Publikacijų archyvas temai »Apžvalgos «

04
Vas
Publikuota temoje: Apžvalgos

Kažkada, labai labai seniai turėjau favoričių knygų sąrašą, kurį, tuo metu būdama kruopšti ir pavyzdinga mokyklinukė :), priekabiai ir nuoširdžiai atrinkinėjau, brūkštelėdavau greta pavadinimo dar ir keletą argumentėlių, kodėl vieną ar kitą knygą derėtų vadinti „gera” :) Gaila, kad pastarasis sąrašas kažkur išgaravo, pasimetė šūsnyje užrašų, nuskendo sąsiuvinių ir popierių vandenyne :)

Visgi įrašo pavadinimas sufleruoja, kad ne apie knygas čia noriu rašyti. Nes, nors jų perskaitau dabar dar daugiau nei kada nors anksčiau, bet, deja, retokai atrandu ką nors toooookio 8-) Arba per daug išranki su metais pasidariau, arba atsirinkti nebemoku ir vis užkimbu ant popsiško šlamšto, arba suprastėjo naujieji leidiniai stiprokai.

Filmai. Kai atsikračiau priklausomybės, kuri suryja daugiausiai žmogaus laiko ir duoda mažiausiai naudos, t.y. televizoriaus, tai išsivystė, sakyčiau, sveikas priekabumas tam, į ką vėpsoti ekrane :) Nebėra poreikio bukai maigyti nuotolinio valdymo pultelio, taigi nebeliko ir jokio noro ar net minties bukai vėpsoti į bėgančius kadrus. Taip atsirinkdama pastaruoju metu peržiūriu ne daug, bet atrandu tikrai puikių filmų. Ir tik dabar :), po šitiek beletristikos, galų gale priėjau prie reikalo :D Gerų filmų, kurių sąrašų ir, nebe moksleiviškomis, bet tokiomis pat priekabiomis ir nuoširdžiomis :) pastabomis noriu pasidalinti su kitais :)

Perspėju, eiliškumas čia nieko nereiškia, tiesiog pilsiu tokia tvarka, kokia prisiminsiu :) O peržiūrėti verta. Super efektų ir super duper vaizdelių nerasit, bet po gilias mintis pasikapstyti paskatinti turėtų ;)

OK, gana tų dostojevskiškų sakinių ;) ir prie reikalo :)

Ieškantys laimės / The Pursuit of Happyness

Jeigu kuris nors sugebėsite likti abejingas, peržiūrėjęs šį filmą, parašykite man, kaip jums tai pavyko :) Rimtai (nod) Išdėstykite visus įmanomus argumentus, kaip ir kodėl galima būti abejingam tokiam žmogaus ryžtui, užsispyrimui nugalėti nesėkmes, kovoti su nepritekliumi ir… laimėti :) Išsiveržti į priekį sunkiu darbu ir tikėjimu, jog pavyks, jog turi padaryti… dėl savęs, dėl savo vaiko…

Ištikimas sodininkas / The Constant Gardener

Afrika. Tikras, bet toks naivus troškimas… padėti. Pakeisti. Kalbėjimas garsiai ir to pasekmės… Skaudžios… Gniuždančios… Realios…

Lemiamas balsas / Swing Vote

Jeigu artėjant rinkimams, tu stovi toje barikadų pusėje, kuri temoka niurnėti – „O kam čia eiti balsuoti?! Vis tiek mano balsas nieko nereiškia…” Tai šitas filmas tau :) Žinoma, neišvengta hiperbolės, bet juk bet kuriame filme esmė ne smulkmenose, o tame, ką scenaristas norėjo pasakyti ir kaip režisieriui tai pavyko atskleisti ;)

Juodojo vanago žūtis / Black Hawk Down

Na, gerai, šitas apie karą :) Tai daugiau, anot kai kurių mano kolegų, kaip ir nebereikėtų nieko sakyti :) Bet visgi…

Erzinantis, siutinantis, į neviltį varantis bejėgiškumas! Galima būti priekabiais ir teisti – dėl kelių, likusių užnugaryje, žuvo dešimtys kitų… Bet kitą vertus, jei ten atsirastum TU, ar bent tyliai, pasąmonėje neištartum – „Padėkite. Nepalikite…

Ir dar – efektingas ir šiurpuliukus prikviečiantis soundtrack’as (nod)

Keista Bendžamino Batono istorija / The Curious Case of Benjamin Button

Fantastinis. Nėra mano mėgstamiausia sritis. Bet filmas įdomus :) Suintriguojantis savo kitoniškumu :) Tiesa, dėmesį sunkokai išlaiko, nes netrumpas (čia švelniai pasakyta, nes viso pasirinkę jį, prie ekrano praleisite 2 val 43 min :) taigi, atsargiai, jei ryte anksti keltis :) ). Bet labai ramiam vakarui, kai norėsis pasižiūrėti į meilę be išlygų, vertas dėmesio.

Kruvinasis deimantas / Blood diamond

Leonardo di Caprio fanatikams (-ėms) turėtų būti bene nr. 1 (na, gerai, gal po „Titaniko” :) ), nes blogiuko personažas turėtų nuginkluoti naivias širdeles ir priversti padūsauti ne vieną mergaitę :)

O filmo, ne Leonardo susirinkusius pasižiūrėti, turėtų prikaustyti siužetas, skurdus deimantų blizgesys giliame skausmo purve. Jokių ribų, jokių normų, jokių taisyklių – tik pinigai…

Lūšnynų milijonierius / Slumdog Millionaire

Gerai, žinau, kad tai ne argumentas :), bet per šitą filmą šniurkščiojau pilnu tempu :)

Meilė. Idėja. Ir kelias, kuriuo svajonė paversta realybe… Come on, juk tai daugiau nei žavu!

Muzika ir žodžiai / Music & Lyrics

Na, jei jau pradėjome apie meilę :) Tai dėl soundtrack’o pasižiūrim šitą ;)

Musių valdovas / Lord of the Flies

Galiu beveik garantuoti, kad skaitėte Viljamo Goldingo knygą šiuo pavadinimu. Na, bent mokyklos privalomųjų knygų sąraše ji buvo (lyg ir :P). Na, jei visgi neskaitėte, tai šiuolaikinis kinopasaulis išvaduos iš kančių ir pusantros valandos bėgyje parodys knygos esmę ;)

Kas nutinka, kai būriui vaikų suteikiama galia sukurti… naują bendruomenę? Sudaryti gyvenimiškas taisykles, tapti kūrėjais ir viso ko lėmėjais? Ar bent įsivaizduojame, kokio mąsto žiaurumas slypi tuose jaunuoliuose? Ar neišsigąstume išvydę tarsi veidrodžiuose savo atspindį juose?…

Ai, šiam vakarui tiek ;)

To be Continued ;)

30
Sau
Publikuota temoje: Apžvalgos

Yra keletas filmų, kurie netelpa į vertinimo sistemą. Nes jie yra paprasčiausiai… per geri :)

Stiprūs siužetai, geras pastatymas, nepriekaištinga aktorių vaidyba, įsijaučiant, įsigyvenant į personažą iki pačių menkiausių smulkmenų, iki kaulų smegenų, kaip sako liaudis. Labai įtaigūs garso takeliai, kokybiškai ir racionaliai parinkta aplinka, išraiškingi veidai bei įsiskverbiančios į tave emocijos, išgyvenimai. Ir labai labai aktualios temos. Tokių filmų negaliu vertinti kažkokia skaitline išraiška, nes, pasikartosiu, jie tiesiog per geri :)

Reign Over Me” Miko Binderio 2007-ų metų darbas, užkabinantis 9/11 tragediją. Bet nepolitizuojantis! O žmogiškai artimas ir skausmingai atviras, parodantis išgyvenimus ir emocijas tų, kurie liko čia, gyvenime su gniuždančiu netekties ir praradimo skausmu…

Treileris neatskleidžia nė pusės to, ką rasite filme. Abejingu likti neįmanoma… Nes siužetas žiūrovą pastato nuogą priešais draskantį skausmą ir buką, egoistinį aplinkinių nesupratimą, jog kartais tiesiog norisi pasislėpti… sukišti tarsi stručiui galvą į smėlį ir… ten likti… Sakot, taip negalima, tai nevisuomeniška? O kas nusprendė, kaip žmogus turi išgyventi skausmą ir netektį? Kas ištyrė visas emocijas ir pasakė, kad turi būti taip, o ne kitaip ir tai tėra vienintelis teisingas būdas?..

Nėra vieno kelio. Nėra vienodo skausmo. Nėra vienodų pojūčių ir identiškų aplinkybių.

Lenkiu galvą prieš Adamą Sandlerį, nes jis sugebėjo suvaidinti Čarlį Finemaną taip, kad kiekvienas žiūrintis pajustų, kas dedasi jo širdyje.

Susitikimas su Vladu Vitkausku dar mokyklos laikais paliko gilų įspūdį. Negalėjo nesužavėti žmogaus paprastumas ir nuoširdumas, kalbant apie kalnus. Pamenu, kaip tada po susitikimo pirmoji iš būrio moksleivių nedrąsiai prislinkau prie didžio žmogaus ir paklausiau, ar negalėtų duoti autografo. Šyptelėjo ir, rodos, kiek sutriko. Sukluso, kai paprašiau pasirašyti ne man, o mano Draugui – Dainiui, siekiančiam savų kalnų viršūnių. Kaip vaikiškai džiugiai virpėjau tądien laikydama rankose atviruką, dar neuždžiūvusiu kitoje pusėje rašalu :) Prasibroviau pro jau didesnį būrį smalsuolių, išsirikiavusių į eilę ir tiesiančių atvirutes bei sąsiuvinius mikliam tušinuko virptelėjimui. Tačiau ir dabar, rašant šiuos žodžius, sudrėko akys :) Kvaila? Po teisybei ne, nes jei dabar turėčiau progą susitikti su Vladu Vitkausku turėčiau kur kas daugiau ko paklausti ir lygiai taip pat nedrąsiai prašyčiau autografo, paprasto nuoširdaus rankos paspaudimo.

Patys nuoširdžiausi pasigėrėjimo ir pagarbos jausmai sukilo širdyje skaitant knygą „Everestas – manoji lemtis„. Verčiant puslapius, prieš akis iškildavo tas paprastas, barzda padabintas, kaulėtas veidas. Ir istorija apie ilgai neliestą šokolado statinę kalnuose :) Žinau ir galiu pamėginti įsivaizduoti (nedrįsčiau teigti, jog įsivaizduoju ar tuo labiau žinau), kaip sunku pasiekti šią atšiauriąją viršūnę, kurioje natūraliom sąlygom ir aplinkybėm nelemta būti jokiam žmogui, gyvui ar augalui. Deguonies vos trečdalis tos normos, kurią pilnais plaučiais įkvepiame čia, jūros lygyje. Aplinka, kurioje organizmas pradeda „valgyti” pats save tam, kad išgyventu. Pėdos ilgio žingsnis priverčia sutelkti visą valią ir turimas jėgos atsargas. Juokingi čia keli šimtai metrų, tenai, 8848 metrų aukštyje iš sveikiausio žmogaus gali pareikalauti kelių valandų kopimo… Everesto statistika kraupina – 3-ims įkopusiems tenka 1-as žuvęs alpinistas… Tenai nebeaišku, kas yra svarbiau – įranga, technika, palaikymas ir paramos komanda, o gal geležinė valia ir sveikata, bet viena aišku – jei kalnas nenorės tavęs įsileisti, tu ten nepateksi netgi turėdamas viską, ką prieš tai išvardinau. Ne nuo tavęs priklauso, o nuo kalno, nuo Viršūnės.

1993 metais Vladą Vitkauską Viršūnė įsileido, parodė malonę ir leido užkopti į beveik 9 kilometrų aukštį, patekti ten, kur skraido didieji lėktuvai, perkeliantys mus iš vienos šalies į kitą, leido suplėvėsuoti pirmajai Lietuvos trispalvei Everesto viršūnėje. Tačiau tai, kokiu būdu V. Vitkauskas pasiekė šią viršūnę, kiek ryžto, valios ir pastangų įdėjo vien pasiekti priekalnes (žinoma, neapsieidamas be draugų ir kolegų pagalbos ir visokeriopų pastangų svajonę paversti realybe), priverčia stabtelėti akimirkai ir nejučia iš lūpų išleisti susižavėjimo ir pagarbos „Wow!

Žinau, kad kalbu labai ir net labai užsidegusiai, bet negaliu suvaldyti pagarbos, nes šis žmogus, Vladas Vitkauskas, jos tikrai nusipelnė.

Svarbiausia – „rasti savąjį Everestą gyvenime.„, įkopti į savų tikslų ir siekių kalną ir tuo didžiuotis, mėgautis bei iš to pasimokyti, atrasti ir tapti Geresniu Žmogumi. 

Ir dar – „esu laimingas, kad savojo įkopimo prasmę radau ne sustojęs Pasaulio viršūnėje, bet grįžęs į namus. ” Susirgti Viršūnės karštine ir tenai pasilikti nėra sunku, bet laiku apsigręžti ir sugrįžti gyvam yra kur kas svarbiau. Juk kalnas niekur nepabėgs, galėsi kopti kitą ir dar kitą kartą, jei… jei tik liksi gyvas.

Šiemet didžiąsias metų šventes sutikau kitaip – Kūčių pavakary stipriai apkabinę tėvus, šokome į didžiulį nuomotą autobusiuką ir išmynėme… į Kroatiją :) Kalėdų vakarienės pačios „švenčiausios” šalies – Lenkijos, greta kažkurios benzino kolonėlės, aikštelėje, metu sustingdžiau šypsnį lūpose, lėtai nužvelgusi naująją šeimą – RJ šeimą :)

Kelionė tolima, bet neprailgusi, nes tarsi narkomanai (tiksliau, juokomanai :)) negalėjome paliauti linksmintis, atrasti vis šmaikštesnių ir įmantresnių bajeriukų, krykštavome tarsi vaikai, kupini pasaulio džiugesio.

Galiausiai po paros kelionės pasiekėme pirmąjį tikslą – Slovėniją, Peračica tiltą.

Vos mestelėję akį į konstrukciją, išsiviepėme iš laimės ir ėmėme sutartinai ploti rankutėmis – pasirodo, šiemet Kalėdų senelis mums dosnus – vykdoma tilto rekonstrukcija, remonto darbai, todėl mums neteks užsiiminėti aukštesniuoju akrobatizmu, ropojant geležinėmis tilto konstrukcijomis, o galėsime patogiai vaikščioti, bėgioti, šoliuoti ar dar bet kaip išsidirbinėti ant saugių ir patogių medinių lieptelių, nutiestų statybininkų (clap)

Įkūrę stovyklą netoliese atrastame miškelyje, negalėjome patikėti savo sėkme :) Visi kupini jėgų ir entuziazmo sukinėjosi po miško aikštelę, šiąnakt atstojančią namus, dėliojosi, žiūrinėjosi įrangą, skanavo šiltos sriubos, o kai kas ir karšto kalėdinio vyno ;) Žodžiu, spirgėte spirgėjome ir net, rodos, 20val susiruošėme miegoti tam, kad greičiau sulauktume ryto :D Žinoma, pusę nakties laiko prasivartėme ir prapliurpėme savo palapinėse.

Tą naktį tyliai, bet itin susikaupusiai kopiau į savo Everestą – užsimerkusi regėjau save, stovinčią ant 72 metrų tilto kolonos krašto, žvelgiančią į netoliese raibuliuojantį miškelį, akimis skaičiuojančią metrus. Tyliai, bet jusliai, rodos, jausdama tvinksėjimą su kiekvienu skaitmeniu, lūpomis skaičiavau „3… 2… 1…” ir akimirkai sulaikydavau kvėpavimą, nes užplūsdavo visą kūną, iki pat pirštų galiukų pažįstamas – gąsdinantis, bet kartu ir toks laukiamas jausmas… Virpuliukai giliai papilvėje, adrenalino pliūpsnis į smegenis, susigniaužiantys pirštai ir galiausiai virvei timptelėjus staigus oro pliūpsnis, tarsi viesulas šniokšdamas įsiveržiantis į plaučius!

Ankstyvas rytas. Tamsu, bet vos po pirmųjų žadintuvų pyptelėjimų palapinėse gimsta energingas krutėjimas, bruzdėjimas. Šįryt netgi galintys miegoti ;) neturi jokio noro delsti, nes iš miegmaišių gena troškimas greičiau būti ten, tampyti šuolio sistemą, skaičiuoti ir… kristi!

Darbas darbą gena, komanda dirba tarsi vienas, puikiai veikiantis organizmas, gražu žiūrėti iš šalies.

Smagu stebėti akimirkai sustingstančius veidus, įsmeigiamas žemyn akis ir nejučia pakylančius lūpų kraštelius, kibirkštėles akyse :) Jei kas būtų tuo metu pamatavę išskiriamos energijos kiekį ore aplink mus, būtų nustėręs, nes tie devyni kūnai tą rytą galėjo sukurti juodąją skylę aplink save :)

Turiu slaptą įtarimą, kad tai pajuto ir netoliese esančios sodybos sargo iškviesti policijos pareigūnas bei saugos tarnybos darbuotojas :) Stebėjo iš šalies, apžiūrėjo apačioje esančią brangią statybų įrangą, įvertino, kad žalos jai nepadarėme, o aukštyje vykstantiems darbams trukdyti nepanoro :)

O ir vėliau atsiradęs namo šeimininkas, klampojantis po molyną ir gal kiek baikščiai, o gal paprasčiausiai nesuprantančiai nužvelgiantis apačioje esančius mane ir Dainių, galiausiai rusų, lenkų ir slovėnų kalbų mišiniu taip entuziastingai įsiplepėjo su manimi, užsikrėtė mano azartų, jog net paskambino žmonai ir lyg vaikas krykštaudamas ir juokdamasis, akimis paskaičiuodamas visus 72 tilto metrus, pasakojo jai, kas čia vyksta :)

Jausdama stipriai apglėbusius mano šlaunis, liemenį bei nugarą apraišus, jutau tvirtą pasitikėjimą jais. Palietusi šaltus karabinus, pajutau jų stiprybę ir galią. Galią išlaikyti mane. Ir dar šimtus tokių kaip aš :) Tarsi upe plaukiančios gyvačiukės, ore kybodamos vos vos vinguriavo virvės, tarsi paskatindamos, paragindamos, neleisdamos dvejoti. Žinojau, kad silpniausia grandis šioje sistemoje esu AŠ. Mano baimė. Ir nepagrįstas nepasitikėjimas. Dabar šypsausi, prisimindama kaip nuoširdžiai pykau, žvelgdama į ore bėgančias savo kojas :) Bet šį menkniekį užgožia kitas prisiminimas – girdėjau skrodžiamo oro šniokštimą, jutau rankoje virvę, bet negniaužiau jos taip stipriai, jog, rodos, turėtų sutrupėti pirštų kauleliai, stebėjau skriejančius pro šalį vaizdus ir… nelaukiau virvės timptelėjimo, kritimo pabaigos, mėgausi tuštuma ir akimirka, kai kūnas neturi jokios atramos, kažkur toli toli, giliai giliai pasąmonėje suvokiau, kad taip jaučiasi paukščiai!

7 šuoliai nuo Peračicos tilto ir, anot Arvydo, 33% kelionės tikslo pasiekta :) Šturmuojam toliau ;)

Vakarop kirtome Slovėnijos – Kroatijos sieną. Apie mus sutikusius ir priėmusius kroatus galėčiau parašyti ne tik atskirą straipsnį, bet ir visą knygą :D Tokio žmonių nuoširdumo, tyrumo ir gebėjimo džiaugtis. Paprastumo ir pietietiško laisvumo. Draugiškumo ir tyro troškimo atrasti, pažinti, sužinoti. Ėch, gabalėlį savo širdies tikrai palikau Kroatijoje, Karojboje, Labinjanų apsuptyje :)

Šturmuojame dar vieną „viršūnę” – Pazinska jama pėsčiųjų tiltą. Ideali vieta privažiavimui, abstu praeinančių smalsuolių, įtariai nužvelgiančių atsispiriantį ir krintantį žemyn organizmą :), netgi pabandančių pačiupinėti virves, paklausti apie jų savybes.

Vis dar mieliau renkuosi šuolį nugara. Jaučiuosi, tarsi krisdama į minkštutėlius patalus :) Nors esu skatinama neužsiiminėti vaikų žaidimais ir pažvelgti artėjančiai žemei į akis :), visgi neforsuoju. Pirmiausia noriu pajusti savo kūną erdvėje, suprasti jį, sugebėti ne tik kristi kaip obuolių maišui, bet ir pakeisti, pavyzdžiui, rankos padėtį. Noriu viską daryti sąmoningai, o ne užsimerkusi ir be jokio suvokimo, kas ir kodėl vyksta aplinkui. „Zdetsva vysoti bajus” :), bet galiu su ja pasigalinėti ir kovą laimėti ;)

Kroatai liko sužavėti Vilniaus RJ komandos šuolių sistema. Eilėmis rikiavosi ir nekantravo išmėginti, anot vieno iš jų, vėliau prasitarsiančių – ši sistema jam suteikia kur kas daugiau pasitikėjimo nei kroatiškoji svarstyklių tipo :)

Šoko, skraidė, krykštavo, juokėsi, bijojo ir po to džiaugsmo ašarų kupinomis akimis dėkojo už pagalbą pasiryžti ir nugalėti save :) Tiek emocijų ir džiaugsmo vienoje krūvoje reikėtų dar paieškoti ;)

n šuolių :) ir, anot Arvydo, 66% kelionės tikslų pasiekta ;)

Sekančią dieną tiesiog pabuvome turistais :)

Vaikštinėjome miestų ir miestelių gatvėmis, pirkome magnetukus ant šaldytuvo, fotografavomės ant kiekvieno kampo :) ir gerte gėrėme ukrainiečio gido, netikėtai sutikto ant Pazinska jama tilto ir pasisiūliusio mums aprodyti apylinkes, informaciją. Vakare mūsų laukė kultūrinė, tradicinė kroatiška vakarienė, užtrukusi apie tris valandas ir prikimšusi mus visus tarsi kokius paršiukus – šaltas, du karšti ir desertas bei daug daug vyno… sunku :) Galiausiai sukritus į savo guolius, manau, visų pasąmonėje kirbėjo vienintelė mintis – rytoj didžioji diena ir aukščiausias kelionės objektas – 125 metrų Limska draga tiltas.

Būtina paminėti, jog pastarasis tiltas po aibės baser’ių šuolių ir keleto kroatų RJ komandos susidūrimų su policijos pareigūnais, buvo uždarytas pėstiesiems. Esmė tame, jog jis yra kaip ir magistralinis viadukas, todėl eismas čia ganėtinai judrus, aukštis savižudžiams tinkamas :), todėl visuomenės ramybės sergėtojai yra linkę neleisti niekam vaikštinėti, tuo labiau užsiiminėti extremaliu sportu, todėl prisegiojo kamerų, kurios, beje, paaiškėjo, jog mūsų apsilankymo metu neveikia :P, bei pridėliojo vaikščioti draudžiančių ženklų.

Diena lietinga, bet darbinga. Šuolio sistema paruošta kroatų speleologų būstinėje, todėl greta Limska draga tilto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje telieka išsimatuoti ir paruošti šuolio virvę.

Keliu pravažiavęs policijos autobusiukas po kiek laiko apsisuka ir grįžta atgalios. Gal stebi, o gal tik savo reikalais važinėja. Greta mūsų stovėjimo aikštelėje stabteli greitosios pagalbos lengvasis automobilis. Kelias minutes stebi. Nuvažiuoja :) matyt, pamanęs, jog masinė savižudžiu fiesta čia negresia ir nėra čia ko kiurksoti :) Luka su Arvydu nutolsta tilto ilgyje, nusileidžia dažytojų paliktoje konstrukcijoje palei tilto koloną ir pradeda savo ilgą darbą – palei koloną įrengti pasikėlimo sistemą su saugos taškais – į koloną įgręžtais ankorais. Įsistvėrę didžiulę kuprinę, kurioje tyliai ilsisi šuolio sistema, tiltu pajuda Dainius su Andrium.

Visi likusieji leidžiamės vingiuotais keliukais žemyn, įsikurti apačioje esančioje aikštutėje, iš kurios planuojami stebėti šuoliai bei žadama keltis tilto kolona viršun. Kaip Luka sakė iš vakaro – „tokį šuolį turėsi užsidirbti – už’žumarinti į viršų” :-O

Lietus nurimsta. Bet darbai vyksta iš lėto, todėl ant kolonos esantys Dainius ir Andrius baigia sustirti. Tuo tarpu mus, esančius apačioje, sušildo tikėtasis, bet taip nelauktas policijos pareigūnų vizitas…

Atvykę pareigūnai nebuvo nusiteikę piktybiškai, tačiau vykdė savo pareigą – gavo skambutį iš pavyzdingo vairuotojo, važiavusio tiltu ir išvydusio ant jo dirbančius Dainių ir Andrių (kiek vėliau toptelėjo mintis, jog derėjo juos įvilkti į ryškiaspalves liemenes, kad būtų panašesni į kokius inžinierius, statybininkus ar šiaip tilto prižiūrėtojus. Bet šaukštai po pietų.), taigi privalėjo atvykti patikrinti. Užsieniečių dokumentų patikrinimas. Lukos ir Tomislavo duomenų užfiksavimas ir paprastas lakoniškas reziumė – nusirinkite įrangą ir nedelskite, nes kitas ekipažas jus stebi nuo kalvos viršaus ir jei mums teks atvykti dar kartą, susilauksite baudų ir priklausančios atsakomybės.

Kad ir kaip norėjosi spjauti į pareigūnų grasinimus, tačiau rizikuoti kolegų kroatų, savanorių gelbėtojų, kurie turi būti pavyzdys visuomenei, o ne įstatymų pažeidinėtojai, reputacija, būtų buvę nesąžininga.

Visgi vienam šuoliui buvo ryžtasi. Guodžiantis mintimi, kad jeigu atvyktų pareigūnai, aiškintume, jog tai būtina sistemos nuėmimui.

Dainiaus 80  metrų laisvo kritimo ir svingas atvirame slėnyje tarp kolonų negalėjo nepalikti įspūdžio, nesulaikyti kvėpavimo :) Ir nepakirbinti mažo noro giliai viduje – „noriu :)” Bet kitą kartą ;)

99% komandinių kelionės tikslų pasiekta ;) Teliko 1%, bet labai svarbus – didelis skanaus šalto alaus bokalas :) kurį realizavome triukšmingu ir itin įspūdingų naujųjų metų vakarėliu ;)

Tiesa, naujametę dieną sugrįžome ant Pazinska jama tilto išmėginti kroatiškųjų svarstyklių.

Vos keli iš mūsų – Linas, Arvydas ir Andrius, ryžosi timptelėti atsvaros maišus aukštyn, tuo tarpu kiti nusprendėme, kad kur kas patraukliau mums atrodo įprastoji šuolių sistema. Tiesa, Andriaus šuolis tąkart buvo su niuansais – svorio kategorija atitiko tai, kuri leido apkabinti kitoje tilto pusėje augantį medį :D

Sakoma, kad metai bus tokie, kaip juos sutikai :) Tikint tuo, mūsų laukia įspūdingi 2010-ieji metai, kupini adrenalino, draugiškų pareigūnų ;), žingsniuosime per mėnesius, sutikdami puikius žmones, atrasdami džiaugsmą ir pasigėrėjimą gyvenimu, mus supančia aplinka ir atrandamu pasaulio grožiu. Šiemet mes žinosime, kad „laimė – tai kelionė, o ne tikslas”!

20
Gru
Publikuota temoje: Apžvalgos

Kitokia. Kupina šypsenų ir europietį stebinančio, galbūt net gluminančio paslaugumo šalis. Valstybė, kurioje, anot pašnekovų, gyventi lengva. Galbūt lengva, nes viskas yra surėdyta pagal griežtas taisykles ir telieka jas vienąkart išmokti, tarsi daugybos lentelę, ir toliau tik taikyti. O galbūt lengva dėl to, kad yra griežta riba tarp privataus ir viešo, o viešumoje, vėlgi viskas labai aišku – pagal taisykles ir besišypsant.

Kad ir kaip ten bebūtų, o visgi Japonija kabliuoja :) Domina pabūti, paragauti, paliesti, pamatyti ir pasijusti kitokiu :)

Trumpas, bet įdomus „Keliaukim!” reportažas iš tolimosios šalies – Japonijos.

19
Gru
Publikuota temoje: Apžvalgos

Taigi nuo vakar turiu naująjį žaisliuką :)Sony Ericsson W995

Sony Ericsson W995

Po nuodugnaus vakarykščio parakinėjimo galiu teigti – (clap) :)

Visų pirma kas mane asmeniškai paperka Sony Ericsson’uose, tai Walkman grotuvai :) nes jau net turėtame senučiuke Sony Ericsson W200i aš jau buvau visai patenkinta garso kokybe ir naudojimo patogumu. O šis naujasis W995 žvėriukas dar įstabesnis ir malonesnis – mobiliojo kolonėlės atkuria malonų ausiai garsą ir nustebina galingumu, o su ausinėmis patogu ir malonu klausytis muzikos beeinant.

8.1 megapikselių kamerą nors ir yra neblogas dalykiukas telefone, bet visgi telefoninės kameros manęs nežavėjo ir niekada nežavės :) Fotografavimui yra fotikai, ir pageidautina bent Nikon D40 su baziniu objektyvu (chuckle) Žinoma, turėti po ranka muilinę fotoaparatą yra naudinga ir vertinga, jeigu kartais pastebėtum kažką toooookio, kas būtų svarbu ne atvaizduojamąja reikšme, o informacine ;) Bet asmenines smagaus gyvenimo akimirkas aš visgi esu linkusi fiksuoti su profesionalesniu žaisliuku ;)

Na, ir į mano kaimą įžengė mobilaus interneto era :) Taip, taip, žinau, kad vėlokai, bet kad anksčiau man to nereikėjo, kol… kartą paragavęs negali sustot :D W995 pamalonina turimu Wi-Fi, kas gali patrumpinti laukimo laiką, jei pavyks prisičiupti kokį free wireless’ą ;) Na, ir, žinoma, tuomet ne tik naujienos perbėgamos ar paštai pasitikrinami, bet ir Facebook’as klęsti (šioje srityje nenukonkuruojamas man yra kolega Andrius (Draugishkas) :), apie kurio visą dienos rutiną ir akcijas-atrakcijas gali rasti veidaknygėje :P) bei veik iš karto susiinstaliuotas Skype tampa labai parankus ir naudingas.

Iš pradžių labai nudžiugome, kad šis žaisliukas bus dar ir su navigacija, deja, teko kiek nusivilti, bet išgyvensiu ir be to ;)

2,6 colių ekranas jau yra visai malonus ir patogus filmų peržiūrai ilgame kelyje. Smagus niekutis ir auto-rotate funkcija, pakreipianti vaizdą ekrane priklausomai nuo to, kokioje padėtyje yra telefonas :)

Taigi apart visų esminių telefono funkcijų, Sony Ericsson W995 yra tikra pramogų maža dėžutė :)

Šįvakar kandžiojantis maloniam žiemiškam šaltukui, suskubome į sostinės Rotušės aikštę stebėti kalėdų eglutės įžiebimo. Vos įžengus į šurmulingą, kalėdų turgelį priglaudusią aikštę, aiktelėjau iš nuostabos – vietoje įprastos žaliaskarės aikštės centre riogsojo metalinis karkasas, griaučiai, kaip vėliau juokavome – juk tuos griaučius ankstesniais metais naudodavo eglei formuoti apkaišant juos žaliais eglišakiais, o šiemet taupumo sumetimais, nusprendė, kad tiks ir be šakų ;) Na, visa idėja dvelkė futurizmu, o ir pati įžiebimo programa tarsi perkėlė į ateitį :) Sutemus ir britų grupės „Dream Engine” akrobatės įžiebta eglutė tikrai atrodė gražiai, kita vertus dienos šviesoje patrauklumą „eglė” praranda.

Vilniaus Rotušės kalėdinė eglutėKita vertus Katedros aikštėje padabinta tikra žaliaskarė pamalonins akis trokštantiems natūralumo ir klasikos ;)

Katedros aikštės eglutė

Visgi Kauno miesto Rotušės eglutė šiemet nukonkuravo vilniškes :)

Kauno Rotušės eglutė

Kalbant apie pačią įžiebimo ceremoniją, tai visų pirma susirinkę 16 valandą mietelėnai kiurksojo gerą pusvalanduką, laukdami kol sutems ir prasidės programa, bet kadangi oras buvo tikrai mielas ir kalėdų turgelis maloniai kvietė pasižvalgyti, tai laikas neprailgo. Gerai, kad miesto politikai per daug neįsijautė su kalbomis :) nes jų vis tiek niekas neklausė :) o britų grupės „Dream Engine” akrobatės pasirodymas žavėjo tik iki įžiebimo momento – jos sugrįžimas atgal ta pačia eiga buvo jau ištemptas ir, tiesą sakant, neįdomu (galėjo ji kur tolyn išskristi su savo žaižaruojančiu balionu, atsisveikinimui mojuodama susirinkusiems :) ).

O čia Kauno eglutės įžiebimo video:

11
Gru
Publikuota temoje: Apžvalgos

Istoriniai muziejai dvelkia senove. Traku pilis ypač :) Būdama ten, vaikščiodama po erdvų pilies kiemą, žvelgdama į raudonų akmenų mūrus, liesdama rankomis masyvius turėklus, galiu keliauti toli toli, ten, kur erdviose, žvakių nušviestose menėse sėdėjo lokenomis apsigaubę kunigaikščiai, kur damos dabinosi tokiomis grakščiomis ir nepakartojamo grožio bei kerinčių raštų suknelėmis ir tos storos kasos, ilgi glotnūs jų plaukai (smirk) Šventės, kuriose buvo valgoma rankomis karšta, čia pat nuo besisukančio iešmo nuimta žvėriena. Vaikštinėdama po ekspozicijos sales, prisilietusi prie, rodos, milžiniško dvirankio kalavijo, nejučia krūpteliu, mintimis nusikėlusi į inirtingos kovos riksmų skaldomą lauką, kur mirtis visada sukosi per ištiestos rankos atstumą.

Tačiau toli gražu ne kiekvienas jaunuolis tai pajunta muziejuje, ne kiekvienas taip mąsto, retas kuris kompiuterinių žaidimu vaikas begali mintimis paliesti senovę, o į istorinius radinius žvelgia tik kaip į apgadintus niekniekius… Deja…

Džiugu, kad atsirado tai suprantančių žmonių LR kultūros ministerijoje (o gal idėja buvo nuleista kažkur iš šalies, bet svarbiausia, kad buvo priimta ir patvirtinta!) ir nebijančių, nelinguojančių galvomis, kaip viskas pasikeitė ir kaip sunku jaunuolis privilioti į muziejus, o padirbėjo ir pagimdė puikų projektą Trakų istorijos muziejų internete!

Trakų istorijos muziejus internetePatrauklus, įdomus, siūlantis ne tik paskaityti, bet ir pasidairyti ir net tapti šarvuotu riteriu, vykdančiu patikėtą užduotį, tinklapis tikrai sudomina. Angliška tinklapio versija yra tikras perliukas užsieniečiams – malonu parodyti atvykstantiems svečiams, gera pasididžiuoti ne tik istorine Trakų pilimi, bet ir moderniu jos pristatymu.

Belieka tikėtis, kad geras pavyzdys taps užkrečiamu ;)

Atsakomybės zona Nuoširdžiai konstatuoju – viena puikesnių knygų, kurią teko laikyti pastaruoju metu savo rankose!

Labai malonus ir lengvas rašymo stilius, nuspalvinantis kiekvieną sceną, išryškinantis detales ir suteikiantis skaitymui visavertį pojūčių lauką kai, rodos, gyveni tuo, ką skaitai, esi ten, kur tave nukelia autorius savo tekstu.

Siužetas skaitytoją nuveda į Gruziją. Neramią, atsargią ir gąsdinančią po praeitų metų karinio konflikto, pasidabinusia įtempta kasdienybe pasienio su Abchazija ar Pietų Osetija gyventojams, kurie baugiai laukia rytojaus, vis klausdami – „Ar bus dar vienas karas?..” Dėka gabaus rašytojo, atrodo, jog tie paprasti kaimo žmogeliai klausia tavęs, skaitytojo, esančio ten, Zugdidyje, pasidabinusio žydrąją berete. Autorius kalba Europos Sąjungos budėtojų lūpomis, leidžia dairytis po kitokią Gruziją jų akimis.

Žinoma, kokia istorija be meilės :) „Atsakomybės zonoje” ji labai tyra, labai įtraukianti ir negalinti nežavėti. Nuoširdi ir labai labai skaidri. Verčianti svajoti, skraidyti padebesiais ir, žinoma, skaitant apie mažytes laukų gėlių puokšteles, nešamas grubios ES stebėtojų misijos policininko striukės kišenėje, priverčianti nejučia šypsotis :) O visame šiame meilės kontekste autorius gabiai pateikia realias stebėtojų ir misijos detales, naudoja tikrus vietovardžius, įtariu, jog ir situacijas :)

Vertinu 9 iš 10 balų ir labai rekomenduoju paskaityti ;)

07
Gru
Publikuota temoje: Apžvalgos, Dienoraštis

Šiandien Dainiui įmetus link’ą atsitraukimui nuo darbų, kiek ironiškai šnypštelėjau, kad „jau rytoj imsiu ir mesiu mokslus. Gana :) ” Apie ką aš čia? Apie protingą tinklapį ir protingą rašliavą – Zeitgeist idėjos Lietuvoje.

Viskas ten gerai ir perskaityti labai verta. Tiesa, pasiginčyti taip pat yra su kuo, o tai labiausiai ir veža, nes, mano požiūriu, skaitytojas turi būti kritiškas ir gebėti atsirinkti, o ne kinkuoti tarsi arklys galvą, vos pagavęs vieną gerą mintį ir kitomis tiesiog plaukdamas tarsi pasroviui.

Pavyzdžiui, anot Andriaus, „Niekas už jus jums nesuteiks aukščiau išvardintų dalykų„, patikslinsiu, karjeros, pinigų ir saugumo jausmo užtikrintumo. Kas be ko, Andriau, kas be ko – NIEKAS apart TAVĘS PAČIO. Todėl ir bene labiausiai iš šio straipsniuko nesutinku su teiginiu, kad žmogus, įstojęs į universitetą, „tikisi, kad jam kažkas per kelis metus pateiks sugromuliuotų žinių kiekį, su kuriuo jis galės kabintis į gyvenimą„. Būtent to labiausiai universitete ir tikimasi išvengti, gana jau mokykloje 12-ką metų davę tik sugromulotą ir sukramtytą, nurodydavo net kur ir kaip ieškoti informacijos, ir kokią būtent ją pateikti. Gerai, gerai, ramiai :), žinau, kad čia šiek tiek į utopizmą metuosi, nes didžioji dauguma (na, primeskime taip saikingai, kad apie… 90%) atėjusiųjų tebesitiki ramaus ir paviršiumi praslystančio studijų gyvenimo universiteto auditorijose (o geriausiai į jas užsukti tik atsiskaitymų metu ir paskaitose ten mažiausiai trūnyti). Tačiau vėlgi, aš esu linkusi orientuotis į tuos kitus 10% ;) Kodėl? Nes man nepakeliui su dauguma :D Todėl ir sakau, kad universitetas sugromuloto neduos, bet kiek galimybių atvers, jei pats to norėsi!!! Kiek seminarų, mokymų, susitikimų su tikrai įdomiais žmonėmis, galinčiais ir norinčiais tau suteikti žinių, papasakoti savo patirtį, atsakyti į tau rūpimus klausimus. Tiesa, link to turi muštis pats, apie ką iš esmės ir kalba Andrius – „Gyvenimas yra jūsų rankose, sprendimai yra jūsų rankose„, tik nusivylimo kupinas teigia, jog universitete viso to nerasi ir ši mokymo institucija suriš tau rankas.

Gerai, sutinku, pati esu oi kaip labai nepatenkinta lietuviškąją švietimo sistema ir kieeeeeeeek ten visko keisčiau, jeigu tai tik būtų mano asmeninis gėlių darželis :) Bet yra kaip yra :) O yra ne taip jau ir blogai ;) Bent jau VDU :) Tikrai negaliu garantuoti už, pvz, VPU, bet negaliu ir įsijausti šiukšles ant jo dabar versti, nes ten nebuvau, midaus negėriau ir po asmenines patalpas nevaikščiojau ;)

Apie tuos „palaimintuosius”, kurie „pasiekė nesuvokiamas aukštumas, tiek pripažinime, tiek turtuose be daugybės metų studijų„. Be daugybės studijų universitete, bet tikrų everestų valandų ir energijos asmeninėse mokslo įstaigose, savose švietimo sistemose, savame varge ir džiaugsme :) Aš labai už tai! Pusę savo žinių įgijau savo asmeniniame „universitete” – gyvenime :D Kitą pusę visgi padėjo sukaupti švietimo įstaigos, tiesa, ne dažnai monotoniškomis ir migdančiomis paskaitomis, bet grynai individualiomis kai kurių dėstytojų savybėmis ir gabumais, paskatinusiais ieškoti ir padėjusiais atrasti. Pavyzdžiui, galiu nuoširdžiai nieko nebijodama prisipažinti, kad mano puikiai įvertinti moksliniai straipsniai, kurie „maitina” mano hobius :), nebūtų gimę be daugybės valandų ir varginančių bei alinančių pastangų metai iš metų gludinant rašymo stilių, informacijos paieškos ir atrankos kriterijus ir t.t. Atsirastų sakančių, kad čia universitetas mane tik suvaržė, įspraudė į rėmus ir t.t.? Nebūkime tais mažais šunyčiais, kurie loja ant visko ir dėl visko, atsirinkime, kur priešas/svetimas, o kur savas ;) Konkrečiu atveju – mokslinė publicistika turi savas ribas ir pateikimo aspektus, kurių nepaisymas nieko blogo nepadarytų, paprasčiausiai sudarkytų straipsnį taip, kad niekas nenorėtų jo skaityti (chuckle)

Šokam toliau – atsakomybės prisiėmimas. Nesiginčysiu, juokingai skamba tie sapaliojimai apie tai, jog „turiu diplomą ir vat dabar jau man privalo visi duoti darbo„… Jei taip, tuomet reikėjo rinktis siuvėjos profesiją vakarinėje, kur gautum profesinį išsilavinimą, ir tai ne garantuojantį, bet bent padidinantį galimybes gauti darbo vietą. O universitetas (!) tuo ir skiriasi nuo kolegijų bei profesinių mokyklų – jis rengia (turėtų renti!) teoretikus! Kurie per savo vargus ir praktikas vėliau jau užsitikrina kaip puikūs specialistai ir tampa vertinami. Deja, Lietuvoje ši sistema jau seniai sugedusi ir nebegroja ta tonacija, kuria turėtų… Bet kas tai supranta, kas taip mąsto, tas ir bėdos stodamas į aukštąją universitetinę instituciją nemato ;)

Taigi reziumė – negaliu ir tikrai nesiimu ginčytis su tuo, kad patys esame savo gyvenimo kalviai :) O kad universitetu nusiviliame, tai manau, kad visi mąstantys taip pasijunta po pirmojo/antrojo semestro :) Bet tada taip pat yra net keli keliai: mesti, kaip pasielgė Andrius; atrasti universiteto privalumus – savišvietos zonas, kurios ten yra veiksmingos ir tikrai palankios nenorintiems gyventi garde bei ribose; prarasti viltį ir troškimus bei plaukti pasroviui… O čia jau, pasikartosiu, vėlgi esame kiekvienas savo gyvenimo kalvis ;)