Publikacijų archyvas temai »Dienoraštis «

11
Rgp
Publikuota temoje: Dienoraštis, Laisvalaikis

Taigi, mielieji ir mielosios, :) mes jau ryt kuriame savo ištikimąjį pežuką ir traukiame į Sakalinę ;) Dar gerokai paplušėję prie paskutinių organizacinių žygio štrichų, maloniai (na, ne su degtine ir druska, bet ne ką mažiau nuoširdžiai ;) ) laukiame jūsų visų atvykstant trečiadienį iš vakaro arba ketvirtadienį ryte.

Draugiškai startuosime ketvirtadienį 10 valandą ryto, pražygiuosime smagius 20 kilometriukų nuostabiais Sakalinės miškais, pasigrožėsime naujomis vietovėmis nusidriekusia trasa (Ruklos ir Jonavos apylinkes mylime ir gerbiame, bet permainos į naudą ;) ), tuomet smagiai praleisime vakarą susėdę su draugais, kolegomis ir bendraminčiais, besiklausydami koncerto, sudalyvaudami žaidimuose ir t.t. O kitą rytą vėl startuosime ;)

Kęstutėnų žygis

Kęstutėnų žygis

Beje, ar nesijautėte keistai šiemet ruošdamiesi žygiui? :) Įtartinai jaučiuosi, kad šiemet… nieko nereikia :) Tik geros nuotaikos ir entuziazmo puikiai praleisti laiką! :) Palydėti dar vieną vasarą su tradiciniu sveiku kūnui ir sielai pasižygiavimu ;)

07
Rgp
Publikuota temoje: Dienoraštis

Žmogų, kurio nesupranti, esi linkęs vadinti ateiviu. Ateiviu, nes jis kitoks, jis elgiasi kitaip, mąsto kitaip, stebi ir analizuoja aplinką kitaip bei išvadas padaro kitokias. Kitokias, nei prieini tu, todėl tau atrodo, kad neteisingas, nes kiekvienas iš mūsų esame linkę manyti, jog esame patys teisiausi, kad ne veltui pragulėjome atmerktomis akimis tas bemieges naktis, prazulinome skyles kiliminėje dangoje marširuodami pirmyn ir atgal, sukramtėme ne vieną tuziną tušinukų ir vos sprando nenusisukome mąstydami, mąstydami, mąstydami ir vis ieškodami atsakymų į klausimus…

Dėl ko dažniausiai ginčijasi vyras su moterimi? Dėl skirtingo požiūrio. Dėl to, kad tą patį aspektą jie mato skirtingai. Žiūri į vieną, o mato du dalykus, nes vienas kitam jie yra ateiviai, anot sparnuoto posakio, vienas iš Marso, o kitas iš Veneros. Todėl ir nesusikalba. O norėtų, taip dažnai norėtų išvengti bereikšmio barnio.

Vyrai_moterys

Žvelgiau į padrikai mamos mosuojamas rankas, nepaliaujamai judančias lūpas, apsiblaususias iš pykčio, susiliejusio su liūdesiu akis ir tylėjau, o taip norėjau paklausti – „Mama, negi per tiek metų tu dar nesupratai, kad jis to nedaro tyčia, jis paprasčiausiai mąsto kitaip?” Norėjau paklausti, bet nepaklausiau, nes jai reikėjo ne mano klausimų, o tiesiog išsilieti. Bet vėliau namo grįžau šypsodamasi :)

Rytas. Maloniai apsimiegojusi kiūtinu į vonią. Valiūkiškai mirkteliu kūtvelai veidrodyje ir pradedu rytinę undinėlės ceremoniją. Po kelių akimirkų, prabudinta ledinio vandens, pastebiu aptaškytą, purviną kriauklę. Šypteliu. Taip, ne užsiplieskiu ir nepradedu mąstyti, koks jis nevaleika, o šypteliu :) Nuoširdžiai nusišypsau, baigiu praustis ir ramiausiai išeinu iš vonios kambario. Ne, netrinkite rankučių manydamos, kad aš jau rezgu planą patikrinti, kiek tai tęsis, o vakare tikriausiai pratrūksiu, nes tas nevaleika nė nepastebės ir nė nesiruošia susitvarkyti po savęs. Tai jūs taip manote, o aš ne.

Visų pirma, žinau, kad pasaulis nesugrius dėl to, kad mano vonios kambarys 24/7 netviska tarsi naujausioje antibakterinių valymo priemonių reklamoje. Pasaulyje yra ir kur kas svarbesnių dalykų. Antra ir svarbiausia, aš žinau, kad jis to nepaliko tyčia. Žinau, kad jei jis būtų pastebėjęs, atkreipęs dėmesį, jis tikrai būtų nuvalęs. Sakysite, jie, vyrai, to tyčia nepastebi? Visai ne. Paprasčiausiai, jie yra iš kitos planetos… :) Kurioje rytais prausiantis ne skanuojama aplinka ir akimis ieškoma mikrobų pėdsakų, o planuojami dienos žygdarbiai bei dėliojamas genialiausias kovos planas, nes šiandien dar viena diena tinkama užkariauti pasauliui :) Jie iš tos planetos, kur į gniužulą susukti marškinėliai spintoje neatneša pasaulio pabaigos, nes į gatvę galima išeiti ir susiglamžius, juk nieko blogo nenutiks, juk nepaklupdys už tai priešais giljotiną.

Aš žinau, kiek nedaug reikia iki ramybės ir pilnatvės namuose – paprasčiausio suvokimo, kad vyrai nėra blogiečiai ir jie nekuria visą parą planų apie tai, kaip čia dar mus sunervinus ir kaip čia kuo labiau apdergus namus. Ne, jų galvose knibždėte knibžda kitų minčių, o tokių planų jie nė sapnuote nesapnuoja.

Žinoma, būna dienų, kai po skanių ir aromatingų pietų pakilusi nuo stalo žvilgteliu atgal ir pamąstau, kad, na, galėjo ir nubraukti su pašluoste tuos trupinius po savęs. Bet jūs net neįsivaizduojate, kaip palengvėja sau pasakius, kad dėl to pasaulis negriūna! Ir tai nepalyginamai geriau už tą jausmą, kuris būtų atėjęs, jeigu pasilegtumėte priešingai ir leistumėtės būti užvaldytai piktų juodų minčių apie tai, kaip jis jūsų negerbia ir kad jūs tikrai žinote, jog jis taip elgiasi tyčia…

Dažna moteris stovėdama virtuvėje pyksta, kad „jis ją pavertė boba prie puodų”. Vos parašius šiuos žodžius, prunkštelėjau. Juk nei vienas, nei vienos (na, gerai, gal yra labai retų atvejų, bet juk kiekviena taisyklė turi išimčių) prievarta nestato prie puodų, nerakina grandine prie virtuvinio stalo ir nestaugia pusdienį, neleisdamas nė kojos iškelti iš virtuvės. Juk gaminimo imamės pačios! Taip, pačios pradžioje su neapsakomu malonumu veik valso žingsneliais sukamės virtuvėje, trokšdamos pagaminti ką nors gardaus, palepinti savo išrinktąjį. Ir taip elgiamės tol, kol pačios sau įperšame mintį, kad kito maisto jis nevalgys, kad be mūsų jis iš viso nepavalgys, kad mes privalome gaminti. Cha! Pavalgytų. Gal ne taip skaniai, gal ne taip kvapniai, bet badu juk tikrai nei vienas nemirtų :) Mes pačios save pastatome prie tų puodų. Bet tai nėra blogai, blogai yra tai, kad dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių pykdamos ant savęs kaltiname juos.

Kiek nedaug reikia iki mėgavimosi gyvenimu – paprasčiausio suvokimo, kad viską, ką darome, iš tikrųjų darome pačios dėl savęs, o ne dėl jo, dėl svečių ar dėl galinčių netrukus atvykti tėvų. Jei mums pačioms taip norisi palaikyti nepriekaištingą švarą namuose, tai ir darykime tą pačios dėl savęs bei nepykime, kad kitiems to galbūt nesinori. Jei trokštame skanių, aromatingų, garuojančių pietų, o ne pusgaminių, tai ir gaminkime dėl savęs, o ne dėl to, kad jei mes dabar nepagaminsime, tai jis numirs badu. Mąstant paprastai, nekuriant sąmokslo teorijų bei sabotažo planų, pasaulis pasidaro toks nuotaikingai mielas!

Vieniems prireikia nedaug laiko, kad tai suprastų, kitiems tenka kiek pavargti, treti nugyvena gyvenimą to taip ir nesupratę, bet jei vieną dieną ateina nušvitimas, tai apie grįžimą atgal nė nebesusimąstai.

P.s. čia dar kartą pakartojantis visiems žinoma, bet reto pripažįstamą garsiai tiesą pamąstymas, kurį radau naršydama iliustracijų.

18
Lie
Publikuota temoje: Dienoraštis

Virš Lietuvos laukų besileidžiantis saulės burbulas, rodos, padengė raudona skraiste visą ką aplinkui. Ritmingas traukinio ratų bildesys ramino, truputį migdė ir ragino pasinerti į prisiminimus, apmąstymus. Seniai nebekeliavau traukiniu ir jau buvau veik pamiršusi šį malonų jausmą – prislopintą keleivių šurmulį, rodos, į kiekvieną kampelį įsigeriantis traukinio bildesys ir nuostabūs Lietuvos vaizdai, plaukiantys pro šalį. Šįkart mąsčiau apie kaimynus :)

Mėgstu vakarais stebėti daugiabučius, tuos gyvus skruzdėlynus, kupinus savų svajonių, minčių, iliuzijų, troškimų, kunkuliuojančius savuose darbuose, pasinėrusius į savą veiklą. Aš užaugau viename iš tokių žmogiškų skruzdėlynų, niekada iki studijų laikų nepajudėjau iš ten, kur prabėgo mano vaikystė bei paauglystė. 18 metų, praleistų viename kieme – su kuo tai jums asocijuojasi? Aš pažinojau visus ilgo penkiaaukščio gyventojus, žinojau, kas augina šuniuką, o kas turi katytę, kiekvieną naują gimusį vaiką mes, mergaitės, iščiūčiuodavome kieme, su pasimėgavimu ir vaikišku pasipūtimu vaidindavome mamas, kai jaunosios mamytės paprašydavo kelioms minutėms prižiūrėti jų mažylius, kol jos subėgios į parduotuvę. Namuose kepant sausainius ir pritrūkus stiklinės cukraus ar vieno kiaušinio niekas nebėgdavo į parduotuvę, juk kur kas paprasčiau pasibelsti į vieno iš kaimynų duris ir paprašyti paskolinti. Taigi daugiaaukštis gyvenamasis lizdas man visada siejasi su kaimynyste, kur yra aktyviai bendraujama, dalinamasi savo džiaugsmais, kartu švenčiami gimtadieniai, pažymimos vestuvės ar išleistuvės ir lygiai taip pat dalinamasi sunkumais – minimos laidotuvės, netektys, sprendžiamos užgriuvusios bėdos.

Taip yra mano tėvų name, mano vaikystės irštvoje :) Tačiau to nerasi naujakurių daugiaaukščiuose. Netgi priešingai tuose naujumu tviskančiuose aukštuose pastatuose tvyro kažkokia… vėsuma. Tarsi ofisinė įtampa laiptinėse, kur kaimynai prasilenkdami galbūt pasisveikina, o gal tik greitai prasilenkia net nepakeldami akių. Man tai keista. Aš paprasčiausiai prie to nepripratusi… Viena vertus galbūt reikia laiko, kad užsimegztų kaimyniniai ryšiai, kita vertus galbūt senuosiuose namuose tie šilti ir jaukūs santykiai tarp visiškai svetimų ir nepažįstamų žmonių užsimezgė dėl buvusios socialistinės santvarkos, kur žmonės paprasčiausiai buvo vienodinesni, artimesni. O dabar naujakuriai gyvena tarsi miesto vienkiemiuose – kiekvienas grįžęs vakare po darbo, neria į savo butuką, užsidaro duris, užrakina šimtus spynų ir pasijunta savame pasaulyje, visu garsu paleidžiama muzika, vidurnaktį pradedami stumdyti baldai, patį ankstyviausią šeštadienio rytą viršuje gyvenančių kaimynų mergaitė ima šokinėti per šokdinę, sukeldama nesuvokiamą tokiai mažai mergytei triukšmą… Dabar žmonės paprasčiausiai nepaiso to, kad gyvena butuose, o ne privačiuose namuose. Kiekvienas nori jaustis viršesniu ir paprasčiausiai nenori taikstytis su kitų egzistavimu šalia jo… Keista. Nesuvokiama man.

Kaimynai

Taigi tolstame vieni nuo kitų. Svajojame apie nuosavus namus, atvirus plotus ir erdves, skirtas tik tau ir tavo asmeniniai veiklai. Besvajodami nejučia tai perkeliame į butukus, į daugiaaukščius namus. Pavargę darbuose nuo spaudimosi ankštame biure su aibe bendradarbių, grįžę namo sau sakome „Juk čia mano namai, tai kodėl negaliu daryti to, ko noriu?!” ir kalame muziką visu garsu, nepaisydami kaimynų gyvenimų. O kitą rytą laiptinėje prasilenkdami net akių nepakeliame ir visiškai ignoruojame tuos žmones, kurie gyvena greta mūsų, nes vis dar tebesijaučiame ar tebenorime įsivaizduoti gyvenantis savo nuosavame, atskirame name.

Aš taip pat svajoju gyventi nuosavame name, rytais gerti arbatą saulės nutviekstame kieme, žaisti krepšinį su vaikais mažutėje aikštelėje prie garažo, prižiūrėti mažytį gėlynėlį ir t.t., bet kartais susimąstau, jog tuomet labai labai pasiilgčiau to jaukaus daugiaaukščio gyvenimo, kurį randu savo tėvų namuose – ryte su chalatuku nušlepsėti pas kaimynę arbatos ir kartu gaminamų pusryčių, to bėgimo per visus penkis aukštus, pritrūkus žiupsnelio druskos, vietoj to, kad lėktum į parduotuvę :), stalų ir kėdžių skolinimo per šventes, o tuomet papildomo antros dienos šventimo atsiimant savo baldus :), visų kaimynų vaikų klegesio kieme ir vaikiškai skardaus bene choru išdainuojamo „Laba diena!” tau praeinant pro šalį :)

Gyvendamas daugiaaukštyje tu turi mažiau savo asmeninės erdvės, bet esi žmogus tarp žmonių, tavo gyvenimas yra dalis kitų gyvenimo, tokio artimo ir žinomo tau pačiam. Gyvendamas miesto skruzdėlyne esi bendruomenės dalis, kas yra taip įprasta ir reikalinga žmogui.

Birželio 26 – liepos 2 dienomis vyko jaunųjų žurnalistų akademija, rengiama VDU ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bei remiama Delfi.lt.

Trumpai – buvo smagu ir įdomu :)

Ilgiau – …

ESA'09

Mano asmeniniu požiūriu, dalyvauti praktiniuose mokymuose, konferencijose, seminaruose yra ne tik naudinga, bet ir būtina. Pasistengsiu nepulti dėstyti savo išvedžiojimų apie Lietuvos universitetų suteikiamas žinias ir įgūdžius, nes… po tokios gražios savaitės, vainikuotos draugų vestuvėmis, po kurių vis dar tebeatsigaudinėju :), nesinori kalbėti neigiamai ;) Taigi grįžtant prie tų mokymų. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi – taip sako senolių patarlė, o senolių išmintys tikrai niekada nemeluoja :) Be to, dalyvaujant ne tik smagiai ir įdomiai mokaisi, taikai žinias praktikoje, bet ir sutinki bendraminčių, o mums, homo sapiens, bendravimas ir pozityvus minčių, nuomonių įvertinimas yra reikalingas, pakeliantis nuotaiką bei pasitikėjimą savimi :) bendrauti ir atrasti visada smagu :)

Dar vienas mokymų privalumas yra tai, jog dalyvavimas gali tapti galimybe atsirasti laiku ir vietoje :), kad būtum pastebėtas, įvertintas ir atrastas :)

Juokingiausia tai, kad bambantys, jog „nieko čia gero„, kaip taisyklė visada būna iš tų rato, kurie… niekur nedalyvauja, bet neįtikėtinai puikiai geba bambėti :) Nuvyk, pabandyk, o tada jau sakyk :) Iš šios stovyklos, asmeniškai naujo kažko gal labai daug ir neišmokau, bet juk kiekvienas dalyvaujame dėl savų priežasčių :) Aš asmeniškai:

1. atradau dar vieną nuostabų Lietuvos kampelį – Miškiniškes :)

2. pareklaminau savo blog”ą (chuckle) OK, čia nebuvo tikslas, bet taip gavosi :)

3. susipažinau su amazing crazy mergiotėmis :)

4. užsidėjau sau asmeninį pliusiuką, kad rašyti visai neblogai moku :), o ir turiu akį kabliuojančioms temoms pastebėti :)

5. puikiai praleidau laiką :)

Žodžiu, gavau net daugiau nei tikėjausi.

Todėl mano asmeninis patarimas tiems, kurie paskaitę skelbimus apie planuojamus kursus, seminarus, keliones ir t.t., tik numoja ranka ir pramiklina liežuvį eiliniam pabambėjimui – mažiau pastangų dėkit į negative thinking ir pajudinkit sėdimąją sudalyvaudami! 8-)

Kadangi iš studijų stengiuosi semti su kaupu, vadinasi, kiek įmanoma daugiau neuniversitetinio mokymo, tai pasinaudojau galimybe sudalyvauti žurnalistų vasaros akademijoje, kuri žada įdomios veiklos ir daug naudingų žinių bei praktikos.

ESA'09

Pirmosios dienos leidžiamos kaimo turizmo stovykloje Miškiniškėse, kurias labai pasistengus surasti galima :) O stengtis ieškant tikrai verta, nes įveikus žvyrkelio geroką atkarpą atsiduri rojaus kampelyje žemėje (smirk) Kur, beje, nėra Tele2 ryšio, bet nemokamas wireless veikia puikiau nei puikiai :)

Atvykę čia būsite apgyvendinti nuostabiuose rąstiniuose namukuose, kurie pasitinka jaukiu ramumu ir apglėbia maloniu komfortu.

ESA'09

ESA'09

Aktyvaus poilsio mėgėjai galės drožti į kluone įkurdintą sporto salę :), kurioje lietingu oru galima pažaisti krepšinį, tinklinį ar prisiminti vaikystę ir sulošti kvadratą, ką mes, beje, šiandien ir padarėme :) Buvo nuoširdžiai smagu :)

ESA'09

O jei oras vilioja pabūti lauke, tai galima papramogauti miklinant ranką šaudymo iš lankų turnyre ar lauko tinklinyje, išsinuomoti keturračius ar dviračius, pažvejoti ir t.t.

Tiesa, sukaitę nesvajokite pasinerti į gaivų ežeriuko ar upės vandenį… Deja, šito gėrio čia trūksta :( Bet ekstremaliausieji gali išmėginti Miškiniškėse esančius du prūdelius :) Tiesa, mažokus ir negilokus bei dumblėtais dugnais, bet jei pasiseks ir jus kankins vasaros karščiai, tai, manau, prūdo vanduo taps pramoga :) Arba visada galima pasirinkti dušą ;)

ESA'09

Tuo tarpu virtuvė čia tikrai puiki (smirk) Na, gal kiek įtariai aš žiūrėjau į tą vakarienei pateiktą į mane žiūrinčią žuvį :), bet galiausiai bendrą kalbą mes radome :)

DSC_2574

Taigi dieną įdomiai padiskutavę, vakare pasportavę ir pasilepinę kaimiška pirtele bei pasikultūrinę vakaro kino seanse, krentame į lovas ir laukiame ne ką mažiau įdomaus rytojaus ;)

23
Bir
Publikuota temoje: Dienoraštis

Ar susimąstote kartais, kaip toli mes pažengėme? Aš susimąstau. Tikrai, būna dienų, kai imu į rankas mobilųjį telefoną ir mąstau, o kaip gyvendavome tuomet, kai jų nebuvo?

Tik pamąstykite, laukiate, trepsite, nekantraujate, kolega vėluoja jau… 15 minučių. Per tą laiką sugebėjote jam paskambinti kokius… 3 kartus? :) Tarsi nuo jūsų skambinimo jis greičiau atsirastų sutartoje vietoje :) Na, bet tuoj pat atkirstumėte, kad žinojimas, kur jis, kokioje vietoje, kaip toli ir t.t., jums suteikia informaciją, kuri palengvina laukimą (ar tikrai?.. Ar tikrai lengviau laukti žinant, kad jis yra kažkur pakeliui? Juk ir po pirmojo skambučio pasidarė aišku, kad žmogus vėluoja, bet atvyksta, yra pakeliui, o ne pamiršo ar nusprendė suvetuoti susitikimą :) Bet ne, prireikė dar dviejų pasitikslinimo skambtelėjimų :) ). O kaip būdavo anksčiau? Kai vienintelis telefonas būdavo namuose…

Prieš išbėgant iš namų geriausiu atveju dar kartelį skambtelėdavai kolegai paklausti, ar jis jau irgi ruošiasi. Tuomet įsispirdavai į batus ir drąsiu žingsniu iškeliaudavai. Pasiekęs sutartą vietą, laukdavai. Mindžikuodavai pirmyn ir atgal, skaičiuodavai praskrendančius paukščius ar stebėdavai lesinamus balandžius, o gal tuščiai vėpsodavai į pravažiuojančias mašinas ir t.t. Žodžiu, darydavai beveik tą patį, ką darai dabar, bet neskambindavai n kartų, nesitikslindavai ar jis pakeliui, ar jau netoli, ar jau visai visai netoli :)

O pastebėjai, kad anksčiau ir žmonės buvo punktualesni :) Rimtai, kažkodėl taip būdavo, kad susitarus susitikti 14 valandą, žmogus ir atvykdavo apie 14 valandą, pavėlavęs ar net suskubęs 5-10 minutėlių. O dabar mes visi vėluojame, visi neturime laiko, visi pakeliui dar sumąstome sutvarkyti šimtąjį trečią reikaliuką ir neįvertinę to, kad ir ten taip pat neturės laiko mums greitai pagelbėti ir užlaikys mus, dažniausiai galiausiai vėluojame. O tada pakeliui daug daug kartų skambiname patys ir atsiprašinėjame, kad vėluojame arba mums skambina ir ragina paskubėti, tarsi ir taip neskubėtume :)

O šoktelėkime dar toliau, į tuos laikus, kai eidavo į paštą skambinti :) Lūkuriuodavo, kol operatorė klyktelės būdelės numerį ir tuomet galėsi priglausti prie ausies nučiupinėtą ragelį ir išgirsti taip laukiamą balsą, pasakyti tai, ką jau šimtus kartų permąstei trūnydamas eilėje :)

Bet tuomet skambutį vertinome. Kaip ir daug dalykų, kurių turime mažai arba turime retkarčiais, tuomet juos labai labai vertiname. Na, tarkime atostogas šiltuosiuose kraštuose (sun) Jei jas turi kartą į… trejus metus… tuomet tuos saldžius meilius prisiminimus išnarstai po kaulelį, myluoji, čiūčiuoji, apklostai svajonių užtiesalais :) Žodžiu, juose maudaisi kiekvieną kartą, kai nori mielo prisiminimo. O jei atostogos prie žydrųjų vandenynų krantų yra kiekvienos vasaros rutina… tuomet ji ir tampa rutina, praranda tą savo pirmąjį susižavėjimą.

Na, gerai, nebūkime perdėti pesimistai ir nepulkime kalbėti vėl ir vėl apie tą žmonių persisotinimą vartojant :) Juk norėjau priminti tą garsą, kuomet sukdavai telefono žiedą iki caktelėjimo ir atleidus klausydavaisi traksėjimo :) trunkančio, rodos, amžinybę, jei tekdavo sukti nulį :) arba vos akimirką, renkant vienetuką :) Ir kaip nebūdavo pikta luktelėti, nes turėdavai laiko stebėti… Stebėti aplinką, pamatyti to, apie ką, rodos, nė nesusimąstytu, analizuoti praeivių gyvenimus ir spėlioti, apie ką jie dabar galvoja, kas jiems nutiko, ką jie veikia gyvenime. Turėdavome laiko grožėtis, o ne tik bėgti…

Ei, jei kitą kartą pastrigus ryšiui užtruks trumposios žinutės siuntimas, nesinervink :) suprask, juk ji turi tiesiogine ta žodžio prasme nukeliauti į kosmosą ;) O kelelis tai tolimas :)

15
Bir
Publikuota temoje: Dienoraštis

Visada labai laukiu vasaros. Spėju, menka čia naujiena :) Visi jos laukia :) Bet kiekvienas, tikriausiai, laukiame dėl savų priežasčių. Ramiais ir tamsiais žiemos vakarais svajoju apie ilgai netemstančius vasaros vakarus, kuomet net laikrodžiui artėjant prie pusiaunakčio, gali sėdėti ant iš lėto vėstančios žemės, kedenti basomis kojomis žolę ir garsiai juoktis :) Į kiemą įsiveržus gaiviam pavasariui, su nekantrumu pradedu laukti tos akimirkos, kai galėsiu miegoti palapinėje :) Taip, nekantriai laukiu kada galėsiu iškeisti lovą į tą plonyčio audeklo skiautę ir minkštą miegmaišį, paklotą ant kietos žiemės. Kaip gera pabusti vos pradėjus švisti rytui! Žvelgti į mažyčius rasos lašelius, susikaupusius ant palapinės sienų, klausytis paukščių giesmių, prasegti įėjimo užtrauktuką ir stebėti rasa padengtą žolę. O tas kvapas! Tas gaivus oras, kuris užpildo tavo plaučius, tarsi patekdamas į kiekvieną kūno dalelę… Kaip gera rąžytis rytais išropojus iš palapinės :)

Labai laukiu vasaros ir dėl laužų. Vakaro skraistei užklojus žemę, taip gera stebėti liepsnos liežuvėlius, plevenančius tamsoje, žaidžiančius ir tarsi šokančius kažkokį savą ritualinį šokį.

Mėgaujuosi netgi vasaros lietumi! Tai tikriausiai vieninteliai kartai, kuomet man patinka lietus :) Tas toks gaivus, žemę pagirdantis ir kūną atgaivinantis vasariškas lietus. O maudynės ežere pilant vasariškam lietui!!! O, kaip aš to laukiu vėjuotais ir atšiauriais rudens vakarais… Kuomet karštą vasaros dieną palydi gaivaus lietaus lašai, krykštaujant nusimeti rūbus ir neri į meiliai kviečiantį, gundantį ežero glėbį… Vanduo… mano stichija…

Uogos :) Taip, uogos skatina laukti vasaros :) Labiausiai – mėlynės :) Nueini į mišką, randi pievutę, įsijauti ir nė nepajunti, kaip nusidažo lūpos mėlynu gamtos lūpdažiu :) Žvelgi į savo pirštus ir plauk neplovęs, o jie vis tiek mėlynuos dar kelias dienas, bet tau nė motais, juk – vasara! (sun)

Vat todėl ir dar dėl šimto milijono priežasčių aš laukiu vasaros (sun) O jūs?

Žinoma, geriau būtų, kad niekada, bet tikriausiai išpaikčiau ir išlepčiau, jei taip būtų visada :) Ir, matyt, man taip ilgai nepatiktų, nes jau dabar būna akimirkų, kai užknisa… per daug laisvo laiko :-D Sakote, taip nebūna? Būna, jei esi bedarbė, o univere įsibėgėjo vasaros atostogos :) Praktika dar neprasidėjo, taigi… Užsiimu viskuo, kuo leistina užsiimti oficialiai atostogautojai :) – kremtu knygas, miegu iki pietų :), gaminu pačius skaniausius patiekalus, kokius tik pagimdo mano fantazija :) (manau, kad Dainius šiuo užsiėmimu visai patenkintas, bet jei taip ir toliau, tai netrukus nebetilps į savo Boso kėdę (chuckle) ), išeinu pasivaikščioti, kadangi šiandien vėl išlindo saulė (po siaubingai gąsdinančios nakties audros, kai tenorėjau palįsti po lova greta savo katytės… (tmi) ), tai kilo noras paminti dviratuką, kokius… 40 km (chuckle) ir baigiu išleisti sąskaitoje gulėjusius paskutinius money :?

Išlaidauti yra smagu… Žinau, kad tai yra negerai ir net nemandagu šio sunkmečio periodu, bet… na, ką aš galiu padaryti, jei būtent dabar įsigeidžiau įsigyti nardymo komplektą (nod), jei labai jau norėjosi nuvykti į Trakuose surengtą riterių kovų turnyrą :), o tenai ir oro balionu kilome, ir šaudėme strėlėmis iš lankų bei arbaletų, ir medaus alus beprotiškai fantastiškai skanus ten buvo, o apie Senosios Kibininės kibinus iš viso nebeturiu liaupsinančių žodžių :), o šią savaitę Druskininkai labai jau mus kviečia apsilankyti ir išmėginti tą O, ne nuotykių parką :) bei vėl užsukti į vandens pramogų zoną :) O kur dar artėjantis savaitgalis su Šiauliais, kur vyks airsoft’o mūšis „Sun City 09”… Žodžiu, šis mano gyvenimo etapėlis – tai vienos išlaidos :) Bet tokios malonios ;)

Panašu, kad man gyvenimas ne blogėja, o gerėja :) Ai, lai jis taip ir lieka ;)

P.s. beje, vakar mano kieme buvo toooooooookia šventė! Dainius man į lovą atnešė kavutės ryte!!! (clap) (smirk) Na, gyvenimėli, tu mane ir lepini ;)

31
Geg
Publikuota temoje: Dienoraštis

Mūsų namuose prieš savaitę apsigyveno… Fyfa :) Tikrų tikriausia Fyfa – baltutė pamaiva :) norinti daug ir dar truputį daugiau dėmesio iš mūsų :) bet tokia švelnutė, meilutė ir savo tyrų akių žvilgsniu paperkanti… (wasntme) katytė :)

Prieš mėnesį ji dar ramiai drybsojo greta savo motinos ir dviejų padykusių brolių…

Fyfa su mama ir broliais

Fyfa su mama ir broliais

O gegužės 24 dieną po neilgos, bet tokios baisios kelionės nuvargusi užsnūdo savo naujuosiuose namuose…

Miegančioji gražuolė

Miegančioji gražuolė

Ši baltutė princesė atnešė į namus daug daug daug nuoširdaus juoko, susižavėjimo ir atradimo džiaugsmą :)

Taigi, kokia Ji, mūsų Fyfa? :)

DSCN2088

Kompiuterastė nuo prigimimo! Taigi verčiau nepalik kompiuterio be priežiūros, nes tuoj pat ims hakinti (chuckle)

DSCN2121

Sunku suvokti, kaip anksčiau darbai vykdavo be jos :) Nes dabar visur, kur pasisuksi, Fyfa dalyvauja, padeda, gelbėja, talkininkauja :)

DSC_0490

Maudytis ji gal ir nesiveržia, bet vonioje apsilankyti ir pašniukštinėti, kas ką veikia, tiesiog privaloma :)

DSCN2130

Na, ir, žinoma, kokia būtų iš jos Fyfa, jei jos geriausiu draugu nebūtų… veidrodėlis :) Veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia (wasntme)

Taigi vagi vat toks tas nuostabus katiniškas gyvenimas ;)

DSCN2139

 Žymos: ,
 Jūsų nuomonė
27
Bal
Publikuota temoje: Apžvalgos, Dienoraštis, Laisvalaikis

Suvoki kiaurai kūną košiantį vėją, bet jo nejauti. Tai šią akimirką nesvarbu… Įdėmiai stebi mažytį kūno siluetą, mintyse regi taip gerai pažįstamą veidą, ramius, pasitikinčius veido bruožus. Jus skiria vos 70 metrų. Atstumas, kurį žemėje įveiktum per keliasdešimt sekundžių. Čia viskas bus dar greičiau… Bet emociškai kur kas sunkiau ir visiškai kitaip…

5 sekundės laisvo kritimo… Kūnas, pakibęs erdvėje, besiiriantis kitokio laiko formate, klampesniame, tąsesniame, rodos, kaip guma ištęstame…

3… 2… 1…

Pamirštu įkvėpti. Rankose stipriau suspaudžiu fotoaparatą. Įsikimbu jo, tarsi tam mažyčiam juodam daikčiukui šią akimirką galėčiau perduoti visą savo rūpestį ir nerimą… Žinau, kad viskas baigsis sėkmingai. Tikiu. Bet nesukontroliuojamas adrenalinas plūsteli veržlia srove į smegenis, nuvilnija visais kūno raumenėliais, pasklinda po kiekvieną mane sudarančią ląstelę.

Tas garsas. Jis nepamirštamas. Užsimerkus ir prisimindama šias akimirkas, kas kartą jį girdžiu taip aiškiai. Skyneisi kelią per orą – tarsi Mozė skyrė vandenis, tu iškovojai sau erdvę aplinkoje, kur gamta tavęs nė nelaukė… Virvės truktelėjimas. Lengvas mestelėjimas į viršų. Pirmas swing‘as… Įkvepiu… Atpalaiduoju stipriai sugniaužtus pirštus… Nuleidžiu galvą ir akimirkai užsimerkiu. Kuomet pajuntu šypseną savo veide, pakeliu galvą ir akimis susirandu besisūpuojantį tave.

Tu, Dainiau, tai padarei! Išpildei dar vieną mažytę svajonę plačioje jų jūroje. Lietuvos rekordas RopeJumping‘e yra! (hug)