Karčiąją mokslo šaknį graužiu jau aštuonioliktieji metai. Graužiu ir, turiu pastebėti, nei labai raukausi, nei priekaištauju Na, retsykiais pabambu, retsykiais paverkšlenu, bet iš esmės esu visai patenkinta, galinti lipti į žinių Olimpą… Tačiau šiemet į mano sustyguoto ir ganėtinai aiškaus gyvenimėlio laukujes duris ėmė kol kas dar patyliukais belstis, bet suvokiu, kad nenumaldomai tas beldimas vis garsės, nežinia, lydima nejaukios baimės…

O kas bus toliau?

Ne, aš nekalbėsiu apie baisiąją krizę ir tai, kokią siaubingai didelę neigiamą įtaką ji daro man ir mano planams. Aš tik šiaip labai paprastai paklausiu – o koks bus kitų metų rugsėjis, kai man nebeaidės pamokų skambutis? (Gerai, čia kiek įsijaučiau, mokyklinis skambutis man jau šešti metai kaip neskamba, na, bet potekstę supratote ) Galite smagiai šyptelėti ir leptelėti, jog man tuomet derėtų tiesiu taikymu žygiuoti darbintis į mokyklą ir skambutis mano dienas dalins į tolygius tarpus ilgai ir nuobodžiai Na, bet tuomet prieš penkerius metus aš pasirinkau ne tą mokymosi įstaigą

Nežinau, kai kuriems žmonėms daug kas gaunasi natūraliai – greitai supranta, kokį darbą jie nori dirbti ir kur jaučiasi patogiai bei gerai, įdėję šiek tiek (ar kiek daugiau) pastangų susiranda šiltą vietelę ir dirba sau laimingi (na, arba nelabai laimingi, bet dažno bumbėjimas tėra profilaktiška lietuviško nepasitenkinimo apraiška). Šioje vietoje turiu menką bėdelę – viena vertus man realiai bet kuriame darbe yra gerai, nes daug kas priklauso nuo paprasčiausio požiūrio, kita vertus nelabai suvokiu, kur ta tikroji mano šiltoji vieta, kur aš galėčiau atskleisti visą savo talentą ir kiti blablabla…

Dar dešimtoje klasėje pradėjusi dirbti, o mažų vasaros darbelių sugebėjusi rasti ir anksčiau, dar būnant maždaug aštuntokei ar panašiai, supratau, kad joks darbas nesikandžioja – nuneini, atlieki savo pareigas, už kurias tau yra atlyginama. O tai darydama renkiesi pati – ar nori būti susiraukusi ir nepatenkinta, ar nori nusišypsoti ir atrasti gerąsias veiklos puses Bet kokiu atveju atlygį gausi. Tik man pačiai visuomet buvo kur kas priimtinesnis antrasis darbo atlikimo variantas Ir studijų metais nuolatos kažką dirbau – viena vertus nesinorėjo sėdėti tėvams ant sprando, kita vertus norėjosi jausti savąją vertę, žinant, kad nesi išlaikytinė (o pasirodo, pastarasis aspektas man yra itin svarbus, nes realiai jaučiu, kad negalėčiau, nepakęsčiau būti tokia persona…). Bet niekada dar nesėdau į tą traukinį, kuriame jausčiausi taip, lyg juo norėčiau važiuoti vis tolyn ir tolyn, kopti, vadinamaisiais, karjeros laiptais.

Apie tai, kad jau po kokių ketverių mėnesiukų aš turėsiu pradėti, anot aplinkinių, gyventi tikrąjį gyvenimą. O aš labai nuoširdžiai abejoju žinanti, koks tas tikrasis mano gyvenimas turėtų būti… Gal dar pamąstyti ir kokią doktarantūrą pasibaigti, a? 8)