Publikacijų archyvas temai »Laisvalaikis «

18
Bal
Publikuota temoje: Laisvalaikis

Ir vėl savaitgalis, ir vėl geras oras, ir vėl RJ :)

Tik vietą keičiame, kiek galima Panemunės tiltą skriausti :)

Ir keičiame labai pozityviai – kokia gamta, kokia aplinka (smirk) fantastika, tiesiog :)

O dar kai oras šeštadienį teikėsi palepinti, tai diena jau iš karto žadėjo būti nusisekusia ;)

Tokia ir buvo – savo malonumui pasišokinėjo komanda, pasidžiaugė išbandyta sistema, grynu oru (čia, manau, labiausiai Pera džiaugėsi (chuckle) ), keptomis dešrelėmis ir geru laiku :) Pirmašuolių įvykiui pastokota, bet nėra ko norėti, nes reklamos buvo mažiau nei mažai, tačiau kitą kartą bus proga PapijaRinti labiau :) Tik vat gaila, kad nakvoti nepasilikome gamtoje, nes kolegos turistai įsigudrino atvykti be inventoriaus :), o eXtremui nepasirašė :)

OK, mažiau kalbų, daugiau vaizdų :) Keli kadrai, atspindintys aukštį ir objektą.

Beje, tądien bokštą pavertėme tikru atrakcionų parku, nes be šuolių sistemos buvo pakabintos ir kelios virvės, kuriomis pa’rappell’ino visi, kas netingėjo ir po tiek kartų, kiek tik širdelė norėjo (ir kiek sveikas protas leido užsikabaroti laiptais į viršų :) o man ir pa’jumar’inti :) ). Net greituminio nusileidimo „varžybos” buvo surengtos :D

O aš atradau naują širdžiai mielą nusileidimo įtaisą – reverso. Žinoma, su gri-gri ar rig‘u nėra ko lyginti, bet iš paprastųjų ir lengvųjų reverso mano akyse aštunkę nukonkuravo operatyviai :)

Beje, kalbant apie šuolius, tiksliau baimes – šį savaitgalį suvokiau, kaip fizinę baimę nugali ir viršų paima emocinė/moralinė baimė… Kaip ten Dainius po protingų kursų sakė – „baimė mus motyvuoja…” Kiekvieną galbūt šiek tiek skirtingai, bet iš esmės nepasiginčysi, kad šis faktorius paskatina/priverčia žengti žingsnį.

Šeštadienis mostelėjo ilgai lauktu aktyvu ir naujovėmis, atradimais :)

Rytą pradėjome ant Panemunės Trijų Mergelių tilto, stebint pavasarinį ropejumping‘ą bei užsiimant įdomia mokomąja veikla – šiek tiek rappelling’o, stočių įrengimas praktikoje ir pan.

Taigi tingiai prasidėjęs apniukęs rytas galiausiai išsijudino ir plūstelėjo sveiku aktyvu, kovos su baimėmis adrenalino jausmu :) bei geru vagonu sveiko juoko ;)

Šiek tiek užkandę patraukėme į… karą :) Dažų karą, kuriais ketinome išvaikyti popietinį tingulį, nejučia užklupusį didžiąją dalį kompanijos |-)

Nusiboginę į Šilainiuose esančią Šaudom.lt dažasvydžio bazę, tingiai klausėmės instruktažo ir akies kampučiais nepatikliai tyrinėjome markerius. Didžiajai daugumai mūsų aštuonetuko šis dažasvydžio žaidimas buvo pirmasis kartas kaip ir man, taigi į kovą stojome nejaukiai, bet… pirmieji taiklūs šūviai, skaudžiai pakirtę per kelius, operatyviai bent mane pažadino ir privertė atsimerkti :) Visgi karas juk, šaudo, kėsinasi į mano gerbūvį (chuckle) Taigi pamažu įsijautėme ir bazėje užvirė nemenkos kovos dėl išlikimo, dėl vėliavos, dėl smagumo :)

Taigi keletą valandų pasitaškę apsitaškę, nukovę popietinį snaudulį, išsišiepę iki ausų, draugiškai nutarėme – buvo fun 8-)

Visgi mano asmenine nuomone, dažasvydis tikrai nėra pats įspūdingiausias laisvalaikio praleidimo būdas ir net toli iki to. Pabandyti verta, bet manjakiška fanatike toli gražu nepatapčiau. Kaip gerai pastebėjo Dainius, dažasvydis – tai “pasitaškymas dažais iš kažkokių santechninių įrenginių nieko bendro neturinčių su jokiais šautuvais ar taiklumu”. O mane labiausiai ir pykdė tas menkiau nei menkas taiklumas dažų kamuoliukų – kai akivaizdžiai stebi klejojantį per gerą sprindį nuo pritaikymo skriejančią tavo „kuklą” ir galiausiai numoji ranka į bet kokius taikymusis ir tiesiog lieji seriją dažų, tikėdamasi, kad kurį nors kamuoliuką vėjas nuneš ten kur reikia :) Ne, mano gyslomis, matyt, snaiperiškumo kraujas teka :) – nemėgstu jokių serijinių papliupų, o turiu norą, nuspaudusi gaiduką, rėžti brūkšnį ant buožės ;)

Verdiktas – išvaikyti tingulį ir bent kartą gyvenime išbandyti verta ;) Ir jei turi kokį pyktį ant kolegų, tuomet dažasvydis gali pasitarnauti santykių išsiaiškinime (chuckle) Nes mėlynės vėliau dar gerą savaitukę primins kas, kaip ir už ką (chuckle)

27
Vas
Publikuota temoje: Apžvalgos, Laisvalaikis

Vakar savo išleistuvių šventę paįvairinome aktyviomis pramogomis. Draugiškas kursas nusprendė draugiškai palenktyniauti ;) ir tam tikslui pasirinko jėgas išbandyti kartodrome :) Šiek tiek pašmirinėję po interneto platybes atradome uždarą kartodromą Kaune, kurį po apsilankymo noriu pareklaminti ir parekomenduoti ;)

Vilko kartodromas įsikūręs Raudondvario plente, gamyklų teritorijoje. Rasti gal kiek kebloka, bet kai jau randi įsukimą į gamyklas, tai kelią parodys didelės reklaminės afišos.

Perspėjimas, kad pačiame kartodrome švelniai tariant šaltoka! Visgi kai pagauna lenktynių įkarštis tai šaltis lieka antrame plane :D

Kartodromo darbuotojai pradžiugino nuoširdumu :) Akivaizdžiai mėgaujasi savo darbu :) Todėl jums ir jūsų kolegoms pasistengs padaryti tikrą šventę ;)

Mūsų kompanija pasirinko 5min kvalifikacinį važiavimą ir 10 ratų lenktynes. Lenktynių metu virė super duper aktyvi kova, o personalas netingėjo energingai mosuoti baudos vėliavomis, gelbėti užstrigusiuosius, evakuoti iš avarijos vietų kamščius ir t.t., ir pan.

Bet visos pramogos pasibaigia… Languota vėliava netikėtai išniro prieš akis, bet panašu, kad tai tereiškė „Iki! Nes panašu, kad mes dar užsuksime ;)

14
Vas
Publikuota temoje: Dienoraštis, Laisvalaikis

Šį savaitgalį, po penktadieninio magistrinio darbo gynimo jausdama jausmų termikus, keliančius mane aukštyn ;), su draugų būriu išdūmiau į Trakus. O Trakuose, be to, kad ten visada nuostabiai gražu ir šiaip labai gera aura bei pozityvūs jausmai užplūsta :), smagų šurmulį žadėjo jau iš tolo matomi po dangaus erdves besiblaškantys parasparnininkai :)

Visgi kadangi Trakus pasiekėme tik šeštadienio pavakarę, tai neilgai teko grožėtis šiais skraiduokliais, o sparčiai bevakarėjant, teko susimąstyti apie galimą nakvynės vietą ;)

Užsimetę savo „sraigių namelius” – turistines kuprines, talpinančias visą reikalingą mantą, pirmiausia sąžiningai išbraidėme visas giliausias pusnis :), ieškodami geocach’ų :) Deja, nelabai sėkmingai, nes dviejų nė neradome, o vieno beieškant sugebėjau įlūžti, gerai, kad tik iki kelių… Žinojau, kad vanduo ežeruose žiemą būna šaltas, bet kad toooks šaltas :) Ir kad taip greitai po to stingsta šlapi rūbai :)

Bet, kaip sakant, gerai bet kokia patirtis, kuri gerai pasibaigia ;)

Galiausiai patraukėme į nusižiūrėtą nakvynės vietą. Tą naktį apsistojome apartamentuose su vaizdu į Trakų pilį ;) Pasistumdami ir krykštaudami lyg vaikai, užšalusiu ežeru nužingsniavome į vieną iš salelių, kurioje netrukome įsikurti :)

Prabanga, ar ne? ;) Tą salelę esame pamėgę aplankyti vasaromis, pasimaudyti, nes ten patogus priplaukimas, bet niekada nė nesusimąsčiau, jog joje nakvosiu žiemą :)

Vakaras su gera kompanija neprailgo :) – juoko ir krykštavimų, sūrių spaudimo, kovų dėl pilies ;), angelų piešimo ant sniego ir net apsaugos švyturėlių pakako :) O kur tau nepakaks, su tokia kompanija ;)

Visgi rytas nustebino mus pačius :)

Pabudusi pamaniau, kad… lyja (wait)  Klydau :) Snigo :) Ir stipriai :) Nesustojančiai, begalo žiemiškai ir labai gražiai :) Tikra žiemos pasaka Trakų salelėje ;) Kai kuriuos, juokėmės, kad dar truputis ir būtų tekę atkasinėti iš po sniego patalų ;)

Užtat skanesnės kavos nuostabesnėje vietoje tokį pasakiškai gražų šv. Valentino dienos rytą tikrai nesu gėrusi :*

Tądien, nors ir atrodė, jog oro sąlygos yra pačios nepalankiausios ir nepriimtiniausios skraidymui, bet fanatikai parasparnininkai mąstė kitaip :) Joks sniegas jiems, padangių užkariautojams buvo nebėda ir tiksluminės parasparininkų nusileidimo varžybos vyko pilnu pajėgumu ;)

Kadangi šis savaitgalis pasitaikė toks šventingas, tai tuo pačiu dar apsilankėme Trakuose vykstančioje Užgavėnių mugėje, prisipirkome daugybę skanių bandelių, pakirkinome Morę ;)

O iš čia mudu patraukėme namolio, bet pasilikę kolegos tapo tikrais Trakų užkariautojais – Darekas su Tania nugalėjo Valentino dienos porelių konkurse ir laimėjo pasiskraidymą parasparniu (clap)

08
Vas
Publikuota temoje: Apžvalgos, Laisvalaikis

Kadangi šis savaitgalis nusimato šventingas :) – kiekvienas pagal skonį ir poreikius galės pasirinkti ką nori švęsti :) t.y., širdžiuotis Valentino dienos proga, apsivalgyti ir žiemą vyti iš kiemo Kanapinio ir Lašininio užgavėniška kova ar visas laisvas keturias dienas minėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną :) O kai tokia gausa švenčių, tai ir sunkoka bus pasirinkti, kur nuvykti jų pažymėti :)

Kadangi Rumšiškėse užgavenės minėtos jau ne vieną ir ne du kartus, o, jei nuoširdžiai, tai ir visiškai nespinduliuoju jokiu noru prastovėti kilometrinėje eilėje, laukiant ėvažiavimo į Rumšiškes, tai šiemet mąstome aplankyti Trakuose vyksiančias parasparnių tiksluminio nusileidimo varžybas.

Trakų oro šventė, vykstanti, jei neklystu, jau septintus metus, sudrumsčia žiemišką ramybę ant Galvės ežero :) Patikrina rankos miklumą ir akies taiklumą :) Margaspalviai parasparniai suraižo žiemiškai giedrą dangų, o pilotai žiūrovams padovanoja įstabių reginių ir baltą pavydą sužadinančių akimirkų :)

Tai vat šiemet mes ir nusprendėme važiuoti to balto pavydo pasisemti :) Pasigrožėti dangų raižančiais parasparniais, pasvajoti apie paukščio skrydį :)

Beje, Trakuose sekmadienį šventė pasižymės įvairialypiškumu ;) – įsimylėjėliai galės sudalyvauti Valentino porų varžytuvėse, netrūks užgavėnių kaukių, Lašininis ir Kanapinis sukinėsis netoliese, bus ragaujama blynų ir užvertus galvas žavimasi aviatorių pasirodymais :)

Žodžiu, užmeskite akį į programą ir… susitiksime ten ;)

Vėlų penktadienio vakarą lietuvių eXtremalų komanda, sudaryta iš būrio panevėžiečių, kelių vilniečių bei jonaviškių, susirinko Kėdainių kalnų masyvo priekalnėse :) Po neilgo pasitarimo ir formos įgijimo :), buvo pajudėta link aukštųjų viršūnių, kurias, tikėjome, jog šiąnakt nugalėsime!

Kelionė nebuvo iš paprastųjų ir lengvųjų – neturėjome leidimo kopti, tai teko slapstytis nuo pravažiuojančių transporto priemonių ir tikėtis, jog nesutiksime pareigūnų, paprašysiančių mūsų dokumentų ;)

Visgi ryžtas nugalėti paėmė viršų, o kartu su juo komanda užkopė į pirmąją (žemesniąją) viršūnę! (clap)

Užvaldyti begalinio džiaugsmo, penki komandos nariai nesusivaldė ir, galbūt prisiminę jaunystę, o galbūt tenorėdami išvengti nusileidimo, kuris, kaip alpinistai žino, yra kur kas pavojingesnis už kopimą ir atnešantis daugiau nelaimingų atsitikimų, nes leidžiamasi jau pavargus, susėdo „traukinuku” ir krykštaudami pasileido kalnu žemyn :) Kaip viena iš „traukinuko” ekipažo narių, galiu pasakyti, jog nusileidimas buvo skausmingokas, bet labai smagus :)

Juoko bangai atslūgus, supratome, kad linksmai nusileidus nuo kalno, deja, teks pakilti atgal :), nes praėjimas link didžiosios viršūnės liko aukščiau… Komandos alpinistai, sukaupę jėgas pajudėjo ir neužilgo užkopė atgal.

„Traukinuko” ekipažui besilinksminant, deja, buvo išsiskirta su likusiais komandos nariais. Vėliau juos besivejant, neplanuotai nusileista ant įduboje esančio užšalusio vandens telkinio, kuris tapo baisiu išbandymu vienai komandos narei. Bet apie viską nuosekliai… ;)

Nusileisti ant telkinuko buvo visai nebaisu, nes visi ženklai rodė, kad jis yra akivaizdžiai užšalęs, tačiau tik nusileidus paaiškėjo, kokio statumo sienomis telkinukas yra apsuptas… Kadangi bendras kopimas dar tetruko apie porą valandų, tai ekspedicijos nariai tebeturėjo jėgų. Imta ropštis beveik statmena siena. Tą akimirką tesvajojau apie kates, kurios kažkuriai pasąmonėje lyg šaipydamosis iš manęs, ironiškai „miaukė”, ir ledkirtį. Deja, kadangi ekspedicijai nebuvo gautas finansavimas :), tai komanda Kėdainių kalną ryžosi nugalėti savomis jėgomis :) – natūralumas, kaip sakant, virš visko ;) Visgi dviem ekspedicijos nariams pavyko gana lengvai pasiekti sienos šlaitą, kiti du iš penketuko pasirinko kitą vietą ir padėdami vienas kitam galiausiai pasiekė tikslą. Tuo tarpu ištiko bėda – viena iš komandos narių prarado jėgas ir įstrigo tvenkinuką supančių sienų nelaisvėje. Gelbėjimo darbai užtruko apie valandą, bet galiausiai kolegė buvo sėkmingai išvaduota (clap) ir galėjo džiaugtis tvirta žeme po kojomis. Tuo tarpu, kol vyko gelbėjimo darbai, likusi ekspedicijos dalis šturmavo Kėdainių kalno viršūnę ir sėkmingai ją pasiekė (clap) bei nusileido be sužalojimų.

Gerokai po vidurnakčio galiausiai visi sveiki, pavargę, sušalę, bet velniškai laimingi, sugrįžome į bazinę stovyklą :), kur gurkšnojome karštą arbatą, kakavą, šlamštėme į ledo luitą sušalusį tortą ir nenustodami klegėjome, dalindamiesi įspūdžiais :)

Štai taip atšventėme vieno CocaColos manjako gimtadienį ;) :*

Šiemet didžiąsias metų šventes sutikau kitaip – Kūčių pavakary stipriai apkabinę tėvus, šokome į didžiulį nuomotą autobusiuką ir išmynėme… į Kroatiją :) Kalėdų vakarienės pačios „švenčiausios” šalies – Lenkijos, greta kažkurios benzino kolonėlės, aikštelėje, metu sustingdžiau šypsnį lūpose, lėtai nužvelgusi naująją šeimą – RJ šeimą :)

Kelionė tolima, bet neprailgusi, nes tarsi narkomanai (tiksliau, juokomanai :)) negalėjome paliauti linksmintis, atrasti vis šmaikštesnių ir įmantresnių bajeriukų, krykštavome tarsi vaikai, kupini pasaulio džiugesio.

Galiausiai po paros kelionės pasiekėme pirmąjį tikslą – Slovėniją, Peračica tiltą.

Vos mestelėję akį į konstrukciją, išsiviepėme iš laimės ir ėmėme sutartinai ploti rankutėmis – pasirodo, šiemet Kalėdų senelis mums dosnus – vykdoma tilto rekonstrukcija, remonto darbai, todėl mums neteks užsiiminėti aukštesniuoju akrobatizmu, ropojant geležinėmis tilto konstrukcijomis, o galėsime patogiai vaikščioti, bėgioti, šoliuoti ar dar bet kaip išsidirbinėti ant saugių ir patogių medinių lieptelių, nutiestų statybininkų (clap)

Įkūrę stovyklą netoliese atrastame miškelyje, negalėjome patikėti savo sėkme :) Visi kupini jėgų ir entuziazmo sukinėjosi po miško aikštelę, šiąnakt atstojančią namus, dėliojosi, žiūrinėjosi įrangą, skanavo šiltos sriubos, o kai kas ir karšto kalėdinio vyno ;) Žodžiu, spirgėte spirgėjome ir net, rodos, 20val susiruošėme miegoti tam, kad greičiau sulauktume ryto :D Žinoma, pusę nakties laiko prasivartėme ir prapliurpėme savo palapinėse.

Tą naktį tyliai, bet itin susikaupusiai kopiau į savo Everestą – užsimerkusi regėjau save, stovinčią ant 72 metrų tilto kolonos krašto, žvelgiančią į netoliese raibuliuojantį miškelį, akimis skaičiuojančią metrus. Tyliai, bet jusliai, rodos, jausdama tvinksėjimą su kiekvienu skaitmeniu, lūpomis skaičiavau „3… 2… 1…” ir akimirkai sulaikydavau kvėpavimą, nes užplūsdavo visą kūną, iki pat pirštų galiukų pažįstamas – gąsdinantis, bet kartu ir toks laukiamas jausmas… Virpuliukai giliai papilvėje, adrenalino pliūpsnis į smegenis, susigniaužiantys pirštai ir galiausiai virvei timptelėjus staigus oro pliūpsnis, tarsi viesulas šniokšdamas įsiveržiantis į plaučius!

Ankstyvas rytas. Tamsu, bet vos po pirmųjų žadintuvų pyptelėjimų palapinėse gimsta energingas krutėjimas, bruzdėjimas. Šįryt netgi galintys miegoti ;) neturi jokio noro delsti, nes iš miegmaišių gena troškimas greičiau būti ten, tampyti šuolio sistemą, skaičiuoti ir… kristi!

Darbas darbą gena, komanda dirba tarsi vienas, puikiai veikiantis organizmas, gražu žiūrėti iš šalies.

Smagu stebėti akimirkai sustingstančius veidus, įsmeigiamas žemyn akis ir nejučia pakylančius lūpų kraštelius, kibirkštėles akyse :) Jei kas būtų tuo metu pamatavę išskiriamos energijos kiekį ore aplink mus, būtų nustėręs, nes tie devyni kūnai tą rytą galėjo sukurti juodąją skylę aplink save :)

Turiu slaptą įtarimą, kad tai pajuto ir netoliese esančios sodybos sargo iškviesti policijos pareigūnas bei saugos tarnybos darbuotojas :) Stebėjo iš šalies, apžiūrėjo apačioje esančią brangią statybų įrangą, įvertino, kad žalos jai nepadarėme, o aukštyje vykstantiems darbams trukdyti nepanoro :)

O ir vėliau atsiradęs namo šeimininkas, klampojantis po molyną ir gal kiek baikščiai, o gal paprasčiausiai nesuprantančiai nužvelgiantis apačioje esančius mane ir Dainių, galiausiai rusų, lenkų ir slovėnų kalbų mišiniu taip entuziastingai įsiplepėjo su manimi, užsikrėtė mano azartų, jog net paskambino žmonai ir lyg vaikas krykštaudamas ir juokdamasis, akimis paskaičiuodamas visus 72 tilto metrus, pasakojo jai, kas čia vyksta :)

Jausdama stipriai apglėbusius mano šlaunis, liemenį bei nugarą apraišus, jutau tvirtą pasitikėjimą jais. Palietusi šaltus karabinus, pajutau jų stiprybę ir galią. Galią išlaikyti mane. Ir dar šimtus tokių kaip aš :) Tarsi upe plaukiančios gyvačiukės, ore kybodamos vos vos vinguriavo virvės, tarsi paskatindamos, paragindamos, neleisdamos dvejoti. Žinojau, kad silpniausia grandis šioje sistemoje esu AŠ. Mano baimė. Ir nepagrįstas nepasitikėjimas. Dabar šypsausi, prisimindama kaip nuoširdžiai pykau, žvelgdama į ore bėgančias savo kojas :) Bet šį menkniekį užgožia kitas prisiminimas – girdėjau skrodžiamo oro šniokštimą, jutau rankoje virvę, bet negniaužiau jos taip stipriai, jog, rodos, turėtų sutrupėti pirštų kauleliai, stebėjau skriejančius pro šalį vaizdus ir… nelaukiau virvės timptelėjimo, kritimo pabaigos, mėgausi tuštuma ir akimirka, kai kūnas neturi jokios atramos, kažkur toli toli, giliai giliai pasąmonėje suvokiau, kad taip jaučiasi paukščiai!

7 šuoliai nuo Peračicos tilto ir, anot Arvydo, 33% kelionės tikslo pasiekta :) Šturmuojam toliau ;)

Vakarop kirtome Slovėnijos – Kroatijos sieną. Apie mus sutikusius ir priėmusius kroatus galėčiau parašyti ne tik atskirą straipsnį, bet ir visą knygą :D Tokio žmonių nuoširdumo, tyrumo ir gebėjimo džiaugtis. Paprastumo ir pietietiško laisvumo. Draugiškumo ir tyro troškimo atrasti, pažinti, sužinoti. Ėch, gabalėlį savo širdies tikrai palikau Kroatijoje, Karojboje, Labinjanų apsuptyje :)

Šturmuojame dar vieną „viršūnę” – Pazinska jama pėsčiųjų tiltą. Ideali vieta privažiavimui, abstu praeinančių smalsuolių, įtariai nužvelgiančių atsispiriantį ir krintantį žemyn organizmą :), netgi pabandančių pačiupinėti virves, paklausti apie jų savybes.

Vis dar mieliau renkuosi šuolį nugara. Jaučiuosi, tarsi krisdama į minkštutėlius patalus :) Nors esu skatinama neužsiiminėti vaikų žaidimais ir pažvelgti artėjančiai žemei į akis :), visgi neforsuoju. Pirmiausia noriu pajusti savo kūną erdvėje, suprasti jį, sugebėti ne tik kristi kaip obuolių maišui, bet ir pakeisti, pavyzdžiui, rankos padėtį. Noriu viską daryti sąmoningai, o ne užsimerkusi ir be jokio suvokimo, kas ir kodėl vyksta aplinkui. „Zdetsva vysoti bajus” :), bet galiu su ja pasigalinėti ir kovą laimėti ;)

Kroatai liko sužavėti Vilniaus RJ komandos šuolių sistema. Eilėmis rikiavosi ir nekantravo išmėginti, anot vieno iš jų, vėliau prasitarsiančių – ši sistema jam suteikia kur kas daugiau pasitikėjimo nei kroatiškoji svarstyklių tipo :)

Šoko, skraidė, krykštavo, juokėsi, bijojo ir po to džiaugsmo ašarų kupinomis akimis dėkojo už pagalbą pasiryžti ir nugalėti save :) Tiek emocijų ir džiaugsmo vienoje krūvoje reikėtų dar paieškoti ;)

n šuolių :) ir, anot Arvydo, 66% kelionės tikslų pasiekta ;)

Sekančią dieną tiesiog pabuvome turistais :)

Vaikštinėjome miestų ir miestelių gatvėmis, pirkome magnetukus ant šaldytuvo, fotografavomės ant kiekvieno kampo :) ir gerte gėrėme ukrainiečio gido, netikėtai sutikto ant Pazinska jama tilto ir pasisiūliusio mums aprodyti apylinkes, informaciją. Vakare mūsų laukė kultūrinė, tradicinė kroatiška vakarienė, užtrukusi apie tris valandas ir prikimšusi mus visus tarsi kokius paršiukus – šaltas, du karšti ir desertas bei daug daug vyno… sunku :) Galiausiai sukritus į savo guolius, manau, visų pasąmonėje kirbėjo vienintelė mintis – rytoj didžioji diena ir aukščiausias kelionės objektas – 125 metrų Limska draga tiltas.

Būtina paminėti, jog pastarasis tiltas po aibės baser’ių šuolių ir keleto kroatų RJ komandos susidūrimų su policijos pareigūnais, buvo uždarytas pėstiesiems. Esmė tame, jog jis yra kaip ir magistralinis viadukas, todėl eismas čia ganėtinai judrus, aukštis savižudžiams tinkamas :), todėl visuomenės ramybės sergėtojai yra linkę neleisti niekam vaikštinėti, tuo labiau užsiiminėti extremaliu sportu, todėl prisegiojo kamerų, kurios, beje, paaiškėjo, jog mūsų apsilankymo metu neveikia :P, bei pridėliojo vaikščioti draudžiančių ženklų.

Diena lietinga, bet darbinga. Šuolio sistema paruošta kroatų speleologų būstinėje, todėl greta Limska draga tilto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje telieka išsimatuoti ir paruošti šuolio virvę.

Keliu pravažiavęs policijos autobusiukas po kiek laiko apsisuka ir grįžta atgalios. Gal stebi, o gal tik savo reikalais važinėja. Greta mūsų stovėjimo aikštelėje stabteli greitosios pagalbos lengvasis automobilis. Kelias minutes stebi. Nuvažiuoja :) matyt, pamanęs, jog masinė savižudžiu fiesta čia negresia ir nėra čia ko kiurksoti :) Luka su Arvydu nutolsta tilto ilgyje, nusileidžia dažytojų paliktoje konstrukcijoje palei tilto koloną ir pradeda savo ilgą darbą – palei koloną įrengti pasikėlimo sistemą su saugos taškais – į koloną įgręžtais ankorais. Įsistvėrę didžiulę kuprinę, kurioje tyliai ilsisi šuolio sistema, tiltu pajuda Dainius su Andrium.

Visi likusieji leidžiamės vingiuotais keliukais žemyn, įsikurti apačioje esančioje aikštutėje, iš kurios planuojami stebėti šuoliai bei žadama keltis tilto kolona viršun. Kaip Luka sakė iš vakaro – „tokį šuolį turėsi užsidirbti – už’žumarinti į viršų” :-O

Lietus nurimsta. Bet darbai vyksta iš lėto, todėl ant kolonos esantys Dainius ir Andrius baigia sustirti. Tuo tarpu mus, esančius apačioje, sušildo tikėtasis, bet taip nelauktas policijos pareigūnų vizitas…

Atvykę pareigūnai nebuvo nusiteikę piktybiškai, tačiau vykdė savo pareigą – gavo skambutį iš pavyzdingo vairuotojo, važiavusio tiltu ir išvydusio ant jo dirbančius Dainių ir Andrių (kiek vėliau toptelėjo mintis, jog derėjo juos įvilkti į ryškiaspalves liemenes, kad būtų panašesni į kokius inžinierius, statybininkus ar šiaip tilto prižiūrėtojus. Bet šaukštai po pietų.), taigi privalėjo atvykti patikrinti. Užsieniečių dokumentų patikrinimas. Lukos ir Tomislavo duomenų užfiksavimas ir paprastas lakoniškas reziumė – nusirinkite įrangą ir nedelskite, nes kitas ekipažas jus stebi nuo kalvos viršaus ir jei mums teks atvykti dar kartą, susilauksite baudų ir priklausančios atsakomybės.

Kad ir kaip norėjosi spjauti į pareigūnų grasinimus, tačiau rizikuoti kolegų kroatų, savanorių gelbėtojų, kurie turi būti pavyzdys visuomenei, o ne įstatymų pažeidinėtojai, reputacija, būtų buvę nesąžininga.

Visgi vienam šuoliui buvo ryžtasi. Guodžiantis mintimi, kad jeigu atvyktų pareigūnai, aiškintume, jog tai būtina sistemos nuėmimui.

Dainiaus 80  metrų laisvo kritimo ir svingas atvirame slėnyje tarp kolonų negalėjo nepalikti įspūdžio, nesulaikyti kvėpavimo :) Ir nepakirbinti mažo noro giliai viduje – „noriu :)” Bet kitą kartą ;)

99% komandinių kelionės tikslų pasiekta ;) Teliko 1%, bet labai svarbus – didelis skanaus šalto alaus bokalas :) kurį realizavome triukšmingu ir itin įspūdingų naujųjų metų vakarėliu ;)

Tiesa, naujametę dieną sugrįžome ant Pazinska jama tilto išmėginti kroatiškųjų svarstyklių.

Vos keli iš mūsų – Linas, Arvydas ir Andrius, ryžosi timptelėti atsvaros maišus aukštyn, tuo tarpu kiti nusprendėme, kad kur kas patraukliau mums atrodo įprastoji šuolių sistema. Tiesa, Andriaus šuolis tąkart buvo su niuansais – svorio kategorija atitiko tai, kuri leido apkabinti kitoje tilto pusėje augantį medį :D

Sakoma, kad metai bus tokie, kaip juos sutikai :) Tikint tuo, mūsų laukia įspūdingi 2010-ieji metai, kupini adrenalino, draugiškų pareigūnų ;), žingsniuosime per mėnesius, sutikdami puikius žmones, atrasdami džiaugsmą ir pasigėrėjimą gyvenimu, mus supančia aplinka ir atrandamu pasaulio grožiu. Šiemet mes žinosime, kad „laimė – tai kelionė, o ne tikslas”!

Man totali euforija :) Sunkiai suvaldomo džiaugsmo antplūdis :) Kur bepasisukčiau, matau laimingus ir gebančius džiaugtis žmones :) Kuria linkme bešyptelėčiau, sulauksiu parskrendančio atgalinio šypsnio, o ne surūgusio klausiamo žvilgsnio „WTF?!..” Beprotiškai fantastiška gyventi, o jums? ;)

Šiandien kolega nukreipė į straipsnį, kurį skaitydama ašarojau džiaugsmo ašaromis, nenustygdama šokčiojau kėdėje ir aikčiojau, pagaudama tokias pažįstamas ir tokias artimas mintis (nod) Andrius Užkalnis padovanojo rašymo kulinarinį šedevrą – „Sušalęs lagaminas ir keistos monetos: kam lietuviui kelionės?” Tam, kas dievina keliones, kas vos sugrįžęs iš vienos ir dar nespėjęs pasidalinti išgyvenimais su draugais, kolegomis ir artimaisiais (o ar įmanoma iki galo jiems perteikti tai, ką patyrei, tai, ką pamatei, tai, ką išgyvenai?.. ;) ), jau audžia mintį apie kitą, kam namai yra mieli ir jaukūs, bet nepažintas ir tuo taip viliojantis svetimo viešbučio kambarys ar nejaukiai svyranti keistoje vietoje pastatyta palapinė, skamba lygiai taip pat, o gal net labiau viliojančiai, kas n-tąjį kartą palikdamas savo šalį ir atrasdamas keisčiausias, įdomiausias, svajingiausias, nepatogiausias, klaikiausias, atstumiančias, bet vertas pažinti vieteles, vis tiek nesugeba pajusti „sotumo” jausmo ir nori dar dar dar, tas supras apie ką aš čia kliedžiu :)

Tikriausiai nebuvo kelionės, iš kurios negrįžčiau nusikalusi, kaip darbinis jautis, bet lygiai taip pat nebuvo išvykos, iš kurios grįžus ir pravėrus namų duris, užtinusias ir pavargusias akis neužgožtų pati plačiausias šypsena nuo ausies iki ausies :) O kaip kitaip, juk aš buvau kelionėje!!! Aš pamačiau, sužinojau, atradau :) Paliečiau ir pauosčiau, paragavau ir išgirdau :) Aš žinau, kad sutikčiau visą gyvenimą nugyventi paprastučiame vagonėlyje ar vieno kambario butuke, kur jaukumą sukurtų juokas ir nenutildomi kelionių įspūdžių aidai, surinkus draugų būrį ir dalinantis potyriais su jais :) Jokios vilos su baseinais neatstos bet kurioje planetos kertelėje galinčio išdygti tavo „namo” (palapinės) :) , asmeniniai ferariai niekada nesuteiks tau tokio džiaugsmo, kaip krebždantis, džeržgiantis busiukas, pilnas draugų, išsiruošusių kelionei, naujiems potyriams ir prabangiausi D&G ar bet kurio kito brand’o drabužiai niekada nesugebės pakeisti šilto flisinio džemperio bei vilnonių kojinių jaukumo, atrandamo sėdint ant kalno, kur iš visų keturių pusių pučia vėjai :)

Apie ką aš čia? Apie laime, mielieji :) Apie nenumalšinamą kelionių niežulį, paskatinantį atsisakyti beverčių etikečių ir neužpildomos prabangos tuštumos :) Apie tą sulaikytą, rodos, amžiams kvėpavimą, kai prieš akis išbyra nerėgėtas ir net fantazijose neapčiuoptas grožis :) Apie tą akimirką, kai stipriai įsikimbi artimiausiam žmogui į ranką ir balsu suklyki iš džiaugsmo, nes emocijos viduje nebetelpa, išgyvenimai ir atradimai neberanda sau ramaus kampelio, nori lietis, veržtis, būti išgirsti… Ech, apie kelionių nešamą džiaugsmą ir pilnatvę, mielieji, aš čia kalbu :)

12
Lap
Publikuota temoje: Apžvalgos, Laisvalaikis

Kalbant apie freediving‘ą, derėtų pastebėti, jog pastarojo yra net keletas disciplinų, kurių atstovai atras, anot jų, pačius stipriausius ir geriausius argumentus įtikinti jus, kodėl jų propaguojama freediving‘o disciplina yra pati tikriausia. Tačiau visas jas vienija vienas svarbus aspektas – vienas gilus įkvėpimas.

Pasaulyje išskiriamos penkios pagrindinės konkuruojančios, populiariausios disciplinos:

– pastoviojo svorio (Constant Weight) freediver‘io atributai tėra naro kostiumas, svorių diržas, kaukė (akinukai) ir pelekai (mono arba įprastieji), kurių pagalba naras turi sugebėti panerti tiek giliai, kad pakaktų vienintelio įkvėpimo ir sugrįžti į vandens paviršių.

– kintančio svorio (Variable Weight) freediver‘iai naudoja tam tikrą įrangą – iki 30 kg svorius, kurie padeda narui panerti, be to, pastarosios disciplinos propaguotojai turi galimybę pasinaudoti virve, nerdami į vandens paviršių.

– „nėra ribų” (No Limits) freediving‘as laikomas pačiu pavojingiausiu iš visų vieno įkvėpimo nardymo disciplinų. Žmogui panerti padeda iki 60 kg svorio „rogutės”, slystančios gilyn palei nutiestą vandenyje virvę. Išnėrimui naras naudoja oro pripildytą balioną, gana greitai jį iškeliantį į vandens paviršių. Pastarosios disciplinos pavojai slypi dideliuose slėgiuose, kuriuos tenka pakelti narui, bei staigiai jų kaita, greitai leidžiantis gilyn bei šaunant į viršų.

– statinis oro sulaikymas (Static Apnea) taip pat vadinamas freediving‘o disciplina. Pastarąją propaguojantys narai savo ištvermę tikrina baseine, kur sulaikę kvėpavimą, atsigulę veidu žemyn, stengiasi išbūti statinėje padėtyje taip ilgai, kaip sugeba nekvėpuoti. Naro kostiumai, svorių diržai bei kaukės (akinukai) čia leidžiami.

– veiklusis oro sulaikymas (Dynamic Apnea) bene geriausiai pažįstamas lietuviams – sulaikęs kvėpavimą naras po vandeniu siekia nuplaukti taip toli, kiek sugebės. Disciplina dažniausiai propaguojama baseinuose.

Mane asmeniškai labiausiai žavi Constant Weight (pastovusis svoris) disciplina, kurioje pasikliaunama tik žmogaus galia ir vieninteliu įkvėpimu. Čia randu plastiką, graciją ir gebėjimą kovoti su ribomis, peržengti jas bei įrodyti, kad kontroliuojamas žmogaus kūnas gali kur kas daugiau, nei kartais įsivaizduojama. Man tai tyriausia freediving‘o forma.

Žinoma, pastarosios sporto rūšys ne veltui priskiriama prie eXtreme kategorijos – savo jėgų pervertinimas gali baigtis rimtomis traumomis ar net mirtimi!

82 metrai be pelekų:

2006-ųjų metų ispanų traileriukas, pristatantis tųmetį freediving‘o pasaulio čempionatą (prasto kokybės, bet informatyvus):

Rusų freediving’o Constant Weight su mono-peleku parodomoji treniruotė:

31
Spa
Publikuota temoje: Laisvalaikis

Palydėdami spalį :) ir pasitikdami… sekantį mėnesį :D bei nenorėdami tuščiai praleisti artėjančios mirusiųjų dienos :), mes, gyvieji, nusprendėme pasilinksminti :) Taigi paskutinė spalio diena skirta RopeJuping’ui!

Ankstyvą šeštadienio rytą po nuostabiai saulėto penktadienio pasitinkanti nejauki rūškana ir dargana nesugebėjo sudrumsti viduje kunkuliuojančio artėjančio šuoliuko laukimo džiugesio :) Kol atsibeldėme iki Kauno, Darekas su Arviu jau buvo pasirūpinę įrengti sistemą, taigi beliko… šokinėti :)

O tą mes ir darėme 8-)

Šokome…

DSC_0803… ir traukėme…

DSC_0811Vėl šokome :)

DSC_0840… ir vėl traukėme :)

DSC_0847Na, taip, jūs teisūs – mes ir vėl šokome :)

DSC_0886… ir vėl sunkiai traukėme (ar tik vaidinome ;) )

DSC_0892Kai seguosi sistemą, tikrinu visus diržus, karabinus, jaučiu nenumaldomą džiaugsmo virpuliuką :) Kai perlipau per turėklą, patogiai įsitaisiau, jau tenorėjau atsispirti…

DSC_0913… o atsispyrusi aplinkui pajusti tuščią neaprėpiamą erdvę, kūnu skrodžiamą orą, išgirsti pro ausis švilpiantį vėją…

DSC_0914Šįkart juokavau, kad, atsispiriant nuo šaltų tilto turėklų, jautiesi tarsi tuoj tuoj krisi į minkštučius patalus, tarsi šokant ant patogios lovos :) Tik čia kur kas ilgiau ir kur kas įspūdingiau ;)

O po to jau belieka mėgautis, kol vyrai užsikels mane atgalios ;)

DSC_0915Taigi nedaugiažodžiaujant vat ir va kaip mes puikiai papraogavome visą šeštadienio popietę, kurios metu buvo atlikta net 28 šuoliai ir adrenalino dozė, suteiksianti jėgų artėjančiai savaitei, suteikta aibei pirmašuolių! (happy)

DSC_0942P.s. vardan šuolio paskutinius batus atiduosiu (chuckle)

DSC_0863