2009 m. rugpjūčio 9-14 dienomis turėjo įvykti devintasis žygis „Radvilų keliais“. Tęsiant tradiciją skirti žygį vienam iš Radvilų giminės atstovų, pastarasis turėjo būti nominuotas Jurgiui I-ajam. Tačiau neaidės rugpjūčio mėnesį virpulius pažadinantys žygio maršai, fotografų objektyvai negaudys gražių kadrų, kuomet civilis žengia koja kojon su kariškiu, negalės Krašto apsaugos sistema didžiuotis akimirkomis, kuomet kariškiai profesionaliai gelbėja žygyje palūžusiams, ryžto ir valios pritrūkusiems ar tiesiog pritrintų puslių nuvargintiems civiliams. Viso to nebus, nes Mokomojo pulko vadovybė įsigeidė tyliai palaidoti sėkmingą renginį, skirtą visuomenei priartinti prie Krašto apsaugos vienetų.

2008-ųjų metų žygio akimirka

2001 metų liepą pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ organizacinis komitetas spaudė rankas ir palaimingai šypsojosi – pirmasis žygis įvyko, idėja sėkmingai realizuota. Tuo tarpu pirmieji 576 žygeiviai pasklido po gimtuosius miestus, skleisdami žinią apie tokį žygį, kuriame per keturias dienas išbandė savo ištvermę, pėsčiomis įveikę 30, 40 arba 50 km kasdien. Naujiena iš lūpų į lūpas sklido greitai ir veikė efektyviau už bet kokią užsakomąją reklamą, todėl jau po metų, 2002-ųjų vasarą, kuomet organizacinis komitetas pūtė pirmosios trapios sukaktėlės žvakutę, startavo jau didesnis, žvalesnis ir susidomėjimo bei optimizmo kupinas būrys žygeivių – net 944 dalyviai peržengė starto liniją.

Ir taip aštuonerius metus žygeiviai, kaip juokaudavo, vasarą švęsdavo antrąjį savo gimtadienį – susiburdavo pažįstami, kolegos, susitikdavo seniai matyti žmonės, entuziastai vis atsiveždavo po kelis ar net visą būrį naujų žygeivių. Fanų ratas plito, augo, didėjo. Besidominčiųjų skaitliukas tiksėjo ir maloniai glostė organizuojančiųjų savimeilę – žygio karuselė įsisuko, visuomenė domisi. Todėl šiam susidomėjimui palaikyti ir paskatinti organizatoriai neužmigdami ant laurų diegė naujoves – įtraukta eXtreme trasa (drąsiausieji ryžosi 2 paras (su 1 paros pertrauka poilsiui) įveikti po 100 km), sudaryta proga žygyje sudalyvauti ir patiems mažiausiems – 12 km trasa skirta šeimoms, prabilta apie galimybę žygį įtraukti į Tarptautinę Žygių Asociaciją (tiesa, dėl to sutrumpėjo trasų ilgiai, nes žygis privalėtų atitikti reikalaujamus standartus, tačiau tai žygiui suteiktų svarumo).

Šiemet pavasarinės saulės spinduliams susprogdinus medžiu pumpurus, termometro stulpeliui šoktelėjus gerokai aukščiau nulio, įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose aibė žmonių jau pradėjo dairytis į miškus, mintyse žadinti ritmingo žingsnių maršo garsus, neretas pagaudavo save prisimenant nenumaldomai užplūstantį jauduliuką finišo tiesiojoje… Žygio „Radvilų keliais“ dalyviai pradėjo jau bene instinktyviai dairytis patogios avalynės, nevaržančių judesių drabužių, susimąstydavo, kuo šiemet kovos su nelauktu svečiu – lietumi… Tačiau tarpusavyje besidalinant artėjančio žygio nuotaikomis netruko išlįsti nemaloni žinia – šiemet žygio nebus! Iš pradžių nepatikliai, nenoriai buvo priimama ši informacija, purtomos galvos ir numojant ranka kartojama „Gandai… tai tik gandai…“. Kitaip, rodos, ir negalėtų būti, juk niekur neskelbiama, oficialioje Krašto apsaugos svetainėje nė žodeliu neužsimenama, pranešimas spaudai nepateikiamas. Vadinasi, tai tik pasklidęs nemalonus gandas, siekiantis sukurti empatiją. Bet neramu žygio entuziastų širdyse, vis dažniau pagauna save tikrinantys įvairius, su žygiu susijusius šaltinius, skambtelėjantys kokiam kolegai žygeiviui, klausiantys „Ar girdėjai? Ar žinai? Ką manai – gandai ar tiesa?..“ O prabilti žygeiviams išdrįso vienintelis, žygio idėją į Lietuvą atvežęs ir žygio „Radvilų keliais“ tėvu tapęs vyr. puskarininkis Vidmantas Genys, neoficialiame žygio forume su gailesčiu trumpai pateikęs faktą – „Labai apmaudu, bet šių metų Radvilų žygio jau nebus, toks priimtas sprendimas…“ Daug rankų nusviro perskaičius šią žinią, liūdesio ir pykčio banga pliūpstelėjo entuziastų širdyse, pabudo ryžtas patiems mokėti, tarkim, kažkokį naujai įvestą starto mokestį, susimokėti ne tik už maitinimą Mokomojo pulko valgyklose, bet ir už apgyvendinimą kareivinėse, daryti viską, kas padėtų išgelbėti įprastiniu tapusį vasaros žygį, kad tik nebūtų numarinta graži tradicija, metų įdirbis ir idėja.

Žygis „Radvilų keliais“ – tai „Lietuvos kariuomenės tradicija, skatinanti fiziškai tobulėti, lavinti ištvermę, plėtoti gerus santykius su visuomene bei užsienio kariuomenėmis“. Šis žygis yra viena sėkmingiausių kariuomenės bendravimo su visuomene formų, skirta ugdyti pasitikėjimui ginkluotąja krašto apsauga, civilį priartinti prie kariškio, leisti pajusti karišką dvasią, jaunimui pabendrauti su karišką gyvenimą pasirinkusiais ir taip natūraliai įžiebti norą tapti krašto apsaugos sistemos dalimi, pasirinkti Tėvynės ginėjo profesiją. Šis žygis yra ir puiki Lietuvos kariuomenės vizitinė kortelė užsienio šalims, nes tarp žygeivių entuziastų pastaraisiais metais „Radvilų kelių“ trasų kilometrus mynė ir būrys svečių iš Latvijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos ir t.t., 2007 metais žygyje sudalyvavo Jungtinė Karo policijos komanda, atvykusi iš Briuselio. Kaip teigė KAM oficialus internetis tinklapis, šiuo žygiu „siekiama skatinti glaudesnius kariuomenės ir visuomenės ryšius, propaguoti Lietuvos istoriją ir puoselėti visuomeniškumą“… O šiemet, 2009-aisiais Rukloje įsikūrusio Mokomojo pulko vadovybė žeria saują žemių į žygio kapą ir laidoja sėkmingą renginį, griaudama įdirbį, pamindama tradicijas ir net nesiteikdama pranešti visuomenei apie savo sprendimą, tyliai, slaptai numarindama žygį ir tikėdamasi, kad niekas nė nepastebės. Deja, turiu Jus nuvilti – toks akibrokštas neliko nepastebėtas… ir nepraėjo be nepasitikėjimo bei nusivylimo įspaudo visuomenės sąmonėje.

http://www.lrytas.lt/-12434208641241150822-krašto-apsaugos-sistemos-darbuotojai-paslapčia-laidoja-radvilų-kelius.htm