Daugelį metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą minėdami sostinėje, šiemet nusprendėme pasižvalgyti, kaip valstybinė šventė minima Jonavoje.

Dieną pradėjo jau tradiciniu kovo 11-ąją tapęs 12,5 km bėgimas „A. Kulviečio paminklas – Jonava”, organizuojamas Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos. Nuoširdžiai džiaugiuosi už visus įveikusius šį atstumą ir didi pagarba nuo manęs visiems pasiryžusiems, nes mano asmenine nuomone, tokį atstumą nubėgti nėra juokas O ir prabėgančiųjų puškavimas leido suprasti, kad net grakštiems bėgikams yra kur pasistengti

Pamoję finišuojantiems patraukėme į nedidukę Jonavos miesto bažnytėlę, kuri traškėjo nuo žmonių gausos. Gražu pasižiūrėti į centre pasirikiavusius kareivius bei susėdusias ir įdėmiais bei pagarbiais žvilgsniais juos tyrinėjančias močiutes, švelniai nusišypsančias, kuri nekuri net drebančia ranka supstelėjančias greta stovinčio kareivio delną, matyt, mieliems prisiminimams plūstelėjus žilon galvelėn…

Bažnyčios šaltą tylą suskaldęs Ruklos įgulos kapelionas Arnoldas Valkauskas nedaugiažodžiavo, o ramiu balsu pamoksle dėstė tokias, rodos, paprastas, bet dažnai pamirštamas tiesas – apie laisvės svarbą ir esminę užtvarą jos siekiant – baimę prarasti kažką to, ką turi ir prie ko pripratai, o iš esmės, juk tai tebūtų sotesnis kąsnis ar dalelė kasdienybės, kurios netektum tik trumpam, laikinai, vėliau susikurtum vėl, gal kiek kitokią, bet tavąją. Kiek nukrypstant – ne vienam ir tikrai ne dešimčiai Lietuvos kunigų derėtų pasimokytigerb. A. Valkausko atvirumo ir paprastumo kalbant susirinkusiesiems. Ne pompastika ir čaižymas už visas visatos nuodėmes turėtų plaukti iš sakyklų, o teisinga, tvirta, bet labiau tėviška ar kolegiška, o ne poniška ir įsakmi kalba… Kunigas pirmiausia turi būti geras psichologas, gebantis prabilti prie auditorijos pritaikyta kalbos maniera. Bet apie ką aš čia, juk to klano nepakeitė šimtmečiai, nepakeis ir mano pamąstymai

Ruklos įgulos padalinių kariai, savanoriai bei šauliai po mišių tvarkinga vora išrikiuoti greta bažnyčios, patraukė centrine miesto gatve link Santarvės aikštės, kurioje nuaidėjo aibė ilgesnių ir trumpesnių politikų, dvasininkų bei karininkų kalbų, buvo padėtos gėlės prie paminklo Lietuvos Nepriklausomybės kovų kariams savanoriams bei nuaidėjo trys Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono karių paleistos pabūklo salvės.

Ir pabaigai Jonavos kunigo kalboje panaudota citata, paskatinanti įsiklausyti ir bent akimirkai susimąstyti

„Paradoksalu, tačiau šiais laikai platesni keliai, tačiau siauresni požiūriai. Mes išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, mes perkam daugiau, tačiau džiaugiamės mažai. Mūsų namai didesni, tačiau mažesnės šeimos, daugiau patogumų, bet mažiau laiko. Mūsų moksliniai laipsniai aukštesni, bet žodžiuose ir darbuose mažiau prasmės, daugiau žinių, bet mažiau teisingumo, geresnė medicina, tačiau mažiau sveikatos. Mes […] esam per daug pavargę ir pikti, kalbam per daug, mylim per retai, nekenčiam taip dažnai. Mes išmokome kaip pragyventi, bet ne gyventi. Mes išvalėm orą, bet užteršėm sielą. Užkariavom kosmosą, bet nebepažįstame vidinio pasaulio. Daugiau rašom, bet mažiau išmokstam. Daugiau planuojam, mažiau įvykdom. Išmokom skubėti, bet nebemokam palaukti. Tai neįtikėtinų pelnų, bet lėkštų santykių laikai. Mūsų namai išpuošti ir patogūs, bet juose nėra namų šilumos. Didinam turtus, bet mažinam vertybes…”

Tikiuosi, kad Jūsų šventė buvo tokia pat jauki ir miela, paskatinusi bent tuziną kartų nusišypsoti, atgręžti veidą į saulę, akimirkai užsimerkti ir leisti praskrieti minčiai „Kaip man čia, Lietuvoje gera!„. Jonavoje šio to trūko – patriotinių dainų muzikos fono, kokybiškesnės garso įrangos, kad kalbas galėtų girdėti ir netoliese šurmuliuojantys senukai, vaikų bei suaugusiųjų rankose plevėsuojančių vėliavėlių ar trispalvių balionų. Bet tai smulkmė, lengvai pataisoma ir realizuojama. O besišypsančių žmonių ir išpūstomis akimis dėdes kareivius palydinčių vaikų pakako su kaupu Taigi, su mūsų švente, nepriklausomos Lietuvos piliečiai!