Publikacijų archyvas temai »Dienoraštis «

Taip jau nutiko, kad važiuosiu pasisvečiuoti į Kaliningrado sritį. Na, ir, žinoma, visam šitam didžiam reikalui būtinai reikia įgyti vizą. Ties čia prasideda smagumas :)

Gavusi į rankas iškvietimą, atsiųstą organizacijos, kuri Kaliningrade rengs seminarus, paplojau rankytėmis, pasi’google’inusi, susirinkau visą info, kokių dar dokumentų bei duomenų man prireiks ir jau buvau pasiruošusi dumti į Rusijos konsulatą Vilniuje. Visgi vidinė nuojauta dar pasufleravo dėl viso pikto (juk kalbame apie matušką Rusiją…) pasiskambinti ir susitikslinti detales, kad po to nelikčiau kaip ožka ant ledo ir netektų sukti bereikalingų kilometrų dėl kokios nepasiimtos smulkmenėlės, popieriuko.

Paskambinu nurodytu informaciniu numeriu. Atsiliepia… po gero pusvalandžio kybojimo ant ragelio… rusiškai. Mandagiai pasisveikinu ir pasiteirauju, ar kalba lietuviškai (mano supratimu, juk nesvarbu, kad Rusijos, bet LIETUVOJE). Atrėžia, kad… ne! :-O Akimirką suglumstu, perklausiu, tai gal angliškai (visgi tokia kaip ir tarptautinė šnekta, vėlgi mano supratimu). Po pusvalandžio bus darbuotojas, kuris kalba angliškai… Padvejoju dar kelias sekundes, per kurias išgirstu nerimstantį balsą ragelyje, tai ko aš, maždaug, po velnių  noriu, ir nedrąsiai tęsiu kalbą rusiškai, tikėdama, kad mandagiomis (!) pastangomis susikalbėsime.

Čia, tikriausiai, galima būtų įterpti stereotipą – gerai, kad aš iš Vilniaus = moku rusiškai :D Nes ledinis balsas ragelyje nebuvo nė kiek nusiteikęs pagelbėti tomis akimirkomis, kai užstrigdavo koks žodelis ir aš mėgindavau pasufleruoti lietuviškai ar angliškai, ką noriu pasakyti.

Antras smagus epizodas buvo tuomet, kai gerbiamoji konsulato darbuotoja nusprendė norinti išgirsti mano iškvietimo tekstą. Kalbėti viena, vat skaityti, tai kažkaip man sunkiau sekasi. Visgi šiaip taip, turėčiau pastebėti, visai neblogai, reikalas pavyko ir… o štai jums ir staigmena, paskutiniąją pastraipą begarsinant, tas pats ledinis balsas sako, ala, gerai, gana, aš pati turiu tą kvietimo kopiją atfaksuotą! :-O Cha cha cha :D

Taigi reziume, po pusvalandį trukusio pokalbio, nieko naujo nesužinau, apart labai įdomaus pareiškimo. Iškvietime vizai gauti nurodyta, jog man turi būti suteikta vienkartinė, kultūrinė, nemokama viza. Ir štai darbuotojos pareiškimas – „bet atsivežkite ir 47 JAV dolerius.” – „Kaip? Juk nurodyta, kad bus nemokama?” – „Gali būt nemokama, o gali būt ir mokama.” – „Kaip suprast?” – „Vat taip ir supraskit, pas mus taip būna.” Ką bepridursi – maždaug, nesvarbu, kas parašyta, mes – Rusija, ir mes jau patys nuspręsime, kaip norime daryti. Taškas :D

Dešimt kartų peržiūrėjusi, ar turiu visus nurodytus popierius, galų gale išsiruošiu į besužaliuojančiame Žvėryne įsikūrusį Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvos Respublikoje. Ten nuvykusios su kolege, pirmiausia susiduriame su kiemsargiu, kuris taip pat turi nenumaldomą troškimą pasijusti galingu ir mus apstaugia, kad prieš įžengdamos į „šventą žemę” (na, taip nesakė, bet balso tonas panašiai sufleravo :D), privalome išjungti mobiliakus. Ir štai galiausiai pravėrusi duris, vos neprunkštelėjau – pojūtis, lyg grįžtum atgal į praeitį akimirksniu :) – caro maro laikų lentelėmis iškaltos sienos, trys kilogramai makiažo, sėdintys kitoje registracijos stalelio pusėje ir piktu žvilgsniu skanuojantys į jos ryškiai raudonais nagais rankas paduotą pasą, langeliai su telefono rageliais, saugantys dar piktesnes darbuotojas nuo beširdžių visokių, kurie plūsta čia srautais ir vargina jas, vargšeles… Beje, gerai, kad ambasados internetinėje svetainėje atsispausdinau vizai gauti reikalingą anketą anglų kalbą, nes vietoje man bruko tik rusišką jos versiją ir į bet kokias angliškas užklausas darbuotoja, vartydama akis, purtydavo galvą…

Beje, jei pamiršite pasidaryti kokio dokumento kopiją, tai šioje įstaigoje iš jūsų paprašys nei daug, nei mažai – 1 lituko už vieno lapo kopiją (chuckle) Ir dar gink Die neleis patiems prisiliesti prie kopijavimo aparatu! (shake) :)

Na, bet suma sumarum rezultatas tenkinantis – po ilgų diskusijų, ką mes ten per velnio irštvą rengiame, kad visiems, kurie ateina vizų į šiuos seminarus/mokymus, yra atspausdintas vienodas iškvietimas, tik pakeičiant vardus pavardes (o kaip kitaip? Pasirodo, anot darbuotojos, kiekvienam turėtų būti kuriamas individualus tekstas :D kas čia per copy – paste?! Juk čia rimta įstaiga su rimtais dokumentais, [triaukštis matas] 8-) ) bei labai ilgo ginčo, kodėl drįstame vieni pavadinti tai „mokymais”, kiti „kultūriniais manais”, o aš įsigudrinau anketoje nurodyti, kad vykstu į „seminarus”, darbuotojai nepatikliai mane nužvelgus dar kartelį, galiausiai gavau palaiminimą. Na, bent to tikiuosi :) kad nurodytą dieną man grąžins mano pasą su viza, o ne išveš mane kaip kokią politinę priešę/kalinę :D

18
Kov
Publikuota temoje: Dienoraštis

ESFJ yra nuolat padėti kitiems nusiteikę žmonės, daug dėmesio skiriantys harmonijai bei žmonių poreikiams ir norams. Jie gali sklandžiai dirbti su kitais, atlikdami užduotis tiksliai ir per nurodytą laiką. ESFJ tvirtai laikosi savo įsipareigojimų, mėgsta aiškumą, struktūrą ir organizuotumą, tačiau visose situacijose vertina ir žmogišką šiltumą bei jautrumą. Šio tipo žmonės mėgsta padėti kitiems, nesvarbu, ar tai yra kasdieniai darbai, ar tiesiog šiltas pašnekesys. ESFJ taip pat puikiai sugeba suburti žmones bendram tikslui.

Būdami labiausiai bendraujantys iš visų charakterio tipų, ESFJ gauna energiją bendraudami su žmonėmis bei yra linkę idealizuoti tuos, kuriais žavisi. Esminis žodis, apibūdinantis šį charakterio tipą, turimą 13 proc. visų žmonių – harmonija.

ESFJ remia ir palaiko senai sukurtas institucijas, pavyzdžiui, šeimą, mokyklą ar bažnyčią. Kad ir kur jie eitų, visur skatins harmoniją ir harmoningus santykius. ESFJ yra puikūs šeimininkai, galintys kreiptis į svečius vardais, paprastai net po pirmo susitikimo. Socialiniuose susibūrimuose šio charakterio tipo žmones galima atpažinti iš jų rūpestingumo, užtikrinant, jog visi svečiai jaučiasi patogiai.

Šiems žmonėms yra itin svarbūs socialiniai ryšiai ir jų pokalbiai dažnai nuklysta į nostalgiškus praeities prisiminimus. ESFJ palaiko, vysto ir atsargiai prižiūri bet kokias tradicijas.

ESFJ gali lengvai įžeisti kitų žmonių abejingumas ir jų atliktų paslaugų neįvertinimas. Šio tipo žmonės kreipia daug dėmesio į išvaizdą ir jautriai priima kitų žmonių nuomones apie jų socialinį statusą. ESFJ taip pat negali nustygti vietoje, nors trumpam izoliuoti nuo kitų žmonių.

Natūrali ESFJ karjeros sritis – paslaugų sfera. Išsiskiriantys draugiškais bruožais, ESFJ lengvai veikia pardavimų sferoje ir pasižymi unikalia savybe suasmeninti bendravimą su klientais – stebint ESFJ veiklą iš šono, galima pastebėti, jog klientas perka ne neutralų produktą, o perka jį tarsi asmeniškai iš ESFJ. Ši savybė tokio tipo žmonėms taip pat leidžia būti gerais mokytojais, pamokslininkais, vadovais, administratoriais, treneriais ir veikti visose karjerose, kur reikia daug bendrauti su kitais žmonėmis. ESFJ taip pat retai tampa rakštimi savo viršininkams, kadangi jie gerbia ir paklūsta taisyklėms, yra lojalūs bei orientuoti į savo pareigų atlikimą. Šio tipo žmonės taip pat itin mėgsta kalbėti apie įvykius bei problemas, susijusias su kolegų asmeniniu gyvenimu; tačiau pokalbiams pasisukus link filosofijos ar mokslo, ESFJ greitai pasitrauks. Sudėtingų dalykų analizė, pavyzdžiui, priežasčių ar pasekmių ieškojimas, ESFJ visiškai nedomina – kitaip nei intelektualiųjų (NT) tipų atveju.

ESFJ mėgsta vadovauti kitiems žmonėms. Jie aiškiai mato problemas, gali lengvai paskirstyti užduotis, sunkiai dirbti ir entuziastingai atsipalaiduoti. Be to, kaip ir dauguma kitų SJ tipų, ESFJ itin gerbia vyresnybiškumo principus.

Šio tipo žmones lengva suerzinti ar įskaudinti. Kai tai atsitinka, ESFJ tikrai nesivaldys ir išreikš visas savo emocijas. Dažnai yra netgi sakoma, jog ESFJ „savo širdį nešiojasi rankovėje“ – tai jiems leidžia būti itin jautriems bei šiltiems, tačiau kartu ir lengvai įskaudinamiems žmonėms. Kai kurie ESFJ kunkuliuojančias savo emocijas mielai reiškia teatro scenoje ar kine.

Naudodamiesi savo jutimo bei vertinimo bruožais, ESFJ sugeba rinkti specifinę, detalią informaciją apie kitus žmones ir pasinaudoti ja, siekdami jiems padėti. ESFJ turi itin stiprų troškimą būti mėgstami ir dėl šios priežasties yra linkę padėti ir kitiems žmonėms pasijusti taip pat. Šio tipo žmonės itin rimtai žiūri į savo įsipareigojimus, yra atsakingi ir patikimi. Jie vertina saugumą ir stabilumą bei kreipia didelį dėmesį į smulkias gyvenimo detales.

ESFJ išsiskiria ryškiu siekimu kontroliuoti savo aplinką. Mėgdami struktūrą ir organizuotumą, ESFJ labiausiai vertina aiškius dalykus ir nemėgsta abstrakčių, teorinių sampratų ar ne asmeninės analizės. Dėl savo poreikio kontroliuoti kitus, ESFJ turėtų atsargiai bendrauti su žmonėmis, nemėgstančiais to, jog kas nors kitas kišasi į jų gyvenimą.

Kaip galima pastebėti, ESFJ tipas turi itin daug „moteriškų“ bruožų – jie dažnai nublanksta ESFJ charakterio vyruose, tačiau šio charakterio tipo moterys yra nepaprastai moteriškos.

ESFJ santykiuose su kitais žmonėmis

ESFJ yra šilti žmonės, labai vertinantys savo artimus asmeninius santykius. Jie yra labai linkę į gerų dalykų darymą kitiems, o savo laimę glaudžiai sieja su savo partnerių laime ir komfortu. ESFJ yra vertinami dėl savo nuoširdaus šiltumo ir rūpestingumo bei unikalaus sugebėjimo kiekviename žmoguje įžvelgti geriausias jo savybes. Tačiau ESFJ paprastai nemoka valdyti konfliktų bei gali būti linkę kontroliuoti ar manipuliuoti kitais žmonėmis. Šio tipo žmonėms santykiai yra centrinė jų gyvenimo ašis ir ESFJ skiria daugybę energijos, kad juos sukurtų ir išlaikytų. To paties šie žmonės tikisi ir iš kitų.

ESFJ stiprybės:

  • Skiria daug pastangų savo pareigų ir įsipareigojimų įvykdymui
  • Pasižymi šilta, draugiška ir palaikančia prigimtimi
  • Skiria daug dėmesio kitų žmonių poreikių tenkinimui
  • Labai rimtai žiūri į savo įsipareigojimus ir siekia ilgalaikių santykių
  • Yra atsakingi ir praktiški bei nepavargsta rūpindamiesi kasdieniais dalykais
  • Yra energingi ir mėgstami kitų žmonių
  • Puikiai sugeba tvarkyti savo pinigus
  • Yra tradiciški ir orientuoti į šeimą

ESFJ silpnybės:

  • Nemėgsta ryškių pokyčių
  • Negali pakęsti konfliktų ar kritikos
  • Pageidauja daug kitų žmonių palaikymo, kad gerai jaustųsi
  • Gali kreipti pernelyg daug dėmesio į statusą ir į tai, kaip jį mato kiti žmonės
  • Gali susidurti su labai dideliais sunkumais nutrūkus santykiams ir tikėtina, jog sieks prisiimti kaltę dėl jų žlugimo
  • Nemėgsta ir nesutinka su neigiamomis pastabomis, liečiančiomis jiems artimus žmones
  • Neskiria pakankamai dėmesio savo poreikių tenkinimui ir gali būti pernelyg pasiaukojantys
  • Yra linkę manipuliuoti kaltės jausmu, kad gautų tai, ko nori.

ESFJ kaip romantiniai partneriai

ESFJ yra šilti ir rūpestingi žmonės, skiriantys savo partneriams daug dėmesio ir paramos. Paprastai jie yra tradiciški ir rimtai žiūri į savo įsipareigojimus. Kai ESFJ ištaria lemtingąjį „Taip“, galima drąsiai lažintis, jog jie skirs visas savo jėgas prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui.

ESFJ nori būti priimami ir vertinami tokie, kokie yra iš tiesų bei pagal tai, ką duoda kitiems. Šis jų poreikis kartais gali suintensyvėti iki tokio lygio, kuomet ESFJ taps labai emociškai reiklūs, nuolat siekdami gauti palaikymą iš kitų žmonių. ESFJ paprastai negali pakęsti konfliktų ar kritikos bei priima bet kokius neigiamus komentarus kaip asmeninį įžeidimą. Tai yra viena svarbiausių ESFJ silpnybių, į kurią vertėtų atkreipti dėmesį. Susidūrę su neigiamu įvertinimu ar teigiamo įvertinimo nebuvimu, ESFJ gali tapti depresiški ir nusivylę. Įvertinimas yra geriausia dovana, kokią šio tipo žmonėms gali duoti jų partneriai.

ESFJ taip pat pasižymi tendencija kreipti daug dėmesio į socialinį statusą ir į tai, ką apie juos galvoja kiti – vertėtų pasistengti, jog tai netrukdytų asmeniniams santykiams.

Seksualiniu aspektu ESFJ yra labai šilti ir mylintys žmonės, žiūrintys į intymumą kaip į galimybę išreikšti savo prisirišimą ir įrodyti savo meilę. Dalis ESFJ yra linkę būti labai organizuoti ir tradiciniai savo seksualiniuose įpročiuose, tačiau ši savybė gali būti lengvai pakeista esant didesniam susipažinimui su seksualinėmis galimybėmis. ESFJ polinkis į kitų žmonių poreikių tenkinimą taip pat lemia, jog jie skirs labai daug dėmesio, siekdami, kad jų partneriai būtų visiškai laimingi.

Būdami labai praktiški, ESFJ puikiai veikia namų valdymo reikaluose. Tikėtina, jog jie bus labai atsakingi, besirūpindami kasdieniais dalykais ir atsargūs, tvarkydami finansinius reikalus. ESFJ rūpinasi saugumu ir taikingu gyvenimu bei mielai prisideda prie šių tikslų siekimo savo, savo partnerių ar šeimos atžvilgiu.

ESFJ yra linkę turėti stiprų poreikį kažkam priklausyti – tai gali būti institucijos, tradicijos ar šeima. Toks poreikis lemia tai, jog jie yra bendrauti mėgstančios asmenybės, mielai besilankančios vakarėliuose ar pačios juos rengiančios. Tikėtina, jog ESFJ sieks, kad ir jų partneriai elgtųsi panašiai.

Rekomenduojami partneriai: ISFP ir ISTP tipai.

ESFJ kaip tėvai

Būdami tėvais, ESFJ yra itin atsidavę savo vaidmenų ir pareigų vykdymui bei turi ir išreiškia labai daug meilės ir prisirišimo savo vaikų atžvilgiu. Jie tikisi, jog vaikai gerbs ir klausys savo tėvų bei netoleruoja didelių nukrypimų nuo šios elgesio taisyklės. ESFJ turimas F bruožas lemia tai, jog šiems žmonėms yra sunku bausti ir disciplinuoti savo vaikus – dėl to, jei ESFJ to nesistengs pakeisti, tikėtina, kad jie bandys bausti savo vaikus ne tokiais akivaizdžiais būdais, pavyzdžiui, manipuliuodami jų kaltės jausmu. Paprastai tai yra ne taip veiksminga ir sveika, kaip imantis labiau tiesioginių priemonių.

Dėl įgimto ESFJ rūpestingumo ir praktiškumo tikėtina, jog šio tipo žmonių vaikų poreikiais bus rūpinamasi labai efektyviai ir atsakingai. ESFJ tėvai savo vaikams sukurs struktūruotas ir patogias aplinkas, kur jų ribos bus žinomos ir aiškiai apibrėžtos.

Vis dėlto, ESFJ polinkis į kontrolę, einantis kartu su rūpinimusi tradicijomis ir saugumu, lemia, jog jie bus gana griežti ir kontroliuojantys tėvai. Tačiau kartu šio tipo žmonės bus ir stipriausi bei labiausiai girdimi savo vaikų gynėjai. Tikėtina, jog dėl tokios kontrolės ESFJ vaikai kuriuo nors laiku pasistengs „sukilti“ prieš tėvų diktatą – tokioje situacijose ESFJ yra itin svarbu prisiminti nepanaudoti savo mėgstamos manipuliavimo kalte taktikos, kadangi tai gali padaryti daug žalos santykiams su vaikais.

ESFJ tėvai savo vaikų greičiausiai bus prisimenami dėl nuoširdžios meilės ir švelnumo bei dėl aiškiai apibrėžtų struktūrų ir nuorodų, kurias jie sukūrė savo vaikams.

ESFJ kaip draugai

Nepaisant to, jog ESFJ savo šeimą iškelia aukščiau už savo draugus, šio tipo žmonės labai vertina draugystę ir yra nepaprastai lojalūs savo draugams. Savo gyvenime jausdami nuolatinį spaudimą „atlikti pareigą“, ESFJ kartais savo draugystes netgi gali paversti dar viena atsakomybės sritimi. Vis dėlto, savo draugams jie visada suteiks daug džiaugsmo ir palaikančios šilumos.

Galima apibrėžti porą ESFJ polinkių, galinčių sukelti problemų bendraujant su draugais – visų pirma, ESFJ nemėgsta ko nors atiduoti, už tai mainais visiškai nieko negaudami, ir antra, ESFJ yra sunku patikėti blogais dalykais, susijusiais su jiems artimais žmonėmis.

ESFJ yra vertinami dėl savo nuoširdaus, malonaus ir šilto domėjimosi kitais žmonėmis. Šio tipo žmonės turi unikalią savybę įžvelgti geriausius kitų žmonių bruožus bei sugeba juos priversti jaustis patenkintais savimi. Dėl šių priežasčių ESFJ paprastai turi gana didelį skaičių itin artimų draugų, aprėpiančių praktiškai visus asmenybių tipus.

Keletas garsių ESFJ:
William McKinley, buvęs JAV prezidentas
William J. Clinton, buvęs JAV prezidentas
Sally Struthers
Mary Tyler Moore
Dixie Carter
Sally Field
Danny Glover, aktorius
Nancy Kerrigan

Testuką rasite -> čia.


11
Kov
Publikuota temoje: Apžvalgos, Dienoraštis

Daugelį metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą minėdami sostinėje, šiemet nusprendėme pasižvalgyti, kaip valstybinė šventė minima Jonavoje.

Dieną pradėjo jau tradiciniu kovo 11-ąją tapęs 12,5 km bėgimas „A. Kulviečio paminklas – Jonava”, organizuojamas Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos. Nuoširdžiai džiaugiuosi už visus įveikusius šį atstumą ir didi pagarba nuo manęs visiems pasiryžusiems, nes mano asmenine nuomone, tokį atstumą nubėgti nėra juokas ;) O ir prabėgančiųjų puškavimas leido suprasti, kad net grakštiems bėgikams yra kur pasistengti :)

Pamoję finišuojantiems patraukėme į nedidukę Jonavos miesto bažnytėlę, kuri traškėjo nuo žmonių gausos. Gražu pasižiūrėti į centre pasirikiavusius kareivius bei susėdusias ir įdėmiais bei pagarbiais žvilgsniais juos tyrinėjančias močiutes, švelniai nusišypsančias, kuri nekuri net drebančia ranka supstelėjančias greta stovinčio kareivio delną, matyt, mieliems prisiminimams plūstelėjus žilon galvelėn…

Bažnyčios šaltą tylą suskaldęs Ruklos įgulos kapelionas Arnoldas Valkauskas nedaugiažodžiavo, o ramiu balsu pamoksle dėstė tokias, rodos, paprastas, bet dažnai pamirštamas tiesas – apie laisvės svarbą ir esminę užtvarą jos siekiant – baimę prarasti kažką to, ką turi ir prie ko pripratai, o iš esmės, juk tai tebūtų sotesnis kąsnis ar dalelė kasdienybės, kurios netektum tik trumpam, laikinai, vėliau susikurtum vėl, gal kiek kitokią, bet tavąją. Kiek nukrypstant – ne vienam ir tikrai ne dešimčiai Lietuvos kunigų derėtų pasimokytigerb. A. Valkausko atvirumo ir paprastumo kalbant susirinkusiesiems. Ne pompastika ir čaižymas už visas visatos nuodėmes turėtų plaukti iš sakyklų, o teisinga, tvirta, bet labiau tėviška ar kolegiška, o ne poniška ir įsakmi kalba… Kunigas pirmiausia turi būti geras psichologas, gebantis prabilti prie auditorijos pritaikyta kalbos maniera. Bet apie ką aš čia, juk to klano nepakeitė šimtmečiai, nepakeis ir mano pamąstymai :)

Ruklos įgulos padalinių kariai, savanoriai bei šauliai po mišių tvarkinga vora išrikiuoti greta bažnyčios, patraukė centrine miesto gatve link Santarvės aikštės, kurioje nuaidėjo aibė ilgesnių ir trumpesnių politikų, dvasininkų bei karininkų kalbų, buvo padėtos gėlės prie paminklo Lietuvos Nepriklausomybės kovų kariams savanoriams bei nuaidėjo trys Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono karių paleistos pabūklo salvės.

Ir pabaigai Jonavos kunigo kalboje panaudota citata, paskatinanti įsiklausyti ir bent akimirkai susimąstyti ;)

Paradoksalu, tačiau šiais laikai platesni keliai, tačiau siauresni požiūriai. Mes išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, mes perkam daugiau, tačiau džiaugiamės mažai. Mūsų namai didesni, tačiau mažesnės šeimos, daugiau patogumų, bet mažiau laiko. Mūsų moksliniai laipsniai aukštesni, bet žodžiuose ir darbuose mažiau prasmės, daugiau žinių, bet mažiau teisingumo, geresnė medicina, tačiau mažiau sveikatos. Mes […] esam per daug pavargę ir pikti, kalbam per daug, mylim per retai, nekenčiam taip dažnai. Mes išmokome kaip pragyventi, bet ne gyventi. Mes išvalėm orą, bet užteršėm sielą. Užkariavom kosmosą, bet nebepažįstame vidinio pasaulio. Daugiau rašom, bet mažiau išmokstam. Daugiau planuojam, mažiau įvykdom. Išmokom skubėti, bet nebemokam palaukti. Tai neįtikėtinų pelnų, bet lėkštų santykių laikai. Mūsų namai išpuošti ir patogūs, bet juose nėra namų šilumos. Didinam turtus, bet mažinam vertybes…

Tikiuosi, kad Jūsų šventė buvo tokia pat jauki ir miela, paskatinusi bent tuziną kartų nusišypsoti, atgręžti veidą į saulę, akimirkai užsimerkti ir leisti praskrieti minčiai „Kaip man čia, Lietuvoje gera!„. Jonavoje šio to trūko – patriotinių dainų muzikos fono, kokybiškesnės garso įrangos, kad kalbas galėtų girdėti ir netoliese šurmuliuojantys senukai, vaikų bei suaugusiųjų rankose plevėsuojančių vėliavėlių ar trispalvių balionų. Bet tai smulkmė, lengvai pataisoma ir realizuojama. O besišypsančių žmonių ir išpūstomis akimis dėdes kareivius palydinčių vaikų pakako su kaupu :) Taigi, su mūsų švente, nepriklausomos Lietuvos piliečiai!

Dievinu valstybines šventes. Alsuojančią jose pompastiką, savotišką švelnumą ir nejučia veiduose atsirandančias šypsenas. Kas kartą negaliu atsigrožėti mažytėse putliose vaikų rankutėse sužystančiomis Lietuvos trispalvėmis. Šimtais jų. O palypėjus aukščiau – gal net tūkstančiais :)

Tokiomis dienomis būna gera ir ramu viduje. Einant šurmulinga gatve norisi šypsotis aplinkiniams, o esant minioje ir užgrojus pirmiesiems iki kaulų smegenų žinomiems patriotinių melodijų garsams, kūnas pats pradeda linguoti į taktą ir taip norisi paimti greta esančius už rankų ir dainuoti. Dainuoti širdimi, akimis ir lūpomis :)

O trispalvei suplevėsuojant dangaus fone mano akyse ima kauptis ašaros. Nesuvaldomos :) Ir tik giliau įkvepiu gaivaus oro, užpildau pilnus pilnutėlaičius plaučius ir akimirkai užsimerkiu tam, kad pajusčiau, kaip gera, jog esu Čia, jog esu Lietuvoje, jog esu LIETUVAITĖ.

Metai iš metų modama palydžiu prospektu žygiuojantį kareivių paradą – nekintantį, ritmingai tuksintį į gatvės grindinį, pasitempusį ir neatplėšiamai žvelgiantį pirmyn. O smagiausia stebėti jaunus tėvelius, pritūpusius apglėbti savo atžalų ir tyliai asmeniškai kiekvienam pasakojančius kažką tokio svarbaus. O ar pastebite, kokios nuoširdžios ir spindinčios vaikų akys būna beklausant ramaus, artimo ir pažįstamo balso bei užvertus galvytes aukštyn stebint praplaukiančią jūrą karių?

Dievinu valstybines šventes. Jose esantį energijos ir geros savijautos užtaisą. Pakylėjimo jausmą, kurį linkiu atrasti kiekvienam. Nebambėkime, kad kažkas ne taip, kad galėtų būti kitaip. Nenusivilkite tuo, kad kiekvienais metais minėjimai vyksta pagal beveik 100%  nekintantį scenarijų, sugebėkite atrasti tame privalumų. Juk yra dalykų, kuriuos taip trokštame išlaikyti nekintančiais – meilė artimam žmogui, tėvų šypsnis tau sugrįžus namo po ilgo nesimatymo, jauki kavinukė su pačia skaniausia kava po, rodos, šimtmečio neprapuolusi, tebesanti ten pat… o valstybinių švenčių metu aš noriu vėl ir vėl suprast, jog mane užplūsta tas nuostabus pasididžiavimo jausmas, užgniaužia gerklę šypsena, sumišusi su šiltomis akyse besikaupiančiomis ašaromis…

Harmonijos ir nuoširdaus šypsnio, užplūdus suvokimui, jog gera, kad esate čia ir dabar šią kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną!

03
Kov
Publikuota temoje: Dienoraštis

Juodai reikia pavasario. Ne, ne tas žodis. Juodai jo negali reikėti, nes juodos ir visos jos pilkų atmainų jau pakanka. Per akis. O dabar JAU reikia pavasario. Aš rimtai. Šaukiuosi JO! S.O.S. arba C.O.S., t.y. Call of Spring! (atleiskit, gerbiami lituanistai, bet toks jau tas šiuolaikinis jaunimas su savo anglikonizmais priešaky…)

Perkuičiau visą spintą, išverčiau stalčius, net po lova patikrinau… Nėra… Niekur nėra… Nerandu… Nerandu savo įkvėpimo, džiaugsmo odės, užpompuojančios darbui ir paleidžiančios gaiviais upeliais pačias netikėčiausias mintis… Buvo bepradedą tirpti ledai ir pavasarinis šurmulys po truputį budo, jau galėjau girdėti besiridenančius ištirpusio sniego vandens upelius ir… oplia! Kažkas ėmė ir vėl atjungė šildymą, o saulę uždarė į skladuką (taip, sandėliuką turėjau omenyje :) ).

Mano mintys nepakyla iš komos… Priverstinai elektrošokais bandau žadinti, bet gaunasi šnipštas, nes berutuliojant naują idėją tereikia tik vienai akimirkai žvilgtelėti pro langą ar pasukti galvą į šalį ir… basta! Ji išdavikiškai pabėga, o tada jau gaudyk vėją laukuose.

Net klaiku! Rimtai, kažkokia  totali tuštuma. Man dar taip nėra buvę. Atsikeliu ryte ir nežinau, ką noriu nuveikti su tuo pačiu brangiausiu, turimu savo rankose – šiandiena, kuri nebepasikartos, kuri yra vienintelė ir unikali, nes rytoj jau bus rytoj, bus kita ir kitokia diena…

Noriu labai labai ryškiai žalios žolės, kokia būna tik pavasarį. Noriu gležnų žibučių, kurios užburia savo violetine spalva. Noriu klestelėti ant žemės ir suprasti, kad ji dar šalta, nes juk dar pavasaris, o ne vasara, bet tokia gaivi. Pulsuojanti, alsuojanti, bundanti ir besirąžanti… Kažkodėl manau, kad tada ir mano įkvėpimas sugrįš. O jeigu ne…

Širdis nerimastingai suspurda ir raudonis išmuša žandus… O jeigu ir pavasaris nepažadins iš sąstingio? Jeigu taip ir liksiu paskendusi pilkumoje?..

Aš visiškai, 100% neįsivaizduoju, ką noriu veikti. Kai vaikystėje klausdavo „Kuo būsi suaugusi?„, turėdavau teisę pasakyti, kad dar nežinau, kad dar turiu laiko sugalvoti. O ar dabar dar galiu taip sakyti? Galiu, negaliu, koks skirtumas, juk esmė tame, kad tikrai dar nežinau!..

Aš dar nesuaugau. Taip. Aš dar nesijaučiu suaugusi :) O nesijaučiu = nesu ;)

Man reikia į kitą dimensiją. Juodai reikia į kitą srautą, kitą planetą, kitą orbitą… Reikia apversti viską aukštyn kojomis ir pasižiūrėti, gal kažkur pasąmonėje pabus tas „štai ką aš noriu veikti!

Man reikia energijos iškrovos – pavargti tiek, kad nebegalėčiau nei pirštelio pajudinti, grįžusi krisčiau kryžiumi į lovą ir užmigčiau išsišiepusi nuo ausies iki ausies. Manyje tūno tiek energijos, kad pakaktų atominę elektrinę įsukti! Ji kunkuliuoja ir tiksi, tiksi, tiksi, erzinančiai primena apie save kiekvieną rytą, kai pabundu ne pailsėjusi, o pavargusi po dar vienos nakties, kuri suleido dar dozę į mano kūną. Turiu šitiek jėgų, o jaučiuosi tokia pavargusi…

Sušiktas egzistencializmas! Būti ar nebūti… Veikti ar neveikti… Sutikti ar nesutikti… Fe (puke) Tiek daug klausimų ir dar daugiau atsakymų, kas tai? Ogi SUAUGUSIŲJŲ GYVENIMAS :D

P.s. kažkokia minčių samplaika. Nekontroliuojamas srautas ir besiveržiantis lauk pesimizmas, kuris tik dar labiau erzina, nes man paprasčiausiai prie veido netinka…

14
Vas
Publikuota temoje: Dienoraštis, Laisvalaikis

Šį savaitgalį, po penktadieninio magistrinio darbo gynimo jausdama jausmų termikus, keliančius mane aukštyn ;), su draugų būriu išdūmiau į Trakus. O Trakuose, be to, kad ten visada nuostabiai gražu ir šiaip labai gera aura bei pozityvūs jausmai užplūsta :), smagų šurmulį žadėjo jau iš tolo matomi po dangaus erdves besiblaškantys parasparnininkai :)

Visgi kadangi Trakus pasiekėme tik šeštadienio pavakarę, tai neilgai teko grožėtis šiais skraiduokliais, o sparčiai bevakarėjant, teko susimąstyti apie galimą nakvynės vietą ;)

Užsimetę savo „sraigių namelius” – turistines kuprines, talpinančias visą reikalingą mantą, pirmiausia sąžiningai išbraidėme visas giliausias pusnis :), ieškodami geocach’ų :) Deja, nelabai sėkmingai, nes dviejų nė neradome, o vieno beieškant sugebėjau įlūžti, gerai, kad tik iki kelių… Žinojau, kad vanduo ežeruose žiemą būna šaltas, bet kad toooks šaltas :) Ir kad taip greitai po to stingsta šlapi rūbai :)

Bet, kaip sakant, gerai bet kokia patirtis, kuri gerai pasibaigia ;)

Galiausiai patraukėme į nusižiūrėtą nakvynės vietą. Tą naktį apsistojome apartamentuose su vaizdu į Trakų pilį ;) Pasistumdami ir krykštaudami lyg vaikai, užšalusiu ežeru nužingsniavome į vieną iš salelių, kurioje netrukome įsikurti :)

Prabanga, ar ne? ;) Tą salelę esame pamėgę aplankyti vasaromis, pasimaudyti, nes ten patogus priplaukimas, bet niekada nė nesusimąsčiau, jog joje nakvosiu žiemą :)

Vakaras su gera kompanija neprailgo :) – juoko ir krykštavimų, sūrių spaudimo, kovų dėl pilies ;), angelų piešimo ant sniego ir net apsaugos švyturėlių pakako :) O kur tau nepakaks, su tokia kompanija ;)

Visgi rytas nustebino mus pačius :)

Pabudusi pamaniau, kad… lyja (wait)  Klydau :) Snigo :) Ir stipriai :) Nesustojančiai, begalo žiemiškai ir labai gražiai :) Tikra žiemos pasaka Trakų salelėje ;) Kai kuriuos, juokėmės, kad dar truputis ir būtų tekę atkasinėti iš po sniego patalų ;)

Užtat skanesnės kavos nuostabesnėje vietoje tokį pasakiškai gražų šv. Valentino dienos rytą tikrai nesu gėrusi :*

Tądien, nors ir atrodė, jog oro sąlygos yra pačios nepalankiausios ir nepriimtiniausios skraidymui, bet fanatikai parasparnininkai mąstė kitaip :) Joks sniegas jiems, padangių užkariautojams buvo nebėda ir tiksluminės parasparininkų nusileidimo varžybos vyko pilnu pajėgumu ;)

Kadangi šis savaitgalis pasitaikė toks šventingas, tai tuo pačiu dar apsilankėme Trakuose vykstančioje Užgavėnių mugėje, prisipirkome daugybę skanių bandelių, pakirkinome Morę ;)

O iš čia mudu patraukėme namolio, bet pasilikę kolegos tapo tikrais Trakų užkariautojais – Darekas su Tania nugalėjo Valentino dienos porelių konkurse ir laimėjo pasiskraidymą parasparniu (clap)

10
Vas
Publikuota temoje: Dienoraštis

Sutinkama situacija? Kas gali nuspręsti, kur dėti kablelį?..

Vakar žiūrėtas filmas „Skaitovas” („The Reader„), paskatino vėl susimąstyti šia amžina tema, tikriausiai, nė neturinčia vieno, nenuginčijamo atsakymo…

Jei žmogus įsilaužė į butą ir apvogė mus, tai nė nesudvejodami sakome – „bausti, negalima pasigailėti”. Tačiau jeigu išgirsti foninę istoriją, jog to vagies vienintelis vaikas guli kokios nors žiaurios ligos patale… O operacijai, galinčiai išgelbėti vaiko gyvybę, nėra iš kur pasiskolinti pinigų… Neatsidurtumėte tarp dviejų ugnių? Neužpultų dvejonės, kas yra teisinga, o kas ne?.. Mane užpultų… Viena vertus, gali teigti, jog žmogus pats susikūrė tokį gyvenimą, jog neturi pakankamai pajamų. Kita vertus, ypač posovietinėje kartoje likimai būna dažnai žiaurūs ir sunkiai smerkiami – tada įgijo kokią paprasčiausią specialybę, surinkinėjo mažutėleites detales to meto televizoriams ir, rodos, nebuvo ko jaudintis ar nerimauti. Juk Sovietų Sąjunga davė visiems vienodai… O kam nedavė, tie pasiimdavo lengva ranka… Juk vogė visi, bet visiems ir užtekdavo… O dabar televizoriai kur kas modernesni, to žmogelio rankos nebetinkamo darbui, nes kas pakeitė kompiuteriai, o jis jau gerokai perkopęs vidutinį amžių… Sakot, noro tereikia ir galima išmokti naujo amato? Velnias ten žino, kaip ten būna, bet faktas, kad greitai situacija nepasikeičia… Vėlgi, sėdi savo išplėštame bute ir širsti iki kaulų smegenų, kodėl tada reikėjo pasirinkti tokį kelią pinigams gauti ir, žinoma, klausi, kodėl reikėjo apvogti būtent tave (tarsi jeigu būtų apvogtas kitas žmogus, jo poelgis tavo vertinimo skalėje taptų teisingesnis?..). Pyksti, nes tu dirbi nuo ryto iki vakaro, taip pat milijonų neuždirbi ir tavo sunkiai uždirbtą gerbūvį sudrasko kažkoks veltėdis…

Taigi kuris čia teisus?..

Arba karas. Tikriausiai šioje temoje dažniausiai iškyla „bausti negalima pasigailėti” dilema…

Jis dar visiškas paauglys. Dar barzda nė normaliai neželia… O jau įsūdytas ginklas į rankas ir, dėka taiklios akies, jau guli tolygiai kvėpuodamas pastato nuolaužų krūvoje ir žvelgia pro snaiperinio taikiklį, įdėmiai seka priešo siluetą… Netruks nuspausti gaiduką ir atimti gyvybę dar vienam, esančiam kitoje barikadų pusėje… O po karo, tarkim, jį teis. Teis už tai, kad žudė priešo kareivius, kad paklojo ne vieną dešimtį jų. Ar jis kaltas? Taip, kaltas dėl to, kad žudė, bet kita vertus gelbėjo tokių pačių kaip jis jaunuolių gyvybes, drebančiomis rankomis gniaužiančių tokį svetimą, bet vienintelį svarbų jų situacijoje, ginklą… Tuo tarpu priešo pusėje juk taip pat gulėjo ne vienas ir ne du snaiperiai, ramiai sekantys siluetus ir skaičiuojantys taiklius šūvius. Bet jie nebus teisiami savoje šalyje. Jie nekalti. Jie kovojo už savo tėvynę…

Absurdiška situacija – už tai, kad patekai į visą griaunančią ir traiškančią karo mašiną, kad gimei ne laiku ir ne vietoje, dabar esi kaltas… Kaltas, kad vykdei nurodymus. Kad darei tai, ką darė ir kita pusė…

Kai kalba pasisuka apie nacizmą, padėti kablelį įrašo pavadinime pasidaro dar sunkiau. Nekalbu apie aukštesniuosius sluoksnius, kurie sumąstė ir sukūrė žudančią mašiną. Kalbu apie tuos tūkstančius eilinių, kurie vykdė nurodymus.

Grįžtu prie filmo „Skaitovas„.

Hanna Schmitz (vaidina Kate Winslet) savo noru tapo SS’ininke. Nemąstydama, neklausinėdama savęs, ką ir kodėl daro. Tiesiog dirbdama… Kraupiai skamba, bet taip teigė ji. Patekusi į Aušvico koncentracijos stovyklą, tapo apsaugine. Ir dirbo. Saugojo. Nepaleido. Kas savaitę atrinkdavo 10 moterų, kurios buvo siunčiamos į mirtį. Ji tai žinojo. Ji suprato. Bet ji tik varžtelis dideliame griozdiškame aparate, kuriam pasipriešinus, pati būsi sutraiškyta.

Vėlgi klausimas – kas nusprendė, kad jos gyvybė yra vertesnė nei šimtų moterų, kurias ji išrinko mirčiai? Kita vertus, o ką ji būtų pakeitusi, pasipriešindama ir žūdama? Juk į jos vietą būtų pastatyta kita, o jei ta atsisakytų veikti pagal instrukciją, atsirastų trečia ir taip be galo, be krašto…

Ir tai tik kelios situacijos, verčiančios suabejoti ir paklausti savęs, o gal ir kitų – kaip vertinti? Kur atrasti tą vieną nenuginčijamą argumentą, įgalinantį padėti kablelį reikiamoje vietoje…

29
Sau
Publikuota temoje: Dienoraštis

Kaip ten liaudies išmintis byloja – nejuokink Dievo su savo planais? :) Juokiasi ar nesijuokia jis aš nežinau, bet kad planai kartais taip lengvai geba imti ir subyrėti, tai faktas, kaip blynas ;)

Pabudus dar gerokai anksčiau žadintuvo signalo, galvoje jau sukiojosi dienos darbų eilutė. Pažvelgus pro langą, lengvo kelio vaizdelis nežadėjo – pusnys iki kelių. Bet taip balta, taip gražu, kad net gera ir šypsena veide savaime sužimba :) Bet tą šypseną netrunka pakeisti rimtis, kai pasibalnojusi plieninį žirgą išlekiu į trasą…

Panašu, kad Kaunas nelabai žino, kas yra kelių valymas, esant tokioms oro sąlygoms. Rimtai, net Jonavoje keliai geriau atrodė, o Vilniuje, kiek žinau, visai padoru buvo. Tuo tarpu į Kauną įvažiavus jau Muravos sankryžoje pasitiko spūstis, o pervažiavimas iš vienos juostos į kitą pareikalaudavo nemažai pastangų, stengiantis suvaldyti besipriešinantį žirgą. Viskas būtų kaip ir gerai, atsargumas ir atidumas leidžia įveikti šias menkas kliūtis, bet… bet kai kelyje staiga iššoka kažkoks laukinis, tai problemos tampa neišvengiamos!

Kai pamatai keistą elgesį kelyje, sumažini greitį. Kai regi, jog žmogelis ruošiasi totaliai neatitinkančiam situacijos veiksmui, užguli signalą. Kai prieš tave Savanorių pr. pradeda važiuoti atbuliniu, spaudi stabdžius, bet slidi kelio danga padaro savo… tarsi sulėtintame filme žvilgteli kairėn, o, per prabangus BMW rieda… Ne, sukti vairą kairėn nėra išeitis… Su viltimi perbėgi akimis dešinėn, bet supranti, kad tas laukinis nespės taip toli pasitraukti nuo dešinės kelio dalies, kad tu ten pratilptum… Belieka pompuoti stabdžius ir tikėtis, kad kažkokiu stebuklingu būdu priekyje tavęs atbulu artėjanti mašina ims tolti… Bet stebuklų realybėje mažoka, ane?

Nepakenčiu dūžtančio stiklo ir lamdomo metalo garso. Ir staiga stojančios kelių akimirkų tylos…

O po to griūva dienos, savaitgalio planai :( Pasidaro labai labai gaila savo ištikimojo liūtuko :( Ir labai labai pikta, kad per tokią visišką nesąmonę, kažkieno kvailą skubėjimą tokiu metu, gali taip imti ir viskas apsiversti aukštyn kojomis…

Bet kitą vertus :), juk diena buvo visai gera – sutikti žmonės stengėsi padėti, avarijoje niekas nenukentėjo, o metalas yra pataisomas, be to, sunkiai prasidėjusi diena, žadėjo gerą vakarą ir negalėjo sugriauti artėjančio savaitgalio nuotaikų ;)

28
Sau
Publikuota temoje: Dienoraštis

Negaliu nepanaudoti šitos citatos :) Gedai, ji velniškai teisinga! :)

Negaliu pakęsti sustabarėjimo. Buko rovimosi ta pačia vaga, net ir tuo atveju, jei ji niekam nereikalinga ir nėra vertinga bei tikslinga. Nenuilstamo daužymo galva į sieną… Lai imasi daužyti į kampą, juk tai kur kas veiksmingiau būtų ;)

Dar pikčiau suvokti, kaip sunkiai išgyvendinamas tas sustabarėjimas. Žinote, tokias piktžoles, kurios turi vieną ilgą pagrindinę šaknį bei daug mažų, nelabai svarbių plonų siūlelių nuo savęs. Kai šiek tiek pasikankinę išlupame lauk iš dirvos tą piktžolę, suvokiame, jog rankose laikome tik mažą dalelę jos šaknies, o likusi ilgoji ranka tebėra įsikabinusi giliai į žemę. Ir tuomet supranti, jog šis tavo darbas buvo kaip ir bevertis, nes netruks ir piktžolė vėl išleis lapus į paviršių, sukeros, subujos. Lygiai taip pat su buku sustabarėjimu – gali apkapoti jo atšakas, aplaužyti kelias gijas, bet iš esmės nepajudinsi stipriausiai įsikubusio kamieno, kuris netruks atsigauti ir toliau skleisti savo nuodus…

Kokiame amžiuje gyvename? Žmonės kalba :), kad informacinių technologijų. Bet nemažai kur apsidairęs tuo nepatikėtum. Iki kaklo įklimpę į senuosius, bukus ir jau beverčius įpročius, niekaip nenorime jų paleisti. Pasikeisti.

Universitetai. Šviesuolių ir valstybės ateitį kursiančiųjų kalvė. Cha… Ne, nėra taip blogai kai kuriose srityse – atsinaujina patalpos, atsiranda vis daugiau dėstytojų, gebančių naudoti technologijas paskaitų dėstymui (bet dar oi kaip per daug tokių, kurie sulenda į savo užrašus ir monotonišku balsu atbumba tą pusantros valandos…), užgimsta net nuotoliniai kursai, įdomios ir vertingos mainų programos ir t.t., ir pan. Kaip kažkada sakiau – jei norėsi dalyvauti ir pasistengsi, tai tikrai rasi kur. Bet kuomet ateina laikas ataskaitų ruošimui, baigiamųjų darbų pristatymui, tai nemažai aspektų mane žudo…

Tarkim, aš elementarių elementariausiai nesuprantu, kam reikia apsigriozdinti net trimis popierinėmis magistrinio darbo versijomis, kai jis yra įkeliamas į elektroninę duomenų bazę? Mes viduramžiuose gyvename, kad reiktų rankraščius saugoti ir prie žvakės šviesos skaityti? Lyg ir ne. Tokiu atveju, juk nebėgiočiau klaviatūros klavišais čia jums berašydama :) Na, gerai, tarkim suprantu, kad vienos kopijos reikia recenzentui, kuris taisys darbą, galbūt norės kažką pasižymėti paraštėse, pabraukyti, paspalvinti :) ir pan. O dar dvi kam? Ir ne bet kokios, įrištos kietais viršeliais, atspausdintos spalvotai ir blablabla… Kad gulėtų archyve? Nejudinamos, neliečiamos šimtus metų, dūlėtų ir dulkes rinktų? Kad vėliau iškiltų problemą dėl jų saugojimo, nes metai su metais prireiks vis didesnių patalpų? Dar kartelį – kam to reikia, kai yra pateikiama elektroninė darbo versija, įkeliama į duomenų bazę?

Taip, taip, suprantu, prieš kelis dešimtmečius nebuvo tokių galimybių… bet juk mes esame čia ir dabar, o ne XX amžiuje!

Gerai, tikiu, kad dabar yra manančių – „Ko tu čia bambi? Atspausdink, įrišk, atiduok ir pamiršk. Neturi tu dėl ko galvos sukti!” Na, bet come on, chebryte, juk universitetai nuolat kalba apie savo modernumą ir buvimą pirmose eilėse su naujovėmis. Gerai, techniniai universitetai bei tam tikros privačios aukštosios mokyklos galbūt, bet kol naujovės ateis į socialinius padalinius, panašu, kad dar užtruks ne vieną ir ne du dešimtmečius… O tai mane ir erzina :) Paprastai, žmogiškai erzina. Stumia bent jau netylėti ir įkyriai klausinėti, parodyti, jog yra nerandančių čia logikos. Skatina išskleisti  bures ir stoti pavėjui prieš bangas ;)

12
Sau
Publikuota temoje: Dienoraštis

Stalčiuje (na, gerai, ne stalčiuje, o kompiuterio kietajame diske ;) moderniame stalčiuje :) ) guli du nebaigti ruošti analitiniai straipsniai… Kaba magistrinis (na, tarkim, pastarąją parą buvau sukaupusi valios prie jo gerokai padirbėti)… Trypčiodamas koja nekantrauja bakalaurinis… „Auros” puslapis nori dėmesio… Blog’as merdėja…

O man kūrybinė koma

Pasiruošiu, susikaupiu, prisėdu prie kompiuterio… žvelgiu į ritmingai mirkčiojantį juodą kursorių baltame lauke ir… staiga atsiduriu baltoje baltoje, sniego patale skendinčioje įduboje (smirk) Apsidairau ir akimis atradusi aukštyn vinguriuojanti takelį, žengiu juo tolyn. Kylu aukštyn, stebiu žiemos apglėbtą gamtą, klausausi mažų upelių, gimusių tirpstant ledui, čiurlenimo. Čia ir juoda spalva yra begalo graži, nes tai iš po sniego patalo miegantis kalnas kyšteli savo ranką ar koją, parodo aštrią alkūnę ar negilią bambos duobutę :)

Sunku sėdėti prie kompiuterio, kai spirgi iš begalinio troškimo, pajusti žaismingai skruostus bekandžiojantį šaltuką, kai nori klampoti per pusnis ir po ilgos trasos labai labai pavargusi, bet labai labai laiminga kristi į minkštutį miegmaišį, apsikabinti šiltos kakavos puodelį ir žiūrėti į vakarėjantį dangų.

Žiema yra graži. Ypač tokia, kokia yra dabar :) Ir nesakykit, kad šalta (shake), nes tikriausiai paprasčiausiai pasirinkote netinkamą aprangą ir avalynę ;) Žiemą būna pats gryniausias oras metuose – giliai įkvepiant, toks įspūdis, jog apšąla nosies sienelės, o kartais net priverčia visu kūnu nubėgti šiurpuliukus, bet kaip gera ir gaivu, kaip šviežia ir malonu.

Nebematau mirksinčio kursoriaus. Regiu ankstyvą rytą pamiškėje, greta neramiai po ledu šniokščiančios ir tarsi perspėjančios, jog ji nemiega, ji gyva, ji čia pat ir ji agresyvi, upės. Girdžiu gamtos garsus, užplūstančius mano kūną su kiekvienu giliu įkvėpimu ir padedančios išvalyti, pasijusti lyg naujai gimusiai po kiekvieno gilaus gilaus iškvėpimo. Baltas sniegas, tamsiai žalias kilimėlis ir aš, susirangiusi lotoso pozoje, ramiai kvėpuojanti, pasisveikinanti su saule, su gamta, su nauja diena…

Noriu į šonus ištiesti rankas. Stipriai stipriai. Ir pastumti kambario sienas. Išplėsti ribas… Išlaisvinti manyje tūnančią energiją…