Suvoki kiaurai kūną košiantį vėją, bet jo nejauti. Tai šią akimirką nesvarbu… Įdėmiai stebi mažytį kūno siluetą, mintyse regi taip gerai pažįstamą veidą, ramius, pasitikinčius veido bruožus. Jus skiria vos 70 metrų. Atstumas, kurį žemėje įveiktum per keliasdešimt sekundžių. Čia viskas bus dar greičiau… Bet emociškai kur kas sunkiau ir visiškai kitaip…

5 sekundės laisvo kritimo… Kūnas, pakibęs erdvėje, besiiriantis kitokio laiko formate, klampesniame, tąsesniame, rodos, kaip guma ištęstame…

3… 2… 1…

Pamirštu įkvėpti. Rankose stipriau suspaudžiu fotoaparatą. Įsikimbu jo, tarsi tam mažyčiam juodam daikčiukui šią akimirką galėčiau perduoti visą savo rūpestį ir nerimą… Žinau, kad viskas baigsis sėkmingai. Tikiu. Bet nesukontroliuojamas adrenalinas plūsteli veržlia srove į smegenis, nuvilnija visais kūno raumenėliais, pasklinda po kiekvieną mane sudarančią ląstelę.

Tas garsas. Jis nepamirštamas. Užsimerkus ir prisimindama šias akimirkas, kas kartą jį girdžiu taip aiškiai. Skyneisi kelią per orą – tarsi Mozė skyrė vandenis, tu iškovojai sau erdvę aplinkoje, kur gamta tavęs nė nelaukė… Virvės truktelėjimas. Lengvas mestelėjimas į viršų. Pirmas swing‘as… Įkvepiu… Atpalaiduoju stipriai sugniaužtus pirštus… Nuleidžiu galvą ir akimirkai užsimerkiu. Kuomet pajuntu šypseną savo veide, pakeliu galvą ir akimis susirandu besisūpuojantį tave.

Tu, Dainiau, tai padarei! Išpildei dar vieną mažytę svajonę plačioje jų jūroje. Lietuvos rekordas RopeJumping‘e yra!