlu.” – o čia daug komentarų kaip ir nereikia Ne tai svarbiausia, ar susipykome, ar nuliūdinome vienas kitą, o tai, ar sugebėjome iš to išsikapstyti, pasimokyti, susitaikyti ir po tam tikro laiko tiesiog nusišypsoti iš to, kas dabar atrodo kvaila, o tada buvo super-duper perdėm svarbu…

„Moteriai, kad žydėtų, reikia vyro, kuris ja žavėtųsi…” – šita citata man labai patiko Aš tuo tikiu!

O čia pasimąstymui… kiekvienam asmeniškai… “Svarbiausias klausimas gyvenime – tai skausmas, kurį sukeliame, ir net pati genialiausia metafizika neišteisins žmogaus, sudraskiusio jį mylėjusią širdį”

Su meile, kuri trunka/truks ilgiau nei trejus metus, Jūsų rašytoja