Žymų archyvas » kovo 11 «

11
Kov
Publikuota temoje: Apžvalgos, Dienoraštis

Daugelį metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą minėdami sostinėje, šiemet nusprendėme pasižvalgyti, kaip valstybinė šventė minima Jonavoje.

Dieną pradėjo jau tradiciniu kovo 11-ąją tapęs 12,5 km bėgimas „A. Kulviečio paminklas – Jonava”, organizuojamas Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos. Nuoširdžiai džiaugiuosi už visus įveikusius šį atstumą ir didi pagarba nuo manęs visiems pasiryžusiems, nes mano asmenine nuomone, tokį atstumą nubėgti nėra juokas ;) O ir prabėgančiųjų puškavimas leido suprasti, kad net grakštiems bėgikams yra kur pasistengti :)

Pamoję finišuojantiems patraukėme į nedidukę Jonavos miesto bažnytėlę, kuri traškėjo nuo žmonių gausos. Gražu pasižiūrėti į centre pasirikiavusius kareivius bei susėdusias ir įdėmiais bei pagarbiais žvilgsniais juos tyrinėjančias močiutes, švelniai nusišypsančias, kuri nekuri net drebančia ranka supstelėjančias greta stovinčio kareivio delną, matyt, mieliems prisiminimams plūstelėjus žilon galvelėn…

Bažnyčios šaltą tylą suskaldęs Ruklos įgulos kapelionas Arnoldas Valkauskas nedaugiažodžiavo, o ramiu balsu pamoksle dėstė tokias, rodos, paprastas, bet dažnai pamirštamas tiesas – apie laisvės svarbą ir esminę užtvarą jos siekiant – baimę prarasti kažką to, ką turi ir prie ko pripratai, o iš esmės, juk tai tebūtų sotesnis kąsnis ar dalelė kasdienybės, kurios netektum tik trumpam, laikinai, vėliau susikurtum vėl, gal kiek kitokią, bet tavąją. Kiek nukrypstant – ne vienam ir tikrai ne dešimčiai Lietuvos kunigų derėtų pasimokytigerb. A. Valkausko atvirumo ir paprastumo kalbant susirinkusiesiems. Ne pompastika ir čaižymas už visas visatos nuodėmes turėtų plaukti iš sakyklų, o teisinga, tvirta, bet labiau tėviška ar kolegiška, o ne poniška ir įsakmi kalba… Kunigas pirmiausia turi būti geras psichologas, gebantis prabilti prie auditorijos pritaikyta kalbos maniera. Bet apie ką aš čia, juk to klano nepakeitė šimtmečiai, nepakeis ir mano pamąstymai :)

Ruklos įgulos padalinių kariai, savanoriai bei šauliai po mišių tvarkinga vora išrikiuoti greta bažnyčios, patraukė centrine miesto gatve link Santarvės aikštės, kurioje nuaidėjo aibė ilgesnių ir trumpesnių politikų, dvasininkų bei karininkų kalbų, buvo padėtos gėlės prie paminklo Lietuvos Nepriklausomybės kovų kariams savanoriams bei nuaidėjo trys Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono karių paleistos pabūklo salvės.

Ir pabaigai Jonavos kunigo kalboje panaudota citata, paskatinanti įsiklausyti ir bent akimirkai susimąstyti ;)

Paradoksalu, tačiau šiais laikai platesni keliai, tačiau siauresni požiūriai. Mes išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, mes perkam daugiau, tačiau džiaugiamės mažai. Mūsų namai didesni, tačiau mažesnės šeimos, daugiau patogumų, bet mažiau laiko. Mūsų moksliniai laipsniai aukštesni, bet žodžiuose ir darbuose mažiau prasmės, daugiau žinių, bet mažiau teisingumo, geresnė medicina, tačiau mažiau sveikatos. Mes […] esam per daug pavargę ir pikti, kalbam per daug, mylim per retai, nekenčiam taip dažnai. Mes išmokome kaip pragyventi, bet ne gyventi. Mes išvalėm orą, bet užteršėm sielą. Užkariavom kosmosą, bet nebepažįstame vidinio pasaulio. Daugiau rašom, bet mažiau išmokstam. Daugiau planuojam, mažiau įvykdom. Išmokom skubėti, bet nebemokam palaukti. Tai neįtikėtinų pelnų, bet lėkštų santykių laikai. Mūsų namai išpuošti ir patogūs, bet juose nėra namų šilumos. Didinam turtus, bet mažinam vertybes…

Tikiuosi, kad Jūsų šventė buvo tokia pat jauki ir miela, paskatinusi bent tuziną kartų nusišypsoti, atgręžti veidą į saulę, akimirkai užsimerkti ir leisti praskrieti minčiai „Kaip man čia, Lietuvoje gera!„. Jonavoje šio to trūko – patriotinių dainų muzikos fono, kokybiškesnės garso įrangos, kad kalbas galėtų girdėti ir netoliese šurmuliuojantys senukai, vaikų bei suaugusiųjų rankose plevėsuojančių vėliavėlių ar trispalvių balionų. Bet tai smulkmė, lengvai pataisoma ir realizuojama. O besišypsančių žmonių ir išpūstomis akimis dėdes kareivius palydinčių vaikų pakako su kaupu :) Taigi, su mūsų švente, nepriklausomos Lietuvos piliečiai!

Dievinu valstybines šventes. Alsuojančią jose pompastiką, savotišką švelnumą ir nejučia veiduose atsirandančias šypsenas. Kas kartą negaliu atsigrožėti mažytėse putliose vaikų rankutėse sužystančiomis Lietuvos trispalvėmis. Šimtais jų. O palypėjus aukščiau – gal net tūkstančiais :)

Tokiomis dienomis būna gera ir ramu viduje. Einant šurmulinga gatve norisi šypsotis aplinkiniams, o esant minioje ir užgrojus pirmiesiems iki kaulų smegenų žinomiems patriotinių melodijų garsams, kūnas pats pradeda linguoti į taktą ir taip norisi paimti greta esančius už rankų ir dainuoti. Dainuoti širdimi, akimis ir lūpomis :)

O trispalvei suplevėsuojant dangaus fone mano akyse ima kauptis ašaros. Nesuvaldomos :) Ir tik giliau įkvepiu gaivaus oro, užpildau pilnus pilnutėlaičius plaučius ir akimirkai užsimerkiu tam, kad pajusčiau, kaip gera, jog esu Čia, jog esu Lietuvoje, jog esu LIETUVAITĖ.

Metai iš metų modama palydžiu prospektu žygiuojantį kareivių paradą – nekintantį, ritmingai tuksintį į gatvės grindinį, pasitempusį ir neatplėšiamai žvelgiantį pirmyn. O smagiausia stebėti jaunus tėvelius, pritūpusius apglėbti savo atžalų ir tyliai asmeniškai kiekvienam pasakojančius kažką tokio svarbaus. O ar pastebite, kokios nuoširdžios ir spindinčios vaikų akys būna beklausant ramaus, artimo ir pažįstamo balso bei užvertus galvytes aukštyn stebint praplaukiančią jūrą karių?

Dievinu valstybines šventes. Jose esantį energijos ir geros savijautos užtaisą. Pakylėjimo jausmą, kurį linkiu atrasti kiekvienam. Nebambėkime, kad kažkas ne taip, kad galėtų būti kitaip. Nenusivilkite tuo, kad kiekvienais metais minėjimai vyksta pagal beveik 100%  nekintantį scenarijų, sugebėkite atrasti tame privalumų. Juk yra dalykų, kuriuos taip trokštame išlaikyti nekintančiais – meilė artimam žmogui, tėvų šypsnis tau sugrįžus namo po ilgo nesimatymo, jauki kavinukė su pačia skaniausia kava po, rodos, šimtmečio neprapuolusi, tebesanti ten pat… o valstybinių švenčių metu aš noriu vėl ir vėl suprast, jog mane užplūsta tas nuostabus pasididžiavimo jausmas, užgniaužia gerklę šypsena, sumišusi su šiltomis akyse besikaupiančiomis ašaromis…

Harmonijos ir nuoširdaus šypsnio, užplūdus suvokimui, jog gera, kad esate čia ir dabar šią kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną!