Publikacijų archyvas temai »Apžvalgos «

02
Sau
Paulo Coelho knygos
Publikuota temoje: Apžvalgos

Paulo Coelho knyga „Zahiras“ paliko gilų įspūdį ir privertė daug ką iš naujo permąstyti, apgalvoti. Galiausiai susidorojusi su dar viena sesija universitete, šiuo metu tapusi laisva nuo darbų ir gausybės „privalau padaryti“ veiklų, panorau pasinerti į grožinės literatūros pasaulį ir tiesiog paaukoti dalelę laiko… nepraktiškam menui :)

Nusprendžiau pamėginti perskaityti keletą iš eilės vieno autoriaus knygų, kad galėčiau susidaryti platesnį suvokimą apie jo/jos kūrybą. Minėtojo įspūdžio po „Zahiro“ pagauta, nusistvėriau net keturias kitas P. Coelho knygas ir nėriau stačia galva į jų puslapius…

Penktasis_kalnas Pirmoji rankose atsidūrė knyga pavadinimu „Penktasis kalnas“. Pernai kalėdinių švenčių periodu kolegu rate ji buvo itin liaupsinama, todėl, praėjus metams :), nusprendžiau perskaityti ir aš. Žodis „nusivyliau“ čia būtų toli gražu per silpnas… Žinoma, galbūt todėl, kad esu eretikė… O gal tiesiog dėl to, kad knyga parašyta perdėtai saldžiu filosofiniu stiliumi ir tas prievartinis kiekviename puslapyje tarp eilučių šmėžuojantis šūksnis „Susimąstyk, ar teisingai ir prasmingai gyveni!“ atstumia. Perskaičau iki galo. Sudorojau per kelis vakarus, ne knyga nepasižymi apimtimi. Bet užvertusi galutinį puslapį supratau, kad… nieko nejaučiu. Sakysite, perskaičius knygą nieko justi ir nereikia? Šįkart mano nuotaika geriausiai atspindėtų tokia scena – užverčiu paskutinįjį puslapį ir susiraukiu, tarsi atsikandusi didelė gabalą itin rūgščiai karčios citrinos… Beje, pamenu panašiai jaučiausi ir perskaičiusi „Alchemiką“. Tiesiog, tokios dvasiškai filosofiškai kalbančios knygos tikriausiai ne man ;)

Veronika_ryztasi_mirti Nusprendžiau per greitai neteisti autoriaus ir iš krūvelės ant pianino sukrautų knygų pasiėmiau sekančią – „Veronika ryžtasi mirti“. Skambus pavadinimas aidėjo prieš gerus keletą metų literatų lūpose, o knyga mirgėte mirgėjo knygynuose. Kadangi dar jaučiau karčiai rūgščios citrinos skonį burnoje po „Penktojo kalno“, puslapius verčiau gana įtariai ir nedrąsiai. Visgi galiausiai įsiskaičiau. Ar galėčiau teigti, jog pastaroji knyga suintriguoja ir prikausto? Na, jei lygintume „Zahirą“, „Penktąjį kalną“ ir „Veronika ryžtasi mirti“, tai pastaroji atsidurtų viduriuke tarp įdomiausios ir neįdomiausios, apibūdinčiau, kaip dalinai prasmingą, bet kartu ir šiek tiek varginančią, sudominančią, bet ir banaliai erzinančią kai kuriuose puslapiuose. Patiko autoriaus gebėjimas naudoti ne vien savo išmonę ir lakią fantaziją, o ir erudiciją atspindinčius faktus, pavyzdžiui, sumaniai įpinta istorija apie dabartinių klaviatūrų klavišų išdėstymo principą:

„Mes tą klaviatūra vadiname AZERTY, nes taip išdėstytos pirmosios raidės pimojoje eilutėje. […] pirmąją rašomąją mašinėlę 1873 metais išrado Kristoferis Šolis, norėdamas aptobulinti kaligrafiją. Bet iškilo problema: labai greitai spausdinant, raidės iššokdavo ir rašomoji mašinėlė užstrigdavo. Tada Šolis nubraižė AZERTY klaviatūros schemą – tai buvo klaviatūra, kuri privertė mašininkes spausdinti lėtai.“ – įdomu, ar ne? 8-)

Laikmetyje, kai didžiausiu turtu laikomos žinios, mes trokštame veikdami, nesvarbu, ką, įgyti naujos patirties, sužinoti kažką naujo, netikėto, įgyti naujos patirties, žinių. Netgi skaitydami grožinę literatūrą, norime tobulėti ne tik dvasiškai, bet ir susileisti dozę prasmingos ir tikslingos erudicijos. Juk nebegyvename žavingame renesanso amžiuje, kai pakakdavo cituoti garsiuosius filosofus ar rašytojus, dabar visi norime faktų :)

Knygos pavadinimu „Zahiras“ dar kartelį neaptarinėsiu. Toumetinę reakciją vos ją perskaičius galite rasti čia.

 Žymos: , , , ,
 Jūsų nuomonė
18
Gru
A. Maslow piramidė
Publikuota temoje: Apžvalgos

Pakalbėkime apie ją :) Nes tai viena įdomesnių, mano požiūriu, ir labai gerai praktikoje atsispindinčių teorijų :) Be to, apie savo gyvenimo piramidės laiptelius vis susimąstau jau keletą savaičių :)

Taigi, pirmiausia, kas tai tiems, kas nėra susidūrę:

A. Maslow piramidė

A. Maslow piramidė

Trumpai – tai gyvenimiškųjų poreikių susluoksniavimas. Pažymėtina tai, kad kol nepatenkini žemesniojo poreikio, negali judėti prie sekančio.

Pirmoji pakopa – išgyvenimui būtini realizuoti poreikiai. Čia sukrenta maisto, miego poreikiai, noras ir siekis būti sveiku, išvengti ligų ir susižalojimų. Juk žmogus išalkęs ieško maisto, pavargęs stengiasi numigti, o vengdamas skausmo ir sužalojimų, gūžiasi, bėga ar kaip kitaip gelbėjasi.

Antroji pakopa – saugumas. Žmogus nori būti saugus. Saugus fiziškai. Saugus emociškai. Stogas virš galvos suteikia saugumo pojūtį. Žinojimas, kad ryt eisi į darbą, taip pat paskatina jaustis saugiu. Orientavimasis situacijoje, supratimas, kad įvyks, jei pasielgsi vienaip ar kitaip, taip pat gimdo saugumo pojūtį. Žmogus jaučiasi nesaugus tada, kai jį puola netikėtumai. Jis dvejoja savimi ir aplinkiniais, kai atsiduria svetimoje ir jam nesuvokiamoje aplinkoje. Žmogus tiesiog nori jaustis patogiai tam, kad galėtų lipti ant trečiosios poreikių piramidės pakopos.

Trečioji pakopa – bendrumo, ryšių poreikis. Kartais mes norime pabūti vieni. Bet niekada nenorime būti vieniši. Labai retas kuris iš mūsų geidžia visą gyvenimą praleisti vienas, užsidaręs savoje mažutėje erdvėje ar išplaukęs į visiškai negyvenamą salą. Žmogus – bandos gyvūnas, jei leisite taip grubiai pastebėti :) Mes buriamės į bendruomenes, formuojame visuomenes.

Šios pakopos poreikių nepatenkinimo skauduliukus pati pajuntu kartas nuo karto. Kaip didieji komunikatoriai sako, nekomunikuoti neįmanoma :) Aš negaliu nebendrauti. Man to reikia, tarsi augalui saulės šviesos ir vandens :) Jaučiuosi liūdna tuomet, kai atsiskiriu. Žinoma, kartas nuo karto norisi pabūti vienai. Bet tai tik kartais. Ir labai labai kartais :) Puodelis kavos su drauge, biliardo partija su kursiokais, smagi popietė su bendradarbiais, jaukus saulės palydėjimas su mylimuoju – tai akimirkos, kada būna gera! O kartais užtenka ir tiesiog pažiūrėti filmą, spektaklį, paklausyti koncerto ar patylėti drauge… Bet drauge… Būnant šalia… Aš paprasčiausiai labai sunkiai pakeliu vienatvę.. Esu tarsi šuniukas, kuriam gera būti būryje, o ne laukinė katė, kuri mėgsta slampinėti viena…

Ketvirtoji pakopa – pagarba sau ir kitiems. Kuomet turi stabilų finansinį pagrindą po kojomis, namus, į kuriuos gali sugrįžti, žmogų, kurio būni apkabintas, ateina laikas siekti įvertinimo ir pagarbos. Visi norime būti pripažinti – savo srities specialistai, savo talento virtuozai, savo gebėjimų asai. Tai nėra puikavimasis, tai tiesiog poreikis išgirsti, jog tai, ką darai, darai tinkamai. Ir tam nereikia pjedestalo! Klaidingai mąsto tie, kurie pripažinimą sieja su kaitrių scenos lempų apšvietimu. Dažnai reikia kur kas mažiau – subręstančio suvokimo, kad įvaldei įgūdžius ir artimiausių žmonių ar tos srities specialistų paskatinimo nenuleisti rankų ir judėti pirmyn. Kai įgyji tai, pasieki aukščiausią poreikių pakopą.

Penktoji pakopa – savirealizacija. Jautiesi visaverte asmenybe tik tada, kai manaisi tinkamai išnaudojąs savo laiką, t.y. kai gaunamas rezultatas atitinka įdėtų pastangų kaštus.

Tai man beprotiškai aktualu! Savirealizacija yra siekis, prie kurio prisilietus būnu pati laimingiausia, kuomet saulė šviečia skaisčiau, dangus atrodo žydresnis, vėjo gūsis gaivesnis, o vanduo skaidresnis. Tuomet rytai atrodo tokie malonūs, nes išaušta dar viena diena, kai mano darbas duos sultingų vaisių, o vakarai atrodo romantiškai jaukūs, nes gali apmąstyti dienos veiklas…

Kur esate Jūs? :)

 Žymos: , ,
 Jūsų nuomonė
15
Lap
Manipuliacijos vadovas padoriems pilieciams
Publikuota temoje: Apžvalgos

Manipuliacijos_vadovas Kai viena mano itin ngerbiama dėstytoja prabilo pačių gražiausių žodžių tirada apie Robert-Vincent Joule ir Jean-Leon Beauvois knygą „Manipuliacijos vadovas padoriems piliečiams„, ryžausi sukaupti visas valios pastangas ir perskaityti. Neklydau :) Valios skaityti tokį šlamštą prireikė daug :D Bet norėjau būti garantuota diskusijoje ir jaustis užtikrintai, o tam privalėjau įveikti šitą birzgalą.

Pirmas įspūdis, kuris nepakito ir perskaičius visą knygą – leidinys skirtas amerikietiškojo tipo skaitytojams! Kaip suprasti? Na, autoriai kalba apie tokius… savaime suprantamus dalykus! Arba tai, arba aš nesąmoningai įvaldžiusi manipuliavimo meną :D

„Didelio populiarumo sulaukęs garsių Prancūzijos psichologų veikalas…„, „Ši knyga kai kuriems žmonėms neturėtų pateikti į rankas…„, „Supratę, kaip veikia įkliuvimo į spąstus metodas, išmoksite nebeįkliūti.” – tokie ir panašūs pompastiški pasisakymai apie knygą mane prajuokino :) Pavyzdžiai, pateikiami knygoje, yra pirmoko lygio :) Pats parašymo tonas mane erzina – tarsi autoriai kalbėtų su protiškai atsilikusiais skaitytojais (Teletabių sindromą įžvelgiu :D )!

Kokią manipuliaciją analizuoja? Na, nuoširdžiai prisipažinkite, negi iš tiesų iki šios „nuostabios” knygos nieko nė neįtarėte apie prekybininkų naudojamą jauko manipuliaciją? O apie scenarijų, kai iš pradžių paprašęs nerealiai daug ir gavęs neigiamą atsakymą, pereini prie kur kas mažesnio prašymo, kuris realiai ir yra tavo tikslas, ir į pastarąjį gauni teigiamą atsakymą, nes prašomasis, įvertinęs teiginių svorį ir pastangas, kurias jam reikėtų panaudoti abiem atvejais, išsirenka sau palankesnį, pamiršdamas, kad realiai jis turi pilną teisę atsisakyti padėti abiem atejais? Na, o kaip tas paruošiamasis efektas, kai iš pradžių, tik tam, kad susitabdytum skubantį žmogų, klusteli jo, kiek valandų, o tada jau, kai žmogus vis tiek sustojo, puoli su savo tikruoju tikslu, prašymu?

Taip, sutinku, galbūt amerikietiškojo tipo visuomenei, kur žmonės yra atpratę skaityti, domėtis, šviestis, kur gyvenama daugiau praktika, net nesigilinant į teoriją, tokia knyga ir gali sulaukti pasisekimo, nustebimo ir pan. Bet nesinori tikėti, kad Lietuvoje ji būtų įvertinta kaip „didelio populiarumo sulaukęs veikalas„… Deja, tokia statistika verčia suabejoti:

Manipuliacijos_vadovo_ivertinimas

 Žymos: , , ,
 Komentarų: 3
23
Spa
E. Durkheimas. Savižudybių teorija
Publikuota temoje: Apžvalgos

Teko pasidomėti ir paanalizuoti sociologo Emilio Durkheimo savižudybių studiją. Pasirodė įdomu, todėl panorau pristatyti :)

E. Durhkeimas teigia, kad savižudybės priežastys nėra nei biologinės, nei psichologinės. Tokiam žingsniui žmones paskatina vien socialiniai faktoriai, procesai. Jis pačias savižudybes skirsto į kelis tipus:

1. EGOISTINĖ savižudybė yra, kaip, manau, galima suprasti jau iš pavadinimo, paskatinta socialinio AŠ sureikšminimo. Tokį kelią, anot autoriaus, pasirinks žmogus, esantis mažai integruotas į visuomenę, išsiskiriantis savo troškimais, kurie nesutampa su grupės požiūriu, interesais. Išryškėja individualizmas, kuris, jei troškimų nepavyksta patenkinti savarankiškai, tampa nepasitenkinimo savimi priežastimi. Durkheimas išveda grandinėlę: nepriklausai visuomenės institucijoms -> silpnas integracinis ryšys -> lengva išeiti. Apsauginis koeficientas, t.y. šeima, ypač jei yra vaikų, gali sustabdyti individą nuo savižudybės pasirinkimo.

Kritika: ar tikrai visi, mažai integruoti į visuomenę individai jaučia nusivylimą? O kaip žmonių kategorija, kuriems vienatvė yra poreikis? Egoistinę savižudybę priskirčiau prie tiesiog priskirčiau egocentrizmo ir susireikšminimo faktoriaus…

2. ALTRUISTINĖ savižudybė siejama su papraočiais ir senąja, mechanine bendruomene. Čia galime prisiminti visus Indijos pavyzdžius, kai žmona pasilaidoja kartu su mirusiu vyru, Egiptą, kur su faraonais buvo laidojamos ir visos jo žmonos, arkliai, tarnai etc. Bet altruistinės savižudybės apraiškų galime rasti ir modernioje, šiuolaikinėje visuomenėje – tai laivo kapitonas, kuris pasilieka skęstančiame laive.

Klausimas – o japonų kamikadzės ir musulmonų separatistų savižudžiai priskiriami prie šitos kategorijos?

3. ANOMINEI savižudybei aiškinti pirmiausia, manau, reiktų paanalizuoti patį anomijos terminą. Anomija – tai universalių, visuotinių moralės normų nebuvimas. Tokia būsena, kuomet žmogus, nesugebėdamas prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, pasineria į abejingumą, apatiją. Taigi anominė savižudybė yra lemiama pagrinde ekonominių svyravimų ir būdinga modernioms visuomenėms. Tačiau pastebėtina, jog individai didžiausių ekonominių nuosmūkių, karo sąlygomis yra kur kas labiau integruoti ir susikoncentravę ties išlikimu, vienas kito palaikymu, bei savižudybių tokiu periodu būna kur kas mažiau. Anominė savižudybė dar grindžiama tuo, kad modernioje visuomenėje ypač išaugo žmonių troškimai, bet ir padidėjo suvaržymų, todėl, negalėdami jų patenkinti, žmonės pasirenka pasitraukti.

Kritika: man visada keistai atrodo teiginys, kad karo metu būna mažiau savižudybių… O gal tiesiog jos mažiau fiksuojamos? Juk kuomet taikos metu žūsta vienas žmogus, tai reiškinys, o karo metu, žunant tūkstančiams dar vieno žmogaus mirtis tėra… statistika… Anominę savižudybę priskirčiau prie… išpuikimo… Žiauriai skamba? Bet tai kaip ir egoistinė savižudybė – perdėtas savęs sureikšminimas (AŠ negaliu prisitaikyti, tai nusižudysiu! – o gal pasistenk labiau?!).

4. FATALISTINĖ savižudybė pasirenkama per prievartą, kuomet iracionaliai nusprendžiama, jog tau nėra kito kelio, nes Jis (Petras Petraitis, Jonas Jonaitis ar Alibaba blablabla) taip pasakė.

Klausimas – o kas sava galva vadovausis?!

Šiaip įdomu, koks post-industrinėje, modernioje visuomenėje vyrauja požiūris apie savižudybes?

 Žymos: , ,
 Komentarų: 2
21
Geg
Paulo Coelho „Zahiras”
Publikuota temoje: Apžvalgos

Zahiras Perskaičiusi Paulo Coelho knygą “Zahiras“ ilgai galvojau, kokią apžvalgą parašyti. Nesinorėjo tiesiog atpasakoti turinio ar parekomenduoti perskaityti, nes, mano manymu, knyga yra iš tiesų… gera. Ji daugiau negu gera… Ji ypatinga… Todėl ir recenziją parašyti norėjosi įdomią, pritraukiančią, atskleidžiančią, ką iš tiesų galvoju… Nes ši knyga patenka į mano favoričių sąrašą greta Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo Princo“ ir Richard’o Bach’o „Džonatano Livingstono žuvėdros“.

Kelias diena praleidau besvarstydama. Kadangi skaitydama „Zahirą“ iš rankų nepaleidau pieštuko, žymėjausi itin sudominusias vietas, tuščius knygos lapus užpildžiau savo pastebėjimais, prisiminimais, pamąstymais, kurie kartais iškildavo perskaičius vieną ar kitą sceną ir mintyse susiformavus tam tikroms asociacijoms, o kartais išplaukdavo, rodos, iš pačių pasąmonės gelmių, nekviestos, nelauktas mintys kilo iš užmaršumo šešėlių ir vertė susimąstyti. Taip nejučia knyga tapo mano… Dienoraščiu. Mano… savianalizės sąsiuviniu…

Supratau, kad knygos recenzuoti objektyviai negaliu. Tiesiog turiu patarti… perskaityti. Abejingi išdėstytoms mintims nesugebėsite likti – galbūt, būdamas užkietėjusiu realistu, pašiepsite tai, kas knygos pagrindiniams veikėjams taip svarbu, galbūt susimąstysite, gūžtelėsite pečiais ir nuspręsite kada nors, kai turėsite laiko (dažniausiai tai reiškia… niekada…) taip pat išmėginti savianalizę, o galbūt pateksite į tą kategoriją, į kurią stačia galva pasinėriau aš, ir knygoje atrasite tai, ko nedrįsote sau pripažinti, susimąstysite apie savo poelgius, sprendimus, apie tai, kaip einate gyvenimo keliu ir ką norėtumėte savyje pakeisti, siekdami… tobulybės…

Nerekomenduoju, o primygtinai siūlau perskaityti. :D

Knyga verta jūsų laiko ir tų kelių dešimčių litų iš jūsų kišenės bei vietos jūsų namų bibliotekoje.

Įvertinimas… 11 balų iš… 10 ;)

P.s. tiesa, knygos pabaiga pasirodė kiek… tarsi išspausta per prievartą, tarsi autoriui trūko laiko arba… noro pabaigti, nes berašydamas jau išsiaiškino viską, ką norėjo suprasti ir dėl savęs knygos nebūtų baigęs, bet skaitytojams, o gal tiksliau redaktoriams ir leidyklai reikėjo pabaigos. Bet čia tik mano nuomonė ;)

 Žymos: , , ,
 Komentarų: 3
24
Bal
Edward Lucas „Naujas Šaltasis karas”
Publikuota temoje: Apžvalgos

„Šioje knygoje gausu karčios ir negailestingos kritikos tiek Kremliaus režimui, tiek susiskaldžiusiems ir rusų vilionėms pasiduodantiems Vakarams, tiek silpnoms Rytų Europos vyriausybėms, tačiau visa tai rašoma su neabejotinai nuoširdžiu autoriaus tikėjimu būsimu dialogu ir geranoriškumu.

Naujas_saltasis_karas E. Lucaso „Naujajo Šaltojo karo” tikslas – atkreipti Vakarų dėmesį į Kremliaus vykdomą politiką, kuri dėl daugybės argumentų vadinama nauju Šaltuoju karu (tai patvirtina prezidento Valdo Adamkaus neseniai išsakytus žodžius), o jo priešakinėse linijose atsidūrė Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva. Grėsmingi Rusijos veiksmai naujame Šaltajame kare turi priversti Vakarus atsibusti, susivienyti ir duoti jai atkirtį. E. Lucasas pateikia įspūdingą naujausios Rusijos politikos, ekonomikos, visuomenės ir ideologijos analizę, su kuria būtina susipažinti kiekvienam Lietuvos piliečiui.”

Knygą sukrimtau gana lengvai, bet tuo pačiu nemažai puslapių buvo praversta tiesiog su kreiva šypsenėle veide ir vienintele mintimi galvoje – „OK, sutinku, jog Rusija nėra demokratinė ir itin patikima valstybė, bet ar neperdedama su Vakarų, ypač JAV gausiu palaikymu?” Žinoma, renkantis iš dviejų – Rusija ar JAV, būčiau linkusi pasirinkti JAV, bet tai nėra vienintelis geriausias ir nepaneigiamas variantas, mano požiūriu. Tiesiog renkantis iš dviejų blogybių, pasirenkama mažesnė.

Visgi knygą verta perskaityti, pažvelgti kiek atviriau į korupcijos liūne skendinčią kaimynę, saugumo voratinkliu apraizgytą valstybę. Pamatyti tai ir susimąstyti, ar to norime savo šalyje?! Visgi beskaitant siūlau pasilikti kiek blaivaus kritinio mąstymo ir labai atlapaširdiškai nereaguoti į išdėstytą požiūrį, nes visgi juk tai telieka žurnalistika – asmenine išdėstyta nuomone, situacijos nušvietimu iš vienos pusės.

LRyto publikacija: E.Lucas: naujasis šaltasis karas jau vyksta

 Žymos: , , ,
 Komentarų: 1
30
Kov
Frederic Beigbeder „Meilė trunka trejus metus”
Publikuota temoje: Apžvalgos

meile_trunka_trejus_metus Kai ši knyga buvo „ant bangos”, gal tyčia, o gal ir netyčia net neėmiau jos į rankas. Šįvakar sėdau, tiksliau, patogiai įsitaisiau ant grindų prieš savo ištikimąjį loptop’ą, ir per kelias valandas sukrimtau elektroninį šio grožinio kūrinio variantą…

Pirmas įspūdis buvo ne koks… Perskaičiusi kelioliką puslapių, norėjau kliktelėti dešinįjį pelės mygtuką ir jungti velniop šį literatūrinį šedevrą… Pamaniau, jog tai dar vienas, nusivylusio gyvenimu, jausmais, gražiom spalvom ir mielais niekučiais pesimisto dienoraštis, šizofreniko bambėjimas, paniurėlio spjaudymasis rūgštimi etc… Visgi nesustojau ir prisiverčiau skaityti. Juk turėjau sužinoti, kas taaaaip jau pakerėjo tuos milijonus skaitytojų!

Happy end’o sulaukiau! :) O kaip gi be jo :)

Kaip ir daugelyje tokio pobūdžio kūrinių, kiekvienas galime rasti, ką pritaikyti sau, įžvelgti kažkokių savo niauriųjų sielos kampelių, baugščiai perskaityti tai, apie ką tik labai jau retais atvejais išdrįstame prisipažinti net patys sau, jau net nekalbu apie tai, kad ryžtumėmės tai pasakyti garsiai… (Kaip mandrai čia suskėliau :D ) Tiesmukiškai, bet aiškiai viename sakinyje išdėstytas faktas, kuris šiuolaikinei visuomenei sukelia esmines problemas: „Visos mano bėdos atsiranda iš vaikiško nesugebėjimo atsispirti naujumui, iš liguisto poreikio pasiduoti tūkstančio neįtikimų galimybių, kurios dar laukia, traukai. Tiesiog baisu, kaip smarkiai mane jaudina tai, ko dar nežinau, palyginti su tuo, ką jau žinau.” Nųdienos žmogus, turėdamas visko per daug, nesugebėdamas aprėpti visų įmanomų galimybių, besotiškai rydamas, o ne besigardžiuojant skanaudamas, galiausiai paspringsta… Turėti per daug yra blogis, nes tiesiog nebesuvokiama vertė…

Viskas priklauso tik nuo suvokimo, nuo kampo, iš kurio pažvelgi į situaciją, trajektorijos, kurią pasirenki aplinkybėms įvertinti… „Tu ne iš tos pusės žiūri į problemą. Kuo aistringiau nori būti įsimylėjęs, tuo labiau nusivili, kai tai praeina. O reikia stengtis nuobodžiauti, tada visada nustebsi, kai tavęs neužknis. Aistra negali būti “institucinė”, norma turi būti nuobodulys, o aistra – vyšnia ant pyragaičio.” Taigi neteisingai susireikšmindami ir sureikšmindami netinkamus faktus, mes baltą paverčiame juodu, o juodą… pilku ;) bet labai jau retai turime pakankamai jėgų ir noro paversti juodą baltu 8-)

„Trejus metus trunka ta meilė, kuri nekopė į kalnus ir nepuolė į dugną, ta, kuri nukrito tiesiai iš dangaus. Meilė tęsiasi tik tada, kai abu žino jos kainą, ir geriau ją sumokėti iš anksto, kitaip rizikuoji apmokėt sąskaitą, kai jau per vėlu.” – o čia daug komentarų kaip ir nereikia :) Ne tai svarbiausia, ar susipykome, ar nuliūdinome vienas kitą, o tai, ar sugebėjome iš to išsikapstyti, pasimokyti, susitaikyti ir po tam tikro laiko tiesiog nusišypsoti iš to, kas dabar atrodo kvaila, o tada buvo super-duper perdėm svarbu… :)

„Moteriai, kad žydėtų, reikia vyro, kuris ja žavėtųsi…” – šita citata man labai patiko ;) Aš tuo tikiu!

O čia pasimąstymui… kiekvienam asmeniškai… “Svarbiausias klausimas gyvenime – tai skausmas, kurį sukeliame, ir net pati genialiausia metafizika neišteisins žmogaus, sudraskiusio jį mylėjusią širdį”

Su meile, kuri trunka/truks ilgiau nei trejus metus, Jūsų rašytoja 8-)

 Žymos: , , , ,
 Jūsų nuomonė
27
Kov
Brunas Sutkus „Snaiperis”
Publikuota temoje: Apžvalgos

Legenda tapusio snaiperio – lietuvio Vermachto kariuomenės grandinio autentiškas karo dienoraštis…

6 mėnesiai fronte… 209 taiklūs įregistruoti šūviai… ir tik pats snaiperis žino, kiek dar neįregistruotų…

Snaiperis Knyga, kuri itin sudomins visus istorijos mylėtojus, besidominčius Antruoju Pasauliniu karu. Gyvi karo įvykių liudininko pasakojimai nukels skaitytoją į frontą, vaizdingi išgyvenimų aprašymai leis pajusti ir lyg ekrane išvysti snaiperių dvikovą (o lakesnės vaizduotės skaitytojas pajus oda nubėgusius šiurpuliukus, bene pajutus praskriejančią ar visai greta įsmingančią priešo kulką…). Nuoširdi, atvira kalba, atsidavimas Tėvynei, karo Draugams privers dažną susimąstyti… „o kur ta vienybė dabar…” Sunkaus, alinančio darbo, bado, nepritekliaus paveikslas turėtų padėti įvertinti tai, ko dažnas iš mūsų šiuo metu turi netgi per daug…

Sakoma, vienas lauke – ne karys, tačiau vienas itin geras snaiperis kovoje išgelbės ne vieną saviškių gyvybę, laiku atėmęs artilerijos smūgius koreguojančio priešo ar kitoje fronto pusėje užsimaskavusio snaiperio gyvastį… „Atlik savo pareigą, nes priešo kareivis taip pat turi motiną arba namie likusią žmoną su vaikais, kurie irgi laukia jo sugrįžtant, kaip ir aš tavęs” – deja, karas nėra tokia idilė, juk ten privalai šaudyti, „vadovaudamasis šūkiu: arba aš priešą, arba jis mane!” Ir tada snaiperių dvikovoje gyvybė priklausys tik nuo to, kuris bus greitesnis – pirmesnis atskirs natūralią gamtą nuo maskuotės, užfiksuos priešą ir nuspaus gaiduką bent sekunde anksčiau, nei tai padarys priešas…

Knygą sukrimtau dviem prisėdimais. Itin lengvai skaitosi, nesudėtinga, paprasta kalba (kiek į akis krito kai kurių vietų pasikartojimai, lyg būtų copy-paste atlikta…), buvo tikras malonumas po tonos mokslinių straipsnių anglų kalba :) Nuotraukos knygos viduryje prablaško ir turėtų patikti tiems, kas knygas renkasi pagal paveiksliukų kiekį :)

Vertinu 9 balais ir rekomenduoju pasiskaityti ;) Jei nematote reikalo pakloti 25Lt už knygą, paprašykite manęs ar Dainiaus, paskolinsime tautos švietimo tikslais ;)

 Žymos: , ,
 Komentarų: 2
Vėlesni įrašai »