Žymų archyvas » Avarija «

29
Sau
Oplia ir griūna planai
Publikuota temoje: Dienoraštis

Kaip ten liaudies išmintis byloja – nejuokink Dievo su savo planais? :) Juokiasi ar nesijuokia jis aš nežinau, bet kad planai kartais taip lengvai geba imti ir subyrėti, tai faktas, kaip blynas ;)

Pabudus dar gerokai anksčiau žadintuvo signalo, galvoje jau sukiojosi dienos darbų eilutė. Pažvelgus pro langą, lengvo kelio vaizdelis nežadėjo – pusnys iki kelių. Bet taip balta, taip gražu, kad net gera ir šypsena veide savaime sužimba :) Bet tą šypseną netrunka pakeisti rimtis, kai pasibalnojusi plieninį žirgą išlekiu į trasą…

Panašu, kad Kaunas nelabai žino, kas yra kelių valymas, esant tokioms oro sąlygoms. Rimtai, net Jonavoje keliai geriau atrodė, o Vilniuje, kiek žinau, visai padoru buvo. Tuo tarpu į Kauną įvažiavus jau Muravos sankryžoje pasitiko spūstis, o pervažiavimas iš vienos juostos į kitą pareikalaudavo nemažai pastangų, stengiantis suvaldyti besipriešinantį žirgą. Viskas būtų kaip ir gerai, atsargumas ir atidumas leidžia įveikti šias menkas kliūtis, bet… bet kai kelyje staiga iššoka kažkoks laukinis, tai problemos tampa neišvengiamos!

Kai pamatai keistą elgesį kelyje, sumažini greitį. Kai regi, jog žmogelis ruošiasi totaliai neatitinkančiam situacijos veiksmui, užguli signalą. Kai prieš tave Savanorių pr. pradeda važiuoti atbuliniu, spaudi stabdžius, bet slidi kelio danga padaro savo… tarsi sulėtintame filme žvilgteli kairėn, o, per prabangus BMW rieda… Ne, sukti vairą kairėn nėra išeitis… Su viltimi perbėgi akimis dešinėn, bet supranti, kad tas laukinis nespės taip toli pasitraukti nuo dešinės kelio dalies, kad tu ten pratilptum… Belieka pompuoti stabdžius ir tikėtis, kad kažkokiu stebuklingu būdu priekyje tavęs atbulu artėjanti mašina ims tolti… Bet stebuklų realybėje mažoka, ane?

Nepakenčiu dūžtančio stiklo ir lamdomo metalo garso. Ir staiga stojančios kelių akimirkų tylos…

O po to griūva dienos, savaitgalio planai :( Pasidaro labai labai gaila savo ištikimojo liūtuko :( Ir labai labai pikta, kad per tokią visišką nesąmonę, kažkieno kvailą skubėjimą tokiu metu, gali taip imti ir viskas apsiversti aukštyn kojomis…

Bet kitą vertus :), juk diena buvo visai gera – sutikti žmonės stengėsi padėti, avarijoje niekas nenukentėjo, o metalas yra pataisomas, be to, sunkiai prasidėjusi diena, žadėjo gerą vakarą ir negalėjo sugriauti artėjančio savaitgalio nuotaikų ;)

 Žymos: , , ,
 Jūsų nuomonė
16
Spa
Metalinio narvo baimė
Publikuota temoje: Dienoraštis, Jausmai

Dar ilgai naktimis nubusdavau išpilta šalto prakaito, drebėdama ir vos tramdydamasi, kad nepravirkčiau balsu… Užsikimšdavau ausis ir stipriai stipriai užsimerkdavau, bet tas baisus, viską griaunantis ir, rodos, kiaurai tavo kūną perskrodžiantis garsas įveikdavo bet kokias mano pasąmonės statomas barikadas… Linkstančio metalo džeržgesys, dūžtančio stiklo sprogimas, staigaus stabdymo pažadinta gumos smarvė ir ore, greičiau, nei supranti, kas įvyko, pakimbanti baimė, o tavo ištikimasis ir pamėgtasis automobilis akimirksniu galintis tapti tave įkalinančiu metalo laužu…

„Karas keliuose„, „Būk matomas„, „Vairuok protingai” ir visa kita aibė protingų patarimų garsiai išsakomi ne veltui, tik gaila, kad taip retai išgirstami… Nes net ir sparčiausias kelių erelis praranda savo gebėjimą ką nors pakeisti, kai nevaldomas automobilis įsisuka į mirties verpetą…

Čia daug daugtaškių, nes kalbėti apie tai, apie ką visi ir šiaip žinome, tik dažnas numojame ranka, kad „man taip neatsitiks”, yra komplikuota. Žmogus sau gyveni, džiaugiesi savais pasisekimais, liūdi dėl smulkių nesėkmių, atsiradusių tavo šviesiame gyvenimo kelyje, pasišvilpaudamas sėdi už automobilio vairo ir išsiruoši į trumputę kelionę, nė nesusimąstydamas, kad kažkas gali įvykti ne taip… ir staiga esi įtraukiamas tos ore atsirandančios baimės ir kažkur iš giliai giliai prasiveržiančio suvokimo, kad taip neturėjo būti, bet… nutiko…

Auto_ivykis

Man kartais baisu, ne, ne kartais, o dažnai baisu, koks trapus yra žmogus ir koks lengvai nutraukiamas siūlas yra žmogaus gyvenimas… Neteigiu, kad geriausia egzistencijos forma yra gyventi bijant visko ir stengiantis numatyti visus galimai įmanomus pavojus bei stengiantis bet kokia kaina jų išvengti, tačiau tikriausiai nėra nieko baisiau už tokią absurdiškai kvailą žūtį!.. Jei mirtum darydamas tai, ką labiausiai mėgsti gyvenime, žengdamas extremalų, bet suvoktą ir įsisavintą žingsnį, tai būtų… prasminga ir netuščia, netgi ne taip baisu. O jei žūtum paprasčiausioje kasdieninėje rutinoje – judėdamas iš taško A į tašką B, tuomet… tuomet man baisu, o baimių normalus žmogus stengiasi išvengti…

Tikriausiai nenorėjau nieko pasakyti, tik buvo poreikis išlieti tą pabundantį gąsdinantį metalo džeržgesį, neleisti dūžtančio stiklo šukėms sudrumsti ramybės ir užtrenkti baimei duris prieš pat nosį…

 Žymos: , ,
 Jūsų nuomonė