Publikacijų archyvas » 2009 01 «

28
Sau
Publikuota temoje: Dienoraštis

Kartas nuo karto prisiruošiu kelionei po miestą visuomeniniu transportu… Ir vis nenustoju stebėtis tomis mažutėmis močiutėmis, kurios, rodos, per dienas kaupia energiją agresyviems pasistumdymams troleibusuose, veržiantis link tuščios vietos, į kurią niekas ir taip nesikėsina. Kas kartą nužvelgiu mane prie lango prilipinusią energingu stumtelėjimu mažytę močiutytę ir stebiuosi, iš kur tiek jėgos ir ryžto?! Kas per kovos instinktas? :)

Po to pamažu perkeliu savo žvilgsnį nuo tos sukumpusios moterėlės prie netoliese tarsi į negirdimą troleibuso ritmą linguojančios išsipusčiusios poniutės. Ji net pilnutėlaičiame troleibuse sugeba sukurti menkutę laisvos vietos zoną, tarsi jos lapės, kiaunės ar dar ten bala žino kokio gyvūnėlio kailiniai turi nedidelį magnetinį lauką, kurio negali peržengti greta stovintieji. Paseku poniutės žvilgsnį – rauktelėjusi išpudruotą nosytę ji dairosi aplinkui ir skanuoja greta stovinčiuosius su neslepiamu pasišlykštėjimu. Taip ir norisi paklausti, ar mes kartais jai netrukdome, važiuodami tuo pačiu visuomeniniu transportu?..

Kartu su ausinuke suskambusios naujos dainos akordais perkeliu žvilgsnį nuo poniutės prie troleibuso gale susigūžusio vargšo. Ar pastebėjote, kad bomžai visada lipa į troleibuso galą? Gal todėl, kad ten daugiau laisvos erdvės stovintiesiems ir jie žino, kad atsiras vietos jų purviniems, bet pilnutėliams kažkokio „turto” maišams? O gal dėl to, kad jie nesijaučia verti sėdėti? Arba jie tiesiog įpratę būti gale – gale troleibuso, gale eilės prie laimės/sėkmės/ryžto/užsispyrimo kovoti ir siekti, gale visuomenės socialinės piramidės?.. Jis atvirai apžiūrinėja aplinkinius, tuo tarpu į jį pažvelgia bendrakeleiviai tik iš padilbų, stengiantis neparodyti, jog tyrinėja, jog stebi, jog mato.

Vėl sukruto agresyvioji močiutė. Neįtikėtina! Trykštančia energija ir veržlumu ji sugeba išstumdyti visus, esančius jos kelyje link durų! Ir keisčiausia, jog sėdėjusi pačiame troleibuso priekyje, ji visgi įsigeidžia prasibrauti iki centrinių durų :) Amazing! Jos kelyje pasitaikau ir aš – nukenčia pėda, ant kurios ji užlipa su neįtikėtinu tokiam mažam sutvėrimui svoriu. Turiu įtarimą, jog senstant žmogus papildo savo kūno svorį ir metų našta…

Durys užsidaro. Judame toliau. Susikoncentruoju ties ausyse skambančia mėgiama muzika ir imu dairytis toliau.

Netoliese sėdinčio pagyvenusio vyriškio kišenėje suskambo telefonas. Kadangi melodija parinkta greito tempo, tai tarsi įpareigoja vyriškį greitai kuistis po kišenes, jaustis truputį nepatogiai sutrikdžius troleibuse tvyrojusią ramybę. Matau, kaip jis skuba ir šokinėjančiu žvilgsniu tarsi atsiprašinėja aplinkinių. Keista, tokio elgesio niekada nepamatysi jaunesniųjų tarpe. Dabartiniai -niolikamečiai iš viso įsigudrina vaikštinėti įjungę muziką per mobiliojo telefono garsiakalbį, trikdydami aplinką plyštančios membranos garsais. Ir jiems nė motais. Priešingai, jie geidžia aplinkos dėmesio! Nesvarbu kokios, svarbu reakcijos. Bet grįžkime prie vyriškio. Ar pastebėjote, kaip keistai atsiliepinėja į skambutį vyresnės kartos asmenys? Vienos rankos delne patogiai ir saugiai paguldomas mobilusis telefonas, tuomet kitos rankos rodomuoju pirštu spaudžiamas žaliasis ragelio klavišas… Atrodo nenatūraliai ir nepatogiai mums, ar ne? Ir kalba jie nejaukiai, tarsi gėdydamiesi. Norisi prieiti prie to vyriškio, padėti ranką ant peties ir nuraminti – jūs netrikdote aplinkinių, nebijokite. Bet tai būtų kvaila ir jį tik dar labiau suglumintų.

Vos nepramigau savosios stotelės. Troleibuso vairuotojui staigiai spustelėjus ant stabdžių, pabundu ir prisimenu, kad man jau laikas. Mandagiai atsiprašau ir išsiveržiu į tyrą (kiek jis gali būti tyras didmiestyje ;) ) orą. Giliai įkvėpiu ir nužingsniuoju nauja tyrinėjimo alėja – miesto gatve ;)

27
Sau
Publikuota temoje: Kelionių gidas

Šiemet pasitaikė proga nuvykti į Norvegiją. Ši šalis mane visada domino ir viliojo dėl savo įdomios gamtos, todėl labai apsidžiaugiau, sužinojusi, kad patekau į studentų grupės, galėsiančios dalyvauti kurso Gender, Media and Journalism paskaitose, vyksiančiose Oslo universiteto kolegijoje, ratą.

Gender, Media and Journalism studentai ir dėstytojai

Gender, Media and Journalism studentai ir dėstytojai

Bet, nuoširdžiai tariant, nusivyliau. Nusivyliau pačiu didmiesčiu ir, deja, neturėjau progos pasidairyti po išgirtuosius fiordus :(

Visgi trumpas kelionės reportažas ;)

Oslo_map

Pirmiausia, akivaizdus pastebėjimas, jog žiemos sezonas šioje šalyje yra totaliai netinkamas turistavimui! Iš pradžių parą snigo be perstojo, o po to pradėjo pliaupti lietus… Galite įsivaizduoti vaikštinėjimo po miestą sąlygas… Be to, visi muziejai ir lankytinos vietos žiemos sezonu dirba itin trumpai – maždaug iki 15-16val. Temsta itin anksti – 16 valandą jau būna tamsu. Dėl šių priežasčių ir, žinoma, dėl paskaitų, kurios vyko iki maždaug 15 valandos kasdien, aplankyti pavyko ne tiek jau ir daug.

Atvykę šeštadienio popietę ir įsikūrę, sekmadienį suskubome aplankyti Oslo paslaptimi laikomo Emanuelio Vigelando muziejaus.

IMG_0654

Išskirtinumas tame, kad pastarasis muziejus yra įsikūręs prašmatniame gyvenamajame rajone, miesto pakraštyje. Be to, dirba tik sekmadieniais ir tik nuo 12 iki 16 valandos! Taigi šiaip taip radome ir… nustebome… (čia nuotraukos geriau atspindės nei žodžiai ;) )

IMG_0660

IMG_0661

IMG_0676

Pirmiausia leiskite supažindinti su muziejaus istorija.

Emanuelis Vigelandas turėjo brolį Gustavą Vigelandą – itin garsų Norvegijoje ir pasaulyje skulptorių. Taip jau susiklostė, kad Emanuelis liko šešėlyje su savo daile. Pasirodo, jį tai stipriai paveikė, taigi dar 1926 m. pasistatė sau būsimąjį mauzoliejų, kurio sienas išpiešė žmogaus gyvenimo ciklo serija, pastatė keletą gimimo skulptūrų ir… virš durų paliko vietą urnai su jo pelenais po mirties… Durys į mauzoliejų yra žemos, nes Emanuelis, pasirodo, labai norėjo, kad borlis Gustavas, atėjęs aplankyti šios vietos, nusilenktų jam ir taip tarsi pripažintų jo talentą…

Na, o mano įspūdis iš muziejaus… da freaky one! Tamsa, keistai vulgarūs piešiniai ir šiurpinantis aidas!..

Kitos dienos vakarą keturiese išsiruošėme apžiūrėti Gustavo Vigelando skulptūrų parko. Į muziejų nebepatekome, nes, kaip jau sakiau, jie dirba itin trumpai. Bet parką apžiūrėti turėjome progą, nes jis atidarytas visą parą.

P1190044

P1190069

Visą dieną snigo, taigi parkas ir skulptūros ramiai miegojo po sniego patalais. Tai viena vertus neleido apžiūrėti pačių skulptūrų atidžiai, bet kita vertus sustiprino įspūdį, nes parko didumas ir masyvumas sužavėjo. Kartu jame dvelkė maloni ramybė.

Kažkurį vakarą vos tryse nepabūgusios lietaus ir telkšančių balų išsiruošėme apžiūrėti Norvegijos karinių pajėgų muziejaus. Deja, teko nusivilti, nes jis jau nebedirbo… Bet turėjome progą apžiūrėti gražiai sutvarkytą fortą, kuriame įkurdinta ir Norvegijos Krašto apsaugos ministerija (kaip tikslingai ir protingai panaudota aplinka!)

P1200006

Sužavėjo nuo kalvos atsiveriantys įlankos vaizdai…

P1200062

Tą patį vakarą prasukome ir pro garsųjį Oslo Operos ir Baleto teatro pastatą, kuris atidarytas vos 2008 metų balandžio 12 dieną. Tikrai įdomi ir dėmesio verta architektūra, beje, geriausiai atsiskleidžianti vakare ;)

P1200071

Kasdien grįždami iš miesto praeidavome pro Norvegijos karališkuosius rūmus, reprezentuojančius konstitucinę monarchiją (su parlamentu).

IMG_0688

Sužavėjo Garbės sargyba, kuri budėjo prie rūmų visą parą!

Na, ir dar vieną dieną sugebėjome ištaikyti progą nuvykti į garsųjį Kon-Tiki muziejų. Deja, žiemos sezonu nėra galimybės vykti į jį keltu :( Tuo pačiu būtume turėję progą pamatyti bent dalelę fiordų.

Muziejuje galite išvysti garsaus istoriko Thor Heyerdahl eksponuojamus laivus, kuriais siekta įrodyti, jog vikingai galėjo jau senovės istorijoje nuplaukti tolimus maršrutus ir pasiekti Amerikos žemyną.

IMG_1155

Muziejuje galite išvysti du laivus – Ra II, kurio kelionė nebuvo sėkminga ir tikslo jis nepasiekė, bei Kon-Tiki, kuris įveikė Ramųjį vandenyną per 110 dienų dėka savo patvarumo ir Humboldt’o srovės, kryptingai plaustą nešusios link Pietų Amerikos.

IMG_1168

IMG_1201

Tą pačią dieną užsukome ir į Norvegijos kultūros muziejų. Kažkas panašaus į mūsų Rumšiškėse esantį kultūros parką. Čia taip pat gali išvysti tam tikrų periodų skirtingus pagal sritis pastatus bei žmonių buities išskirtinumus. Kadangi temo ir oras nežavėjo, tai labai nesigilinome, tik skubiai aplankėme bažnyčią, datuojamą apie 1200 metus, esančią šiame parke.

IMG_1294

Labai gaila, kad neaplankėme Nobelio taikos premijos muziejaus, kuris mane domino. Be to, skaudžiausia, kad neišvydau Norvegijos gamtos stebuklų… Bet bent jau kelis vakarus maloniai pasivaikščiojau palei prieplauką, kurioje ramiai linguojantys laivai leidžia bent įsivaizduoti tą ramybę, užplūstančią plaukiant jais…

IMG_0528

26
Sau
Publikuota temoje: Kitos temos

:-)

Vakarykštis įrašas „Grožis vs. Protas” paskatino iki palubių šoktelėti lankomumą :-) Matyt, tai skaudi ir aktuali tema kalbančiajai daugumai :-D O šiandien užrodė tikriausiai pagrindinę mano šio įrašo populiarintoją – Pletkininkę Eleonorą Paskalaitę :-) kuriai mano įrašas tapo Dienos Atradimu :-) Plačiau -> čia

Man patinka diskusijos. Tik, tiesa, galėtų jos būti pilnavertiškesnės 8-)

So, AČIŪ už BLOG’o reklamą ;-)

P.s. Pasirodo, tereikia užkabinti popsinę temą ir nereikės nieko investuoti į reklamą :-D

… arba iš prostitutės dienoraščio…

„Sužinojau, kad jie tai vadina nimfomanija. Susimąsčiau, ar galėjo taip būti, kad būtent šis sutrikimas mane pastūmėjo pasirinkti šią profesiją? Na, vieną vertus, padidėjęs seksualinis potraukis gali padėti mano profesijai, bet… mano liga man neleidžia pasitenkinti… aš nepatiriu orgazmų… iki šiol esu jį patyrusi tik su vienu Žmogumi… Taip, tai tiesa! Kita vertus, prostitucija nepatenkina nimfomanės, nes jai būtina kova dėl partnerio. Būtent ši kova ją užveda ir ją patenkina. O prostitucijoje nebeliko kovos… „Kopakabanoje” nebeliko kovos, nes ne aš renkuosi, o mane renkasi… Žinoma, galiu atsisakyti keletą kartų, bet iš esmės privalau sutikti…

Noriu pasitraukti… Noriu mesti šį purviną reikalą, vėl atrasti tąjį savo Žmogų ir su juo… sukurti… santykius… šeimą…

Nuėjau pas psichologą. Nelabai žinojau, kai turėčiau elgtis, ką sakyti, ką nuslėpti. Jaučiausi nepatogiai, muisčiausi foteliuke, kol galiausiai pratrūkau ir išpyliau viską. Jo atsakymas mane šokiravo: „Hiperseksualumo atsiradimo priežastys įvairios. Viena iš jų – endokrininių (hormoninių) liaukų pakitimas dėl traumų, persirgus neuroinfekcinėmis, smegenų auglių ar antinkščių ligomis. Padidėjęs seksualinis potraukis gali atsirasti dėl afektinio sutrikimo – pavyzdžiui, dėl manijos epizodo – hipomanijos. Taip pat perdėtas sekasualinis potraukis gali pasireikšti ankstyvose demensijos stadijose – tai psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ar somatinės ligos.” Ką jis tuo norėjo pasakyti? Kodėl jis negalėjo kalbėti žmogui suprantama kalba?

Grįžau į „Kopakabaną”. Vėl trintų vaisių kokteiliukas, šokis, viešbutis… vienuolika minučių… dušas… Ne, taip nebegali tęstis!!! Aš NORIU išsilaisvinti… Bet juk negaliu grįžti į savo kaimą, atskleisti visos tiesos ir pasirodyti… nuoga prieš juos… Aš melavau. Meluoju ir dabar siųsdama tėvams pinigus, kuriuos sakausi uždirbusi iš padoraus darbo… Aš meluoju sau, sakydama, kad tai laikina… Aš meluoju sau, sakydama, kad galiu be niekieno pagalbos tai mesti…

Aš ieškau kito psichologo. Noriu atsidurti tarp moterų, turinčių tokią pačią patirtį, ir kovojančių su šia liga.”

Ir dar…

„Mes visos „Kopakabanoje” meluojame. Vaidiname net viena priešais kitą, nes nenorime patikėti, kad esame tokios. Kai viešumoje paaiškėja, jog esu prostitutė, aš galiu ginti savo profesiją dantimis ir nagais, sakyti, jog to nesigėdiju, jog tai darau su malomumu ir jog tuo naudojasi milijonai vyrų, nes jiems to reikia, tik jie bijo tai pripažinti, o vat aš nebijau! Bet grįžusi į savo nuomojamą kambarėlį arba į „Kopakabaną”, susigūžiu, nes… iš tiesų to gėdijuosi ir nemanau, kad tai yra normalu… Mes meluojame pačios sau, kad atrodytumėme prieš pačias save geresnės… Nes kiekvienas nori būti pakankamai geras… sau…

25
Sau
Publikuota temoje: Dienoraštis

Amžinas kaip pasaulis klausimas :) Į kurį neįmanomas vienintelis nenuginčijamas atsakymas :)

Kiekvienas esame skirtingas, su savais poreikiais ir siekiais, tačiau grubiausiam išskaidymui galima išskirti savotiškas dvi kryptis, kaip politikoje kairę ir dešinę (bei natūraliai susiformuojantį centrą, kuriame renkasi savotiški neapsisprendėliai (kas nesakau, jog yra vien neigiama!), taip žmonių kasdieniame gyvenime – kūno kultą, t.y. nepriekaištingo grožio siekį, arba proto kultą, t.y. žinių troškimo tenkinimą (vėlgi įmanoma išskirti centrą, kuriame nugula truputį vieno, truputį kito geidžiantys). Kas yra geriau/tikslingiau? Nekirsiu kaip kirviu savo atsakymo, pamėginsiu pasvarstyti (įrodyti?)

Prieš pusantrų metų pasinėriau į totaliai vien kūnokultizmą (įdomus terminas gavosi :) ) atstovaujančiųjų gretas. Tyriamaisiais tikslais nusprendžiau išmėginti būtent tokį gyvenimą būdą :) Keturis mėnesius gyvenau pagal kalbančiosios daugumos (aš itin abejoju ar parodomoji dauguma yra tikroji dauguma, todėl populiariąją kultūrą vadinu tiesiog garsiau kalbančiosios daugumos kultūra!) gyvenimo būdą – darbo savaitė, penktadienis ir šeštadienis – išimtinai šėlsmo vakarai, koncentruotas dėmesys grožio procedūroms, kosmetikos ir parfumerijos pramonės analizė, žurnalų skaitymas ir pan.

Mano pastebėjimai:

– niekada nepirkau/neprenumeravau nė vieno grožio/mados žurnalo, nes jie man atrodė tiesiog tušti, užpildyti spalvomis, o ne skaitomais tekstais. Per tuos 4 mėnesius savo požiūrio nepakeičiau! Žurnalas, kuriame pajėgi perskaityti tik užrašus po nuotraukomis ir straipsnių pavadinimus, nemanau, jog yra tikslingas skaitalas… Per tą laikotarpį beprotiškai pasiilgau tokių žurnalų, kaip „Psichologija Tau”, „Kardas”, „Vastybė” ir pan.

– grožio procedūros atima itin daug laiko. Pradėjus dieną kaukėmis, manikiūrais, pedikiūrais, soliariumais, masažiukais ir t.t., ir pan. nė nepastebi, kur dingsta aibė valandų. Žinoma, rezultatu gali įvardinti paskaistėjusią odą, gražius, nepriekaištingai taisyklingus nagučius, tobulos formos antakius, vilnijančius plaukus (nors manieji kur kas gražiau blizga ir vilnija tuomet, kai aš į juos kraunu minimaliai cheminių kaukyčių, balzamiukų ir t.t.!) ir pan. Bet galiausiai pažvelgdavau į veidrodį ir paklausdavau savęs ar tai vertėjo, pavyzdžiui, neperskaitytos knygos?

– prieš einant į vakarėlį, prasidėdavo mergaičių ruošimosi metas, kuomet sugužėdavo tuntas merginų į vieną kambarį ir, paruošus kokteiliukus, imdavome analizuoti spintos turinius, kosmetinių turtą ir pan. Pasiruošimas trukdavo nuo 3 iki 5 valandų kiekvieną kartą! Ir žinote, kas galiausiai būdavo man juokingiausia? Ogi kai atgužėjus į perpildytą klubą, kurio patalpoje nebūdavo nė lašelio gryno oro, tas nepriekaištingas makiažas greitai tapdavo nuliniu ir dažniausiai taip ir likdavo niekieno apart mūsų nepastebėtas :) Tuomet susimąstydavau ar tikslinga yra tiek valandų praleisti prieš veidrodį, o galiausiai neturėti apie ką šnekėti su žmonėmis? Iš realybės kyla anekdotinės situacijos, kai nepriekaištingo grožio mergina geba tik šypsotis, bet realiai neturi apie ką kalbėti…

– kalbančioji dauguma itin sureikšmina penktadienio ir šeštadienio vakarus, kurie privalo būti leidžiami triukšminguose vakarėliuose, šėlstant iki kraštutinumų. Sekmadienis, žinoma, po to turi būti visiškas relax”as, nes privalu atgauti jėgas. 4 mėnesius gyvenau pagal tokį scenarijų ir pastebėjau tai, kad bėgant nuo vadinamosios nuobodžios rutinos, galiausiai tokie tipinio scenarijaus penktadienių ir šeštadienių vakarai tampa rutina!!! Tada staiga pagauni save toje tvankioje klubo aplinkoje, pačiame centre šokių aikštelės tebeatsiduodančią ritmingiems muzikos garsams, bet… nuobodžiaujančią. Aš nekalbu apie įdomius, išradingus, tematinius vakarėlius, kuriuose žmonės susirenka pagrinde tam, kad pabendrautų, kad kažką naujo ir įdomaus atrastų, o kalbu apie tuos perpildytus savaitgaliais klubus ir kavines, kur žmonės renkasi… atsipalaiduoti? O gal pavargti?..

Galime ginčytis iki nualpimo, jog nebūtinai nepriekaištingo grožio mergina bus buka, bet… pažvelkime realybei į akis, juk jei ji tiek dėmesio ir laiko skirs savo kūnui, ji paprasčiausiai neturės jo pakankamai savo proto lavinimui!

Mano išvada (kurios neperšu niekam ;) ):

Tikrasis grožis – tai pasitikėjimas savimi! Nepraleidau aibės valandų prie veidrodžio, mano nagai nėra nepriekaištingos formos, antakius jau derėtų papešioti, o veido valymas, sako, kad taip pat nepakenktų, akylai įsižiūrėjusi pastebiu plaukelius ir pamąstau, kad jau derėtų vėl prisiruošti depiliacijai, bet nepaisant viso to, šiandien gatvėje žengdama pasitikinčiu žingsneliu, aukštai pakelta galva ir nedidele, ne pernelyg atvira, bet nuoširdžia šypsena veide, mačiau į mane nukreiptus tyrinėjančius susidomėjimo žvilgsnius. O tie žmonės, kurie manimi žavisi, kuriems patinku, žino, jog būnant su manimi, jie galės kalbėtis, galės atrasti, galės sužinoti! Todėl man proto kultas vienareikšmiškai nugali grožio kultą…

Kadangi didžiąją laiko, praleisto Egipte, dalį užėmė nardymas, tai dykumoje su keturračiais sukėlėme dulkes beveik prieš pat išvykimą – sausio 13 dienos ankstyvą rytą, likus mažiau nei aštuonioms valandoms iki lėktuvo pakilimo dar numynėme į dykumą :)

4:50 iš saldaus miego išplėšė šaižus viešbučio telefono skambutis – „Vaša ekskursija. Ja ždu.:) 5:00 mes jau sėdime taksi ir riedame į dykumoje esančius garažus, kur „pasikinkysime” keturračius ir kartu su gidu minsime į dykumą.

DSC_5945

O dykumoje tokį ankstyvą rytą šalta! Tamsu, vėjas košia kiaurai, bet smagu :)

DSC_5982

Stabtelime prie vienišo medžio dykumoje… Gidas sako, kad čia pirmasis medis, pasirinkęs išaugti šioje „smėliadėžėje” (happy) Nežinia, kiek tame tiesos, o kiek pasakos turistams :) Bet šįkart tiesiog pasigrožėkime augalo sugebėjimu išgyventi :)

DSC_5983

Pakeliui stabtelime ir prie beduinų kaimo. Anot gido, čia gyvena 45 beduinai. Dieną vykstančių ekskursijų metu čia sustojama turistų pavaišinti vietine kava (nė nenoriu įsivaizduoti jos skonio… (puke)). Tokį ankstyvą rytą išvystame kelias vaikštinėjančias nuo galvos iki kojų apsimuturiojusias figūras.

DSC_5992

Saulėtekis dykumoje… Mmm (wasntme) Žinokite, verta išsiversti iš lovos 5 valandą ryto, kad pamatytum tą milžinišką saulės burbulą, kylantį tarp kalvų, o priešingoje pusėje dar regėtum ryškų kaip naktį mėnulį, kuris, beje, nepradingsta iš dangaus žydrynės dar gerą pusdienį 8-)

DSC_5996

DSC_6020

Taigi šiam kartui atsisveikindami su saulėtuoju Egiptu smagiai prasinešėme rytiniais neaprėpiamos dykumos plotais ir tyliai sau mintyse pažadėjome sugrįžti, nes ten… šilta, įdomu ir smagu ;)

Iki ;)

Iki ;)

Trumpas video, kuris atspindi tą rojaus kampelį, kurį radome po vandeniu ;) Ačiū, Mielasis :*

11
Sau
Publikuota temoje: Kelionių gidas, Laisvalaikis

Dardi šurmuliuojančiomis Kairo gatvėmis, akys vos spėja skaičiuoti automobilių būrius, kuriuos, nesvarbu ar jie patys naujausi mersai, ar senučiai suplukę nenusakomos markės laužai, vienodai išrikiuoja raudonas šviesoforo signalas. Dairaisi pro kiek papilkėjusį nuo dulkių (visgi esi šalyje, kurios 95% teritorijos sudaro dykumos ir išvengti smėlio dulkių būtų truputį nerealu…) langą ir pasąmonėje suvoki, kad tai miestas, kur nenorėtum žingsniuoti viena gatvėmis… nesijaustum saugia turiste…

Cairo_map

Kairas, turintis dieną 200 000 000 gyventojų, o naktį jau „tik” 18 000 000, nes 2 000 000 atvyksta tik dirbti į sostinę, pribloškia skurdu – lūšnynų vaizdai baugina, bet kartu priverčia vėl ir vėl iš naujo permąstyti, kaip mes gyvename ir ką mes turime…

Kairo lūšnynai

Kairo lūšnynai

Bet… dėka vairuotojo, kuris būdamas vietinis akivaizdu, jog išmano man, kaip vairuotojai, sunkiai suvokiamas kelių eismo taisykles, galiojančias šitame pasaulio kampelyje :) mes visgi pasiekėme pirmąjį kelionės tikslą – Nacionalinį Egipto istorijos muziejų!

DSC_5435

Deja, viduje yra uždrausta fotografuoti, todėl teks pasitenkinti trumpute mano jausmine išraiška :) … Wow!… :) Rimtai, apsilankyti tokioje vietoje, tai ne nueiti į… Vilniaus ar Kauno „Akropolį” :) Vaikštai tarp visų tų aibės faraonų, jų žmonų, artimųjų, numylėtinių augintinių sarkofagų, tarp tų gėrybių, neįtikėtinai puikiai išsilaikiusių papuošalų, namų apyvokos rakandų ir… negali patikėti, jog visa tai yra senosios istorijos dalis! Jog tai… tikra, o ne tik aprašyta istorijos vadovėliuose! Negaliu nusakyti virpuliuko, kuris kirbėjo viduje, regint Tutanchamono sarkofagą bei gėrybes iš jo kapo… Nesvarbu, kiek žinai istoriją, bet nuvykti ir pamatyti Nacionalinį Egipto istorijos muziejų privalu :) O gyvenant Egipte nestudijuoti ir nesidomėti istorija tikriausiai neįmanoma :)

Next STOP – aliejinių kvepalų fabrikas.

DSC_5456

Na, taip jau yra, kad kai važiuoji su turistine grupe, tai negali tiesiog imti ir eiti ten, kur norėtum, arba neiti ten, kur nenorėtum. Esi priklausomas nuo gido. Tampi turistinės kompanijos suplanuoto scenarijaus dalimi… Kad ir kaip ryžtingai buvau nusiteikusi nepirkti nė vieno buteliuko tų aliejukų, na, arba nupirkti tik vieną mamai masažams (matyt, ne taip jau ir ryžtingai buvau nusiteikusi :) ), tai galiausiai išėjome su keturiais butelaičiais :)

Ir galiausiai išsvajotosios piramidės! Tą akimirką, kai atsistojau priešais jas, lėtai kylau žvilgsniu grublėta, nutrupėjusia siena, vinguriavau įtrūkimais, suvokiau, kokia mažutė ir gležna esu priešais jos didybę ir masyvumą… Kiekvienas akmens blokas yra laikomas žmonių prakaito ir aukų kraujo, sulipintas nepamatuojamos žmonių valios pastangomis, ryžtu, užsispyrimu ir buvusiu vieninteliu tikslu kasdienybėje – išgyventi, nežlugti, nežūti, pabaigti šį didingąjį paminklą faraonui…

DSC_5548

Pamenu visus tuos aibę žmonių, kurie grįžę iš Egipto liete liejo savo nusivylimą piramidėmis, aiškindami, kad žlugo jų įsivaizdavimas ir smuko piramidžių didybė jų akyse… Jie meluoja!!! Piramidės YRA didingos!!! :) Man jos paliko neišdildomą įspūdį.

DSC_5538

Pozuojam :)

DSC_0428

Reklama :D

Gaivaus vandens gurkšnis dykumoje...

Gaivaus vandens gurkšnis dykumoje...

Ir dar viena stotelė – Sfinksas. Įėjimo į piramides sergėtojas, žavus benosis … liūtukas :) Čia prasidėdavo faraono kūno kelionė į kitą pasaulį – mumifikacijos procedūra ir ritualinis kelias link piramidžių.

DSC_5702

Sfinksas nuostabios poros fone ;)

Sfinksas nuostabios poros fone ;)

Ačiū, mielasis, už nuostabią kelionę, kuri tai, kas atrodė tik istorijos vadovėlių iliustracijomis, pavertė realybe :*

Taigi apie didžiausiąją šių atostogų atrakciją – nardymą :)

Pagrindinis kelionės į Hurghadą planas buvo panardyti. Pasirinkę „Top Twin Dolphin” nardymo klubą, kurio šeimininkas yra linksmo ir energingo žmogaus įspūdį palikęs Aurelijus Kinas :) , neapsirikome, nes laikas buvo praleistas tikrai įspūdingai ir grįžome pilnomis kišenėmis įspūdžių :) Taigi apie viską palaipsniui ;)

Pirmasis rytas Afrikos žemyne, o mūsų žadintuvas įkyriai ima skambėti jau 7 valandą… Kokios čia atostogos, ane? 8-) Atostogos dar ir kokios :) Net spirgėdama iš susijaudinimo, kad šiandien nersiu į Raudonosios jūros platybes, kylu iš lovos ir netrukus šokio žingsneliu šuoliuojame pusryčiauti. 8.30 mus jau pasiima Aurelijaus autobusiukas ir apsupti įtartinos arabiškos „muzikos”, kuri labiau primena šaukimą į kovą prieš kitatikius 8-), traukiame į „Lillyland Beach Club” viešbutį, kurio krantinėje prišvartuota baltoji gulbė, nuplukdysiantis mus į atvirus vandenis ;)

DSC_5076

Instruktorius greitai primeta kiekvienam po pilną dėžę nardymo įrangos…

Apsiausiu batukus ir keliausiu pas... ryklius :D

Apsiausiu batukus ir keliausiu pas... ryklius :D

…ir 9.00 jau išplaukiame (clap)

Pakeliui vyksta pamoka, kaip iš viso to, kas yra tavo dėžėje, padaryti komplektą, padėsiantį tau kvėpuoti po vandeniu :)

Vyksta įrangos surinkimas

Vyksta įrangos surinkimas

Nepamiršk prisigriebti šį sezoną itin madingo švininio diržo :D, kuris padės tau būti po vandeniu, o ne plūduriuoti paviršiuje ;)

Sunki velniava...

Sunki velniava...

Taigi viskas kaip ir ready :) Laivas prišvartuotas, metas dingti nuo jo paviršiaus ;)

Šokam į balinius kostiumus…

DSC_5123

…neriam į sukomplektuotas BCD liemenes…

DSC_5172

…dar papozuojam paparaciams ;)

DSC_0212

Ir marš į vandenį!

DSC_5130

Netrukus pasimatysime po vandeniu ;)

Iki ;)

Iki ;)

Fantastiška savaitė :) – taip galėčiau labai trumpai apibūdinti mūsų atostogas Egipte, Hurghadoje. Bet… trumpai man nepatinka, nes noriu papasakoti kur kas nuodugniau apie visą kelionę ir jos padovanotus potyrius :)

Hurghada_map

Pirmiausia sugalvojau pradėti nuo viešbučio įvertinimo ;)

Jasmine Village

Jasmine Village

Apsigyvenimui pasirinkome viešbutį „Jasmine Village„, kuris pagal jų vertinimo sistemą yra gavęs 4*. Jei yra planas praleisti savaitę tiesiog drybsant viešbutyje prie baseinų, mėgaujantis saulės voniomis ir tinginiaujant, tai šis viešbutukas tinkamas variantas dar ir dėl to, kad būdami jo klientai, gaunate progą naudoti greta esančių „Aladdin” ir „Ali Baba” viešbučių pramogomis. Be to, pats viešbutis siūlo gausybę pramogų savoje teritorijoje. Kaip ten tos pramogos ir patogumai, deja, papasakoti negaliu, nes mūsų atostogų planas buvo kur kas nutolęs nuo viešbučio baseinų ;) bet apie tai vėliau ;) O pradžiai kelios foto įspūdžiui susidaryti 8-)

DSC_0253

Vaizdas iš namuko prienagio.

DSC_6040

Namukus skiria palmių alėjos.

DSC_5310

„Jasmine Village” baseinas.

DSC_5311

Relax prie vandens.

DSC_6089

„Jasmine Village” pliažas.

DSC_6082

„Jasmine Village” mini golfo aikštelė.

DSC_6070

„Jasmine Village” mini zoo su išdykėlėmis beždžionėlėmis, vagiančiomis smalsiųjų akinius 8-)

DSC_6087

Galite susigundyti pajodinėti.

DSC_5374

„Ali Baba” baseinų kompleksas.

Kalbant apie maistą „Jasmine Village”, tai aš rašyčiau drąsu 8, nes likau visai patenkinta. Gal kiek trūko įvairovės, bet kita vertus, nėra čia ko perdėm būti išrankiam :) Džiaugiausi neapsinuodijusi (kuo skundžiasi dažnas, grįžęs iš Afrikos), nesuviduriavusi ir pan :) Pusryčiams visada rasite šviežios įvairių rūšių kiaušinienės, salotų, vaisių (deja, braškės mokamos – už 1 kg 25 Egipto poundai (t.y. 12,5 Lt)), aibę saldumynų, kurie ir šiaip susilaukė geriausių mūsų, saldumynų mėgėjų :), įvertinimų :)

DSC_5069

Tiesa, kava neįtikėtino bjaurumo… (puke) Man, kaip kofemanei, tai buvo didelis smūgis – savaitė be kavos!.. Apie pietus daug papasakoti negaliu, nes… nei vienų viešbutyje nevalgėm :) Užtat lunch box‘ai nuvylė kaip reikalas – jokio išradingumo ir jokio įvairumo, nes visą savaitę tik virtas kiaušinis, lydyto sūrio trikampiukas, medaus bei sviesto, kelios saldžios bandelės ir vaisius… Pataisykite mane, jei klystu, bet į pietus man tai nepanašu… Užtat vakarienei restoranas vėlgi lūžta nuo gausybės maisto – troškinukai, žuvytės, šviežios daržovės, salotų aibė (deja, ne pačių skaniausių… keisti mix’ai, kurie nepalieka įspūdžio…), ryžiai, makaronai bei keptos bulvytės garnyrui ir kas be ko saldumynų gausa :) bulkutės bulkutės ir dar kartą bulkutės :) Bene daugiausiai dėmesio susilaukiantis vietinių picų kepėjas :) ir šou, ir atrakcija, ir skanu ;)

DSC_4952

Tiesa, taip ir neprisiruošėm užsirezervuoti vakarienės egiptietiško maisto restorane.

DSC_4938

Apie gėrimus. Jų tos nemokamos ala sultys buvo bjauriau nei bjaurios, tiesiog kažkoks ištirpintas „Yuppi”… O visi kiti gaivieji gėrimai tik nuo 9.30… bet tai pastūmėdavo rytais mėgautis mokamomis šviežiai spaustomis sultimis, kurios tikrai pabudindavo ir maloniai nuteikdavo :) Jų alkoholiniai gėrimai, na, įvardinkime tai niekuo neypatingu, nors iš tiesų tai būtų sąžiningiau sakyti tiesiog… neskanūs :) Alus – skystimėlis, bet prie picos ar riebesnių, sotesnių pietų sueina ;) Vynas – šampano, sidro ir vyno neaiškus mix’as… Jų romas ar viskis tai iš viso kažkoks nesusipratimas :) Na, bet rusai pompavo viso to dideliais kiekiais ir su pasimėgavimu kiek teko matyti :) Vadinasi, tik skonio reikalas ;)

Kambariai ganėtinai erdvūs, tvarkingi. Neteko susidurti su jokiais „pašaliniais” gyventojais (tarakonais ar pan.). Personalas neapšvarino, kuo nekurie itin gąsdina, nors daug brangių daiktų laikėm „ant akių”, taip sakant, nieko neslėpėm, nekišom ar į seifą nenešėm. Kambarių tvarkytojas padovanodavo vis kokį smagų lakstinuką iš rankšluoščių :)

DSC_5412

Dėl vietinės kultūros. Savo įkyrumo etiketę apgynė – pro parduotuves ramiai pasivaikščioti neįmanoma, bet galiausiai įpranti ir išmoksti tiesiog ignoruoti ir nekreipti dėmesio. Mes susiradome savo mėgstamus pardavėjus viešbučio teritorijoje esančiose parduotuvėse, nes jie pasižymėjo nepriekabiavimu ir ramumu, solidesniu išlaikymu ir kultūringesniu elgesiu, pas kuriuos ir susipirkome veik visus suvenyrus. Derėtis, kaip žinia, ne tik reikia, bet ir būtina :)

P.s. arbatpinigių klausimų tiesiog prisiminkite, jog jūs esate atostogose, o jiems tai yra tiesioginis pragyvenimo šaltinis ;)