Kartas nuo karto prisiruošiu kelionei po miestą visuomeniniu transportu… Ir vis nenustoju stebėtis tomis mažutėmis močiutėmis, kurios, rodos, per dienas kaupia energiją agresyviems pasistumdymams troleibusuose, veržiantis link tuščios vietos, į kurią niekas ir taip nesikėsina. Kas kartą nužvelgiu mane prie lango prilipinusią energingu stumtelėjimu mažytę močiutytę ir stebiuosi, iš kur tiek jėgos ir ryžto?! Kas per kovos instinktas?

Po to pamažu perkeliu savo žvilgsnį nuo tos sukumpusios moterėlės prie netoliese tarsi į negirdimą troleibuso ritmą linguojančios išsipusčiusios poniutės. Ji net pilnutėlaičiame troleibuse sugeba sukurti menkutę laisvos vietos zoną, tarsi jos lapės, kiaunės ar dar ten bala žino kokio gyvūnėlio kailiniai turi nedidelį magnetinį lauką, kurio negali peržengti greta stovintieji. Paseku poniutės žvilgsnį – rauktelėjusi išpudruotą nosytę ji dairosi aplinkui ir skanuoja greta stovinčiuosius su neslepiamu pasišlykštėjimu. Taip ir norisi paklausti, ar mes kartais jai netrukdome, važiuodami tuo pačiu visuomeniniu transportu?..

Kartu su ausinuke suskambusios naujos dainos akordais perkeliu žvilgsnį nuo poniutės prie troleibuso gale susigūžusio vargšo. Ar pastebėjote, kad bomžai visada lipa į troleibuso galą? Gal todėl, kad ten daugiau laisvos erdvės stovintiesiems ir jie žino, kad atsiras vietos jų purviniems, bet pilnutėliams kažkokio „turto” maišams? O gal dėl to, kad jie nesijaučia verti sėdėti? Arba jie tiesiog įpratę būti gale – gale troleibuso, gale eilės prie laimės/sėkmės/ryžto/užsispyrimo kovoti ir siekti, gale visuomenės socialinės piramidės?.. Jis atvirai apžiūrinėja aplinkinius, tuo tarpu į jį pažvelgia bendrakeleiviai tik iš padilbų, stengiantis neparodyti, jog tyrinėja, jog stebi, jog mato.

Vėl sukruto agresyvioji močiutė. Neįtikėtina! Trykštančia energija ir veržlumu ji sugeba išstumdyti visus, esančius jos kelyje link durų! Ir keisčiausia, jog sėdėjusi pačiame troleibuso priekyje, ji visgi įsigeidžia prasibrauti iki centrinių durų Amazing! Jos kelyje pasitaikau ir aš – nukenčia pėda, ant kurios ji užlipa su neįtikėtinu tokiam mažam sutvėrimui svoriu. Turiu įtarimą, jog senstant žmogus papildo savo kūno svorį ir metų našta…

Durys užsidaro. Judame toliau. Susikoncentruoju ties ausyse skambančia mėgiama muzika ir imu dairytis toliau.

Netoliese sėdinčio pagyvenusio vyriškio kišenėje suskambo telefonas. Kadangi melodija parinkta greito tempo, tai tarsi įpareigoja vyriškį greitai kuistis po kišenes, jaustis truputį nepatogiai sutrikdžius troleibuse tvyrojusią ramybę. Matau, kaip jis skuba ir šokinėjančiu žvilgsniu tarsi atsiprašinėja aplinkinių. Keista, tokio elgesio niekada nepamatysi jaunesniųjų tarpe. Dabartiniai -niolikamečiai iš viso įsigudrina vaikštinėti įjungę muziką per mobiliojo telefono garsiakalbį, trikdydami aplinką plyštančios membranos garsais. Ir jiems nė motais. Priešingai, jie geidžia aplinkos dėmesio! Nesvarbu kokios, svarbu reakcijos. Bet grįžkime prie vyriškio. Ar pastebėjote, kaip keistai atsiliepinėja į skambutį vyresnės kartos asmenys? Vienos rankos delne patogiai ir saugiai paguldomas mobilusis telefonas, tuomet kitos rankos rodomuoju pirštu spaudžiamas žaliasis ragelio klavišas… Atrodo nenatūraliai ir nepatogiai mums, ar ne? Ir kalba jie nejaukiai, tarsi gėdydamiesi. Norisi prieiti prie to vyriškio, padėti ranką ant peties ir nuraminti – jūs netrikdote aplinkinių, nebijokite. Bet tai būtų kvaila ir jį tik dar labiau suglumintų.

Vos nepramigau savosios stotelės. Troleibuso vairuotojui staigiai spustelėjus ant stabdžių, pabundu ir prisimenu, kad man jau laikas. Mandagiai atsiprašau ir išsiveržiu į tyrą (kiek jis gali būti tyras didmiestyje ) orą. Giliai įkvėpiu ir nužingsniuoju nauja tyrinėjimo alėja – miesto gatve