Žymų archyvas » ropejumping «

18
Bal
Publikuota temoje: Laisvalaikis

Ir vėl savaitgalis, ir vėl geras oras, ir vėl RJ :)

Tik vietą keičiame, kiek galima Panemunės tiltą skriausti :)

Ir keičiame labai pozityviai – kokia gamta, kokia aplinka (smirk) fantastika, tiesiog :)

O dar kai oras šeštadienį teikėsi palepinti, tai diena jau iš karto žadėjo būti nusisekusia ;)

Tokia ir buvo – savo malonumui pasišokinėjo komanda, pasidžiaugė išbandyta sistema, grynu oru (čia, manau, labiausiai Pera džiaugėsi (chuckle) ), keptomis dešrelėmis ir geru laiku :) Pirmašuolių įvykiui pastokota, bet nėra ko norėti, nes reklamos buvo mažiau nei mažai, tačiau kitą kartą bus proga PapijaRinti labiau :) Tik vat gaila, kad nakvoti nepasilikome gamtoje, nes kolegos turistai įsigudrino atvykti be inventoriaus :), o eXtremui nepasirašė :)

OK, mažiau kalbų, daugiau vaizdų :) Keli kadrai, atspindintys aukštį ir objektą.

Beje, tądien bokštą pavertėme tikru atrakcionų parku, nes be šuolių sistemos buvo pakabintos ir kelios virvės, kuriomis pa’rappell’ino visi, kas netingėjo ir po tiek kartų, kiek tik širdelė norėjo (ir kiek sveikas protas leido užsikabaroti laiptais į viršų :) o man ir pa’jumar’inti :) ). Net greituminio nusileidimo „varžybos” buvo surengtos :D

O aš atradau naują širdžiai mielą nusileidimo įtaisą – reverso. Žinoma, su gri-gri ar rig‘u nėra ko lyginti, bet iš paprastųjų ir lengvųjų reverso mano akyse aštunkę nukonkuravo operatyviai :)

Beje, kalbant apie šuolius, tiksliau baimes – šį savaitgalį suvokiau, kaip fizinę baimę nugali ir viršų paima emocinė/moralinė baimė… Kaip ten Dainius po protingų kursų sakė – „baimė mus motyvuoja…” Kiekvieną galbūt šiek tiek skirtingai, bet iš esmės nepasiginčysi, kad šis faktorius paskatina/priverčia žengti žingsnį.

Šeštadienis mostelėjo ilgai lauktu aktyvu ir naujovėmis, atradimais :)

Rytą pradėjome ant Panemunės Trijų Mergelių tilto, stebint pavasarinį ropejumping‘ą bei užsiimant įdomia mokomąja veikla – šiek tiek rappelling’o, stočių įrengimas praktikoje ir pan.

Taigi tingiai prasidėjęs apniukęs rytas galiausiai išsijudino ir plūstelėjo sveiku aktyvu, kovos su baimėmis adrenalino jausmu :) bei geru vagonu sveiko juoko ;)

Šiek tiek užkandę patraukėme į… karą :) Dažų karą, kuriais ketinome išvaikyti popietinį tingulį, nejučia užklupusį didžiąją dalį kompanijos |-)

Nusiboginę į Šilainiuose esančią Šaudom.lt dažasvydžio bazę, tingiai klausėmės instruktažo ir akies kampučiais nepatikliai tyrinėjome markerius. Didžiajai daugumai mūsų aštuonetuko šis dažasvydžio žaidimas buvo pirmasis kartas kaip ir man, taigi į kovą stojome nejaukiai, bet… pirmieji taiklūs šūviai, skaudžiai pakirtę per kelius, operatyviai bent mane pažadino ir privertė atsimerkti :) Visgi karas juk, šaudo, kėsinasi į mano gerbūvį (chuckle) Taigi pamažu įsijautėme ir bazėje užvirė nemenkos kovos dėl išlikimo, dėl vėliavos, dėl smagumo :)

Taigi keletą valandų pasitaškę apsitaškę, nukovę popietinį snaudulį, išsišiepę iki ausų, draugiškai nutarėme – buvo fun 8-)

Visgi mano asmenine nuomone, dažasvydis tikrai nėra pats įspūdingiausias laisvalaikio praleidimo būdas ir net toli iki to. Pabandyti verta, bet manjakiška fanatike toli gražu nepatapčiau. Kaip gerai pastebėjo Dainius, dažasvydis – tai “pasitaškymas dažais iš kažkokių santechninių įrenginių nieko bendro neturinčių su jokiais šautuvais ar taiklumu”. O mane labiausiai ir pykdė tas menkiau nei menkas taiklumas dažų kamuoliukų – kai akivaizdžiai stebi klejojantį per gerą sprindį nuo pritaikymo skriejančią tavo „kuklą” ir galiausiai numoji ranka į bet kokius taikymusis ir tiesiog lieji seriją dažų, tikėdamasi, kad kurį nors kamuoliuką vėjas nuneš ten kur reikia :) Ne, mano gyslomis, matyt, snaiperiškumo kraujas teka :) – nemėgstu jokių serijinių papliupų, o turiu norą, nuspaudusi gaiduką, rėžti brūkšnį ant buožės ;)

Verdiktas – išvaikyti tingulį ir bent kartą gyvenime išbandyti verta ;) Ir jei turi kokį pyktį ant kolegų, tuomet dažasvydis gali pasitarnauti santykių išsiaiškinime (chuckle) Nes mėlynės vėliau dar gerą savaitukę primins kas, kaip ir už ką (chuckle)

27
Bal
Publikuota temoje: Apžvalgos, Dienoraštis, Laisvalaikis

Suvoki kiaurai kūną košiantį vėją, bet jo nejauti. Tai šią akimirką nesvarbu… Įdėmiai stebi mažytį kūno siluetą, mintyse regi taip gerai pažįstamą veidą, ramius, pasitikinčius veido bruožus. Jus skiria vos 70 metrų. Atstumas, kurį žemėje įveiktum per keliasdešimt sekundžių. Čia viskas bus dar greičiau… Bet emociškai kur kas sunkiau ir visiškai kitaip…

5 sekundės laisvo kritimo… Kūnas, pakibęs erdvėje, besiiriantis kitokio laiko formate, klampesniame, tąsesniame, rodos, kaip guma ištęstame…

3… 2… 1…

Pamirštu įkvėpti. Rankose stipriau suspaudžiu fotoaparatą. Įsikimbu jo, tarsi tam mažyčiam juodam daikčiukui šią akimirką galėčiau perduoti visą savo rūpestį ir nerimą… Žinau, kad viskas baigsis sėkmingai. Tikiu. Bet nesukontroliuojamas adrenalinas plūsteli veržlia srove į smegenis, nuvilnija visais kūno raumenėliais, pasklinda po kiekvieną mane sudarančią ląstelę.

Tas garsas. Jis nepamirštamas. Užsimerkus ir prisimindama šias akimirkas, kas kartą jį girdžiu taip aiškiai. Skyneisi kelią per orą – tarsi Mozė skyrė vandenis, tu iškovojai sau erdvę aplinkoje, kur gamta tavęs nė nelaukė… Virvės truktelėjimas. Lengvas mestelėjimas į viršų. Pirmas swing‘as… Įkvepiu… Atpalaiduoju stipriai sugniaužtus pirštus… Nuleidžiu galvą ir akimirkai užsimerkiu. Kuomet pajuntu šypseną savo veide, pakeliu galvą ir akimis susirandu besisūpuojantį tave.

Tu, Dainiau, tai padarei! Išpildei dar vieną mažytę svajonę plačioje jų jūroje. Lietuvos rekordas RopeJumping‘e yra! (hug)