Taip jau nutiko, kad važiuosiu pasisvečiuoti į Kaliningrado sritį. Na, ir, žinoma, visam šitam didžiam reikalui būtinai reikia įgyti vizą. Ties čia prasideda smagumas
Gavusi į rankas iškvietimą, atsiųstą organizacijos, kuri Kaliningrade rengs seminarus, paplojau rankytėmis, pasi’google’inusi, susirinkau visą info, kokių dar dokumentų bei duomenų man prireiks ir jau buvau pasiruošusi dumti į Rusijos konsulatą Vilniuje. Visgi vidinė nuojauta dar pasufleravo dėl viso pikto (juk kalbame apie matušką Rusiją…) pasiskambinti ir susitikslinti detales, kad po to nelikčiau kaip ožka ant ledo ir netektų sukti bereikalingų kilometrų dėl kokios nepasiimtos smulkmenėlės, popieriuko.
Paskambinu nurodytu informaciniu numeriu. Atsiliepia… po gero pusvalandžio kybojimo ant ragelio… rusiškai. Mandagiai pasisveikinu ir pasiteirauju, ar kalba lietuviškai (mano supratimu, juk nesvarbu, kad Rusijos, bet LIETUVOJE). Atrėžia, kad… ne! :-O Akimirką suglumstu, perklausiu, tai gal angliškai (visgi tokia kaip ir tarptautinė šnekta, vėlgi mano supratimu). Po pusvalandžio bus darbuotojas, kuris kalba angliškai… Padvejoju dar kelias sekundes, per kurias išgirstu nerimstantį balsą ragelyje, tai ko aš, maždaug, po velnių noriu, ir nedrąsiai tęsiu kalbą rusiškai, tikėdama, kad mandagiomis (!) pastangomis susikalbėsime.
Čia, tikriausiai, galima būtų įterpti stereotipą – gerai, kad aš iš Vilniaus = moku rusiškai Nes ledinis balsas ragelyje nebuvo nė kiek nusiteikęs pagelbėti tomis akimirkomis, kai užstrigdavo koks žodelis ir aš mėgindavau pasufleruoti lietuviškai ar angliškai, ką noriu pasakyti.
Antras smagus epizodas buvo tuomet, kai gerbiamoji konsulato darbuotoja nusprendė norinti išgirsti mano iškvietimo tekstą. Kalbėti viena, vat skaityti, tai kažkaip man sunkiau sekasi. Visgi šiaip taip, turėčiau pastebėti, visai neblogai, reikalas pavyko ir… o štai jums ir staigmena, paskutiniąją pastraipą begarsinant, tas pats ledinis balsas sako, ala, gerai, gana, aš pati turiu tą kvietimo kopiją atfaksuotą! :-O Cha cha cha
Taigi reziume, po pusvalandį trukusio pokalbio, nieko naujo nesužinau, apart labai įdomaus pareiškimo. Iškvietime vizai gauti nurodyta, jog man turi būti suteikta vienkartinė, kultūrinė, nemokama viza. Ir štai darbuotojos pareiškimas – „bet atsivežkite ir 47 JAV dolerius.” – „Kaip? Juk nurodyta, kad bus nemokama?” – „Gali būt nemokama, o gali būt ir mokama.” – „Kaip suprast?” – „Vat taip ir supraskit, pas mus taip būna.” Ką bepridursi – maždaug, nesvarbu, kas parašyta, mes – Rusija, ir mes jau patys nuspręsime, kaip norime daryti. Taškas
Dešimt kartų peržiūrėjusi, ar turiu visus nurodytus popierius, galų gale išsiruošiu į besužaliuojančiame Žvėryne įsikūrusį Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvos Respublikoje. Ten nuvykusios su kolege, pirmiausia susiduriame su kiemsargiu, kuris taip pat turi nenumaldomą troškimą pasijusti galingu ir mus apstaugia, kad prieš įžengdamos į „šventą žemę” (na, taip nesakė, bet balso tonas panašiai sufleravo :D), privalome išjungti mobiliakus. Ir štai galiausiai pravėrusi duris, vos neprunkštelėjau – pojūtis, lyg grįžtum atgal į praeitį akimirksniu – caro maro laikų lentelėmis iškaltos sienos, trys kilogramai makiažo, sėdintys kitoje registracijos stalelio pusėje ir piktu žvilgsniu skanuojantys į jos ryškiai raudonais nagais rankas paduotą pasą, langeliai su telefono rageliais, saugantys dar piktesnes darbuotojas nuo beširdžių visokių, kurie plūsta čia srautais ir vargina jas, vargšeles… Beje, gerai, kad ambasados internetinėje svetainėje atsispausdinau vizai gauti reikalingą anketą anglų kalbą, nes vietoje man bruko tik rusišką jos versiją ir į bet kokias angliškas užklausas darbuotoja, vartydama akis, purtydavo galvą…
Beje, jei pamiršite pasidaryti kokio dokumento kopiją, tai šioje įstaigoje iš jūsų paprašys nei daug, nei mažai – 1 lituko už vieno lapo kopiją Ir dar gink Die neleis patiems prisiliesti prie kopijavimo aparatu!
Na, bet suma sumarum rezultatas tenkinantis – po ilgų diskusijų, ką mes ten per velnio irštvą rengiame, kad visiems, kurie ateina vizų į šiuos seminarus/mokymus, yra atspausdintas vienodas iškvietimas, tik pakeičiant vardus pavardes (o kaip kitaip? Pasirodo, anot darbuotojos, kiekvienam turėtų būti kuriamas individualus tekstas kas čia per copy – paste?! Juk čia rimta įstaiga su rimtais dokumentais, [triaukštis matas] ) bei labai ilgo ginčo, kodėl drįstame vieni pavadinti tai „mokymais”, kiti „kultūriniais manais”, o aš įsigudrinau anketoje nurodyti, kad vykstu į „seminarus”, darbuotojai nepatikliai mane nužvelgus dar kartelį, galiausiai gavau palaiminimą. Na, bent to tikiuosi kad nurodytą dieną man grąžins mano pasą su viza, o ne išveš mane kaip kokią politinę priešę/kalinę
Atsiliepimai