Žymų archyvas » Rusija «

Taip jau nutiko, kad važiuosiu pasisvečiuoti į Kaliningrado sritį. Na, ir, žinoma, visam šitam didžiam reikalui būtinai reikia įgyti vizą. Ties čia prasideda smagumas :)

Gavusi į rankas iškvietimą, atsiųstą organizacijos, kuri Kaliningrade rengs seminarus, paplojau rankytėmis, pasi’google’inusi, susirinkau visą info, kokių dar dokumentų bei duomenų man prireiks ir jau buvau pasiruošusi dumti į Rusijos konsulatą Vilniuje. Visgi vidinė nuojauta dar pasufleravo dėl viso pikto (juk kalbame apie matušką Rusiją…) pasiskambinti ir susitikslinti detales, kad po to nelikčiau kaip ožka ant ledo ir netektų sukti bereikalingų kilometrų dėl kokios nepasiimtos smulkmenėlės, popieriuko.

Paskambinu nurodytu informaciniu numeriu. Atsiliepia… po gero pusvalandžio kybojimo ant ragelio… rusiškai. Mandagiai pasisveikinu ir pasiteirauju, ar kalba lietuviškai (mano supratimu, juk nesvarbu, kad Rusijos, bet LIETUVOJE). Atrėžia, kad… ne! :-O Akimirką suglumstu, perklausiu, tai gal angliškai (visgi tokia kaip ir tarptautinė šnekta, vėlgi mano supratimu). Po pusvalandžio bus darbuotojas, kuris kalba angliškai… Padvejoju dar kelias sekundes, per kurias išgirstu nerimstantį balsą ragelyje, tai ko aš, maždaug, po velnių  noriu, ir nedrąsiai tęsiu kalbą rusiškai, tikėdama, kad mandagiomis (!) pastangomis susikalbėsime.

Čia, tikriausiai, galima būtų įterpti stereotipą – gerai, kad aš iš Vilniaus = moku rusiškai :D Nes ledinis balsas ragelyje nebuvo nė kiek nusiteikęs pagelbėti tomis akimirkomis, kai užstrigdavo koks žodelis ir aš mėgindavau pasufleruoti lietuviškai ar angliškai, ką noriu pasakyti.

Antras smagus epizodas buvo tuomet, kai gerbiamoji konsulato darbuotoja nusprendė norinti išgirsti mano iškvietimo tekstą. Kalbėti viena, vat skaityti, tai kažkaip man sunkiau sekasi. Visgi šiaip taip, turėčiau pastebėti, visai neblogai, reikalas pavyko ir… o štai jums ir staigmena, paskutiniąją pastraipą begarsinant, tas pats ledinis balsas sako, ala, gerai, gana, aš pati turiu tą kvietimo kopiją atfaksuotą! :-O Cha cha cha :D

Taigi reziume, po pusvalandį trukusio pokalbio, nieko naujo nesužinau, apart labai įdomaus pareiškimo. Iškvietime vizai gauti nurodyta, jog man turi būti suteikta vienkartinė, kultūrinė, nemokama viza. Ir štai darbuotojos pareiškimas – „bet atsivežkite ir 47 JAV dolerius.” – „Kaip? Juk nurodyta, kad bus nemokama?” – „Gali būt nemokama, o gali būt ir mokama.” – „Kaip suprast?” – „Vat taip ir supraskit, pas mus taip būna.” Ką bepridursi – maždaug, nesvarbu, kas parašyta, mes – Rusija, ir mes jau patys nuspręsime, kaip norime daryti. Taškas :D

Dešimt kartų peržiūrėjusi, ar turiu visus nurodytus popierius, galų gale išsiruošiu į besužaliuojančiame Žvėryne įsikūrusį Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvos Respublikoje. Ten nuvykusios su kolege, pirmiausia susiduriame su kiemsargiu, kuris taip pat turi nenumaldomą troškimą pasijusti galingu ir mus apstaugia, kad prieš įžengdamos į „šventą žemę” (na, taip nesakė, bet balso tonas panašiai sufleravo :D), privalome išjungti mobiliakus. Ir štai galiausiai pravėrusi duris, vos neprunkštelėjau – pojūtis, lyg grįžtum atgal į praeitį akimirksniu :) – caro maro laikų lentelėmis iškaltos sienos, trys kilogramai makiažo, sėdintys kitoje registracijos stalelio pusėje ir piktu žvilgsniu skanuojantys į jos ryškiai raudonais nagais rankas paduotą pasą, langeliai su telefono rageliais, saugantys dar piktesnes darbuotojas nuo beširdžių visokių, kurie plūsta čia srautais ir vargina jas, vargšeles… Beje, gerai, kad ambasados internetinėje svetainėje atsispausdinau vizai gauti reikalingą anketą anglų kalbą, nes vietoje man bruko tik rusišką jos versiją ir į bet kokias angliškas užklausas darbuotoja, vartydama akis, purtydavo galvą…

Beje, jei pamiršite pasidaryti kokio dokumento kopiją, tai šioje įstaigoje iš jūsų paprašys nei daug, nei mažai – 1 lituko už vieno lapo kopiją (chuckle) Ir dar gink Die neleis patiems prisiliesti prie kopijavimo aparatu! (shake) :)

Na, bet suma sumarum rezultatas tenkinantis – po ilgų diskusijų, ką mes ten per velnio irštvą rengiame, kad visiems, kurie ateina vizų į šiuos seminarus/mokymus, yra atspausdintas vienodas iškvietimas, tik pakeičiant vardus pavardes (o kaip kitaip? Pasirodo, anot darbuotojos, kiekvienam turėtų būti kuriamas individualus tekstas :D kas čia per copy – paste?! Juk čia rimta įstaiga su rimtais dokumentais, [triaukštis matas] 8-) ) bei labai ilgo ginčo, kodėl drįstame vieni pavadinti tai „mokymais”, kiti „kultūriniais manais”, o aš įsigudrinau anketoje nurodyti, kad vykstu į „seminarus”, darbuotojai nepatikliai mane nužvelgus dar kartelį, galiausiai gavau palaiminimą. Na, bent to tikiuosi :) kad nurodytą dieną man grąžins mano pasą su viza, o ne išveš mane kaip kokią politinę priešę/kalinę :D

Atsakomybės zona Nuoširdžiai konstatuoju – viena puikesnių knygų, kurią teko laikyti pastaruoju metu savo rankose!

Labai malonus ir lengvas rašymo stilius, nuspalvinantis kiekvieną sceną, išryškinantis detales ir suteikiantis skaitymui visavertį pojūčių lauką kai, rodos, gyveni tuo, ką skaitai, esi ten, kur tave nukelia autorius savo tekstu.

Siužetas skaitytoją nuveda į Gruziją. Neramią, atsargią ir gąsdinančią po praeitų metų karinio konflikto, pasidabinusia įtempta kasdienybe pasienio su Abchazija ar Pietų Osetija gyventojams, kurie baugiai laukia rytojaus, vis klausdami – „Ar bus dar vienas karas?..” Dėka gabaus rašytojo, atrodo, jog tie paprasti kaimo žmogeliai klausia tavęs, skaitytojo, esančio ten, Zugdidyje, pasidabinusio žydrąją berete. Autorius kalba Europos Sąjungos budėtojų lūpomis, leidžia dairytis po kitokią Gruziją jų akimis.

Žinoma, kokia istorija be meilės :) „Atsakomybės zonoje” ji labai tyra, labai įtraukianti ir negalinti nežavėti. Nuoširdi ir labai labai skaidri. Verčianti svajoti, skraidyti padebesiais ir, žinoma, skaitant apie mažytes laukų gėlių puokšteles, nešamas grubios ES stebėtojų misijos policininko striukės kišenėje, priverčianti nejučia šypsotis :) O visame šiame meilės kontekste autorius gabiai pateikia realias stebėtojų ir misijos detales, naudoja tikrus vietovardžius, įtariu, jog ir situacijas :)

Vertinu 9 iš 10 balų ir labai rekomenduoju paskaityti ;)

„Šiuolaikiniai kariniai konfliktai, kylantys civilizacijų, religijų susidūrimo kontekste, nebesiremiantys teritorijų užkariavimo principu, tolsta nuo konvencinio karo apibrėžimo – gerokai formalizuoto ir simbolinio į dvi, viena kitai prieštaraujančias puses pasiskirsčiusių karinių pajėgų turnyro, vykstančio pagal griežtai apibrėžtas taisykles ir karo garbės kodeksą. Dabartiniuose kariniuose susidūrimuose silpsta ryškios fronto linijos, anksčiau karo teatre vyravusios „karinės masės“ išsiskirsto į pavienius „epizodus“, kur riba tarp karo lauko ir užnugario, tarp kario ir civilio darosi vis sąlygiškesnė, nereikšmingesnė. Kartu su modernėjančia technika vis mažiau reikšminga tampa karo geografinė samprata, kinta saugumo grėsmių suvokimas ir jų šaltiniai, vyksta savotiška „globalizacija“ – kaip radikaliai gali išsiplėsti karo erdvės samprata, parodė Al Qaedos teroristai, karo veiksmus išplėtoję po visą „priešo“ teritoriją, kai mūšio lauku tapo JAV miestai – Niujorkas, Florida ir Vašingtonas, o aukomis – civiliai gyventojai.”

PRG

PRG sistemų raida ir šiandieninės tendencijos

Visą straipsnį galite rasti „Kardo” žurnalo 24 psl. Parsisiųsti jį galite tiesiog spustelėję ant viršuje esančio paveikslėlio.

„Šioje knygoje gausu karčios ir negailestingos kritikos tiek Kremliaus režimui, tiek susiskaldžiusiems ir rusų vilionėms pasiduodantiems Vakarams, tiek silpnoms Rytų Europos vyriausybėms, tačiau visa tai rašoma su neabejotinai nuoširdžiu autoriaus tikėjimu būsimu dialogu ir geranoriškumu.

Naujas_saltasis_karas E. Lucaso „Naujajo Šaltojo karo” tikslas – atkreipti Vakarų dėmesį į Kremliaus vykdomą politiką, kuri dėl daugybės argumentų vadinama nauju Šaltuoju karu (tai patvirtina prezidento Valdo Adamkaus neseniai išsakytus žodžius), o jo priešakinėse linijose atsidūrė Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva. Grėsmingi Rusijos veiksmai naujame Šaltajame kare turi priversti Vakarus atsibusti, susivienyti ir duoti jai atkirtį. E. Lucasas pateikia įspūdingą naujausios Rusijos politikos, ekonomikos, visuomenės ir ideologijos analizę, su kuria būtina susipažinti kiekvienam Lietuvos piliečiui.”

Knygą sukrimtau gana lengvai, bet tuo pačiu nemažai puslapių buvo praversta tiesiog su kreiva šypsenėle veide ir vienintele mintimi galvoje – „OK, sutinku, jog Rusija nėra demokratinė ir itin patikima valstybė, bet ar neperdedama su Vakarų, ypač JAV gausiu palaikymu?” Žinoma, renkantis iš dviejų – Rusija ar JAV, būčiau linkusi pasirinkti JAV, bet tai nėra vienintelis geriausias ir nepaneigiamas variantas, mano požiūriu. Tiesiog renkantis iš dviejų blogybių, pasirenkama mažesnė.

Visgi knygą verta perskaityti, pažvelgti kiek atviriau į korupcijos liūne skendinčią kaimynę, saugumo voratinkliu apraizgytą valstybę. Pamatyti tai ir susimąstyti, ar to norime savo šalyje?! Visgi beskaitant siūlau pasilikti kiek blaivaus kritinio mąstymo ir labai atlapaširdiškai nereaguoti į išdėstytą požiūrį, nes visgi juk tai telieka žurnalistika – asmenine išdėstyta nuomone, situacijos nušvietimu iš vienos pusės.

LRyto publikacija: E.Lucas: naujasis šaltasis karas jau vyksta