Kadangi didžiąją laiko, praleisto Egipte, dalį užėmė nardymas, tai dykumoje su keturračiais sukėlėme dulkes beveik prieš pat išvykimą – sausio 13 dienos ankstyvą rytą, likus mažiau nei aštuonioms valandoms iki lėktuvo pakilimo dar numynėme į dykumą

4:50 iš saldaus miego išplėšė šaižus viešbučio telefono skambutis – „Vaša ekskursija. Ja ždu.” 5:00 mes jau sėdime taksi ir riedame į dykumoje esančius garažus, kur „pasikinkysime” keturračius ir kartu su gidu minsime į dykumą.

O dykumoje tokį ankstyvą rytą šalta! Tamsu, vėjas košia kiaurai, bet smagu

Stabtelime prie vienišo medžio dykumoje… Gidas sako, kad čia pirmasis medis, pasirinkęs išaugti šioje „smėliadėžėje” Nežinia, kiek tame tiesos, o kiek pasakos turistams Bet šįkart tiesiog pasigrožėkime augalo sugebėjimu išgyventi

Pakeliui stabtelime ir prie beduinų kaimo. Anot gido, čia gyvena 45 beduinai. Dieną vykstančių ekskursijų metu čia sustojama turistų pavaišinti vietine kava (nė nenoriu įsivaizduoti jos skonio… (puke)). Tokį ankstyvą rytą išvystame kelias vaikštinėjančias nuo galvos iki kojų apsimuturiojusias figūras.

Saulėtekis dykumoje… Mmm Žinokite, verta išsiversti iš lovos 5 valandą ryto, kad pamatytum tą milžinišką saulės burbulą, kylantį tarp kalvų, o priešingoje pusėje dar regėtum ryškų kaip naktį mėnulį, kuris, beje, nepradingsta iš dangaus žydrynės dar gerą pusdienį

Taigi šiam kartui atsisveikindami su saulėtuoju Egiptu smagiai prasinešėme rytiniais neaprėpiamos dykumos plotais ir tyliai sau mintyse pažadėjome sugrįžti, nes ten… šilta, įdomu ir smagu

Iki