Šiandien Dainiui įmetus link’ą atsitraukimui nuo darbų, kiek ironiškai šnypštelėjau, kad „jau rytoj imsiu ir mesiu mokslus. Gana ” Apie ką aš čia? Apie protingą tinklapį ir protingą rašliavą – Zeitgeist idėjos Lietuvoje.

Viskas ten gerai ir perskaityti labai verta. Tiesa, pasiginčyti taip pat yra su kuo, o tai labiausiai ir veža, nes, mano požiūriu, skaitytojas turi būti kritiškas ir gebėti atsirinkti, o ne kinkuoti tarsi arklys galvą, vos pagavęs vieną gerą mintį ir kitomis tiesiog plaukdamas tarsi pasroviui.

Pavyzdžiui, anot Andriaus, „Niekas už jus jums nesuteiks aukščiau išvardintų dalykų„, patikslinsiu, karjeros, pinigų ir saugumo jausmo užtikrintumo. Kas be ko, Andriau, kas be ko – NIEKAS apart TAVĘS PAČIO. Todėl ir bene labiausiai iš šio straipsniuko nesutinku su teiginiu, kad žmogus, įstojęs į universitetą, „tikisi, kad jam kažkas per kelis metus pateiks sugromuliuotų žinių kiekį, su kuriuo jis galės kabintis į gyvenimą„. Būtent to labiausiai universitete ir tikimasi išvengti, gana jau mokykloje 12-ką metų davę tik sugromulotą ir sukramtytą, nurodydavo net kur ir kaip ieškoti informacijos, ir kokią būtent ją pateikti. Gerai, gerai, ramiai :), žinau, kad čia šiek tiek į utopizmą metuosi, nes didžioji dauguma (na, primeskime taip saikingai, kad apie… 90%) atėjusiųjų tebesitiki ramaus ir paviršiumi praslystančio studijų gyvenimo universiteto auditorijose (o geriausiai į jas užsukti tik atsiskaitymų metu ir paskaitose ten mažiausiai trūnyti). Tačiau vėlgi, aš esu linkusi orientuotis į tuos kitus 10% Kodėl? Nes man nepakeliui su dauguma Todėl ir sakau, kad universitetas sugromuloto neduos, bet kiek galimybių atvers, jei pats to norėsi!!! Kiek seminarų, mokymų, susitikimų su tikrai įdomiais žmonėmis, galinčiais ir norinčiais tau suteikti žinių, papasakoti savo patirtį, atsakyti į tau rūpimus klausimus. Tiesa, link to turi muštis pats, apie ką iš esmės ir kalba Andrius – „Gyvenimas yra jūsų rankose, sprendimai yra jūsų rankose„, tik nusivylimo kupinas teigia, jog universitete viso to nerasi ir ši mokymo institucija suriš tau rankas.

Gerai, sutinku, pati esu oi kaip labai nepatenkinta lietuviškąją švietimo sistema ir kieeeeeeeek ten visko keisčiau, jeigu tai tik būtų mano asmeninis gėlių darželis Bet yra kaip yra O yra ne taip jau ir blogai Bent jau VDU Tikrai negaliu garantuoti už, pvz, VPU, bet negaliu ir įsijausti šiukšles ant jo dabar versti, nes ten nebuvau, midaus negėriau ir po asmenines patalpas nevaikščiojau

Apie tuos „palaimintuosius”, kurie „pasiekė nesuvokiamas aukštumas, tiek pripažinime, tiek turtuose be daugybės metų studijų„. Be daugybės studijų universitete, bet tikrų everestų valandų ir energijos asmeninėse mokslo įstaigose, savose švietimo sistemose, savame varge ir džiaugsme Aš labai už tai! Pusę savo žinių įgijau savo asmeniniame „universitete” – gyvenime Kitą pusę visgi padėjo sukaupti švietimo įstaigos, tiesa, ne dažnai monotoniškomis ir migdančiomis paskaitomis, bet grynai individualiomis kai kurių dėstytojų savybėmis ir gabumais, paskatinusiais ieškoti ir padėjusiais atrasti. Pavyzdžiui, galiu nuoširdžiai nieko nebijodama prisipažinti, kad mano puikiai įvertinti moksliniai straipsniai, kurie „maitina” mano hobius :), nebūtų gimę be daugybės valandų ir varginančių bei alinančių pastangų metai iš metų gludinant rašymo stilių, informacijos paieškos ir atrankos kriterijus ir t.t. Atsirastų sakančių, kad čia universitetas mane tik suvaržė, įspraudė į rėmus ir t.t.? Nebūkime tais mažais šunyčiais, kurie loja ant visko ir dėl visko, atsirinkime, kur priešas/svetimas, o kur savas Konkrečiu atveju – mokslinė publicistika turi savas ribas ir pateikimo aspektus, kurių nepaisymas nieko blogo nepadarytų, paprasčiausiai sudarkytų straipsnį taip, kad niekas nenorėtų jo skaityti

Šokam toliau – atsakomybės prisiėmimas. Nesiginčysiu, juokingai skamba tie sapaliojimai apie tai, jog „turiu diplomą ir vat dabar jau man privalo visi duoti darbo„… Jei taip, tuomet reikėjo rinktis siuvėjos profesiją vakarinėje, kur gautum profesinį išsilavinimą, ir tai ne garantuojantį, bet bent padidinantį galimybes gauti darbo vietą. O universitetas (!) tuo ir skiriasi nuo kolegijų bei profesinių mokyklų – jis rengia (turėtų renti!) teoretikus! Kurie per savo vargus ir praktikas vėliau jau užsitikrina kaip puikūs specialistai ir tampa vertinami. Deja, Lietuvoje ši sistema jau seniai sugedusi ir nebegroja ta tonacija, kuria turėtų… Bet kas tai supranta, kas taip mąsto, tas ir bėdos stodamas į aukštąją universitetinę instituciją nemato

Taigi reziumė – negaliu ir tikrai nesiimu ginčytis su tuo, kad patys esame savo gyvenimo kalviai O kad universitetu nusiviliame, tai manau, kad visi mąstantys taip pasijunta po pirmojo/antrojo semestro Bet tada taip pat yra net keli keliai: mesti, kaip pasielgė Andrius; atrasti universiteto privalumus – savišvietos zonas, kurios ten yra veiksmingos ir tikrai palankios nenorintiems gyventi garde bei ribose; prarasti viltį ir troškimus bei plaukti pasroviui… O čia jau, pasikartosiu, vėlgi esame kiekvienas savo gyvenimo kalvis