Susitikimas su Vladu Vitkausku dar mokyklos laikais paliko gilų įspūdį. Negalėjo nesužavėti žmogaus paprastumas ir nuoširdumas, kalbant apie kalnus. Pamenu, kaip tada po susitikimo pirmoji iš būrio moksleivių nedrąsiai prislinkau prie didžio žmogaus ir paklausiau, ar negalėtų duoti autografo. Šyptelėjo ir, rodos, kiek sutriko. Sukluso, kai paprašiau pasirašyti ne man, o mano Draugui – Dainiui, siekiančiam savų kalnų viršūnių. Kaip vaikiškai džiugiai virpėjau tądien laikydama rankose atviruką, dar neuždžiūvusiu kitoje pusėje rašalu Prasibroviau pro jau didesnį būrį smalsuolių, išsirikiavusių į eilę ir tiesiančių atvirutes bei sąsiuvinius mikliam tušinuko virptelėjimui. Tačiau ir dabar, rašant šiuos žodžius, sudrėko akys Kvaila? Po teisybei ne, nes jei dabar turėčiau progą susitikti su Vladu Vitkausku turėčiau kur kas daugiau ko paklausti ir lygiai taip pat nedrąsiai prašyčiau autografo, paprasto nuoširdaus rankos paspaudimo.

Patys nuoširdžiausi pasigėrėjimo ir pagarbos jausmai sukilo širdyje skaitant knygą „Everestas – manoji lemtis„. Verčiant puslapius, prieš akis iškildavo tas paprastas, barzda padabintas, kaulėtas veidas. Ir istorija apie ilgai neliestą šokolado statinę kalnuose Žinau ir galiu pamėginti įsivaizduoti (nedrįsčiau teigti, jog įsivaizduoju ar tuo labiau žinau), kaip sunku pasiekti šią atšiauriąją viršūnę, kurioje natūraliom sąlygom ir aplinkybėm nelemta būti jokiam žmogui, gyvui ar augalui. Deguonies vos trečdalis tos normos, kurią pilnais plaučiais įkvepiame čia, jūros lygyje. Aplinka, kurioje organizmas pradeda „valgyti” pats save tam, kad išgyventu. Pėdos ilgio žingsnis priverčia sutelkti visą valią ir turimas jėgos atsargas. Juokingi čia keli šimtai metrų, tenai, 8848 metrų aukštyje iš sveikiausio žmogaus gali pareikalauti kelių valandų kopimo… Everesto statistika kraupina – 3-ims įkopusiems tenka 1-as žuvęs alpinistas… Tenai nebeaišku, kas yra svarbiau – įranga, technika, palaikymas ir paramos komanda, o gal geležinė valia ir sveikata, bet viena aišku – jei kalnas nenorės tavęs įsileisti, tu ten nepateksi netgi turėdamas viską, ką prieš tai išvardinau. Ne nuo tavęs priklauso, o nuo kalno, nuo Viršūnės.

1993 metais Vladą Vitkauską Viršūnė įsileido, parodė malonę ir leido užkopti į beveik 9 kilometrų aukštį, patekti ten, kur skraido didieji lėktuvai, perkeliantys mus iš vienos šalies į kitą, leido suplėvėsuoti pirmajai Lietuvos trispalvei Everesto viršūnėje. Tačiau tai, kokiu būdu V. Vitkauskas pasiekė šią viršūnę, kiek ryžto, valios ir pastangų įdėjo vien pasiekti priekalnes (žinoma, neapsieidamas be draugų ir kolegų pagalbos ir visokeriopų pastangų svajonę paversti realybe), priverčia stabtelėti akimirkai ir nejučia iš lūpų išleisti susižavėjimo ir pagarbos „Wow!”

Žinau, kad kalbu labai ir net labai užsidegusiai, bet negaliu suvaldyti pagarbos, nes šis žmogus, Vladas Vitkauskas, jos tikrai nusipelnė.

Svarbiausia – „rasti savąjį Everestą gyvenime.„, įkopti į savų tikslų ir siekių kalną ir tuo didžiuotis, mėgautis bei iš to pasimokyti, atrasti ir tapti Geresniu Žmogumi. 

Ir dar – „esu laimingas, kad savojo įkopimo prasmę radau ne sustojęs Pasaulio viršūnėje, bet grįžęs į namus. ” Susirgti Viršūnės karštine ir tenai pasilikti nėra sunku, bet laiku apsigręžti ir sugrįžti gyvam yra kur kas svarbiau. Juk kalnas niekur nepabėgs, galėsi kopti kitą ir dar kitą kartą, jei… jei tik liksi gyvas.