Publikacijų archyvas temai »Apie viską «

05
Bir
Publikuota temoje: Apžvalgos

Pamenu, mokykloje rimtai minėdavome Žemės dieną, rengdavome projektus, aktyviai dalyvaudavome ir visaip kaip kitaip išreikšdavome savo begalinę meilę motinai Žemei… Tik vat amžius buvo dar tas, kai per daug nesigilindavome į visas subtilybes, kaip niokojama Žemelė, kaip mažėja jos resursai ir kaip įtakoja ir įtakos mūsų gyvenimus globalinis atšilimas. Paprasčiausiai tada ši tema buvo „ne ant bangos” ;) O dabar yra…

Jau darosi sunkoka suskaičiuoti filmus, pastatytus globalinio atšilimo ir Žemės niokojimo tematika. Šiemet Žemės dienos proga pasirodė dar vienas – Yann Arthus-Bertrand filmas „Home” („Namai„).

Pilnas filmas anglų kalba: http://www.youtube.com/watch?v=jqxENMKaeCU
Rusų kalba: http://www.youtube.com/watch?v=7hFivbgIEqk

Rytą pradėjau su kava ir šio filmo peržiūra. Ką manau? Daug įspūdingų vaizdų :) Naujų faktų gal ir nesužinosite, bet kažką naujo, neregėto ir pakeriančio tikrai pamatysite ;) Taip kad coffee-break ir time for a movie! 8-)

04
Bir
Publikuota temoje: Apžvalgos, Laisvalaikis

Na, paplepėsiu ir aš tiesiogiai iš „internautų konferencijos” :)

Papildyta 17.20

Darius Bagdžiūnas laisva žodžių raiška prabilo apie tai, kas įdomu man, apmąstyta ir ne kartą padiskutuota su kolegomis – „Skaitytojas, Blogeris, Pardavėjas – visi laimingi“. Užskaitau! „Vertę kuria ne mūsų raumenys, o mūsų smegenys!!!
Kiekviena crazy idėja atras pasekėjų, jei sugebėsi tai tinkamai pateikti, žodžių ir lakios fantazijos bei šiek tiek sugebėjimų dėka, kaip CI Nidas sako :), padarysi idėją „sultinga” ;)

16.15

Nagi vagi ir nukonkuravo mano vertinimo piramidėje viršūnėje prieš tai patogiai įsitaisiusį Steve’ą Artūras Olišauskas :) Gera prezentacija! Kadangi apie prekės ženklą mano pačios skaityta, priskaityta, kalbėta, prikalbėta ir prityrinėta, bet į asmeninį nesigilinta :)tai buvo įdomu visą žinomą teoriją perkelti į personal lygmenį ir įvertinti galimą praktišką rezultatą :)

Dar kartelį, Artūrai, ačiū už gerą prezentaciją!

P.s. ir ne į temą truputį :) Šaaaaaaaaaaltaaaaaaaa!!!!! :)

15.00

LOGIN’as man „padovanojo” galimybę antrą kartą mano trumpame, bet spalvingame gyvenimėlyje pavalgyti McDonald’e :D :D :D Pikčiausia tai, kad dėl to, jog išalkome, pramazinau Šarūno prezentaciją ;( nes, kaip minėjau, nors nesergu brandizmu, bet esu coffee & everything that concernes it :P addicted :P O Coffee Inn iš viso jaučiu didelę platonišką meilę :) Na, bet tikiu, kad prezentaciją vėliau pasižiūrėsiu visagaliame nete ;)

13.40

Klausydama Džiugo pranešimo, pasijutau tarsi univere… statinės, netikslingai paruoštos skaidrės, kuomet pateikiama info į priekį, kas skatina ne klausytis, ką jis šneka, o skaityti toliau. Ir jau bene nesąmoningu tapęs įprotis konspektuoti pabunda (chuckle) Be to, kalnas statistikos, kuri žlugdo… Statistinių duomenų pliūpsnyje geriausiu atveju klausytojas atsimins vieną skaičių (manau, „88% lankomų nuorodų yra parekomenduota draugų” taps winner’iu :) ). Ir nutolimas nuo auditorijos, kas yra, panašu, lietuvių pranešėjų bruožas – užlipau ant scenos ir pradedu monologą, žvelgdamas iš toli ir tarsi iš aukšto…
Damn, kol kas Steve’as Chazin’as pranešėjų viršūnėje mano vertinimų piramidėje :)

11.40


Taigi vagi, paklausiau apie „Apple” socialinių tinklų paslaptis. Pasidžiaugiau sau tyliai, kad tik dar vienas protingas dėdė man patvirtino tai, apie ką pati mąsčiau ir ką žinojau :) Bet šiaip užskaitau! Nesu „Apple” ligonė (baigiu patikėti, kad tiesiog natūraliai nesergu jokiu brandizmu…), tą įvardintąjį sexy Apple iPhone sugebėjau panaudoti mažiau nei savaitę ir pasakiau „ačiū, bet gal nea…”, muzika mano ausyse skamba per įprastas juodas ausines :), o ant savojo ištikimojo loptopo neklijuoju obuoliuko ženklo, slėpdama jo tikrąjį vardą :), bet Steve Chazin’ui lenkiu galvą už laisvumą, minčių raišką ir gebėjimą dėti smagius akcentukus ten, kur sveika. Kas nepraradęs sveiko proto, atsirinks promote’ą ir nepyks už tai, nes tai nėra nei paslėpta, nei klaidinga, nei dar kas nors nedoro :) Jis čia tam ir yra, kad papasakotų, koks fainas Apple pasaulis ir kaip stipriai tu norėtum tapti Apple bendruomenės dalimi, nes… Apple tau duoda geriausia :) anot Steve’o :)

Dabar bandau klausyti Dmitry Sholomko, bet… kaip dažnai prasta anglų kalba arba tragiškas tarimas sugadina net patį geriausią ir prasmingiausią pranešimą!!! Ne pirmą kartą gyvenime susiduriu su tokia situacija, kai (o gal tai mano asmeninė problema) atmetu bet kokią info ir nustoju klausytis, nes mėginti atkoduoti klaikų tarimą po keliolikos minučių pasidaro per sunku… Na, bet pasistengsiu būti gera ir traukiu letenas nuo klaviatūros, įtempiu ausis ir mėginu klausytis bei atrasti naudą ;) Aš šiandien kupina optimizmo :)

P.s. cha, nespėjau, jis jau baigė savo prezentoką :D

02
Bir
Publikuota temoje: Apie viską

Truputis teisybės, o gal ir ne apie mus, mielosios, žaviosios, nepakartojamosios Moterys ;)

1) Moterys yra kaip vaikai– vos kas nutinka, iš karto apsiverkia ir pas mamą. (sunku ginčytis (wasntme))

2) Moterys yra kaip Petras I-asis– nori gyventi sostinėj, verčia skustis barzdą ir svajoja keliauti po Europą.

3) Moterys yra kaip namas– kuo senesnis, tuo daugiau reikia dažų.

4) Moterys yra kaip paskola– 30-iai metų ir po 1000lt į mėnesį. (na jau tik nereikia… ;) Nenupiginkite (chuckle) )

5) Moterys yra kaip kelių policininkas– nesąmonių prikalba, nuotaiką sugadina, pinigus paima, o tu dar ir kaltas. (pfff… tai negi pačios kaltomis liksime? :) )

6) Moterys yra kaip erekcija pas 70-etį– amžinai jos laukt reikia. (ne į tuos vartus taikome mano atveju…)

7) Moterys yra kaip kefyras– kai kurie mėgsta riebesnį, kai kurie be riebalų, o kai kurie vyrai iš viso negeria kefyro.

8) Moterys yra kaip ambasada– gali ir neleisti su draugais į Tailandą važiuot. :)

9) Moterys yra kaip šachmatai– vos žingsnis ne ten, iš karto matas. (cha cha cha :D užskaitau :) )

10) Moterys yra kaip siaubo filmai, man asmeniškai patinka „Svetimas”.

11) Moterys yra kaip Spam‘as- siūlo pirkti visokias nesąmones ir penį pasididint.

12) Moterys yra kaip smartphone‘as- renkiesi, kad kietesnis būtų, bet vistiek naudoji tik vieną funkciją. (žiauriai…)

13) Moterys yra kaip Nikolajus Baskovas– labai myli Nikolajų Baskovą.

14) Moterys yra kaip teatras– šiandien komedija, rytoj tragedija, o poryt gastrolės kitam mieste. :D

15) Moterys yra kaip mėgstamiausias megztinis– tu aišku jį labai myli, bet kokio velnio jis tau Turkijoje reikalingas. (kick…)

16) Moterys yra kaip profesorius per egzaminą– lyg ir mokeisi bei ruošeisi, o jis bats, ir ant kokios smulkmenos prigavo. (oi geras! Taikliai pastebėta :) )

17) Moterys yra kaip arbata– kažkas mėgsta stipresnę, kažkas nelabai, o kai kurie su draugu vieną pakelį ant dviejų užviria.

18 ) Moterys yra kaip futbolistas– guli, stena, o tu galvoji, simuliuoja jis ar ne. (meskite iš galvos tą nepilnavertiškumo kompleksą!)

31
Geg
Publikuota temoje: Dienoraštis

Mūsų namuose prieš savaitę apsigyveno… Fyfa :) Tikrų tikriausia Fyfa – baltutė pamaiva :) norinti daug ir dar truputį daugiau dėmesio iš mūsų :) bet tokia švelnutė, meilutė ir savo tyrų akių žvilgsniu paperkanti… (wasntme) katytė :)

Prieš mėnesį ji dar ramiai drybsojo greta savo motinos ir dviejų padykusių brolių…

Fyfa su mama ir broliais

Fyfa su mama ir broliais

O gegužės 24 dieną po neilgos, bet tokios baisios kelionės nuvargusi užsnūdo savo naujuosiuose namuose…

Miegančioji gražuolė

Miegančioji gražuolė

Ši baltutė princesė atnešė į namus daug daug daug nuoširdaus juoko, susižavėjimo ir atradimo džiaugsmą :)

Taigi, kokia Ji, mūsų Fyfa? :)

DSCN2088

Kompiuterastė nuo prigimimo! Taigi verčiau nepalik kompiuterio be priežiūros, nes tuoj pat ims hakinti (chuckle)

DSCN2121

Sunku suvokti, kaip anksčiau darbai vykdavo be jos :) Nes dabar visur, kur pasisuksi, Fyfa dalyvauja, padeda, gelbėja, talkininkauja :)

DSC_0490

Maudytis ji gal ir nesiveržia, bet vonioje apsilankyti ir pašniukštinėti, kas ką veikia, tiesiog privaloma :)

DSCN2130

Na, ir, žinoma, kokia būtų iš jos Fyfa, jei jos geriausiu draugu nebūtų… veidrodėlis :) Veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia (wasntme)

Taigi vagi vat toks tas nuostabus katiniškas gyvenimas ;)

DSCN2139

 Žymos: ,
 Jūsų nuomonė

Apie šią knygą išgirdau būdama dar vienuoliktokė, o gal dvyliktokė. Tuomet stiprią rekomendaciją ją perskaityti gavau iš savo… fizikos mokytojo :) Įstrigo knygos pavadinimas, tikriausiai todėl, kad mokytojas buvo iš tų asmenybių, kurie keldavo susižavėjimą savo išprusimu, gebėjimu diskutuoti ir, jei ir neperimti, tai bent išklausyti kitokias nuomones. Tą dieną klasė rašė kontrolinį, o aš… sėdėjau pirmajame suole susikėlusi kojas ant stalo ir įdėmiai skaičiau C. Sagan’o knygą „Demonų apsėstas pasaulis (Mokslas kaip žvakė tamsoje)”. Buvau viena iš erzinančių moksleivių :) o fizikos atžvilgiu buvau šventai įsitikinusi, kad šis mokslas ne man ir apskritai jis man nėra ir nebus reikalingas, todėl nėra reikalo tam gaišti laiko… Tiesa, semestro gale mokytojas privertė atsiskaityti už viską… O tada pati savo nustebimui išvydau, kad fizika visgi gali būti man ir gali būti įdomi bei reikalinga…

Bet ne apie tai ;)

Tik_su_dukra Knyga „Tik su dukra” – tai Betty Mahmoody gyvenimo istorija. Amerikietės, ištekėjusios už iraniečio, ir patyrusios tai, ko nei viena iš mūsų nenorėtumėme – buvusios įkalintos prieš savo valią svetimame krašte, toli nuo artimųjų, nuo savų, nuo pasaulio, kurį suvoki, kuriame gyvenai ir kuriame tetrokšti vėl atsidurti…

Betty nepaisė ženklų, kurie demonstratyviai bandė jai tarsi pirštu baksnoti į tai, jog ji ir Mūdis yra skirtingų pasaulių dalelės, kurios niekada negalės kaip asmenybės būti kartu. Jų santuoka ir laimingas (sąlyginai…) šeimyninis gyvenimas buvo įmanomi tik tuo atveju jei ji, būdama moterimi, pamins save ir savo įsitikinimus ir taps… Mūdžio šešėliu, paklusnia, galvą nunarinusia iranietiška žmona…

Gavus tokį auklėjimą, visai natūralu rasti savo vietą hierarchijoje, leidžiant griežtus įstatymus esantiems žemiau ir aklai paklūstant esantiems aukščiau. Tokia mokyklos sistema pagimdė tokį Mūdį, kuris galėjo reikalauti ir tikėtis absoliučios valdžios savo šeimoje, tokią Naserinę, kuri galėjo nusileisti už ją viršesnio vyriškio dominavimui. Tokia mokyklos sistema galėjo suformuoti ištisą naciją, kuri nedvejodama paklus, netgi sutiks numirti…” Tuo tarpu amerikietei, gavusiai kitokį auklėjimą, ragintai tikėti laisvėmis ir liberalizmu, besąlygiškas ir nekvestionuojamas pasidavimas šiuo atveju nelogiškai ir nepamatuotai, netgi pavojingai vyro valdžiai atrodė per didelė auka.

Iranas paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje liepsnojo nepavargstančio karo pašvaistėmis… Tai valstybė, rodos, negalinti nekonfliktuoti, negalinti nekariauti… Karščiausiai tikinčių musulmonų kraštas neįsivaizduoja savo gyvenimo be kovos… „Kaip aš nekenčiau karo! Jis man atrodė visiška beprasmybė. Nesupratau šalies, kurioje tiek daug žmonių, taip trokštančių žudyti, taip norinčių mirti. Tai buvo viena ryškiausių ir amerikiečiams labiausiai nesuvokiamų kultūrinių skirtybių tarp išlepusių amerikiečių ir palyginti nuskurdusios šalies žmonių. Mamaliui ir Naserinei gyvybė – kad ir jų pačių, – nebuvo brangi. Mirtis čia labiau įprastas ir ne toks paslaptingas reiškinys…” Tuo tarpu vakariečiams mirtis nėra tiesiog… Ji yra bauginanti ir skatinanti jos vengti, gelbėtis, bėgti… Todėl Betty niekaip negalėjo patikėti, kaip jos vyras, mylintis Mahtobos tėvas gali atvežti savo dukterį į kraštą, kur žūtis, rodos, alsuoja į kaklą, yra visai čia pat, ir tokia beprasmė…

Egzotika, kita kultūra, kažkas naujo, nežinomo, kitokio – tikriausiai tuo susižavi tokia aibė žmonių, sumainydami žiedus su kitataučiais. Tačiau tolima ir egzotiška visa tai atrodo tik tol, kol netampa tavo gyvenimu… o tada… „šitoje keistoje šalyje galiu tikėtis bet ko…„, net ir baisiausių košmarų išsipildymo…

Kas svetima ir kitoniška, taip niekada ir netaps tavu ir artimu, tai gal geriau ir palikite tas egzotikas tiems, tolimiems kraštams ir ten gimusiems, užaugusiems bei gyvenantiems žmonėms – štai ką nori pasakyti knygos autorė ir istorijos dalyvė.

05
Geg
Publikuota temoje: Apžvalgos

Sveiko sarkazmo dozė iš Delfi.lt ;)

Klysta tie, kurie sako, kad Dievo mobilusis įslaptintas, išjungtas arba sugedęs, kad Jis pats yra kurčias, aklas, abejingas žmonių reikalams, o gal net seniai nebegyvas. Nieko jie neišmano. Neskaito laikraščių. Nesidomi politika. Negyvena Lietuvoje. Nežino, kad mūsiškė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) naudojasi privilegijuota prieiga prie Jo ausies ir mielai visai šaliai viešina pokalbių turinį.

Štai, pavyzdžiui, ministro patarėja Elena Urbonienė Pasaulinei gyvybės dienai paminėti skirtame renginyje išreiškė mintį (tiksliau, emanavo, transliavo, medijavo Tiesą), jog… Dievas pasaulio kūrimo misiją patikėjo šeimai (išvadas nesunku pasidaryti patiems: pirma, šeima – kaip ją supranta SADM – yra šventa institucija, Dievo įpėdinė ir atstovė žemėje; antra, visi, šeimą suprantantys kitaip – antivalstybiniai, antitautiniai netikėliai).

“Deja, įsivyravo pažiūra, kad moteriai svarbiau karjera nei motinystė, kad veikla už šeimos ribų vertingesnė nei vaikų auginimas ir auklėjimas, todėl moterys motinystę atideda neapibrėžtam laikui arba savo kūdikį palieka svetimų žmonių globai ir išskuba į tarnybą” – tęsia ministro patarėja, Dievo vardu bardama “nusidėjėles”, kurių interesų ratas neapsiriboja trimis K (gražu, kai patarėja teisingai mąsto, tik ką, taip mąstydama, ji pati veikia ministerijoje – nejau, baisu pagalvoti, karjerą daro?).

Be abejo, teigti, kad ministerija kalbasi su Juo pati viena, visą rūpestį “nusidėjėlių” dvasine būkle vilkdama ant savo neitin tvirtų (kritikų apkandžiotų) pečių (tie kritikai tai kaip kokie pasiutę šunys – tik loja ir kanda: “Jūs matote, kas aplink darosi, kaip sunku ministrui išlaikyti orią motinystės poziciją”), nebūtų teisinga (bjaurybės kritikai – ministras, kaip galima spręsti iš patarėjos žodžių, jau ruošiasi motinystės atostogų išeiti, sunku jam išstovėti pozicijoje paskutines savaites, o jie vis puola).

Ne, ministeriją remia; ir ne bet kas, o dvasinis elitas – yra dar Lietuvoje garbingų, išmintingų, iniciatyvių žmonių, neabejingų moterų moraliniam tyrumui; tie žmonės dar nemirė. Pačiu laiku jie kreipėsi į Seimą, prašydami stabdyti “moralinę degradaciją”, besireiškiančią nedorų moterų nedorais pavardžių pokyčiais (atsirado, įsivaizduojate, tokių, kurios nebenori vadintis –ienėmis ir „šventą priklausymą šeimai” iškeičia į savarankiškesnės tapatybės konstravimą, nors dar vadovėliuose septintokams paprastai ir suprantamai buvo išaiškinta, kad tiktai tapusi -iene moteris įgauna šiokią tokią vertę).

Tikri gudragalviai! Užčiuopė pačią esmę – jei moterų nesutramdysi pavardėmis ir ministerijos potvarkiais, jei nepagrįsi tų potvarkių ir normų kumščiu bei dieviška valia, jei “neišaiškinsi” joms jų “tikrosios vietos” ir “paskirties”, tai ir nebenorės jos ilgainiui toje žavingoje “vietoje” užsibūti, ir nebesileis, kad joms kažkas kažką apie jas pačias aiškintų, o jau baisiau tai nieko nebegali būti! Galėjo jie dar pasiūlyti uždrausti kelnes ir įsakyti privalomai ryšėti skareles – jos irgi rodė “šventą priklausomybę šeimai”, ištikimybę tradicijai, moralinį tyrumą bei (o tai, tų laikų kalba kalbant, yra tas pats) subordinaciją vyrui. Arba (dar geriau) atgaivinti praėjusio amžiaus realiją įrašyti moterį į vyro pasą, užuot išdavus jai atskirą – gražesnio “šventos priklausomybės šeimai” ir “sutuoktinių vienovės” simbolio juk būti negali, ar ne?

Tik kas liks iš šių gražių idėjų, jei prezidente išsirinksime –aitę? Vaje, vaje…Argi ne spjūvis “šventai šeimos institucijai”, moralei ir protėvių papročiams? Pačiai ministerijai ir Dievui, patarėjos lūpomis nedviprasmiškai pasmerkusiam “karjeristes”? Gerai bent, kad esama Lietuvoje “analitinės publicistikos”, nesibijančios atverti piliečiams akis ir sugretinti tokią kandidatę, pavyzdžiui, su… Alma Jonaitiene (triuko implikacija, aišku, neišsakyta tiesiai: „Gerbiami žiūrovai, patys matote, kad Dalios Grybauskaitės asmeninį gyvenimą gaubia didžiuliai miglos debesys, slepiantys ne mažiau baisią paslaptį nei Jonaitienės atveju, nes moteris be vyro ir vaikų yra ne mažiau monstriška mįslė, nei vaikų žudikė – štai todėl mes jas ir gretiname.”).

Dar nejuokinga? Na, tokiu atveju, joks Dievas nebegali jūsų smegenims padėti. Net jei turėtumėte Jo mobilųjį. :D

27
Bal
Publikuota temoje: Apžvalgos, Dienoraštis, Laisvalaikis

Suvoki kiaurai kūną košiantį vėją, bet jo nejauti. Tai šią akimirką nesvarbu… Įdėmiai stebi mažytį kūno siluetą, mintyse regi taip gerai pažįstamą veidą, ramius, pasitikinčius veido bruožus. Jus skiria vos 70 metrų. Atstumas, kurį žemėje įveiktum per keliasdešimt sekundžių. Čia viskas bus dar greičiau… Bet emociškai kur kas sunkiau ir visiškai kitaip…

5 sekundės laisvo kritimo… Kūnas, pakibęs erdvėje, besiiriantis kitokio laiko formate, klampesniame, tąsesniame, rodos, kaip guma ištęstame…

3… 2… 1…

Pamirštu įkvėpti. Rankose stipriau suspaudžiu fotoaparatą. Įsikimbu jo, tarsi tam mažyčiam juodam daikčiukui šią akimirką galėčiau perduoti visą savo rūpestį ir nerimą… Žinau, kad viskas baigsis sėkmingai. Tikiu. Bet nesukontroliuojamas adrenalinas plūsteli veržlia srove į smegenis, nuvilnija visais kūno raumenėliais, pasklinda po kiekvieną mane sudarančią ląstelę.

Tas garsas. Jis nepamirštamas. Užsimerkus ir prisimindama šias akimirkas, kas kartą jį girdžiu taip aiškiai. Skyneisi kelią per orą – tarsi Mozė skyrė vandenis, tu iškovojai sau erdvę aplinkoje, kur gamta tavęs nė nelaukė… Virvės truktelėjimas. Lengvas mestelėjimas į viršų. Pirmas swing‘as… Įkvepiu… Atpalaiduoju stipriai sugniaužtus pirštus… Nuleidžiu galvą ir akimirkai užsimerkiu. Kuomet pajuntu šypseną savo veide, pakeliu galvą ir akimis susirandu besisūpuojantį tave.

Tu, Dainiau, tai padarei! Išpildei dar vieną mažytę svajonę plačioje jų jūroje. Lietuvos rekordas RopeJumping‘e yra! (hug)

Pirmojo šurmulio banga jau seniai nuvilnijo, bet kolegos Grippen’o įmestas straipsnis apie švedų požiūrį į homoseksualumą, paskatino mane vėl apie tai pagalvoti… tik lietuvišku mentalitetu ir lietuviško auklėjimo fone…

Gerai, kad tuo metu sėdėjau, ir nieko nevalgiau ar negėriau, kai išgirdau „žaviąją” pasaką apie du karaliukus, vaikams sekamą darželiuose… :O Nepatikėjau, pamaniau, kad pavėluotos balandžio 1-osios pokštas išsprūdo iš kolegos lūpų. Panaršiau visagaliame internete… Pasirodo, nemelavo… Deja… LRytas.lt išsamiai, su komentarais tingintiems galvoti ;) papasakoja šią aktualiją. Skaitau ir vienintelė įkyri mintis galvon veržiasi – negi lietuviai gali vaikščioti tik skustukų ašmenimis, rinktis tik kraštutinumus ir jokio viduriuko ar suvokimo apie palaipsniui, su saiku?.. Penkiamečiams?! Na, gerai, jei taip jau norime skiepyti tą toleranciją savo jaunajai lietuvių kartai, tai kodėl to nepradėjus daryti… kiek vėliau? Mokyklose vedamos lytinio ugdymo pamokėlės. Tai pradėkite tuomet! Kai vaikas jau bus ūgtelėjęs ir galės pats nuspręsti, kas jam yra priimtina, o kas atgrasu. Sakote, ir tuomet jie nesprendžia, o tik priima primetamas bendraamžių, šeimos, aplinkos normas? Leiskite tuomet paklausti, o ar į aklai priimančio suaugusiojo teiginius penkiamečio galvelės kišimą to, kas atrodo turėtų būti geriausia jo aplinkos suaugusiesiems, t.y. darželio auklėtojoms, nėra neteisinga? Čia kaip ir su krikštu :) Mano asmenine nuomone, tai, kad mane bene vos gimusią apšlaksto vandeniu ir priskiria krikščioniškosios religijos pasekėjų ratui, nėra teisinga, nes aš manyčiau, kad reikia turėti progą ir teisę pasirinkti, t.y. prisiskirti religijai ar likti ateistu, jei tik to norisi, kiek vėliau, kai jau esi brandi asmenybė. Bet aš čia kiek nuklydau… Taigi grįžkime prie homoseksualumo.

Skaitau Grippen’o straipsnį „Paprastų švedų požiūris į tolerastiją ir vaikų tvirkinimą” ir žiopčioju, kaip žuvis ištraukta iš vandens.

Kai aš perskaičiau, jog Švedijos bažnyčia dalyvaus šių metų sodomitų parade „Gay pride”, pamaniau kad tai tėra liguistas pokštas. Šalia seminarų, kuriuose kuriuose propaguojami sadomazochizmas, vyrų prostitucija (kuri, beje, dažnai įtraukia ir vaikus) ir kieta pornografija, Švedų bažnyčia dalyvaus su palapine, kurioje vaikai bus mokomi atsikratyti padorumo. „Kadangi Stokholmo Euro Pride festivalis skirtas visiems, nepaisant jų amžiaus, mes pasirūpinsime ir vaikams skirtomis pramogomis” – laikraščiui „Världen Idag” patvirtino Högalids parapijos kunigė Gunilla Lindén.” – rimta, ar ne? :) Na, gerai, tebūnie tai laisvės ir galimybės rinktis vienas aukštesnių lygmenų :) Aišku, įsivaizduoti lietuvišką bažnyčią tokiame parade (pirmiausia, įsivaizduoti Lietuvoje tokį paradą jau yra, kaip parodė praktika, sunkoka ;) ) yra net labai lakiai fantazijai nelengvas uždavinys :) Na, bet tikriausiai ir moterį kunigę Lietuvoje nelengva būtų suvokti ;)

Kas privertė nuoširdžiai šyptelėti ir nejučia pradėti linguoti galvą, tai pačios minčių atspindys straipsnyje – „Faktas, kad jei normalios orientacijos žmonės viešai atliktų tas nešvankybes, kurios išdarinėjamos „Gay pride” parade – jie būtų suimti už nepadorų elgesį.” Aš esu tolerantiškas žmogus. Priimu, galbūt nepalaikau, bet leidžiu egzistuoti pačioms įvairiausioms nuomonėms, jei tik žmogus įrodo, kad jam to tikrai reikia ir kad jis tuo tikrai tiki. Tebūnie, tai yra jo/jos gyvenimas galiausiai juk :) Voltero fraze „Man bjauru tai, ką jūs sakote, bet esu pasiruošęs iki gyvenimo pabaigos ginti jūsų teisę tai sakyti!” aš nuoširdžių nuoširdžiausiai tikiu. Tačiau dvigubi standartai mane siutina, priverčia įniršti ir iššiepti dantis tarsi liūtei, ginančiai savo jauniklius :) Na, gerai, tarkim, aš palaikau ir rankutėmis ploju per gėjų ir lesbiečių paradą, žygiuojantį Gedimino prospektu… Mojuoju vaivorykštine vėliavėle ir stoviu išsišiepusi kaip braškė… tarkim… Pavaikštinėju tą saulėtą dieną ir nusprendžiu „Velnias, juk būtų visai smagu ir mums, įprastosios, klasikinės orientacijos žmonėms surengti kokį panašų paraduką!” Na, pasitariu su kolegom, bendraminčiais ir užsukame varikliuką. Po daugiau ar mažiau laiko (tikriausiai, daugiau ;) ) mes jau žygiuojame pusplikiai, pusnuogiai ir visokie kokie kitokie vėlgi tuo pačiu Gedimino prospektu, skanduodami kokį įmantrų, bet realiai buką šūkį ala „Laisvę papukams!” :-D Rezultatas? Visų pirma mums niekas to neleistų, o jei ir leistų, tai visuomenė pasibaisėtų, kaip šitaip galima! Juk tai, kas yra intymu, turi ir likti už miegamojo durų! Ir vat štai šitam dalykui tai aš daugiau nei daug pritariu!!! Lai egzistuoja visi gėjai, lesbietės ir visi kiti patys nenusakomiausi žmogiškieji įgeidžiai, BET lai jie ir lieka tik tarp tų žmonių, jų miegamuosiuose, jų virtuvėse, jų rate!!! Kas per poreikis demonstruotis?! Kodėl visi aplinkui turi žinoti, kad Petriukas miega su Antaniuku?! Iš to ir kyla neapykanta – ne iš pykčio apskritai, o iš pasišlykštėjimo, kad man, mąstančiam kitaip, tai bandoma per prievartą įbrukti! Žmogus – būtybė, kuri dievina saugumą. Per prievartą brukamos mintys, tikėjimai, teorijas nesiasocijuojasi su saugumu. Nė pro kur!

Čia taip ir norisi pasakyti – „Hey, toleruokite mūsų troškimą nežinoti smulkmenų apie jūsų asmeninį, lytinį gyvenimą!” Taigi, tolerancijos, mielieji, tolerancijos ;)

05
Bal
Publikuota temoje: Apžvalgos

Jau senokai nerekomendavau skaitytinų knygų. Toli gražu ne dėl to, kad pati neskaičiau. Ne, priešingai, skaičiau veikiau daugiau nei įprastai, nes pastaruoju metu namuose šiugždėjo vienu metu skaitomos kokios 5-6 skirtingos knygos :) Skirtingai veiklai – kambariui, voniai, virtuvei, pertraukoms ir pan :) Bet jos visos buvo labai jau… man asmeniškai į klausimus atsakančios, tai tokių rekomenduoti nematau reikalo :) Visgi pertraukėlėms sukrimtau viena populiariąją, kurią įvertinti derėtų :)

GomoraGomora” skaitant derėtų laikyti vadžias. Ką turiu omeny? Ogi skaityti sau nuolat primenant, kad tai nėra autoriaus fantazija, tai nėra „Sopranų” scenarijus ar pan., tai tikra, realu, tai – faktai! Kad ir kaip kartais neįtikinamai skambėtų, bet visa tai… deja, tiesa…

Rami kalba, rodos, girdimas sausas tonas kalbant apie mirtį, smurtą, žudynes, skerdynes… drasko akis ir šiurpina, bet… tai jų, gyvenančių tenai, kasdienybė… Žinau, kad norėtųsi užsiliūliuoti fantazijų pasaulyje ir nerėgėti realybės, bet… gyvename juk čia, tai derėtų ir suvokti, kad vyksta aplinkui. O greta, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, „vaikinukus treniravo nebijoti ginklų, apvilkdavo liemenėmis ir tada į juos šaudydavo. Vien tik liemenės nepakako, kad asmuo nepabėgtų pamatęs į save nukreiptą ginklą.” Tai sakote, bijote vorų? Gal šokam į jų kupiną vonią?.. brrr…

Žiūrite žinias ir šiurpstate, kad vat visai netoli kaiminystėje vėl žuvo žmogus. O štai autostradoje avarijoje užsimušė du nepažįstamieji. Baisu… Sutinku, šiurpina… O štai Roberto Saviano paskaičiavo, kad „trys tūkstančiai šeši šimtai mirusiųjų nuo tada kai” jis gimė… Daug? O gal tik statistika?.. Juk visi mes esame natūralūs egoistai ir šiurpina tik tada, kai negero kas vyksta mums, mūsų artimiesiems, mylimiems žmonėms, o visa kita tėra… faktai, skaičiukai, žinios… „Kai mirštama gatvėje, aplinkui vyrauja siaubingas triukšmas. Netiesa, kad mirštame vieni. Mirštame su nepažįstamais veidais prieš nosį, žmonėmis, kurie liečia rankas ir kojas norėdami suprasti, ar šis kūnas jau lavonas, ar verta kviesti greitąją pagalbą.” Liečiančiais iš… smalsumo… ir savotiško pasitenkinimo, kad ten guli ne jis, ne jo artimas, ne jo draugas…

Pasaulis – tai kovos ringas. „Progos šiuose kraštuose ne pasitaiko, bet yra plėšiamos dantimis, perkamos, kasamos iš po žemių. Progas reikia išsikovoti jėga.” Kova – tai kasdienybė…

Įvertinimas – 7. Nes visgi tai yra tolima mums, mūsų kultūrai, mūsų mentalitetui ir tai nori nenori panešėja į autoriaus fantaziją… Bet tai tik mano asmeninė nuomonė ;)

10
Vas
Publikuota temoje: Dienoraštis

Dar vienas gyvenimiškas aspektas, kurio nesuprantu…

Prieš kelias dienas sulaukiau skambučio, kurio tema „Man reikia pagalbos – moteriško pokalbių vakaro!:) Skubiai suruošiau gelbėtojos paketėlį – butelis vyno, gabalas džiugo (tėvas net rankomis iš laimės pradėjo ploti, kad ta smarvė, anot jo, dingo iš šaldytuvo :) ), dėžutė servetėlių bei agurkas (ne, ne tam :D jis bus naudojamas atgaivinti patinusią paakių odą ryte ;) turiu nujautimą, prireiks).

Dar truputis ir mano raudonasis greitosios pagalbos pežukas įsuka į namo, kuriame ji gyvena, kiemą. Nė nespėjau spustelėti durų skambučio, o jos jau buvo energingai atidarytos. Pirma mintis – „tai rimta, jei ji jau net budi prie durų!..” Taigi nieko nelaukiame, įsitaisome ir pokalbis prasideda gana standartiškai – „Ką man daryti?..

Ji – jaunutė, dar tik įšokusi į žavingąjį dvidešimtuką. Jis – sunkiai keberiojasi per keturiasdešimt… Man jau jungiasi menkutė aliarmo lemputė, bet dar nusprendžiu luktelėti, lai šneka toliau… Ji ir kalbėjo, monologu, kokias porą valandų…

Žodžiu, suvestinė tokia – jis ją atsiveža į savo naujutėlaitę gūžtelę Vilniuje, išlaiko, dovanoja gražias akimirkas ir t.t. Na, pasakų princesės istorija.

Vis dar mąstau, ar ji mane pasikvietė norėdama pasigirti, ar norėdama patarimo?..

Taigi vėl išgirdusi lemiamąjį klausimą, ką man daryti, bejėgiškai šyptelėjau ir išpyliau savo, kaip vėliau paaiškėjo, anot jos, nieko nesuprantančios, nesusipratėlės ir kvailės atsakymą:

pirmoji mintis tokioje istorijoje – ar nori tapti išlaikoma mergužėle (pavadinčiau kur kas stipresniu žodžiu, bet kam čia keiktis ;) )? Ar visi tie brangūs blizgučiai, audinių kailiniai, auksinės kurpaitės ir t.t. yra tikrai vertos tavo žmogiškumo, individualumo? Kaip tu nesupranti, kad pasirinkusi priimti jo pasiūlymą taptum bedugnės kraštu vaikštinėjančia marionete, neturinčia nieko savo ir rizikuojančia bet kurią dieną atsitrenkti į pakeistomis spynomis buto duris, būti išmesta, kaip niekam nebereikalingas, smirdantis skuduras?..

Taip išpustų akių jau senokai nebuvau mačiusi :) Ir tada prasidėjo dar vienas padrikas monologas su „ką tu čia nusišneki, jis manęs neišmestų…” ir t.t. Na, jei jau jis tooooks pasakų princas, tai kodėl toks auksinis berniukas (jei jį dar galima vadinti berniuku…) po šiai dienai vaikštinėja vienas? Kodėl šis skanus kąsnelis dar nėra pasiglemžtas (o gal jau juo taip paspringta, kad niekas nė nebeima?..)? Taip, taip, aš nekalbu apie tuos tuntus jaunų merguželių, palydinčių jį žvilgsniais kavinėse, baruose. Aš klausiu, kodėl dar nei viena nesukioja auksinio vestuvių žiedelio aplink pirštą?

Ach taip, žinoma, kaip aš nesuprantu, juk jis surimtėjo ją pamatęs, nusprendė, kad vat ji tai tikrai toji vienintelė išrinktoji, su kuria verta pradėti rimtą gyvenimą…

Žodžiu, anot jos aš tą vakarą sugrioviau jai gyvenimą (ir kodėl gi sugrioviau, jei ji taip šventai įsitikinusi savo tiesa, tai ko ji klauso mano neišmanėliškų patarimų?)…

Kitą dieną sutikau juodu prekybos centre. Tuomet jos tyliai man pašnibždėta frazė mane visiškai išmušė iš pusiausvyros – „Dabar supranti, kad jis vertas mano dėmesio, nes jis juk vairuoja Audi A6!” Leiskite nusikeikti… ir paklausti – tai jei atsiras kitas pasakų princas, kuris vairuos Audi A8, tuomet reiks lekuoti liežuvį nukorus prie jo?..

Neištvėriau neskyrusi šiek tiek laiko jų stebėjimui tame prekybos centre – apgailėtinas vaizdas, kai ji trypčioja, šokinėja aplink jį, balbatuoja ištisai kažkokias blevyzgas, o jis tokiu apatišku snukeliu skanuoja praeinančias ilgakojas… Dar kartą žvilgtelėjau į juos, namo grįžusi įnėriau į auto.plius.lt ir supratau, kad mąstant, jai tereiktų kelis mėnesiukus paplušėti ir pati galėtų vairuoti tą garsiąją Audi A6… ir liktų Žmogumi…