Publikacijų archyvas » 2009 10 «

Ne, ne septintąjį dangų ir ne kokį nors ten septintąjį langą į gamtą :), o naująjį Microsoft produktą – Windows 7 8)

Windows7

Taigi už lango (už tikrojo lango :) ) siautėjant grėsmingam pirmajam artėjančio šaltojo sezono perspėjimui, ėmė ir nusprendėm, kad laikas permainoms :) Be to, šis sprendimas jau brendo senokai ir vieną dieną turėjo pavirsti realybe, nes mano magistrinio rašymas vis dažniau pasibeldžia į mano mintis, o prieš pradedant šį darbą, troškau susistyguoti ir savo ištikimąjį kompuką. Taigi ilgai netęsiant – mes tai padarėm! (clap)

Po netrumpo siuntimo, laužymo, tikrinimo ir pertikrinimo maratono galų gale mūsų abiejų kompiuteriai užsikūrė su naująja OS. Ir turiu nuoširdžiai pastebėti – aš sužavėta :)

Nors iki šios dienos tebegyvenau sau visa apsipatenkinusi su Windows XP ir sėkmingai išvengiau Vistos (vištos?..) invazijos, bet kartą paragavusi Windows 7 nebenoriu sustoti/sugrįžti :)

Nors manasis kompas dar kažko pasiožiuoja, bet stebėti kaip burzgia iš pasitenkinimo mano mylimasis, kliksėdamas kur kas greičiau besisukančiu savo kompuku, yra tikras malonumas :) (turėčiau pastebėti, kad dėl veikimo skirtumų, tikriausiai kaltas pats paprasčiausias aspektas – tarpinė tarp kompo ir kėdės… (blush) ). Taigi Windows 7 tikrai neapkrauna tavo kompo ir suteikia tau greito ir patogaus darbo malonumą.

O visos tos spalvos spalvelės, paveikslėlių ir visokių papildomų atributų gausą!!! Net galva svaigsta nuo pasirinkimų gausos ;) Tikras džiaugsmas merginoms (chuckle) Na, gerai, ir vaikinai ras sau techninių patobulinimų bei smagių ir įdomių gadget’ų ;)

Tiesa, praleidusi Vistą, prie kai kokių pakeitimų turėsiu pasipratinti, bet čia juk elementari bet kokio atnaujinimo esmė – kad kažkas privalo keistis tam, kad būtų geriau ;) O šįkart Microsoft’as panašu, kad tikrai padirbėjo tam, kad būtų vartotojams geriau ;)

Na, manau, kad apie techninę pusę ir visus Windows 7 privalumus mielasis netrukus brūkštelės savo kompetetigną specialisto nuomonę savajame Soldier.lt bloge, taigi nesileisiu kalbėti apie tai, kas nėra mano arkliukai ;)

13
Spa
Publikuota temoje: Dienoraštis

Karčiąją mokslo šaknį graužiu jau aštuonioliktieji metai. Graužiu ir, turiu pastebėti, nei labai raukausi, nei priekaištauju :) Na, retsykiais pabambu, retsykiais paverkšlenu, bet iš esmės esu visai patenkinta, galinti lipti į žinių Olimpą… Tačiau šiemet į mano sustyguoto ir ganėtinai aiškaus gyvenimėlio laukujes duris ėmė kol kas dar patyliukais belstis, bet suvokiu, kad nenumaldomai tas beldimas vis garsės, nežinia, lydima nejaukios baimės…

O kas bus toliau?

Ne, aš nekalbėsiu apie baisiąją krizę ir tai, kokią siaubingai didelę neigiamą įtaką ji daro man ir mano planams. Aš tik šiaip labai paprastai paklausiu – o koks bus kitų metų rugsėjis, kai man nebeaidės pamokų skambutis? (Gerai, čia kiek įsijaučiau, mokyklinis skambutis man jau šešti metai kaip neskamba, na, bet potekstę supratote ;) ) Galite smagiai šyptelėti ir leptelėti, jog man tuomet derėtų tiesiu taikymu žygiuoti darbintis į mokyklą ir skambutis mano dienas dalins į tolygius tarpus ilgai ir nuobodžiai :) Na, bet tuomet prieš penkerius metus aš pasirinkau ne tą mokymosi įstaigą ;)

Nežinau, kai kuriems žmonėms daug kas gaunasi natūraliai – greitai supranta, kokį darbą jie nori dirbti ir kur jaučiasi patogiai bei gerai, įdėję šiek tiek (ar kiek daugiau) pastangų susiranda šiltą vietelę ir dirba sau laimingi (na, arba nelabai laimingi, bet dažno bumbėjimas tėra profilaktiška lietuviško nepasitenkinimo apraiška). Šioje vietoje turiu menką bėdelę – viena vertus man realiai bet kuriame darbe yra gerai, nes daug kas priklauso nuo paprasčiausio požiūrio, kita vertus nelabai suvokiu, kur ta tikroji mano šiltoji vieta, kur aš galėčiau atskleisti visą savo talentą ir kiti blablabla…

Dar dešimtoje klasėje pradėjusi dirbti, o mažų vasaros darbelių sugebėjusi rasti ir anksčiau, dar būnant maždaug aštuntokei ar panašiai, supratau, kad joks darbas nesikandžioja – nuneini, atlieki savo pareigas, už kurias tau yra atlyginama. O tai darydama renkiesi pati – ar nori būti susiraukusi ir nepatenkinta, ar nori nusišypsoti ir atrasti gerąsias veiklos puses :) Bet kokiu atveju atlygį gausi. Tik man pačiai visuomet buvo kur kas priimtinesnis antrasis darbo atlikimo variantas ;) Ir studijų metais nuolatos kažką dirbau – viena vertus nesinorėjo sėdėti tėvams ant sprando, kita vertus norėjosi jausti savąją vertę, žinant, kad nesi išlaikytinė (o pasirodo, pastarasis aspektas man yra itin svarbus, nes realiai jaučiu, kad negalėčiau, nepakęsčiau būti tokia persona…). Bet niekada dar nesėdau į tą traukinį, kuriame jausčiausi taip, lyg juo norėčiau važiuoti vis tolyn ir tolyn, kopti, vadinamaisiais, karjeros laiptais.

Moksliukas

Tai apie ką aš čia?
Apie tai, kad jau po kokių ketverių mėnesiukų aš turėsiu pradėti, anot aplinkinių, gyventi tikrąjį gyvenimą. O aš labai nuoširdžiai abejoju žinanti, koks tas tikrasis mano gyvenimas turėtų būti… Gal dar pamąstyti ir kokią doktarantūrą pasibaigti, a? ;) 8)

PerkunoKarys Kai paėmiau į rankas Dainiaus jau labai senokai trumpai minėtą (plačiau -> čia) Alberto Dusevičiaus knygą „Perkūno karys” iš pradžių likau šiek tiek pasimetusi. Mat netikslingai savo pačios pasąmonėje suformavusi šiek tiek kitokius lūkesčius, pradėjusi antrąjį knygos skyrių nuoširdžiai nustebau, kad… tai yra fantastinė knyga. :) Žinoma, po to, kai įsigilinau į antrajame knygos viršelyje esantį aprašą bei rastas knygos recenzijas, supratau, kad užbėgdama už akių pati kažko ne to tikėjausi :) Na, o tada jau ramia dūšia galima buvo sėsti ir skaityti tai, ką autorius ir norėjo pasakyti :)

Knygos herojus Bartas – jaunas karys. Jis tarnauja misijoje Irake, kuriame netikėtai kautynių lauko realybė persipina su prieš šimtmečius nutikusiais istoriniais įvykiais.” Taigi autorius skaitytoją veda pačiais neįtikėčiausiais Barto įvykių takais, nepabijo nublokšti į aršiausios kovos laukus, įsliūkinti į erotinių herojaus išgyvenimų kambarius. Lanksčia ir užkabinančia kalba A. Dusevičius perteikia net mažiausias smulkmenas, padedančias skaitytojui susikurti detalų ir ryškų paveikslą, pasijusti, tarsi žiūrint filmą ar stebint įvykius gyvai, o ne bėgant juodomis raidėmis baltų puslapių fone.

Taigi galiausiai knyga paliko lengvo, neįpareigojančio ir tinkančio ramiems poilsio vakarams kūrinio įspūdį. O štai autorius, su kuriuo turėjau puikią progą susitikti apsiniaukusią ir niūrią pirmadienio popietę, paliko veržlaus, mylinčio gyvenimą ir trokštančio atrasti, pažinti, sužinoti žmogaus įspūdį. Dėkui Albertui Dusevičiui už mielą pokalbį apie nieką ir kartu apie viską, kai per tokį trumpą laiką spėjome apkalbėti tiek daug temų ir sužinoti vieni apie kitus tikrai nemažai :)

11
Spa
Publikuota temoje: Apžvalgos, Laisvalaikis

Šį sekmadienį pašventėme kultūrai. Ir ne bet kokiai, o klasikinės muzikos nuostabiam koncertui, kuriame skambėjo jungtinio choro iš Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos, penkių solistų balsai bei Lietuvos kamerinio orkestro įstabiai atliekama muzika.

Paminėti Tarptautinę baltosios lazdelės dieną choras „Vilnius, kuriame, beje, dainuoja ir mano mama :) , pakvietė muzikos mylėtojų pripažinimą pelniusius Upsalos katedros (Švedija) ir Olštino kultūros centro (Lenkija) kamerinius chorus. Jungtinis trijų šalių dainininkų ansamblis ir internacionalinis solistų kvintetas atliko J. S. Bacho Mišias h-moll. Didžiausių muzikos autoritetų manymu, tai pats didingiausias ir giliamintiškiausias visų laikų muzikos kūrinys.

Kalbėti apie mišias bei vertinti tokį kūrinį Dievą netikinčiam asmeniui yra sunkoka. Tačiau į koncertą jokiais būdais nebūtina žvelgti tarsi į bažnytines apeigas – tai meno, vertės ir pagarbos jausmą žadinančio chorų susidirbimo, skaidraus ir tyro solistų balsų skambesio bei kvapą užgniaužiančio orkestro virtuoziškumo darinys.

J.S. Bacho Mišios h-moll yra XVI a. Venecijoje gimusio koncertinio tipo mišios, laikomos baroko epochos šio žanro šedevru. Teigiama, jog pirmosios busimų mišių dalys buvo sukurtos XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais valdžiusiems Saksonijos kiurfiurstams Augustui II ir Augustui III, kurie pasižymėjo didele parama muzikos, poezijos ir tapybos pasauliui. „Kyrie” – tai tarsi malda mirusiajam Augustui II, o „Gloria” – tai Augusto III šlovinimas.

Didžiulį dangiškos vaivorykštės spindėjimo įspūdį palieka J. S. Bacho Mišios h-moll. Jose, kaip ir Pasijose pagal Matą ir Joną, kalbama apie svarbiausias būties tiesas, apie krikščionišką meilę, apie Dievą ir žmogų. Pasijose pateikta Kristaus žemiškojo gyvenimo istorija, jo kančios ir mirtis. Užuojautos ašaros, dvasinis sukrėtimas ten atspindi mistinį susiliejimą su Dievu per jo meilę. Nieko panašaus nėra Mišiose. „Tai neperregimas ir aklinas sferinis statinys“ (O. Mandelštam). Arijos, duetai, chorai nesuteikia galimybės užjausti Dievą kaip kenčiančią, mirtingą ir artimą žmogui būtybę. Milžiniško kūrinio prasmė paslėpta nuo klausytojų. Akinanti šviesa, spindintys trimitų tembrai, žėrintis D-dur. Nepermatomas šviesos žiedas, akinantis Dieviškosios esybės spinduliavimas, apjuosiantis absoliučią tamsą. Pagal vokiečių mistikos tradiciją Dievas yra nemateriali substancija – aukso spindesyje švytinti šventenybė…

(N. Eskina)

Klausantis apie 120-ies žmonių atliekamus kūrinius, trumpam užgniauždavo kvapą, akimirkomis akyse suspindėdavo ašaros, nes švelniai ir labai atsargiai išdainuotos aukštosios natos suvirpindavo sielos arfos stygas… Bene nuoširdžiausiai žadą atėmė jungtinio choro atlikta Qui tollis pecata mundi – taip atsargiai, taip švelniai, taip minkštai tyliai atliktas kūrinys negalėjo nesužadinti pagarbos.

Solistė Asta Krikščiūnaitė padovanojo nepakartojamų akimirkų klausytojams, paleisdama į laisvę tyro balso arijas pleventi filharmonijos salėse, užsukti į pačias atokiausias kerteles, pažadindama kiekvieno klausytojo širdyje tauriausius jausmus ir gražiausius prisiminimus.

Tuo tarpu solistas norvegas Steina Skjervoldas privertė publiką atidžiai klustelėti, galbūt net šiek tiek prisimerkti ir šyptelėti, nes toks nuoširdus ir akivaizdžiai patenkintas bei atsipalaidavęs solistas negali nesužavėti klausytojo.

Labai sunku buvo klausyti solistės Dalios Kužmarskytės. Labai norėjosi šiek tiek kumštelėti ją ir paprašyti pakelti papkę kiek aukščiau, išsitiesti, kilstelėti smakrą ir išlaisvinti akivaizdžiai girdimą, bet slepiamą, užrakinamą ir nepaleidžiamą stiprų balsą. Galbūt bijodama, nedrąsiai jausdamasi ji tarsi gūžėsi po filharmonijos skliautais, tarsi kiek slėpėsi už dirigento ir orkestro, palikdama tuštoką ir ne iki galo atliktų arijų pojūtį. O sunkiausia buvo klausyti tų neištariamų ir tarsi gromulojamų žodžių, kurių ištampymas priminė tąsiai pilamą kalėdinį kisielių. Girdėjau tą stiprų balsą, girdėjau jo šauksmą giliai krūtinėje ir taip norėjau koncerto metu išvysti jo išlaisvinimą, užsimerkti ir būti nuplikytai jo sale nuvilnijančios bangos.

Taigi dvi su puse valandos trukęs koncertas prabėgo greičiau, nei buvo tikėtasi, o, anot vieno kolegos, iš jo išėjome pasikrovę energijos, tarsi būtume sudalyvavę trijose Šv. Velykų mišiose ;)

Ne aptartojo koncerto, bet apie tą patį ;)

Sveikai mąstantis suaugęs žmogus suvokia, kaip sunku užauginti vaiką – pavyzdingą visuomenės narį, dorą pilietį, gerą žmogų. Žinai, jog padaręs auklėjimo klaidų auginant vaiką, negalėsi tiesiog žengtelėti vieno žingsnelio atgal, ištrinti ankstesniojo veiksmo ar pradėti iš naujo – viskas, kartoju – viskas įsirėžia tų mažųjų asmenybių pasąmonėse… Tai puikiai atspindi pastaroji reklama:

Kiekvienas iš mūsų turi vertinti savo poelgius ir suvokti jų pasekmes, o greta esant mažiesiems privalome pamąstyti dukart, pasverti ir pažvelgti į save iš šalies… Tai nėra lengva, bet juk įmanoma, ar ne?
04
Spa
Publikuota temoje: Apžvalgos

Jau senių seniausiai sau buvau pasižadėjusi nebeskaityti romanų, nes realiai iš jų menka (o gal net ir jokios…) nauda, o dažnai net ir priešingai – per daug įsijautus gali atsitolinti nuo realybės ir privirti košės :) O ir šiaip tai ganėtina laiko gaišatis, kai pasaulyje TIEK gerų knygų, kurios gali tau duoti realios naudos – žinių, praktinių patarimų, gyvenimiškų pamokų :)

Tačiau prieš kelias savaites tyčia, o gal netyčia lūkuriuojant bibliotekoje akys užkliuvo už skaisčiai mėlyno, ganėtinai nutrinto ir dėl to turinčio savotišką bibliotekišką šarmą :), knygos viršelio, o akys netruko perbėgti per malonų ausiai pavadinimą – „Rifas„. Akimirksniu prisiminiau vasarą nuskambėjusią draugės rekomendaciją šiai knygai, todėl ilgai nesvarsčiusi greta pundo viešųjų ryšių bei geopolitikos skaitalų stumtelėjau ir šį romaniūkštį.

Nora Roberts "Rifas"

Nora Roberts "Rifas"

Pradėjusi skaityti, pajutau tokį užkabinantį niekuo neįpareigojantį romanų stilių, kuris nepriverčia susikaupti ir leidžia dažnai tiesiog slysti paviršiumi, dėl to nieko neprarandant ir nepametant pagrindinės minties.

Puslapis po puslapio išsirutuliojo graži meilės istorija tarp dviejų pagrindinių veikėjų – Teit Bomont ir Metju Lesiterio, kurie buvę tokie visiškai skirtingi, kaip ugnis ir vanduo, rodos, totaliai nieko bendro neturintys nei gyvenimo filosofijoje nei kasdieninėje buityje, bet galiausiai romantiškai kiekvienas dalinai pasiaukoję ir atradę kompromisų, ko katras turėtų atsisakyti, kad sukurtų pasakišką bendrą ateitį :)

Bet šioje knygoje mane patraukė toli gražu ne tai, nes savo meilės romaną ir pačią nuostabiausią meilės istoriją, vertą ne vieno puslapio knygos turiu pati, savuose jaukiuose namuose :) O sužavėjo čia mane nuodugniai ir labai įtaigiai aprašomi veikėjų panėrimai, atsargiai ir taip vaizdžiai gvildenamas povandeninis pasaulis (smirk) Taigi šis romanas man buvo tarsi mūsų žiemos atostogų prisiminimų žadintojas :) ir rudenėjančių vakarų šildytojas ;)

O įvertinimas… Na, jei reikia tiesiog prastumti laiką ir neapkrauti galvos, tuomet verta paimti į rankas šį spalvingų aprašymų romaną :)