Taip taip, žinau, kad gerokai pavėluotai, bet tik vakar peržiūrėjom šį filmą. Ir ką? Ogi smagurkas totalus Seniai jau nemačiau tokio filmo, kurio metu norėjosi šokti, niūniuoti, dainuoti, trepsėti kojyte, linguoti galvele… Žodžiu, ABBA žinojo, kaip reikia dainuoti
Nors filmas nepasižymi vingriu ir giliu scenarijumi, yra itin lengvo turinio, bet kartais būtent tokių ir reikia Kai nebūtina sekti giliuosius vingius, o pakanka mėgautis nuostabiais Graikijos vaizdais, gaiviom ir tokiom stipriom aplinkos spalvom bei nuotaikinga muzika.
Beje, kartais net atrodo, kad filmas buvo kurtas pagal ABBA dainas, o ne pastarosios derintos į scenarijų
Įvertinimas: lengvas 9 už lengvumą, nuotaikos praskaidrinimą
Žmogų, kurio nesupranti, esi linkęs vadinti ateiviu. Ateiviu, nes jis kitoks, jis elgiasi kitaip, mąsto kitaip, stebi ir analizuoja aplinką kitaip bei išvadas padaro kitokias. Kitokias, nei prieini tu, todėl tau atrodo, kad neteisingas, nes kiekvienas iš mūsų esame linkę manyti, jog esame patys teisiausi, kad ne veltui pragulėjome atmerktomis akimis tas bemieges naktis, prazulinome skyles kiliminėje dangoje marširuodami pirmyn ir atgal, sukramtėme ne vieną tuziną tušinukų ir vos sprando nenusisukome mąstydami, mąstydami, mąstydami ir vis ieškodami atsakymų į klausimus…
Dėl ko dažniausiai ginčijasi vyras su moterimi? Dėl skirtingo požiūrio. Dėl to, kad tą patį aspektą jie mato skirtingai. Žiūri į vieną, o mato du dalykus, nes vienas kitam jie yra ateiviai, anot sparnuoto posakio, vienas iš Marso, o kitas iš Veneros. Todėl ir nesusikalba. O norėtų, taip dažnai norėtų išvengti bereikšmio barnio.
Žvelgiau į padrikai mamos mosuojamas rankas, nepaliaujamai judančias lūpas, apsiblaususias iš pykčio, susiliejusio su liūdesiu akis ir tylėjau, o taip norėjau paklausti – „Mama, negi per tiek metų tu dar nesupratai, kad jis to nedaro tyčia, jis paprasčiausiai mąsto kitaip?” Norėjau paklausti, bet nepaklausiau, nes jai reikėjo ne mano klausimų, o tiesiog išsilieti. Bet vėliau namo grįžau šypsodamasi
Rytas. Maloniai apsimiegojusi kiūtinu į vonią. Valiūkiškai mirkteliu kūtvelai veidrodyje ir pradedu rytinę undinėlės ceremoniją. Po kelių akimirkų, prabudinta ledinio vandens, pastebiu aptaškytą, purviną kriauklę. Šypteliu. Taip, ne užsiplieskiu ir nepradedu mąstyti, koks jis nevaleika, o šypteliu Nuoširdžiai nusišypsau, baigiu praustis ir ramiausiai išeinu iš vonios kambario. Ne, netrinkite rankučių manydamos, kad aš jau rezgu planą patikrinti, kiek tai tęsis, o vakare tikriausiai pratrūksiu, nes tas nevaleika nė nepastebės ir nė nesiruošia susitvarkyti po savęs. Tai jūs taip manote, o aš ne.
Visų pirma, žinau, kad pasaulis nesugrius dėl to, kad mano vonios kambarys 24/7 netviska tarsi naujausioje antibakterinių valymo priemonių reklamoje. Pasaulyje yra ir kur kas svarbesnių dalykų. Antra ir svarbiausia, aš žinau, kad jis to nepaliko tyčia. Žinau, kad jei jis būtų pastebėjęs, atkreipęs dėmesį, jis tikrai būtų nuvalęs. Sakysite, jie, vyrai, to tyčia nepastebi? Visai ne. Paprasčiausiai, jie yra iš kitos planetos… Kurioje rytais prausiantis ne skanuojama aplinka ir akimis ieškoma mikrobų pėdsakų, o planuojami dienos žygdarbiai bei dėliojamas genialiausias kovos planas, nes šiandien dar viena diena tinkama užkariauti pasauliui Jie iš tos planetos, kur į gniužulą susukti marškinėliai spintoje neatneša pasaulio pabaigos, nes į gatvę galima išeiti ir susiglamžius, juk nieko blogo nenutiks, juk nepaklupdys už tai priešais giljotiną.
Aš žinau, kiek nedaug reikia iki ramybės ir pilnatvės namuose – paprasčiausio suvokimo, kad vyrai nėra blogiečiai ir jie nekuria visą parą planų apie tai, kaip čia dar mus sunervinus ir kaip čia kuo labiau apdergus namus. Ne, jų galvose knibždėte knibžda kitų minčių, o tokių planų jie nė sapnuote nesapnuoja.
Žinoma, būna dienų, kai po skanių ir aromatingų pietų pakilusi nuo stalo žvilgteliu atgal ir pamąstau, kad, na, galėjo ir nubraukti su pašluoste tuos trupinius po savęs. Bet jūs net neįsivaizduojate, kaip palengvėja sau pasakius, kad dėl to pasaulis negriūna! Ir tai nepalyginamai geriau už tą jausmą, kuris būtų atėjęs, jeigu pasilegtumėte priešingai ir leistumėtės būti užvaldytai piktų juodų minčių apie tai, kaip jis jūsų negerbia ir kad jūs tikrai žinote, jog jis taip elgiasi tyčia…
Dažna moteris stovėdama virtuvėje pyksta, kad „jis ją pavertė boba prie puodų”. Vos parašius šiuos žodžius, prunkštelėjau. Juk nei vienas, nei vienos (na, gerai, gal yra labai retų atvejų, bet juk kiekviena taisyklė turi išimčių) prievarta nestato prie puodų, nerakina grandine prie virtuvinio stalo ir nestaugia pusdienį, neleisdamas nė kojos iškelti iš virtuvės. Juk gaminimo imamės pačios! Taip, pačios pradžioje su neapsakomu malonumu veik valso žingsneliais sukamės virtuvėje, trokšdamos pagaminti ką nors gardaus, palepinti savo išrinktąjį. Ir taip elgiamės tol, kol pačios sau įperšame mintį, kad kito maisto jis nevalgys, kad be mūsų jis iš viso nepavalgys, kad mes privalome gaminti. Cha! Pavalgytų. Gal ne taip skaniai, gal ne taip kvapniai, bet badu juk tikrai nei vienas nemirtų Mes pačios save pastatome prie tų puodų. Bet tai nėra blogai, blogai yra tai, kad dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių pykdamos ant savęs kaltiname juos.
Kiek nedaug reikia iki mėgavimosi gyvenimu – paprasčiausio suvokimo, kad viską, ką darome, iš tikrųjų darome pačios dėl savęs, o ne dėl jo, dėl svečių ar dėl galinčių netrukus atvykti tėvų. Jei mums pačioms taip norisi palaikyti nepriekaištingą švarą namuose, tai ir darykime tą pačios dėl savęs bei nepykime, kad kitiems to galbūt nesinori. Jei trokštame skanių, aromatingų, garuojančių pietų, o ne pusgaminių, tai ir gaminkime dėl savęs, o ne dėl to, kad jei mes dabar nepagaminsime, tai jis numirs badu. Mąstant paprastai, nekuriant sąmokslo teorijų bei sabotažo planų, pasaulis pasidaro toks nuotaikingai mielas!
Vieniems prireikia nedaug laiko, kad tai suprastų, kitiems tenka kiek pavargti, treti nugyvena gyvenimą to taip ir nesupratę, bet jei vieną dieną ateina nušvitimas, tai apie grįžimą atgal nė nebesusimąstai.
P.s. čia dar kartą pakartojantis visiems žinoma, bet reto pripažįstamą garsiai tiesą pamąstymas, kurį radau naršydama iliustracijų.
Taigi dar viena vasara ir dar viena Jūros šventė Kadangi šventiškasis jūrinis savaitgalis tapo tradicija, tai šiemet jos irgi negriovėme ir, susipakavę maudymukus bei patogią avalynę vaikštinėjimui, patraukėme į Klaipėdą. Šiųmetinė įdomybė buvo ta, kad nusprendėme ne minti tiesiausiu keliu į Klaipėdą, o pasivažinėti per aplinkui, aplankyti dominančią Platelių raketinę bazę, truputį pažaisti su geocaching’u
Platelių raketinė bazė
Geocaching'as
Travelbug'as
Taigi du ekipažai smagios kompanijos Klaipėdą pasiekė jau tik vakarėjant
Pasiekėme ir tiesiu taikymu patraukėme prie pakrantėje išrikiuotų burlaivių, kurie, mano manymu, buvo pati įspūdingiausia šventės dalis. Pasiekę juos, tikrai nenusivylėme, nes nesižavėti burinių laivų grakštumu, jų stiebais, šaunančiais aukštai į dangų, ramiu pakrantės liūliavimu tiesiog neįmanoma.
Burlaiviais nusėta krantinė
Gavome progą apsilankyti rusų didžiuliame burlaivyje „Mir”. Didžiulis tai labai didžiulis, bet jo plieniniai stiebai, visur aplinkui supantis metalas kažkokios meilios nuostabos ir pasigerėjimų pliūpsnio nesukelia, nes… nenatūraliai kažkaip atrodo.
MIR
Pajūrio saulėlydis iš MIR denio
Kitą dieną apsilankėme norvegų laive „Serlandet”, kuris mane asmeniškai sužavėjo šimteriopai labiau. Nors buvo ir kur kas mažesnis, bet daug grakštesnis. Mediniai stiebai, medinės kajutės, visos dėžės ir tas tikrasis didžiulis vairas, prie kurio prisiliesti taip ir knieti, o dar labai norisi patogiai atsistoti, užsimerkti ir įsivaizduoti, kad skrodi neaprėpiama akimis vandenyno platybę
Serlandet
Sudrumskime ramybę
Serlandet
Kad tikrai nuoširdžiai buvo ruoštasi burlaivių sutikimui, bylojo atnaujintos ir moderniai įrengtos prieplaukos. Širdį glostė regimos tvarkingos krantinės, įrengti patogūs priplaukimai turistų laiveliams, taip reikalingos elektros prieigos, dušai ir t.t. Smagu, kad Klaipėda pasitvarkė ir vėliau galės patogiai priimti norinčius atplaukti, pavyzdžiui, vokiečių turistus ir pan.
Pati Jūros šventė, turėčiau pastebėti, nuvylė. Jei ne burlaiviai, tai nieko ypatingo šiemet neatradome. Žmonių taip pat tikėjausi didesnio srauto, nes gatvės net pasirodė sąlyginai tuštokos. Vat tik prekybininkų kaip niekad netrūko Vietomis net atrodė, kad jų daugiau nei pirkėjų Ai, tiesa, šiemet atvežė kur kas daugiau įspūdingų atrakcionų, bet tai iš manęs pliusiuko neišspaudžia
Visgi šventei švęsti yra svarbiausia gera kompanija o šiemet ją turėjome geresnę nei gerą
Gera kompanija
P.s. šitoj fotkėj trūksta vienos superinės kompanijos dalyvės – Ievutės!
Šiandien mano kieme šventė – padarėm du niurkt Draseikių karjere
Žinoma, ne Raudonoji jūra su savo koralais bei margaspalve gyvūnija, bet ir ne ką prasčiau Savotiškai net mieliau, artimiau lietuvio dušiai
Atsižiūrėjau gražių augalijos „miškų”, lydekaičių pavaikiau ;), teko proga praplaukti pro mažyčių žuvyčių būrius (clap), aplankiau karjere nuskandintą golfuką :), niaurokai, bet įdomiai kiurksantį dugne Tik vat kas širdelei skaudžiausia buvo, tai tie kalnai šiukšlių, dūlantys dugne ir tiesiog badyte badantys akis Na, kur per kultūra, kas per mentalitetas, kodėl reikia po savęs palikti šiukšlidę, o kas keisčiausia, vėliau sugrįžus tame šiukšlių lizde vėliau maudytis… Na, niekada to nesupratau ir nesuprasiu… Šeštadienį narų kompanija organizuoja Draseikių karjero valymą, o dar tuntas kolegų tvarkys pakrantes, tik įdomu kiek ilgam bus bent kiek švariau?..
Bet ne apie tai O apie iškalbingose nuotraukose užfiksuotas žavias akimirkas
Šiandien Vilniuje, aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos, vyko iškilminga generolo majoro Arvydo Pociaus skyrimo į Lietuvos kariuomenės vadus ceremonija.
Liepos 25-oji. 5 valanda ryto. Pirmieji žadintuvo signalai ir akys jau atmerktos. Dar akimirką guli, mąstai, mintyse aiškiai dėlioji būsimus pasiruošimo etapus, krūpteli, lakiai vaizduotei sužadinus šuolio akimirkos išgyvenimo pojūčius. Pakartotiniai žadintuvo pyptelėjimai. Praėjo vos penkios minutės, o spėjai tūkstantąjį kartą apmąstyti tai, prie ko buvo eita ilgai, ko buvo siekta atkakliai ir kas šiandien taps realybe – Vilniaus Rope Jumping’o komanda pasieks naują Lietuvos šuolių su virve rekordą, nušokdami nuo aukščiausio Lietuvoje pastato – „Hanner” dangoraižio!
RJ komanda
Kelios minutės iki 6 valandos ankstyvo, saulėto ryto, o komandos nariai jau būriuojasi „Europos” aikštelėje, su nekantrumu laukdami likusiųjų, nejučia akimis vis prabėgdami dangoraižio pastatu, iš apačios tyrinėdami apžvalgos aikštelę, iš kurios vyks šuoliai, matuodami atstumus iki greta esančių pastatų. Kiekvieno asmeninius apmąstymus nutraukia ryto tylą suskaldantis pasiūlymas – „Na ką, judam?”
Netrukus, lydimi, rodos, ore pulsuojančios, energijos srauto, komandos nariai kimba į aibes didelių nešulių. Kartas nuo karto pasigirstantys metalo barškesiai, tuoj pat išspaudžia jaukią šypsenėlę rope jumper‘ių veiduose – jie juk žino, kad ten „kalba” jų numylėta patikimoji įranga. Vyrai įsiręžę tįsia kelių šimtų metrų virvių ritinius ir nešulius, truputį pabambėdami ir šiek tiek pasiskųsdami, kad sunku, bet iš šalies žvelgiant akivaizdu, jog nė nejausdami meiliai glaudžia tas „gyvatukes” prie savęs.
Galų gale visa įranga viršuje – „Hanner” dangoraižio 34-ąjame aukšte. Trumpai akimirkai viskas, tarsi, sustingsta. Nebegirdi miegūstai ošiančio miesto, nebematai plaukiančių pilkų debesų, nejauti vėjo. Trumpai akimirkai atsiduri, tarsi, vakuume, milžiniškoje tuščioje erdvėje, kur tėra tik du dangų remiantys pastatai – „Hanner” dangoraižis ir Vilniaus savivaldybės pastatas. Objektai, kurių pačias neįtikinamiausias detales netrukus apraizgys rope jumper‘ių virvių gyvatės, susegs vėsūs karabinai. Tyla suskyla netikėtai, bet pačiu laiku – tą akimirką, kuomet visi komandos nariai jau yra pasiruošę kibti į darbą. Ir tuomet 34-asis dangoraižio aukštas staiga ima dūgzti tarsi pilnas bičių avilys – šuolių sistemos paruošimo darbai pradėti!
Laikrodis tiksi, darbai verda. Komandos nariai veikia tarsi sustyguotas orkestras, kuriam dirigentas šiuo metu nė nereikalingas, nes kiekvienas atlikėjas puikiai išmokęs savo partiją – turi jam priskirtus darbus, užsiima reikalinga veikla, todėl žavu stebėti sinchroniškai traukiamas virves, aktyvų darbavimąsi jumar’ais, įvairiuose stogo kampuose rišamus mazgus, žvangančius karabinus, sregiamus varžtus… ir viso to, rodos, nė kiek nestabdo bei netrigdo nelauktai iš dangaus pasipylęs lietus.
Po gerų keturių valandų, dar nė vidurdieniui neišaušus, vaikinai jau sulėtina apsukas, stoviniuoja ir tyliai kritiškai vertina atliktą darbą, pasikonsultuodami su kolegomis nuramina iškilusias abejones. Įdomu stebėti juos iš šalies – stabteli, susimąsto, žvilgsniu perčiuožia ore kybančias virves, kritiškai nužvelgia susegtą įrangą, nesąmoningai paliečia mazgus, tarsi tikrindami, tarsi tik norėdami juos pajusti. Dar akimirka ir visų veiduose jau matai pasitenkinimo šypsenos užuomazgas – viskas atlikta idealiai!
Truputis laiko poilsiui, beprotiškai fantastiškai skaniems pusryčiams (juk fiziškai padirbėjus ir praalkus viskas yra šimtą kartų skaniau ), apsilankymui prie Baltojo tilto, kur multi-sporto „Vilnius Challenge” varžybų dalyviai jau atbėga iki šlapiosios trasos dalies – perkėlos per Nerį. Smagu stebėti komandoje dirbančius varžybų dalyvius, tiesiamą pagalbos ranką besiropščiant stačia pakrantės atbraila, šypsenas ir džiaugsmo kibirkštėles įveikus dar vieną trasos dalį bei regimą rūpestį akyse, žinant, jog tai dar toli gražu nėra pabaiga, nes prieš akis dar laukia dviračio minimas ir nemaža atkarpa bėgte. Stebime juos, bet akys vis nukrypsta į priešingoje pusėje esančius dangoraižius. Mes kuo ryškiausiai matome tai, ko dažno praeivio akis nė neįžvelgtų – ore kybančią jau įrengtą sistemą, vertiname pasvyrimo kampą, grožimės šauniai pavykusia „vaza”.
Tačiau rankų sudėjus sėdėti dar nevalia – reikia patikrinti sistemą. Šioji dalis susilaukia nemažo praeivių dėmesio – kai du komandos nariai kopia virvėmis, nuleistomis į „Europos” aikštės vidurį, viršun – ima stoviniuoti iš prekybos centro išeinantys pirkėjai, pro šalį minantys dviratininkai, praeivių kalbos staiga nutyla, o žvilgsniai sustingsta, drąsesnieji apipila klausimais „Kas ir kodėl čia vyksta?”
Paskutines kelias valandas, rodos, kažkas nugvelbia, nes nė nepajuntame, kur jos ištirpo. Laikrodžio rodyklėms artėjant prie 17 valandos, „Europos” apžvalgos aikštelė vėl tampa gyvu skruzdėlynu – komandos nariai derina paskutinius pataisymus ir sustygavimus, žurnalistai vikriai sukiojasi aplinkui, fiksuoja įdomiausius kadrus, smalsiausieji persisveria per apsauginę maždaug dviejų metrų sienelę, nedrąsiai pažvelgia žemyn ir virptelėjusiomis kojomis nusileidžia ant morališkai ir fiziškai malonesnio stabilesnio aikštelės grindinio. Po tokio pabandymo akyse sužimba dar daugiau susižavėjimo šuolininkais, besiruošiantieji palydimi pagarbiu galvos linktelėjimu.
Paskutinės minutės iki pirmojo Arvydo šuolio. Visi savo vietose. Nekantrumas dabar jau regimas tik žurnalistų, svečių bei žiūrovų akyse, tuo tarpu komandos nariai spinduliuoja ramybe, pasitikėjimu ir pagarbiu žinojimu, jog viskas vyksta pagal planą.
Arvydas, įsitaisęs ant apsauginės tvorelės atbrailos, pradeda atgalinį skaičiavimą – penki… keturi… trys… du… vienas… Ir tada girdi tik orą skrodžiančios virvės sukeliamą gaudesį, regi laisvai skriejantį šuolininko kūną, pajunti pliūpstelėjančią adrenalino bangą… Į realybę sugrąžina šuolio pabaigą žymintis stabdančiosios virvės truktelėjimas. Ir tik dabar išgirsti apačioje ošiančius žiūrovus, plojimus, susižavėjimo šūksnius. Arvydui nusileidus žemyn, pasipila ne tik esančių aikštėje komandos narių sveikinimai, bet ir publikos plojimai, patapšnojimai per petį ar rankos paspaudimai.
Bet komanda žino – dar nevalia atsipalaiduoti, nes prieš akis laukia Evelinos šuolis.
Nejučia dangoraižio apžvalginėje aikštelėje atsiranda daugiau smalsuolių, sugebėjusių patekti arčiau šuolininkų, stebėti viską kitu kampu. Žurnalistai vėl kimba į darbą, rope jumper’iai susikaupę imasi pasiruošimo darbų, Evelina su šypsena veide, bet akivaizdžiu susirūpinimu akyse ramiai ir net, sakyčiau, truputį pagarbiai ruošiasi šuoliui – kelis kartus patikrina ar patogiai suveržti apraišiai, pertikrina karabinų užsegimus, pasimuisčiusi įsitikina – viskas gerai, įranga prigludo prie kūno tarsi sava oda. Netrunka prabėgti valanda ir kelios akimirkos iki 19 valandos Evelina jau žengia kopėčiomis – aukštai pakelta galva nužvelgia atsiveriančius nuostabius sostinės vaizdus, akimirką įsiklauso į iš aikštės ataidinčius ritmiškai mušamų būgnų garsus, sulėtintą sekundės dalį užsimerkia, giliai įkvepia ir pradeda atgalinį skaičiavimą – trys… du… vienas… Šįkart publika kur kas gyvesnė, nes žino, ko laukti. Plojimai ir palaikomieji šūksniai palydi visą Evelinos laisvą kritimą, vyresnieji žiūrovai šiek tiek susigūžę ir įsitempę stebi šuolininkę, bet galiausiai, savo darbą atlikus stabdomajai virvei, nuoširdžiai nusišypso ir tarsteli „Drąsuolė„.
Čia bandžiau žodžiai perteikti visa, ką išgyvenome tą mums tokį ilgą šeštadienį. Deja, akimirkas perteikti žodžiais sunkoka, todėl bent šuolį rekomenduoju pasižiūrėti čia
P.s. daugiau reportažų apie šį Lietuvos šuolių su virve rekordą rasite čia
Šįryt Delfi.lt perskaičiusi žinutę apie Lietuvos įžymybių pristatytą himną, onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėmis, nuoširdžiai susižavėjau.
„Muzikos namuose „House of music“ ketvirtadienio vakarą žiniasklaidai buvo pristatytas vėžiu sergantiesiems sukurtas himnas. Prie kilnios iniciatyvos prisidėjo ryškiausi Lietuvos atlikėjai. Lietuvai tarptautiniame „Eurovizijos“ dainų konkurse atstovavusiam Sashai Son(g) himną sudainuoti padėjo Giedrė Vitkauskaitė, Rūta Ščiogolevaitė, Vaidas Baumila, Linas Adomaitis, Donatas Montvydas ir Daiva Starinskaitė.
Retomis onkologinėmis ligomis sergančiųjų draugija „Rolld“ kartu su JAV sarkomų grupe „Team Sarkoma“ liepos 17-26-ą dienomis organizuoja „Tarptautinę sarkomų savaitę“. Himno pristatymas – vienas „Tarptautinės sarkomų savaitės“ projektų, kurį lietuviams pavyko įgyvendinti.„
Himnas gražus, nepersaldus ir nedirbtinis, nuoširdžiai skambantys žodžiai ir padrąsinimu dvelkiantys muzikiniai tonai. Jokio perdėto gailesčio ar pasimetimo, tik žinia, kad „mes galime tai padaryt kartu„!
Pirmiausia pasižiūrėkime treilerį. Net jeigu ir jei jau esi matęs jį, pasižiūrėk, įsijausk.
Atrodo super, ar ne? Kupinas veiksmo, daug garso, surinkta puikių aktorių komanda. Vilioja? Mane irgi suviliojo. Bet…
Pasižiūrėjusi šitą filmą, taip ir nesupratau, kas norėta juo pasakyti… Siekta išaukštinti paprastą, eilinį metro kontrolės punkto darbuotoją, kuris ryte atėjęs į darbą, mąstęs, jog tai tebus eilinė gana rutiniška diena, suklydo ir dienos pabaigoje tapo herojumi? O gal norėta, kad žiūrovai paaikčiotų iš susižavėjimo, kaip puikiai dirba NY policija? Ar siekta pagasdinti metro vartotojus?
Filme NY policija pasirodo kvailiau nei kvailai – dėl žiurkės įkandimo vienas iš snaiperių spusteli gaiduką ir nušauna vieną iš užgrobėjų. Rodos, logiška, jog po to turėtų sekti ataka… Nea! Gerai, žiūrim toliau. Prasidėjo šaudymas metro traukinyje. Policija tebekiurkso savo vietose. Nesąmonė! Įkaitų išvadavime jie privalėtų veikti! Taigi išsiaiškinome filmas neparodo super duper NY policijos virukų…
„Aš tik eilinis tarnautojas,” – taip sako pagrindinis veikėjas Valteris Gableris (vaidina Denzel Washington). Bet galiausiai pravedęs visus pokalbius su užgorbėju jis galiausiai ryžtasi nunešti pinigus į metro traukinį. Turėtų suspurdėti širdelė, kad štai eilinis žmogelis, kuriam nepriklauso lįsti į tokią mėsmalę rizikuoja savo gyvybe… Bet nei jis ten surizikavo ką labai, nei ką…
Žodžiu, tuščias scenarijus ir net ne itin daug padorių veiksmo scenų
Atsiliepimai