Žymų archyvas » Vienuolika minučių «

… arba iš prostitutės dienoraščio…

„Sužinojau, kad jie tai vadina nimfomanija. Susimąsčiau, ar galėjo taip būti, kad būtent šis sutrikimas mane pastūmėjo pasirinkti šią profesiją? Na, vieną vertus, padidėjęs seksualinis potraukis gali padėti mano profesijai, bet… mano liga man neleidžia pasitenkinti… aš nepatiriu orgazmų… iki šiol esu jį patyrusi tik su vienu Žmogumi… Taip, tai tiesa! Kita vertus, prostitucija nepatenkina nimfomanės, nes jai būtina kova dėl partnerio. Būtent ši kova ją užveda ir ją patenkina. O prostitucijoje nebeliko kovos… „Kopakabanoje” nebeliko kovos, nes ne aš renkuosi, o mane renkasi… Žinoma, galiu atsisakyti keletą kartų, bet iš esmės privalau sutikti…

Noriu pasitraukti… Noriu mesti šį purviną reikalą, vėl atrasti tąjį savo Žmogų ir su juo… sukurti… santykius… šeimą…

Nuėjau pas psichologą. Nelabai žinojau, kai turėčiau elgtis, ką sakyti, ką nuslėpti. Jaučiausi nepatogiai, muisčiausi foteliuke, kol galiausiai pratrūkau ir išpyliau viską. Jo atsakymas mane šokiravo: „Hiperseksualumo atsiradimo priežastys įvairios. Viena iš jų – endokrininių (hormoninių) liaukų pakitimas dėl traumų, persirgus neuroinfekcinėmis, smegenų auglių ar antinkščių ligomis. Padidėjęs seksualinis potraukis gali atsirasti dėl afektinio sutrikimo – pavyzdžiui, dėl manijos epizodo – hipomanijos. Taip pat perdėtas sekasualinis potraukis gali pasireikšti ankstyvose demensijos stadijose – tai psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ar somatinės ligos.” Ką jis tuo norėjo pasakyti? Kodėl jis negalėjo kalbėti žmogui suprantama kalba?

Grįžau į „Kopakabaną”. Vėl trintų vaisių kokteiliukas, šokis, viešbutis… vienuolika minučių… dušas… Ne, taip nebegali tęstis!!! Aš NORIU išsilaisvinti… Bet juk negaliu grįžti į savo kaimą, atskleisti visos tiesos ir pasirodyti… nuoga prieš juos… Aš melavau. Meluoju ir dabar siųsdama tėvams pinigus, kuriuos sakausi uždirbusi iš padoraus darbo… Aš meluoju sau, sakydama, kad tai laikina… Aš meluoju sau, sakydama, kad galiu be niekieno pagalbos tai mesti…

Aš ieškau kito psichologo. Noriu atsidurti tarp moterų, turinčių tokią pačią patirtį, ir kovojančių su šia liga.”

Ir dar…

„Mes visos „Kopakabanoje” meluojame. Vaidiname net viena priešais kitą, nes nenorime patikėti, kad esame tokios. Kai viešumoje paaiškėja, jog esu prostitutė, aš galiu ginti savo profesiją dantimis ir nagais, sakyti, jog to nesigėdiju, jog tai darau su malomumu ir jog tuo naudojasi milijonai vyrų, nes jiems to reikia, tik jie bijo tai pripažinti, o vat aš nebijau! Bet grįžusi į savo nuomojamą kambarėlį arba į „Kopakabaną”, susigūžiu, nes… iš tiesų to gėdijuosi ir nemanau, kad tai yra normalu… Mes meluojame pačios sau, kad atrodytumėme prieš pačias save geresnės… Nes kiekvienas nori būti pakankamai geras… sau…