Liepos 25-oji. 5 valanda ryto. Pirmieji žadintuvo signalai ir akys jau atmerktos. Dar akimirką guli, mąstai, mintyse aiškiai dėlioji būsimus pasiruošimo etapus, krūpteli, lakiai vaizduotei sužadinus šuolio akimirkos išgyvenimo pojūčius. Pakartotiniai žadintuvo pyptelėjimai. Praėjo vos penkios minutės, o spėjai tūkstantąjį kartą apmąstyti tai, prie ko buvo eita ilgai, ko buvo siekta atkakliai ir kas šiandien taps realybe – Vilniaus Rope Jumping’o komanda pasieks naują Lietuvos šuolių su virve rekordą, nušokdami nuo aukščiausio Lietuvoje pastato – „Hanner” dangoraižio!

RJ komanda

Kelios minutės iki 6 valandos ankstyvo, saulėto ryto, o komandos nariai jau būriuojasi „Europos” aikštelėje, su nekantrumu laukdami likusiųjų, nejučia akimis vis prabėgdami dangoraižio pastatu, iš apačios tyrinėdami apžvalgos aikštelę, iš kurios vyks šuoliai, matuodami atstumus iki greta esančių pastatų. Kiekvieno asmeninius apmąstymus nutraukia ryto tylą suskaldantis pasiūlymas – „Na ką, judam?”

Netrukus, lydimi, rodos, ore pulsuojančios, energijos srauto, komandos nariai kimba į aibes didelių nešulių. Kartas nuo karto pasigirstantys metalo barškesiai, tuoj pat išspaudžia jaukią šypsenėlę rope jumper‘ių veiduose – jie juk žino, kad ten „kalba” jų numylėta patikimoji įranga. Vyrai įsiręžę tįsia kelių šimtų metrų virvių ritinius ir nešulius, truputį pabambėdami ir šiek tiek pasiskųsdami, kad sunku, bet iš šalies žvelgiant akivaizdu, jog nė nejausdami meiliai glaudžia tas „gyvatukes” prie savęs.

Galų gale visa įranga viršuje – „Hanner” dangoraižio 34-ąjame aukšte. Trumpai akimirkai viskas, tarsi, sustingsta. Nebegirdi miegūstai ošiančio miesto, nebematai plaukiančių pilkų debesų, nejauti vėjo. Trumpai akimirkai atsiduri, tarsi, vakuume, milžiniškoje tuščioje erdvėje, kur tėra tik du dangų remiantys pastatai – „Hanner” dangoraižis ir Vilniaus savivaldybės pastatas. Objektai, kurių pačias neįtikinamiausias detales netrukus apraizgys rope jumper‘ių virvių gyvatės, susegs vėsūs karabinai. Tyla suskyla netikėtai, bet pačiu laiku – tą akimirką, kuomet visi komandos nariai jau yra pasiruošę kibti į darbą. Ir tuomet 34-asis dangoraižio aukštas staiga ima dūgzti tarsi pilnas bičių avilys – šuolių sistemos paruošimo darbai pradėti!

Laikrodis tiksi, darbai verda. Komandos nariai veikia tarsi sustyguotas orkestras, kuriam dirigentas šiuo metu nė nereikalingas, nes kiekvienas atlikėjas puikiai išmokęs savo partiją – turi jam priskirtus darbus, užsiima reikalinga veikla, todėl žavu stebėti sinchroniškai traukiamas virves, aktyvų darbavimąsi jumar’ais, įvairiuose stogo kampuose rišamus mazgus, žvangančius karabinus, sregiamus varžtus… ir viso to, rodos, nė kiek nestabdo bei netrigdo nelauktai iš dangaus pasipylęs lietus.

Po gerų keturių valandų, dar nė vidurdieniui neišaušus, vaikinai jau sulėtina apsukas, stoviniuoja ir tyliai kritiškai vertina atliktą darbą, pasikonsultuodami su kolegomis nuramina iškilusias abejones. Įdomu stebėti juos iš šalies – stabteli, susimąsto, žvilgsniu perčiuožia ore kybančias virves, kritiškai nužvelgia susegtą įrangą, nesąmoningai paliečia mazgus, tarsi tikrindami, tarsi tik norėdami juos pajusti. Dar akimirka ir visų veiduose jau matai pasitenkinimo šypsenos užuomazgas – viskas atlikta idealiai!

Truputis laiko poilsiui, beprotiškai fantastiškai skaniems pusryčiams (juk fiziškai padirbėjus ir praalkus viskas yra šimtą kartų skaniau ), apsilankymui prie Baltojo tilto, kur multi-sporto „Vilnius Challenge” varžybų dalyviai jau atbėga iki šlapiosios trasos dalies – perkėlos per Nerį. Smagu stebėti komandoje dirbančius varžybų dalyvius, tiesiamą pagalbos ranką besiropščiant stačia pakrantės atbraila, šypsenas ir džiaugsmo kibirkštėles įveikus dar vieną trasos dalį bei regimą rūpestį akyse, žinant, jog tai dar toli gražu nėra pabaiga, nes prieš akis dar laukia dviračio minimas ir nemaža atkarpa bėgte. Stebime juos, bet akys vis nukrypsta į priešingoje pusėje esančius dangoraižius. Mes kuo ryškiausiai matome tai, ko dažno praeivio akis nė neįžvelgtų – ore kybančią jau įrengtą sistemą, vertiname pasvyrimo kampą, grožimės šauniai pavykusia „vaza”.

Tačiau rankų sudėjus sėdėti dar nevalia – reikia patikrinti sistemą. Šioji dalis susilaukia nemažo praeivių dėmesio – kai du komandos nariai kopia virvėmis, nuleistomis į „Europos” aikštės vidurį, viršun – ima stoviniuoti iš prekybos centro išeinantys pirkėjai, pro šalį minantys dviratininkai, praeivių kalbos staiga nutyla, o žvilgsniai sustingsta, drąsesnieji apipila klausimais „Kas ir kodėl čia vyksta?”

Paskutines kelias valandas, rodos, kažkas nugvelbia, nes nė nepajuntame, kur jos ištirpo. Laikrodžio rodyklėms artėjant prie 17 valandos, „Europos” apžvalgos aikštelė vėl tampa gyvu skruzdėlynu – komandos nariai derina paskutinius pataisymus ir sustygavimus, žurnalistai vikriai sukiojasi aplinkui, fiksuoja įdomiausius kadrus, smalsiausieji persisveria per apsauginę maždaug dviejų metrų sienelę, nedrąsiai pažvelgia žemyn ir virptelėjusiomis kojomis nusileidžia ant morališkai ir fiziškai malonesnio stabilesnio aikštelės grindinio. Po tokio pabandymo akyse sužimba dar daugiau susižavėjimo šuolininkais, besiruošiantieji palydimi pagarbiu galvos linktelėjimu.

Paskutinės minutės iki pirmojo Arvydo šuolio. Visi savo vietose. Nekantrumas dabar jau regimas tik žurnalistų, svečių bei žiūrovų akyse, tuo tarpu komandos nariai spinduliuoja ramybe, pasitikėjimu ir pagarbiu žinojimu, jog viskas vyksta pagal planą.

Arvydas, įsitaisęs ant apsauginės tvorelės atbrailos, pradeda atgalinį skaičiavimą – penki… keturi… trys… du… vienas… Ir tada girdi tik orą skrodžiančios virvės sukeliamą gaudesį, regi laisvai skriejantį šuolininko kūną, pajunti pliūpstelėjančią adrenalino bangą… Į realybę sugrąžina šuolio pabaigą žymintis stabdančiosios virvės truktelėjimas. Ir tik dabar išgirsti apačioje ošiančius žiūrovus, plojimus, susižavėjimo šūksnius. Arvydui nusileidus žemyn, pasipila ne tik esančių aikštėje komandos narių sveikinimai, bet ir publikos plojimai, patapšnojimai per petį ar rankos paspaudimai.

Bet komanda žino – dar nevalia atsipalaiduoti, nes prieš akis laukia Evelinos šuolis.

Nejučia dangoraižio apžvalginėje aikštelėje atsiranda daugiau smalsuolių, sugebėjusių patekti arčiau šuolininkų, stebėti viską kitu kampu. Žurnalistai vėl kimba į darbą, rope jumper’iai susikaupę imasi pasiruošimo darbų, Evelina su šypsena veide, bet akivaizdžiu susirūpinimu akyse ramiai ir net, sakyčiau, truputį pagarbiai ruošiasi šuoliui – kelis kartus patikrina ar patogiai suveržti apraišiai, pertikrina karabinų užsegimus, pasimuisčiusi įsitikina – viskas gerai, įranga prigludo prie kūno tarsi sava oda. Netrunka prabėgti valanda ir kelios akimirkos iki 19 valandos Evelina jau žengia kopėčiomis – aukštai pakelta galva nužvelgia atsiveriančius nuostabius sostinės vaizdus, akimirką įsiklauso į iš aikštės ataidinčius ritmiškai mušamų būgnų garsus, sulėtintą sekundės dalį užsimerkia, giliai įkvepia ir pradeda atgalinį skaičiavimą – trys… du… vienas… Šįkart publika kur kas gyvesnė, nes žino, ko laukti. Plojimai ir palaikomieji šūksniai palydi visą Evelinos laisvą kritimą, vyresnieji žiūrovai šiek tiek susigūžę ir įsitempę stebi šuolininkę, bet galiausiai, savo darbą atlikus stabdomajai virvei, nuoširdžiai nusišypso ir tarsteli „Drąsuolė„.

Čia bandžiau žodžiai perteikti visa, ką išgyvenome tą mums tokį ilgą šeštadienį. Deja, akimirkas perteikti žodžiais sunkoka, todėl bent šuolį rekomenduoju pasižiūrėti čia

P.s. daugiau reportažų apie šį Lietuvos šuolių su virve rekordą rasite čia