Žymų archyvas » Penktasis kalnas «

02
Sau
Publikuota temoje: Apžvalgos

Paulo Coelho knyga „Zahiras“ paliko gilų įspūdį ir privertė daug ką iš naujo permąstyti, apgalvoti. Galiausiai susidorojusi su dar viena sesija universitete, šiuo metu tapusi laisva nuo darbų ir gausybės „privalau padaryti“ veiklų, panorau pasinerti į grožinės literatūros pasaulį ir tiesiog paaukoti dalelę laiko… nepraktiškam menui :)

Nusprendžiau pamėginti perskaityti keletą iš eilės vieno autoriaus knygų, kad galėčiau susidaryti platesnį suvokimą apie jo/jos kūrybą. Minėtojo įspūdžio po „Zahiro“ pagauta, nusistvėriau net keturias kitas P. Coelho knygas ir nėriau stačia galva į jų puslapius…

Penktasis_kalnas Pirmoji rankose atsidūrė knyga pavadinimu „Penktasis kalnas“. Pernai kalėdinių švenčių periodu kolegu rate ji buvo itin liaupsinama, todėl, praėjus metams :), nusprendžiau perskaityti ir aš. Žodis „nusivyliau“ čia būtų toli gražu per silpnas… Žinoma, galbūt todėl, kad esu eretikė… O gal tiesiog dėl to, kad knyga parašyta perdėtai saldžiu filosofiniu stiliumi ir tas prievartinis kiekviename puslapyje tarp eilučių šmėžuojantis šūksnis „Susimąstyk, ar teisingai ir prasmingai gyveni!“ atstumia. Perskaičau iki galo. Sudorojau per kelis vakarus, ne knyga nepasižymi apimtimi. Bet užvertusi galutinį puslapį supratau, kad… nieko nejaučiu. Sakysite, perskaičius knygą nieko justi ir nereikia? Šįkart mano nuotaika geriausiai atspindėtų tokia scena – užverčiu paskutinįjį puslapį ir susiraukiu, tarsi atsikandusi didelė gabalą itin rūgščiai karčios citrinos… Beje, pamenu panašiai jaučiausi ir perskaičiusi „Alchemiką“. Tiesiog, tokios dvasiškai filosofiškai kalbančios knygos tikriausiai ne man ;)

Veronika_ryztasi_mirti Nusprendžiau per greitai neteisti autoriaus ir iš krūvelės ant pianino sukrautų knygų pasiėmiau sekančią – „Veronika ryžtasi mirti“. Skambus pavadinimas aidėjo prieš gerus keletą metų literatų lūpose, o knyga mirgėte mirgėjo knygynuose. Kadangi dar jaučiau karčiai rūgščios citrinos skonį burnoje po „Penktojo kalno“, puslapius verčiau gana įtariai ir nedrąsiai. Visgi galiausiai įsiskaičiau. Ar galėčiau teigti, jog pastaroji knyga suintriguoja ir prikausto? Na, jei lygintume „Zahirą“, „Penktąjį kalną“ ir „Veronika ryžtasi mirti“, tai pastaroji atsidurtų viduriuke tarp įdomiausios ir neįdomiausios, apibūdinčiau, kaip dalinai prasmingą, bet kartu ir šiek tiek varginančią, sudominančią, bet ir banaliai erzinančią kai kuriuose puslapiuose. Patiko autoriaus gebėjimas naudoti ne vien savo išmonę ir lakią fantaziją, o ir erudiciją atspindinčius faktus, pavyzdžiui, sumaniai įpinta istorija apie dabartinių klaviatūrų klavišų išdėstymo principą:

Mes tą klaviatūra vadiname AZERTY, nes taip išdėstytos pirmosios raidės pimojoje eilutėje. […] pirmąją rašomąją mašinėlę 1873 metais išrado Kristoferis Šolis, norėdamas aptobulinti kaligrafiją. Bet iškilo problema: labai greitai spausdinant, raidės iššokdavo ir rašomoji mašinėlė užstrigdavo. Tada Šolis nubraižė AZERTY klaviatūros schemą – tai buvo klaviatūra, kuri privertė mašininkes spausdinti lėtai.“ – įdomu, ar ne? 8-)

Laikmetyje, kai didžiausiu turtu laikomos žinios, mes trokštame veikdami, nesvarbu, ką, įgyti naujos patirties, sužinoti kažką naujo, netikėto, įgyti naujos patirties, žinių. Netgi skaitydami grožinę literatūrą, norime tobulėti ne tik dvasiškai, bet ir susileisti dozę prasmingos ir tikslingos erudicijos. Juk nebegyvename žavingame renesanso amžiuje, kai pakakdavo cituoti garsiuosius filosofus ar rašytojus, dabar visi norime faktų :)

Knygos pavadinimu „Zahiras“ dar kartelį neaptarinėsiu. Toumetinę reakciją vos ją perskaičius galite rasti čia.