Taigi dar viena vasara ir dar viena Jūros šventė Kadangi šventiškasis jūrinis savaitgalis tapo tradicija, tai šiemet jos irgi negriovėme ir, susipakavę maudymukus bei patogią avalynę vaikštinėjimui, patraukėme į Klaipėdą. Šiųmetinė įdomybė buvo ta, kad nusprendėme ne minti tiesiausiu keliu į Klaipėdą, o pasivažinėti per aplinkui, aplankyti dominančią Platelių raketinę bazę, truputį pažaisti su geocaching’u
Platelių raketinė bazė
Geocaching'as
Travelbug'as
Taigi du ekipažai smagios kompanijos Klaipėdą pasiekė jau tik vakarėjant
Pasiekėme ir tiesiu taikymu patraukėme prie pakrantėje išrikiuotų burlaivių, kurie, mano manymu, buvo pati įspūdingiausia šventės dalis. Pasiekę juos, tikrai nenusivylėme, nes nesižavėti burinių laivų grakštumu, jų stiebais, šaunančiais aukštai į dangų, ramiu pakrantės liūliavimu tiesiog neįmanoma.
Burlaiviais nusėta krantinė
Gavome progą apsilankyti rusų didžiuliame burlaivyje „Mir”. Didžiulis tai labai didžiulis, bet jo plieniniai stiebai, visur aplinkui supantis metalas kažkokios meilios nuostabos ir pasigerėjimų pliūpsnio nesukelia, nes… nenatūraliai kažkaip atrodo.
MIR
Pajūrio saulėlydis iš MIR denio
Kitą dieną apsilankėme norvegų laive „Serlandet”, kuris mane asmeniškai sužavėjo šimteriopai labiau. Nors buvo ir kur kas mažesnis, bet daug grakštesnis. Mediniai stiebai, medinės kajutės, visos dėžės ir tas tikrasis didžiulis vairas, prie kurio prisiliesti taip ir knieti, o dar labai norisi patogiai atsistoti, užsimerkti ir įsivaizduoti, kad skrodi neaprėpiama akimis vandenyno platybę
Serlandet
Sudrumskime ramybę
Serlandet
Kad tikrai nuoširdžiai buvo ruoštasi burlaivių sutikimui, bylojo atnaujintos ir moderniai įrengtos prieplaukos. Širdį glostė regimos tvarkingos krantinės, įrengti patogūs priplaukimai turistų laiveliams, taip reikalingos elektros prieigos, dušai ir t.t. Smagu, kad Klaipėda pasitvarkė ir vėliau galės patogiai priimti norinčius atplaukti, pavyzdžiui, vokiečių turistus ir pan.
Pati Jūros šventė, turėčiau pastebėti, nuvylė. Jei ne burlaiviai, tai nieko ypatingo šiemet neatradome. Žmonių taip pat tikėjausi didesnio srauto, nes gatvės net pasirodė sąlyginai tuštokos. Vat tik prekybininkų kaip niekad netrūko Vietomis net atrodė, kad jų daugiau nei pirkėjų Ai, tiesa, šiemet atvežė kur kas daugiau įspūdingų atrakcionų, bet tai iš manęs pliusiuko neišspaudžia
Visgi šventei švęsti yra svarbiausia gera kompanija o šiemet ją turėjome geresnę nei gerą
Gera kompanija
P.s. šitoj fotkėj trūksta vienos superinės kompanijos dalyvės – Ievutės!
Šiandien mano kieme šventė – padarėm du niurkt Draseikių karjere
Žinoma, ne Raudonoji jūra su savo koralais bei margaspalve gyvūnija, bet ir ne ką prasčiau Savotiškai net mieliau, artimiau lietuvio dušiai
Atsižiūrėjau gražių augalijos „miškų”, lydekaičių pavaikiau ;), teko proga praplaukti pro mažyčių žuvyčių būrius (clap), aplankiau karjere nuskandintą golfuką :), niaurokai, bet įdomiai kiurksantį dugne Tik vat kas širdelei skaudžiausia buvo, tai tie kalnai šiukšlių, dūlantys dugne ir tiesiog badyte badantys akis Na, kur per kultūra, kas per mentalitetas, kodėl reikia po savęs palikti šiukšlidę, o kas keisčiausia, vėliau sugrįžus tame šiukšlių lizde vėliau maudytis… Na, niekada to nesupratau ir nesuprasiu… Šeštadienį narų kompanija organizuoja Draseikių karjero valymą, o dar tuntas kolegų tvarkys pakrantes, tik įdomu kiek ilgam bus bent kiek švariau?..
Bet ne apie tai O apie iškalbingose nuotraukose užfiksuotas žavias akimirkas
Liepos 25-oji. 5 valanda ryto. Pirmieji žadintuvo signalai ir akys jau atmerktos. Dar akimirką guli, mąstai, mintyse aiškiai dėlioji būsimus pasiruošimo etapus, krūpteli, lakiai vaizduotei sužadinus šuolio akimirkos išgyvenimo pojūčius. Pakartotiniai žadintuvo pyptelėjimai. Praėjo vos penkios minutės, o spėjai tūkstantąjį kartą apmąstyti tai, prie ko buvo eita ilgai, ko buvo siekta atkakliai ir kas šiandien taps realybe – Vilniaus Rope Jumping’o komanda pasieks naują Lietuvos šuolių su virve rekordą, nušokdami nuo aukščiausio Lietuvoje pastato – „Hanner” dangoraižio!
RJ komanda
Kelios minutės iki 6 valandos ankstyvo, saulėto ryto, o komandos nariai jau būriuojasi „Europos” aikštelėje, su nekantrumu laukdami likusiųjų, nejučia akimis vis prabėgdami dangoraižio pastatu, iš apačios tyrinėdami apžvalgos aikštelę, iš kurios vyks šuoliai, matuodami atstumus iki greta esančių pastatų. Kiekvieno asmeninius apmąstymus nutraukia ryto tylą suskaldantis pasiūlymas – „Na ką, judam?”
Netrukus, lydimi, rodos, ore pulsuojančios, energijos srauto, komandos nariai kimba į aibes didelių nešulių. Kartas nuo karto pasigirstantys metalo barškesiai, tuoj pat išspaudžia jaukią šypsenėlę rope jumper‘ių veiduose – jie juk žino, kad ten „kalba” jų numylėta patikimoji įranga. Vyrai įsiręžę tįsia kelių šimtų metrų virvių ritinius ir nešulius, truputį pabambėdami ir šiek tiek pasiskųsdami, kad sunku, bet iš šalies žvelgiant akivaizdu, jog nė nejausdami meiliai glaudžia tas „gyvatukes” prie savęs.
Galų gale visa įranga viršuje – „Hanner” dangoraižio 34-ąjame aukšte. Trumpai akimirkai viskas, tarsi, sustingsta. Nebegirdi miegūstai ošiančio miesto, nebematai plaukiančių pilkų debesų, nejauti vėjo. Trumpai akimirkai atsiduri, tarsi, vakuume, milžiniškoje tuščioje erdvėje, kur tėra tik du dangų remiantys pastatai – „Hanner” dangoraižis ir Vilniaus savivaldybės pastatas. Objektai, kurių pačias neįtikinamiausias detales netrukus apraizgys rope jumper‘ių virvių gyvatės, susegs vėsūs karabinai. Tyla suskyla netikėtai, bet pačiu laiku – tą akimirką, kuomet visi komandos nariai jau yra pasiruošę kibti į darbą. Ir tuomet 34-asis dangoraižio aukštas staiga ima dūgzti tarsi pilnas bičių avilys – šuolių sistemos paruošimo darbai pradėti!
Laikrodis tiksi, darbai verda. Komandos nariai veikia tarsi sustyguotas orkestras, kuriam dirigentas šiuo metu nė nereikalingas, nes kiekvienas atlikėjas puikiai išmokęs savo partiją – turi jam priskirtus darbus, užsiima reikalinga veikla, todėl žavu stebėti sinchroniškai traukiamas virves, aktyvų darbavimąsi jumar’ais, įvairiuose stogo kampuose rišamus mazgus, žvangančius karabinus, sregiamus varžtus… ir viso to, rodos, nė kiek nestabdo bei netrigdo nelauktai iš dangaus pasipylęs lietus.
Po gerų keturių valandų, dar nė vidurdieniui neišaušus, vaikinai jau sulėtina apsukas, stoviniuoja ir tyliai kritiškai vertina atliktą darbą, pasikonsultuodami su kolegomis nuramina iškilusias abejones. Įdomu stebėti juos iš šalies – stabteli, susimąsto, žvilgsniu perčiuožia ore kybančias virves, kritiškai nužvelgia susegtą įrangą, nesąmoningai paliečia mazgus, tarsi tikrindami, tarsi tik norėdami juos pajusti. Dar akimirka ir visų veiduose jau matai pasitenkinimo šypsenos užuomazgas – viskas atlikta idealiai!
Truputis laiko poilsiui, beprotiškai fantastiškai skaniems pusryčiams (juk fiziškai padirbėjus ir praalkus viskas yra šimtą kartų skaniau ), apsilankymui prie Baltojo tilto, kur multi-sporto „Vilnius Challenge” varžybų dalyviai jau atbėga iki šlapiosios trasos dalies – perkėlos per Nerį. Smagu stebėti komandoje dirbančius varžybų dalyvius, tiesiamą pagalbos ranką besiropščiant stačia pakrantės atbraila, šypsenas ir džiaugsmo kibirkštėles įveikus dar vieną trasos dalį bei regimą rūpestį akyse, žinant, jog tai dar toli gražu nėra pabaiga, nes prieš akis dar laukia dviračio minimas ir nemaža atkarpa bėgte. Stebime juos, bet akys vis nukrypsta į priešingoje pusėje esančius dangoraižius. Mes kuo ryškiausiai matome tai, ko dažno praeivio akis nė neįžvelgtų – ore kybančią jau įrengtą sistemą, vertiname pasvyrimo kampą, grožimės šauniai pavykusia „vaza”.
Tačiau rankų sudėjus sėdėti dar nevalia – reikia patikrinti sistemą. Šioji dalis susilaukia nemažo praeivių dėmesio – kai du komandos nariai kopia virvėmis, nuleistomis į „Europos” aikštės vidurį, viršun – ima stoviniuoti iš prekybos centro išeinantys pirkėjai, pro šalį minantys dviratininkai, praeivių kalbos staiga nutyla, o žvilgsniai sustingsta, drąsesnieji apipila klausimais „Kas ir kodėl čia vyksta?”
Paskutines kelias valandas, rodos, kažkas nugvelbia, nes nė nepajuntame, kur jos ištirpo. Laikrodžio rodyklėms artėjant prie 17 valandos, „Europos” apžvalgos aikštelė vėl tampa gyvu skruzdėlynu – komandos nariai derina paskutinius pataisymus ir sustygavimus, žurnalistai vikriai sukiojasi aplinkui, fiksuoja įdomiausius kadrus, smalsiausieji persisveria per apsauginę maždaug dviejų metrų sienelę, nedrąsiai pažvelgia žemyn ir virptelėjusiomis kojomis nusileidžia ant morališkai ir fiziškai malonesnio stabilesnio aikštelės grindinio. Po tokio pabandymo akyse sužimba dar daugiau susižavėjimo šuolininkais, besiruošiantieji palydimi pagarbiu galvos linktelėjimu.
Paskutinės minutės iki pirmojo Arvydo šuolio. Visi savo vietose. Nekantrumas dabar jau regimas tik žurnalistų, svečių bei žiūrovų akyse, tuo tarpu komandos nariai spinduliuoja ramybe, pasitikėjimu ir pagarbiu žinojimu, jog viskas vyksta pagal planą.
Arvydas, įsitaisęs ant apsauginės tvorelės atbrailos, pradeda atgalinį skaičiavimą – penki… keturi… trys… du… vienas… Ir tada girdi tik orą skrodžiančios virvės sukeliamą gaudesį, regi laisvai skriejantį šuolininko kūną, pajunti pliūpstelėjančią adrenalino bangą… Į realybę sugrąžina šuolio pabaigą žymintis stabdančiosios virvės truktelėjimas. Ir tik dabar išgirsti apačioje ošiančius žiūrovus, plojimus, susižavėjimo šūksnius. Arvydui nusileidus žemyn, pasipila ne tik esančių aikštėje komandos narių sveikinimai, bet ir publikos plojimai, patapšnojimai per petį ar rankos paspaudimai.
Bet komanda žino – dar nevalia atsipalaiduoti, nes prieš akis laukia Evelinos šuolis.
Nejučia dangoraižio apžvalginėje aikštelėje atsiranda daugiau smalsuolių, sugebėjusių patekti arčiau šuolininkų, stebėti viską kitu kampu. Žurnalistai vėl kimba į darbą, rope jumper’iai susikaupę imasi pasiruošimo darbų, Evelina su šypsena veide, bet akivaizdžiu susirūpinimu akyse ramiai ir net, sakyčiau, truputį pagarbiai ruošiasi šuoliui – kelis kartus patikrina ar patogiai suveržti apraišiai, pertikrina karabinų užsegimus, pasimuisčiusi įsitikina – viskas gerai, įranga prigludo prie kūno tarsi sava oda. Netrunka prabėgti valanda ir kelios akimirkos iki 19 valandos Evelina jau žengia kopėčiomis – aukštai pakelta galva nužvelgia atsiveriančius nuostabius sostinės vaizdus, akimirką įsiklauso į iš aikštės ataidinčius ritmiškai mušamų būgnų garsus, sulėtintą sekundės dalį užsimerkia, giliai įkvepia ir pradeda atgalinį skaičiavimą – trys… du… vienas… Šįkart publika kur kas gyvesnė, nes žino, ko laukti. Plojimai ir palaikomieji šūksniai palydi visą Evelinos laisvą kritimą, vyresnieji žiūrovai šiek tiek susigūžę ir įsitempę stebi šuolininkę, bet galiausiai, savo darbą atlikus stabdomajai virvei, nuoširdžiai nusišypso ir tarsteli „Drąsuolė„.
Čia bandžiau žodžiai perteikti visa, ką išgyvenome tą mums tokį ilgą šeštadienį. Deja, akimirkas perteikti žodžiais sunkoka, todėl bent šuolį rekomenduoju pasižiūrėti čia
P.s. daugiau reportažų apie šį Lietuvos šuolių su virve rekordą rasite čia
Pirmadienis, prasidėjęs anksti, sunkiai vilko mane ir niekaip neleido pabusti. Bet galiausiai radome gerą būdą mane pažadinti – su Dainiumi išsiruošėme prie Jonavos geležinkelio tilto, kuris tapo mūsų treniruočių aikštele nusileidimams bei kopimui virve.
Štai čia yra pats patikimiausias „žaisliukas” :), kurio vardas yra GriGri
GriGri
O čia pats patikimiausias instruktorius
Taigi Dainiui paruošus virves ir pademonstravus, kaip leistis su GriGri, nes man tai buvo naujovė po aštunkės, galiausiai turėjau tai padaryti ir aš. Seniai jau buvo paaiškėję, jog turiu šiai atrakcijai baimę, kuri mane siutinte siutina, ir kurią aš vis tiek per kančias, bet perlaušiu. Šiandien pati pradžia buvo švelniai tariant sunkoka… Bet rezultatas patenkinamas Galiausiai net šypsenėlę fotografas pagavo
Nusileidus žemyn, reikia pakilti aukštyn O čia man kažkaip mistiškai bėdų nėra – lipti aš galėčiau kad ir iki dangaus, jei… po to nereikėtų nusileisti Juokavome, kad aš kaip katė, kuri lipa į medį drąsiai, o po to tik miau-miau baimės pilnomis akimis ir įstringa pagalbos laukdama Na, aš nusileidžiu pati, bet pakovoti su drebančiomis kinkomis tenka Nieko, įveiksim
Kolegė Facebook’e įmatė nuorodą, kuria negaliu nepasidalinti
Pokyčiai, greitesni nei mes sugebame juos suvokti, verčia susimąstyti, o lėtesnius gal net išsigąsti, ar ne? O aš manau, kad viskas čia OK Progreso variklis įsisuko spirale, kurios apsukos vis didėja ir pasiekimai nenumaldomai tobulėja bei gausėja, tačiau nemažai kas ir sensta bei išnyksta. Natūrali Darvino atranka – išlieka tik stipriausieji ir gebantys geriausiai prisitaikyti
Kadangi vasaros sezono metu kartodromas dirba net iki 21 val, tai užsiregistravau važiavimui nuo 20 val. (beje, norinčių pasivažinėti kartoromas prašo iš anksto užsiregistruoti internetu ). Atvykusi pamaniau, kad teks važinėti trasoje vienai, bet netrukus atgužėjo dar du kartingų fanatikai ir instruktorius nedelsdamas susodino mus į mūsų „bolidus”
Plytinės kartodrome
Pirmasis ratas buvo kiek nedrąsus ir truputį nejaukus, bet neužtrukau įsipatoginti ir tuomet… „gazas dugnas”
Kiek atsargi pirmoji pažintis
Teko ir smagiai palenktyniauti, ir saulučiu prisipiešiau tiek, kiek per visą gyvenimą su savo automobiliu nepripiešiu Tiesa, pirmojo suktuko metu pamaniau, kad tuoj tuoj apsiversiu, bet galiausiai pajutau, kad tą mažėlį žvėriūkštį atplėšti nuo žemės nėra taip paprasta
Lenktyniaujam
Turėjau 9 minutes. Kažkuriuo metu pasirodė, kad jos trunka amžinybę ir pamąsčiau, kad gavau minučių bonuso Bet ne Tai paprasčiausia iliuzija besisukant trasoje Nes besukant vieną iš ratų užsidegė raudona lemputė, žyminti finišą…
Finišas
Taigi 9 minutės ir 9 mano įveikti ratai Greičiausiai įveiktas per 52.774 sekundės
Jau daug metų nepraleidžiame liepos 6-osios renginių Vilniuje, Valstybės dieną visada pasitinkame iškilmėmis S. Daukanto aikštėje prie Prezidentūros, pažymime karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Šie metai nebuvo išimtis – papusryčiavę pėstute patraukėme į senamiestį.
Kadangi šiemet liepos 6-oji buvo paskirta ir Lietuvos paminėjimui rašytiniuose šaltiniuose prieš ūkstantį metų pažymėti, be to, prisimenant visą pompastiką ir garsius pasisakymus apie tai, kokia didinga ir skambi ši diena turėtų būti, buvau susikūrusi iliuziją, kad reiktų laukti kažko tikrai tokio… Deja, teko nusivilti pirmiausia jau tuo, kai kelios dienos prieš teko truputėlį paplušėti, bandant surasti nors kokią nors tos dienos renginių programą. Gal tiesiog man „profesinis” įprotis, bet užkliūna tokia informacijos stoka arba skleidžiamų žinių abstraktumas.
Prezidentūros aikštė pasitiko savotiškai maloniu… tradiciškumu Maloniu, bet kiek gluminančiu šiemet Tai paįvairinimui bent pakeitėme iškilmių stebėjimo kampą – į viską žvelgėme iš „užkulisių”
Šventę pradėjo Lietuvos kariuomenės orkestras ir Garbės sargybos kuopa parodomąja programa, toliau sekė Prezidento pasveikinimas, kelios kalbos ir valstybinio himno giedojimas pakeliant vėliavas. Tuomet Kauno karo istorijos klubas tris kartus saliutavo iš pabūklo ir galiausiai susirinkę svečiai galėjo pasigėrėti pražygiuojančia darnia Garbės sargybos kuopos rikiuote.
Tradiciška Savotikšai miela
Po šios ceremonijos patraukėme į katedros aikštę, kur po mišių iš arkikatedros sugužėjo politikai, diplomatai ir valstybių vadovai. Čia buvo iškilmingai atidaryti Valdovų rūmai (tiesa, svečiams buvo pademonstruotas tik jų vidinis kiemas bei kelios dar tuščios salės, nes iki galutinio atidarymo dar oi kaip toli…).
Gera buvo matyti tokia minia laimingų ir pakiliai nusiteikusių žmonių.
O dar maloniau buvo stebėti scenoje esantį gausų valstybių vadovų būrį – Danijos karalienę Margrethe II, Norvegijos karalių Haraldą V, Švedijos karalių Carlą XVI Gustafą su karaliene Silvia, Islandijos prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas, Latvijos vadovas Valdis Zatleras, Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, Suomijos vadovė Tarja Halonen, Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, popiežiaus Benedikto XVI legatas, kardinolų kolegijos dekanas, kardinolas Angelo Sodano, Estijos ministras pirmininkas Andrusas Ansipas, kiti aukšti kaimyninių šalių pareigūnai, kurie atvyko pasveikinti mūsų Lietuvos, mininčios oficialų šalies tūkstantmetį.
Po Lenkijos prezidento kalbos juokais per dantį traukėme, jog galų gale buvo oficialiai ištarta ir patvirtinta, kad Vilnius yra mūsų, Lietuvos sostinė, o ne Lenkijos miestas Tarėme išgirdę, kaip apmaudžiai ir sunkiai, bet visgi ištarė šį sakinį Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis
O po trumpų iškilmių ir ilgokų kalbų :), išlydėjome Dainų šventės dalyvius į eiseną link Vingio parko.
Tokia gausa žmonių (jei neklystu, Dainų šventėje šiemet buvo 18 tūkstančių dalyvių!) negali nesukelti susižavėjimo
Vasara – pramogų metas O kai tos pramogos susijusios su vandeniu, tai fainiau nei faina
Šiandien mano Mielasis padovanojo man galimybę pasiplaukioti vandens motociklu Kauno mariose Ačiū Jam ir ačiū jo bosui, kuris seniai seniai įteikė Laisvalaikio dovanų čekį, mūsų įgeidžių dėka paverstą šia atrakcija
Bet apie viską nuo pradžių
Visų pirma, traukiate į prie Kauno marių įsikūrusį „Žalgirio jachtklubą”
Apsidairote toje garažų gausybėje, susirandate firmą „Baracuda” ir drąsiai ten žygiuojate Žinoma, patartina dėl pasiplaukiojimo susitarti iš anksto Malonumas nėra pigus, nes tokio triviečio vandens žvėriuko nuomos kaina perkopia 400 Lt, bet kita vertus turėsite viiiiisą valandą pramogoms
Taigi „Baracudoje” Jums pakinko štai tokį vandens arkliuką
Bombardier Sea 400
Susipažinkite, tai – Bombardier Sea 400
Bobardier Sea 400
Po to, kai šį arkliuką nuleidžia į vandenį, privalote išklausyti trumpo instruktažo – „kėglių”, t.y. būriuotojų, matrasininkų, jachtų :), plaukikų ir pan., nenumušinėt, vandens motociklu žolių nešienaut, pakrantės smėlio neperkasinėt ir elgtis kaip su mylima moterim arba vyru arba šiaip geru ir pagarbos vertu daiktu
O tada jau sėdi ir… lai prasideda linksmybės!
Kauno marios atrodo milžiniškos… nenorėčiau atsidurti tokioje situacijoje, kad reikėtų iš kokio vidurio pasiekti krantą O štai su šiuo vandens žvėriuku tik spusteli akseleratorių ir… drįgst tave į priekį, o jau mini iki 100 km/h greičiu
Įdomu apžiūrėti viską šiek tiek kitu kampu
Juk tai tiltas, kuriuo mini autostrada į Vilnių!
Pakrančių skardžiai
Jachtklubis kitu kampu
HES’as
Nė nepajunti, kaip greitai prabėga toji valandžiukė ir žiū, kad jau metas pargrįžti…
P.s. dabar labai labai noriu pabandyti padraskyti vienvietį vandens motociklą jūroje
Taigi susipakavome tašytes ir patraukėme į Druskininkus Gal derėtų tenai persikraustyti? Nes pastaruoju metu lankiausi tenai dažniau nei per visą prieš tai buvusį gyvenimėlį ir turiu pastebėti, man šis kurortas tikrai labai patinka Visu kuo – ramybe, poilsio zonomis, suteikiamomis relaksacinėmis ir gydomosiomis procedūromis, aplinkui supančia gamta ir t.t., ir pan. O dabar dar Druskininkuose atsidarė ir naujasis nuotykių parkas, kuris mus sudomino ir paskatino apsilankyti. Tuo pačiu susiderinome galimybę išnaudoti Druskininkų AquaParke gautus pakvietimus nemokamiems apsilankymams.
Nuotykių parkas tikrai patiko. Smagiai pasilaipiojome ir maloniai pavargome. Sveika fizinė iškrova
Išbandėme dvi iš trijų rimtų trasų – mėlynąją ir raudonąją. Juodąją pasilikome kitam apsilankymui Skirtumas nuo „Lokės pėdos” tas, kad trasose daug daugiau pasileidinėjimų/pasivažinėjimų, kas sudaro daugiau pramogų ir atsipalaidavimo akimirkų, nereikia taip įsitempus nuolatos keliauti, bijoti ir galiausiai tesvajoti apie trasos pabaigą O čia nė nepajunti kaip pasibaigia kelionė
Ir žinoma smagusis skrydis per Nemuną Išbandėme net po keletą kartų, nes čia… tikrai smagu Ir nė kiek nebaisu Tikriausiai „Lokės pėdoje” per tą upeliūkštį buvo baisiau leistis, nes ten pabaiga drožiant nugarą į žemę visai nevilioja o čia lyno pabaigoje tavęs laukia… paminkštintas medis Ir tai, kad nuskrendi į vieną Nemuno pusę ir paskrendi atgal vadinasi, turi double skrydį
Na, o po tokio pasikarstymo tiesiu taikymu į AquaParką Pasiplaukioti, parelaksuoti, „Alitos” pirčių erdvėje atsikvėpti
Na, čia – tai, turiu omenyje, mano namuose namučiuose Keliavo keliavo iš vieno Anglijos krašto į kitą, tada mėlynas autobusiukas (jau ir skamba tos smagios dainos melodija mintyse ) pargabeno visą turtą čia, į gimtąją Lietuvėlę
Su pasunkinimais ir netikėtumais, ištikimajam lūtukui truputį pabyrėjus, bet galiausiai atsikasėm iki Jonavos, kur puoliau viską dėlioti, čiupinėti, naršyti, kilnoti ir t.t., ir pan. Jei po teisybei, tai jau viską viską buvau išsipakavusi ten, degalinėje, kai tik gavau iš autobusiuko, tai ir puoliau draskyti pakuočių, čiupinėti ir žiūrinėti taip ilgai lauktąjį turtą.
Taigi vagi, ką mes šiandien gavome Ogi…
– 18 kg sveriantį :-O 15 ltr balioną
– BCD (flex)
– super duper truper skelstus V8 ląstus
– „aštuonkojį” su įmantria konsole, turinčia kompiuterį (tiesa, čia dar tik reikės elementus kažkaip įmontuoti, kad ekrane atsirastų stebuklingieji duomenų skaičiukai ), kompasu ir, žinoma, barometru.
Ai, ir dar šiandien paštu atkeliavo svorių diržas. O va čia tai jau mane pervertinome Juo mane bene du kartus apvynioti galime Na, XL dydis, matyt, neveltui yra extra large Na, bet kažką čia sumąstysime – galbūt perdarysime, galbūt parduosime ir įgysime kitą, o gal Dainius pasiims sau. Neprapuls
Taigi vagi, kaip dabar atrodo mano visas turtas ir džiaugsmas begalinis
P.s. Keista, bet šįkart pirkdama daug kur užlenkiau su dydžiais ir nusipirkau šiek tiek arba labai didokus Man nebūdinga, nes realiai gyvenime nusiperku viską šiek tiek arba gerokai per maža
Kadangi šventiškasis jūrinis savaitgalis tapo tradicija, tai šiemet jos irgi negriovėme ir, susipakavę maudymukus bei patogią avalynę vaikštinėjimui, patraukėme į Klaipėdą. Šiųmetinė įdomybė buvo ta, kad nusprendėme ne minti tiesiausiu keliu į Klaipėdą, o pasivažinėti per aplinkui, aplankyti dominančią Platelių raketinę bazę, truputį pažaisti su geocaching’u 
Na, kur per kultūra, kas per mentalitetas, kodėl reikia po savęs palikti šiukšlidę, o kas keisčiausia, vėliau sugrįžus tame šiukšlių lizde vėliau maudytis… Na, niekada to nesupratau ir nesuprasiu… Šeštadienį narų kompanija organizuoja Draseikių karjero valymą, o dar tuntas kolegų tvarkys pakrantes, tik įdomu kiek ilgam bus bent kiek švariau?..
Juokavome, kad aš kaip katė, kuri lipa į medį drąsiai, o po to tik miau-miau baimės pilnomis akimis ir įstringa pagalbos laukdama 
O štai su šiuo vandens žvėriuku tik spusteli akseleratorių ir… drįgst tave į priekį, o jau mini iki 100 km/h greičiu 
) pargabeno visą turtą čia, į gimtąją Lietuvėlę 
Na, bet kažką čia sumąstysime – galbūt perdarysime, galbūt parduosime ir įgysime kitą, o gal Dainius pasiims sau. Neprapuls 
Loading ...
Atsiliepimai