Ir vėl savaitgalis, ir vėl geras oras, ir vėl RJ

Tik vietą keičiame, kiek galima Panemunės tiltą skriausti

Ir keičiame labai pozityviai – kokia gamta, kokia aplinka fantastika, tiesiog

O dar kai oras šeštadienį teikėsi palepinti, tai diena jau iš karto žadėjo būti nusisekusia

Tokia ir buvo – savo malonumui pasišokinėjo komanda, pasidžiaugė išbandyta sistema, grynu oru (čia, manau, labiausiai Pera džiaugėsi ), keptomis dešrelėmis ir geru laiku Pirmašuolių įvykiui pastokota, bet nėra ko norėti, nes reklamos buvo mažiau nei mažai, tačiau kitą kartą bus proga PapijaRinti labiau Tik vat gaila, kad nakvoti nepasilikome gamtoje, nes kolegos turistai įsigudrino atvykti be inventoriaus :), o eXtremui nepasirašė

OK, mažiau kalbų, daugiau vaizdų Keli kadrai, atspindintys aukštį ir objektą.

Beje, tądien bokštą pavertėme tikru atrakcionų parku, nes be šuolių sistemos buvo pakabintos ir kelios virvės, kuriomis pa’rappell’ino visi, kas netingėjo ir po tiek kartų, kiek tik širdelė norėjo (ir kiek sveikas protas leido užsikabaroti laiptais į viršų o man ir pa’jumar’inti ). Net greituminio nusileidimo „varžybos” buvo surengtos

O aš atradau naują širdžiai mielą nusileidimo įtaisą – reverso. Žinoma, su gri-gri ar rig‘u nėra ko lyginti, bet iš paprastųjų ir lengvųjų reverso mano akyse aštunkę nukonkuravo operatyviai

Beje, kalbant apie šuolius, tiksliau baimes – šį savaitgalį suvokiau, kaip fizinę baimę nugali ir viršų paima emocinė/moralinė baimė… Kaip ten Dainius po protingų kursų sakė – „baimė mus motyvuoja…” Kiekvieną galbūt šiek tiek skirtingai, bet iš esmės nepasiginčysi, kad šis faktorius paskatina/priverčia žengti žingsnį.