Šią priesaiką parašiau tada, kai išgyvenome didžiausią, iki šiol buvusią audrą Mūsų gyvenime. Išgyvenome, nes Mylėjome. Išgyvenome, nes Tikėjome. Išgyvenome, nes Norėjome, nes Žinojome, kad Aš esu dėl Tavęs, o Tu – dėl Manęs… kad Tu esi mano mūza, įkvepianti žodžiais išreikšti tauriausius jausmus, o aš Tavasis įkvėpimas, kuris apčiuopiamais darbais paverčia idėjas.

Dainiau, prisiekiu:
– Būti greta, netoliau, nei per ištiestos rankos atstumą, kai atsistosi prieš ošiančią, Tavimi netikinčią minią ir mėginsi įrodyti jiems, kad galime pakeisti Pasaulį;
– Ginti veiklą, kurią vykdysi įgyvendindamas mums svarbias idėjas;
– Būti žmona, kuri sugebės tapti pilkuoju kardinolu ir pašalins kasdienes kliūtis kelyje į Mūsų tobulybę;
– Būti Tavo Drauge, kuri stovės petys į petį kovoje už šeimą, kovoje už gėrį, kovoje už idealus…
– Būti Tavo vaikų motina. Vaikų, kurie žinos, kad dėl jiems svarbių idealų verta kovoti negailint nei jėgų, nei laiko, nugalint skausmą, nuovargį ir kelyje sutinkamą neapykantą. Vaikų, kurie tikės Tyra Meile ir Ištikimybe Sau, savo siekiams ir Draugams. Vaikų, kurie didžiuosis Tėvyne. Vaikų, kurie mokės atskirti gyvenimo kelyje sutinkamą blogį ir melą bei skleisti tiesą ir gėrį. Vaikų, kurie vieną dieną sutiks savąjį Zahirą…

Prisiekiu ir laimėje, ir nelaimėje… ir varge, ir džiaugsme… ir nepritekliuje, ir gyvenimo turtuose… ir skausme, ir palaimos ekstazėje… ir Tau esant šalia, is Mus skiriant tūkstančiams kilometrų Savo mintimis, protu, siela ir kūnu būti Tavo ir TIK Tavo, būti Tau ištikima ir mylinti Žmona. Pakartoju šią priesaiką šiandien, visų šių žmonių akivaizdoje ir garsiai paprašau visų, čia esančių, jei gyvenimo kelyje sudvejosiu, būsiu besuklumpanti, priminkit Man šiuos žodžius, nes tokią Meilę, kokios liudininkais esate, privalu išsaugoti vardan gražaus Pasaulio, kurį tegali sukurti Mylinčios širdys!

Medalionui:

Driežiukas – šaltakraujis gyvūnas, nežinantis, kas yra Meilė, nelaukiantis Šilumos… Bėgau gyvenimo pavišiumi bijodama prie ko nors priartėti, kam nors atsiskleisti, kol vieną dieną man ištiesei savo Širdį – tokią karštą, ritmingai tuksinčią, raminančią, suteikiančią prieglobstį nuo didžiausių audrų, nuo čaižančio lietaus, nuo kiaurai kūną skrodžiančio vėjo… Ir kaip šis driežiukas, nedrąsiai, bet galiausiai prisišliejau, nurimau, nusišypsojau… dabar žinau, kas yra Gyvenimo Pilnatvė! :-*

2008 05 16